5 nepatogūs faktai apie kunigų pedofilijos skandalą

2016 metų Oskarų teikimo ceremonijoje triumfavo filmas „Spotlight“ (Lietuvoje rodomas kaip „Sensacija“), vaizduojantis dienraščio „Bosto...


2016 metų Oskarų teikimo ceremonijoje triumfavo filmas „Spotlight“ (Lietuvoje rodomas kaip „Sensacija“), vaizduojantis dienraščio „Boston Globe“ darbą 2002 m. atskleidžiant vaikų seksualinio išnaudojimą Bostono Katalikų Bažnyčioje. Daugelis sutinka, kad apdovanojimą filmas gavo ne dėl meninės vertės (ji, švelniai tariant, gana vidutiniška), bet dėl vaizduojamos temos. Nors filmo kūrėjai teigia besiremiantys tikrais faktais, bet peržiūrėjus filmą aiškiai matyti tam tikras tendencingumas ir priešiška nuostata Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Ji vaizduojama kaip korumpuota, iškrypusi, visagalė įstaiga, su kuria geriau neprasidėti, o „Boston Globe“ žurnalistai ‒ kaip tikras savo srities profesionalumo ir sąžiningumo įsikūnijimas. Deja, po truputį aiškėja, kad filmas ne visai tiksliai atvaizdavo „Boston Globe“ tyrimo istoriją ir pačią situaciją. Filmo gale pateikti skaičiai nepagrįsti, daug scenų apskritai išgalvota.

Kad ir kaip ten būtų, didesnę reikšmę turi ne pats filmas, o jo atgarsiai plačiojoje visuomenėje ir žiniasklaidoje. Bažnyčią užplūdo būtų ir nebūtų kaltinimų lavina. Pradėta atkasinėti dešimtmečių senumo įvykius ir gandus. Nemažai žmonių, užuodę progą pasipelnyti, staiga „prisiminė“ prieš daugelį buvę tvirkinti kunigų ir pateikė milijoninius ieškinius. Bažnyčiai priešiški žurnalistai nepraleido progos pavaizduoti ją kaip tamsią, vaikams pavojingą, o visuomenei nereikalingą ir žalingą organizaciją. Štai kad ir į rimtumą bei prestižą pretenduojančio lietuviško žurnalo „Verslo klasė“ 2016 m. kovo numeryje, minėto filmo apžvalgoje pavadinimu „Bažnyčios pamatai vėl braška“ piktai rašoma:

„Todėl tokie filmai yra didelė dovana ‒ spjūvis į veidą tiems, kurie užsimerkia prieš tokius dalykus kaip metų nesulaukusio kūdikio prievartavimas ar į paauglystę brendančio berniuko psichologinis žlugdymas. Tokie filmai padeda sklisti šiai žiniai, kurią Vatikane sėdintys abejingi šikniai su sutanomis taip stengiasi nuslėpti ir nutildyti. <...> Labai viliuosi, kad ši juosta <...> paskatins tikinčiuosius <...> išlaisvinti savo tikėjimą nuo tokios amoralios organizacijos.“

Toks Liuterio užstalės kalboms prilygstantis įsiūtis jau nebeturėtų mūsų stebinti. Labiau stebina ir liūdina Bažnyčios vadovų nuolanki reakcija. Oficialus Vatikano dienraštis „L‘Osservatore Romano“ netgi tikino skaitytojus, kad filmas nėra „antikatalikiškas“ ir rekomendavo jį pažiūrėti kunigams. Ir tik nedaugelis nepriklausomų tinklaraščių mėgino objektyviai įvertinti situaciją.

Pateikiame vieną iš tokių įvertinimų (paskelbtą internetinėje svetainėje themediareport.com).

******************

5 nepatogūs faktai apie žiniasklaidos pristatomą kunigų pedofilijos skandalą

1. Netiesa, kad pedofilijos problema labiausiai paplitusi tarp katalikų kunigų.

FAKTAS: katalikų kunigai prie vaikų seksualiai priekabiauja gerokai rečiau nei kiti vyrai apskritai.

Nepaisant žiniasklaidos isterijos dėl vaikų seksualinio išnaudojimo Katalikų Bažnyčioje, tarp kunigų pedofilijos atvejų pasitaiko gerokai mažiau, nei tarp kitų vyrų. Nors net ir vienas tokio piktnaudžiavimo atvejis jau yra blogas dalykas, vis dėlto tarp 1950 ir 2002 metų tik maždaug 4% visų tarnystę atliekančių kunigų buvo nors kartą apkaltinti (ne nuteisti) vaikų seksualiniu išnaudojimu – tai gerokai mažiau, nei būdinga vyrams apskritai visos šalies (JAV, ‒ red.) mastu.

