Vytautas Sinica. Religijos laisvė – katalikų skydas nuo sekuliarios valstybės ar peilis Bažnyčiai į nugarą

Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą 2015 metų Studentų ateitininkų rudens akademijoje „Libertas ecclesiae“

Kalbėjimas apie religijos laisvę šiandien net tarp katalikų rizikuoja įsipainioti nesusipratimų pinklėse. Neretas įsivaizdavimas, kad religijos laisvė – tai laisvė nesislapstant nevaržomai išpažinti pasirinktą religiją, kad religijos laisvės nepripažįstančiose, pavyzdžiui, musulmoniškose šalyse, kitų tikėjimų atstovai persekiojami valstybės ir baudžiami. Taip nėra. Kone visos valstybės, nepriklausomai nuo režimo tipo, pripažįsta savo gyventojų teisę praktikuoti pasirinktą religiją. Kad taip yra aiškiausiai paliudijo skaudi išimtis, vadinamoji „Islamo valstybė“, pradėjusi versti krikščionis rinktis tarp atsivertimo į islamą arba mirties bausmės. Tai, kad tokios represijos prasidėjo musulmonų seniai valdomoje Sirijoje ir Irake, aiškiausiai liudija, kad anksčiau krikščionių teisė praktikuoti savo religiją nebuvo ribojama net ir nesant religijos laisvės.

Ką tuomet reiškia „religijos laisvė“? Priklausomai nuo perspektyvos, iš kurios žvelgsime – valstybės ar asmens – religijos laisvę galima apibrėžti pozityviai ir negatyviai. Valstybei religijos laisvės principas reiškia, kad jos įstatymų priėmimas yra laisvas nuo kurios vienos religijos įtakos monopolio. Valstybė valdoma saugantis nuo kurios vienos religijos (arba, radikalesne forma, visų religijų) įtakos politiniams sprendimams. Tai pozityviai suprasta religijos laisvė. Asmeniui tuo tarpu religijos laisvė reiškia laisvę nebūti valstybės verčiamam elgtis prieš savo religinius įsitikinimus. Tai negatyviai suprasta religijos laisvė. Kaip parodė pastarojo pusės amžiaus Vakarų pasaulio istorija, šios dvi religijos laisvės sampratos žengia atskirai, skirtingose valstybėse įgaudamos skirtingus mastus, o galiausiai ir išsigimdamos netikėčiausiomis formomis.

1965 metais Bažnyčia vienu iš II Vatikano susirinkime priimtų dokumentų, neprivalomo pobūdžio deklaracija Dignitatis Humanea, pripažino religijos laisvės principą. Nors tai buvo ir yra diskutuotina nuostata, kiekvienas katalikas buvo paskatintas ir asmeniniame gyvenime pripažinti šio principo teisingumą. Šiandien, kai ilgą laiką katalikų apsauga nuo sekuliarios valstybės  agresijos (ypač Sovietų Sąjungoje) laikyta religijos laisvė vis mažiau gerbiama, tenka įvertinti ir patį katalikus apsaugoti turėjusį principą. 

Tam neišvengiamai turime atskirti mažiausiai du klausimus. Pirma, kiek pagrįstas ir teisingas yra religijos laisvės principas. Antra, kokias politines pasekmes jo priėmimas turėjo ir turi katalikams religijos laisvę pripažinusiose visuomenėse. Pirmasis klausimas dėl religijos laisvės pagrįstumo yra itin platus, sudėtingas, šiandien dviprasmiškai vertinamas ir dėl savo masto apeinamas šiame pranešime. Politinės teorijos požiūriu, tai absoliučiai klaidingas principas, tiesiogiai prieštaraujantis daugeliui kitų Bažnyčios mokymo principų ir Šventojo Rašto tekstui. Tenka tą konstatuoti. Istoriškai žiūrint, II Vatikano susirinkimo pripažinta religijos laisvė kartu yra pripažinimas, kad Bažnyčia beveik du tūkstančius metų klydo, reikalaudama, kad Kristus Karalius būtų ne tik dangiškosios, bet ir žemiškosios karalystės valdovas. 

Galima trumpai perbėgti per katalikybės ir valstybės santykio istoriją. Senovės pasaulyje klaidatikybė, kaip ją suvokė pagonys, buvo neleistina ir baudžiama mirtimi. Krikščionybei tapus valstybine Romos imperijos religija, pagoniškų religijų išpažinimas irgi tapo baudžiamas, nors jau ne mirtimi. Šventasis Popiežius Leonas Didysis prieš Kalcedono ekumeninį susirinkimą 451 metais rašė Romos imperatoriui: „tu turi nesvyruodamas suprasti, kad žemiška valdžia tau suteikta ne tam, kad valdytum vien žemiškus reikalus, bet pirmiausiai Bažnyčios apsaugai“. Teodosijui II tą patį rašė šventasis popiežius Celestinas. Apibendrinant, teisingos religijos apsauga ir klaidatikystės represavimas pagal Bažnyčią buvo valstybės pareiga. Katalikų Bažnyčia niekada nepritarė prievartiniams atvertimams į krikščionybę, tačiau draudė valstybei toleruoti viešą kitų religijų praktikavimą ir sklaidą. Religiškai neutralios valstybės idėja pasaulyje, kur valdžia turėjo dievišką legitimaciją, būtų reiškusi savižudybę pačiai valstybei – dieviškos legitimacijos atsisakymą. 

Viduramžiais ir moderne žydai ir musulmonai turėjo teisę privačiai garbinti savo dievus ir atlikti religines apeigas, jų klaidatikybė toleruota siekiant išvengti didesnio blogio – persekiojimų, sukilimų ir panašių tragedijų. Tačiau vieša jų tikėjimo raiška nebuvo toleruojama, kaip nebuvo priimtina ir mintis, kad valstybė gali atsiriboti nuo vienintelės teisingos religijos teikiamų argumentų, priimdama sprendimus dėl visiems privalomų įstatymų normų.

Moderne, ypač po Prancūzijos revoliucijos, šis santykis ženkliai pasikeitė. Bažnyčia visą XIX amžių ieškojo formulės, kaip geriausiai kovoti prieš antikatalikiškas ideologijas dėl žmonių sielų išganymo. Visos XIX a. ir XX a. pirmos pusės enciklikos apie religijos ir valstybės santykį vadovavosi tomistine prielaida, jog valstybė turi įgyvendinti tikslus, vedančius prie žemiškos gerovės, tačiau aukščiausias jos tikslas ir pareiga yra valstybės piliečių palaimos (sielų išganymo) siekis. Vykdydama šią pareigą valstybė negali toleruoti klaidatikystės, nes taip apleistų jai valdžią patikėjusių piliečių sielas. Tikėta, kad neįmanoma religijos požiūriu neutrali valstybė: kaip XIX a. antroje pusėje mokė Leonas XIII, jei valstybė neįsipareigoja katalikybei, ji įsipareigoja klaidai. Šios nuostatos buvo išdėstytos daugelyje XIX a. popiežių enciklikų ir buvo nuosekli ir integrali Magisteriumo dalis, visiškai suderinama su ligtoliniu mokymu. 

Galimas klausimas, kodėl būtent sielos išganymas yra esminis aspektas, vertinant religijos laisvę? Būtina suprasti logiką, kuria remiantis religijos laisvė buvo neigiama. Laikytasi nuostatos, kad sielų išganymo klausimais valstybė turi paklusti vienintelio tikro tikėjimo – katalikybės – autoritetui, tai yra Bažnyčiai. Jeigu katalikybė yra vienintelis tikras ir į išganymą vedantis tikėjimas, ji negalėjo sau leisti ir religijos laisvės pripažinimo, nes tai reikštų sielų pasmerkimą pražūčiai, leidžiant kaip normas įtvirtinti klaidingus dalykus. 