„Newsweek magazine“, 2010 m. balandžio 7 d.:

„Remiantis per pastaruosius 30 metų atliktais įvairių denominacijų tyrimais ir apklausomis, vaikų seksualinį išnaudojimą tiriantys ekspertai teigia, kad nėra svaraus pagrindo daryti išvadą, jog seksualinio priekabiavimo problema būtų labiausiai būdinga katalikams. „Mes nežvelgiame į Katalikų Bažnyčią kaip į tokių reiškinių židinį ar vietą, kurioje kyla daugiau problemų nei bet kur kitur“, – sakė Ernie Allenas, Nacionalinio dingusių ir išnaudojamų vaikų centro prezidentas...

„Ekspertai nesutaria dėl vaikų seksualinio išnaudojimo paplitimo tarp visų Amerikos vyrų, bet Allenas mano, kad nuosaikiais skaičiavimais tai būdinga vienam iš 10 vyrų. Margaret Leland Smith, Johno Jay kriminalinės teisės universiteto tyrėja, sako, kad jos vertinimu tas skaičius yra artimesnis vienam iš 5.

„Nuo XX a. devintojo dešimtmečio vidurio draudimo bendrovės siūlė padengti dėl seksualinio piktnaudžiavimo patirtas išlaidas, kaip priedą prie asmeninės atsakomybės draudimo, ir jų pačių tyrimai rodo, kad Katalikų Bažnyčia nekelia didesnės rizikos nei kitos bendruomenės... Šitaip buvo ištisus dešimtmečius.“

„USA Today“, 2010 m. birželio 6 d:

„Manantys, kad katalikų kunigai seksualiai priekabiauja dažniau nei mokytojai ar celibato nepriėmę dvasininkai, turėtų pateikti įrodymus, kuriais jie grindžia tokią išvadą. Nežinau nė vieno tokio įrodymo. Pasakymas „tai visi žino“ toli gražu nėra mokslinis metodas“, ‒ Dr. Philipas Jenkinsas, Pensilvanijos valstijos universitetas.

2. Didysis sąmokslas, kurio nebuvo.

FAKTAS: Nors šito niekada nesužinosite iš šiurpių ir sensacingų žiniasklaidos pranešimų, bet absoliuti dauguma spaudos nušviestų seksualinio piktnaudžiavimo atvejų priklauso istorinei anomalijai, t. y. sąlyginai trumpam seksualinės revoliucijos laikotarpiui, trukusiam nuo septintojo dešimtmečio iki devintojo dešimtmečio pradžios. Nepaisant žiniasklaidos skleidžiamų versijų apie tamsius sąmokslus ir nusikaltimų slėpimą, Bažnyčia – kaip ir kiekviena kita to meto institucija – tiesiog sekė tuomet vyravusia šios srities ekspertų nuomone, kad seksualiniai priekabiautojai galį būti sėkmingai reabilituoti, ir siuntė apkaltintus kunigus gydyti, o ne pranešdavo apie juos į policiją. Dėl to laikinai padaugėjo recidyvizmo [atkryčio, ‒ red.] atvejų.

Septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais Katalikų bažnyčia, sekdama tuo metu vyraujančia visuomenės praktika, seksualinius priekabiautojus siuntė pas psichologus, o ne kreipdavosi į policiją.
Taip darė toli gražu ne vien Bažnyčia.

Tuo metu, kai Bažnyčia apkaltintus kunigus siųsdavo gydyti pas psichologus, kriminalinės teisėsaugos sistema lygiai tą patį darė su prievartautojais – siuntė juos gydytis, o ne į kalėjimą.

Penktuoju‒septintuoju dešimtmečiais ši seksualinių nusikaltėlių gydymu pagrįsta praktika buvo ne tik labai paplitusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet, kaip parodė atlikti tyrimai, be galo populiari tarp eilinių piliečių.

„Mokslas apie žmogaus seksualumą ir seksualinius nusikaltimus yra nepaprastai jaunas. Faktiškai visa šiandien mūsų naudojama informacija apie seksualinių nusikaltėlių gydymą ir priežiūrą buvo atrasta po 1985 metų“, ‒ Dr. Monica Applewhite.