Kardinolas Alfredo Ottaviani (1890-1979), buvęs Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovas, teigė, kad „Teisingumas draudžia daryti žalą piliečiams, o žala neišvengiamai kyla iš valstybės indiferentizmo (abejingumo). Valstybė, vienodai žiūrėdama į visas religijas, taigi ir į klaidingas sektas, veikia prieš žmonių gerovę, nes skatina klaidos ir paklydimo mokytojus bei sukelia piliečiams pavojų prarasti visiems skirtą aukščiausiąjį gėrį“. 

Įdomu tai, kad religijos laisvę paskelbusi deklaracija Dignitatis Humanea yra ypač užpainiota vienoje vietoje. Iš esmės šis dokumentas teigia, kad kiekvienas turi teisę praktikuoti teisingą religiją (katalikybę) ir taip pat turi teisę praktikuoti klaidingą religiją, kiek tai nepažeidžia bendrojo gėrio.  Tačiau kas yra bendrasis gėris? Popiežius Jonas XXIII į šį klausimą atsakė 1963 metais enciklikoje Pacem in Terris: „Bendrasis gėris yra gėris žmogui kaip visumai, tai yra kūno ir sielos poreikiams. Valstybių vadovai turi atsižvelgti į vertybių hierarchiją ir sielos gerovės poreikiais rūpintis ne mažiau nei materialiais kūno poreikiais. Tačiau nemirtingos sielos poreikiai negali būti patenkinti mirtingame gyvenime, todėl bendrojo gėrio siekis reiškia pareigą nesužlugdyti amžinojo išganymo, priešingai, padėti jį pasiekti“. Iš to kyla akivaizdžiai nuosekli interpretacija, kad ir pagal esamą mokymą kaip visumą – atsižvelgiant į abu šiuos dokumentus – Bažnyčia negali pritarti religijos laisvei.

Nepaisant viso to, kas pasakyta, šiandien Bažnyčia Dignitatis Humanea deklaracijos pavidalu religijos laisvei tarsi ir yra pritarusi. Dar daugiau, Bažnyčia vis labiau laiko religijos laisvę pačių katalikų apsauga ir paskutine priebėga nuo antikatalikiškų režimų. Dvasininkai ir popiežiai viešai reikalauja gerbti pirmiausiai katalikų religijos laisvę. Todėl mes galime tiesiog konstatuoti šį faktą ir spręsti antrąjį šios temos klausimą – kokias pasekmes religijos laisvės pripažinimas sukelia ir kaip su tuo gyventi. 

Toks klausimas turėtų stebinti daugumą katalikų, nes jų ratuose paprastai nėra keliamas. Įprasta klausti priešingai: „Kaip išsaugoti katalikų religijos laisvę?“ Tai pagrįstas klausimas, nes ši laisvė yra vis labiau suvaržoma sekuliarios demokratijos valstybėse. Kuo agresyviau sekuliari tampa valstybė, tuo labiau katalikai gūžiasi ir glaudžiasi po religijos laisvės apsauga ir į ją apeliuoja. Tačiau netenka girdėti klausimo, ar ne pats religijos laisvės pripažinimas buvo šaknis, davusi pradžią dabartiniam katalikų religijos laisvės suvaržymui ir paneigimui. 

Šiuo savo pasisakymu keliu būtent tokį teiginį: religijos laisvės pripažinimas Katalikų Bažnyčios vardu tapo būtina prielaida vėliau nuosekliai sekusiam katalikų religijos laisvės paneigimui. 

Čia tenka grįžti prie pačios raktinės sąvokos ir giliau į ją pažvelgti. Religijos laisvė savo prielaidomis yra visiškai antikatalikiškos moderno individualistinės mąstysenos išraiška. Faktiškai tai yra laisvė kiekvienam individui steigti savo Dievo sampratą. Jeigu klasikinis mąstymas, taigi ir Bažnyčia, remiasi prielaida, kad visi žmonės skirtingai sėkmingai, bet vis tiek siekia to paties išganymo per tą patį vieną objektyviai egzistuojantį Dievą, tai modernus mąstymas teigia, kad pats žmogus yra tikrovės šaltinis, vadinasi, pats gali kurti ne tik aplinką, bet ir save (ką liudija įvairiausios ir vis naujai kuriamos tapatybės pasirinkimo „teisės“), ir Dievą (ką liudija valstybės ginama teisė tikėti, ką nori ir kaip nori). Moderno reliatyvizmas teigia, kad nėra jokio pakankamai aiškaus autoriteto ar šaltinio, leidžiančio pasakyti, kad viena religija yra tikra, o kitos klysta. Tėra nuomonės ir visi individai Absoliutą ar nuostatą jo buvimo atžvilgiu apskritai renkasi savo nuožiūra, taip kartu kurdami ir savo pasaulį. 