Tačiau beveik visuose pranešimuose žiniasklaida nepabrėžė šio svarbaus istorinio konteksto: kad Bažnyčia sekė tuo metu šioje srityje vyravusiais ekspertų patarimais –  siųsti apkaltintus kunigus gydytis.

„Niekas smegenų chirurgo sprendimų, padarytų 1970 m., nevertintų pagal šiandieninės medicinos standartus. Tačiau katalikų vyskupų, reguliariai besikonsultavusių su psichikos sveikatos priežiūros specialistais dėl priekabiaujančių kunigų, 1970 m. priimti sprendimai yra vertinami pagal šiandienos standartus. Šiandien psichologai kur kas mažiau nei 1970 metais tiki galimybe išgydyti seksualinius sutrikimus“, ‒ L. Martin Nussbaum.

Nelaimei, nusikaltusių kunigų siuntimo pas gydytojus, o ne į policiją pasekmė buvo išaugęs jų recidyvizmo procentas. Anot Johno Jay universiteto 2004 m. atlikto tyrimo ataskaitos, 149 kunigai buvo „serijiniai priekabiautojai“ (10 ir daugiau aukų) ir jų veiksmai sudarė net 26% visų seksualinių nusikaltimų, įvykusių 1950‒2002 m.

Tačiau šie 149 žmonės sudaro tik vieną dešimtadalį procento (0,1%) visų kunigų, 1950‒2002 m. tarnavusių  Katalikų Bažnyčioje Jungtinėse Valstijose. Daugelis apkaltintų kunigų (56%) buvo įtariami tik vienkartiniais nusikaltimais.

3. Dabartinė padėtis: šiandien panašių kaltinimų katalikų kunigams pasitaiko labai retai.

FAKTAS: Beveik visi kaltinimai katalikų kunigams yra susiję su dešimtmečių senumo įvykiais; maža to, beveik pusė visų kaltinimų seksualiniu išnaudojimu susiję su jau seniai mirusiais kunigais. Nors JAV gyvena 77 milijonai katalikų (jiems tenka 38 275 kunigų, pagal 2002 m. duomenis), šiandien seksualiniu išnaudojimu kaltinamų katalikų dvasininkų Jungtinėse Valstijose yra labai mažai. Pastaruoju metu JAV stebėtojų tarybos „tikėtinais“ laikė vidutiniškai tik 8 įtarimus kasmet.

Taikomųjų mokslinių tyrimų apaštalavimo srityje centras (CARA), nepriklausoma Džordžtauno universiteto tyrimų organizacija, keletą metų stebėjo duomenis apie katalikų dvasininkų seksualinį priekabiavimą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kasmetines ataskaitas CARA skelbia per JAV katalikų vyskupų konferenciją.

CARA duomenimis, 2005‒2014 m. kunigams pateiktų ir „tikėtinais“ laikomų kaltinimų nepilnamečių tvirkinimu skaičiai yra tokie (čia turimi omeny kaltinimai dabartiniu laikotarpiu įvykdytais nusikaltimais):

               Metai        Kaltinimų skaičius

2014                      6
 2013                     10
2012                      6
2011                      7
2010                      8
2009                      6
 2008                     10
2007                      4
 2006                     14
2005                      9

Tuo tarpu, vyriausybės duomenimis, vien tik per vienerius (2010-uosius) metus JAV gauta 63 527 pranešimai apie vaikų seksualinį išnaudojimą – tai nerimą kelianti visuomenės problema, į kurią žiniasklaida atkreipė labai mažai dėmesio.

4. Istorija, apie kurią žiniasklaida nepasakoja: seksualinio priekabiavimo ir jo slėpimo epidemija, šiandien vykstanti mūsų (JAV, - red. past.) valstybinėse mokyklose.

FAKTAS: Paskaičiuota, kadšiandien mokytojų seksualinis priekabiavimas valstybinėse mokyklose paplitęs „apie 100 kartų“ labiau, nei tarp katalikų kunigų, ir esama nerimą keliančių įrodymų, kad mokyklų pareigūnai slepia piktnaudžiavimus ir nepraneša apie įtarimus valdžios institucijoms.

Tačiau pagrindinė žiniasklaida ignoruoja šiuos šokiruojančius faktus, maža to – toliau iš naujo perpasakoja dešimtmečių senumo kaltinimus kunigų pedofilija.

2004 m. JAV Švietimo departamento ataskaitoje pranešama, kad „patys tiksliausi turimi duomenys“ atskleidžia, jog „beveik 9,6% valstybinių mokyklų mokinių besimokydami mokykloje tampa pedagogų netinkamo seksualinio elgesio aukomis“.

Šis rezultatas paskatino Hofstros universiteto daktarę Charol Shakeshaft, minėtos ataskaitos autorę, 2006 m. pareikšti:  „Manote, kad daugiausiai problemų turi Katalikų Bažnyčia? Fizinis seksualinis mokinių išnaudojimas mokyklose veikiausiai yra daugiau nei 100 kartų labiau paplitęs nei tarp kunigų“.

Ta pati 2004 metų ataskaita pacitavo svarbų dešimtojo dešimtmečio vidurio tyrimą:

„Ankstesniame [1994 m.] 225 pedagogų seksualinio piktnaudžiavimo Niujorke atvejų tyrime, visi kaltinamieji prisipažino seksualiai išnaudoję mokinius, bet nei apie vieną priekabiavimo atvejį nebuvo pranešta valdžios institucijoms.“

Tai svarbus ir nerimą keliantis faktas:

Pedagogų seksualinio piktnaudžiavimo atvejų skaičius: 225
Mokyklos pareigūnų pranešimų apie piktnaudžiavimus policijai skaičius: 0

Taigi, kitaip tariant, visai neseniai, tik 1994 metais, visuotinai paplitusi Niujorko mokyklų administratorių praktika buvo nepranešti policijai apie seksualinius priekabiautojus.

1994 m. tyrimas taip pat informavo, kad tik 1 procentas tų piktnaudžiavusių pedagogų prarado savo licenciją. Maža to, labiausiai nerimą kelia tai, kad „25 procentai iš jų nepatyrė jokių savo elgesio pasekmių arba gavo tik neoficialų ir neraštišką papeikimą. Beveik 39 procentai nusprendė išvykti iš vietovės, dauguma su teigiamomis rekomendacijomis ar net nesumažinus jiems pensijų“.

5. Katalikų Bažnyčia šiandien - vaikų apsaugos pavyzdys.

FAKTAS: Katalikų Bažnyčia šiandien yra bene saugiausia vaikams aplinka.

Katalikų Bažnyčios vykdomoms priemonėms prieš agresyvų ir priekabiaujantį elgesį negali prilygti jokių kitų organizacijų vykdomi projektai. Nuo seksualinio priekabiavimo krizės pradžios Katalikų Bažnyčia:


  • Įvedė „visiško nepakantumo“ („nulinio toleravimo“) politiką, pagal kurią bet koks pagrįstai apkaltintas kunigas iš karto pašalinamas iš savo tarnybos. Taip pat pranešama teisėsaugos institucijoms.


  • Apmokė daugiau nei 5 milijonus vaikų, suteikdama jiems įgūdžių, padedančių apsisaugoti nuo seksualinio išnaudojimo.


  • Apmokė daugiau nei 2 milijonus suaugusiųjų, įskaitant 99 procentus visų kunigų, kaip atpažinti seksualinio priekabiavimo požymius.


  • Nuodugniai patikrino daugiau nei 2 milijonus asmenų, įskaitant besimokančius seminaristų ir kunigus.


  • Kiekvienoje vyskupijoje įvedė „pagalbos nukentėjusiesiems koordinatorių“ pareigybes, taip užtikrindama priekabiavimo aukas, kad jos bus išgirstos.


  • Visose vyskupijose atlieka kasmetinį nepriklausomą auditą, stebėdama, kaip laikomasi novatoriškos 2002 m. chartijos dėl vaikų ir jaunimo apsaugos.


  • Visose vyskupijose įvedė seksualinių piktnaudžiavimų kontrolės komisijas,dažnai sudarytas iš vaikų gerovės specialistų, vaikų psichologų, ir seksualinių piktnaudžiavimų ekspertų – kad būtų nagrinėjami bet kokie ieškiniai ar pretenzijos dėl kunigų seksualinių piktnaudžiavimo.

Jokios kitos organizacijos naudojamos priemonės nei iš tolo neprilygsta priemonėms, kurių Katalikų Bažnyčia ėmėsi siekdama apsaugoti jos priežiūrai patikėtus vaikus. Šiuo atžvilgiu XXI amžiaus Katalikų Bažnyčia kitoms institucijoms yra sektinas jaunimo apsaugos pavyzdys.

www.fsspx.lt

Susiję

Straipsniai 1916090900256512077
item