Iš esmės religijos laisvės pripažinimas reiškia, kad valstybės akyse visos religijos yra tik nuomonės – nei viena jų negali skelbtis esanti objektyviai teisinga, o kitų laikyti klystančiomis. Bažnyčiai tokios pozicijos laikytis daug sudėtingiau. Ji pati skelbia konkrečią religiją, todėl leisdama religijos laisvę, turėjo pripažinti, kad taip leidžia valstybei vienodai traktuoti tiesą ir klaidą. Lietuvoje ypač Antanas Maceina su savo amžininkais kunigais labai daug polemizavo apie tai, jog religijos laisvė esą nėra tiesos ir klaidos sulyginimas. Intelektualinį ginčą A. Maceina pralaimėjo, bet laimėjo politiškai – visas Vakarų pasaulis iš tiesų sulygino tiesą ir klaidą, liepdamas valstybėms prieš įstatymą vienodai vertinti visas religijas. 

Praktikoje religijos laisvė visų pirma reiškia ar bent turėtų reikšti nuostatą, kad valstybė negali nesant būtinybės prievartauti piliečio elgtis prieš savo religinius įsitikimus. Ši, negatyvioji religijos laisvės samprata, ilgą laiką buvo itin aiškiai išreikšta ir dominuojanti JAV. Tačiau ypač JAV šis principas šiandien vis labiau neveikia ir šis „neveikimas“ pakopomis, vis sparčiau plinta po Vakarų visuomenes, vis labiau apribodamas pačių katalikų religijos laisvę ir vis dažniau įstatymu versdamas juos elgtis prieš savo įsitikinimus. Apžvelkime šiuos etapus.

Pirmasis etapas Amerikoje buvo pavadintas politiniu liberalizmu, o Lietuvoje – nepasaulėžiūrine politika. Tai idėja, kad katalikai negali vadovautis savo tikėjimo nuostatomis ir religiniais argumentais priimdami valstybės įstatymus. Kaip dėstė Johnas Rawlsas, visi sprendimai turėtų būti priimami remiantis visiems visuomenės nariams suprantamais, todėl ne filosofiniais ir ne religiniais argumentais. Tokie visiems suprantami argumentai, žinoma, turėjo būti diktuojami pirmiausiai taip pat vertybiškai angažuoto moderniojo mokslo.

Tokia nuostata, kurią Antanas Maceina ir kai kurie jo bendraminčiai siūlė ir Lietuvoje, iš esmės reiškė, kad iš katalikų yra atimama jų pozityvi laisvė. Pozityvi laisvė bendrąja prasme yra laisvė dalyvauti priimant sprendimus apie tai, kokios bus visuomenei privalomai galiojančios elgesio normos, įstatymai. Būtent pozityvi laisvė iš katalikų yra atimama įvedant nepasaulėžiūrinę politiką. Tikintysis, net nebūtinai katalikas, atsiduria prastesnėje padėtyje už ateistą. Ateistas gali vadovautis visais jo nuomonę lemiančiais argumentais, o tikintysis turi apsiriboti ir vadovautis tik tais, kurie tinka ateistui. Tikintieji priverčiami žaisti pagal svetimas, tačiau jiems primestas moderniojo mąstymo taisykles. Tai akivaizdu ginčuose moralės klausimais – šeimos sampratos, abortų ar eutanizacijos temos yra paverstos diskusijomis apie galimą tokių sprendimų naudą ir žalą individui ir visuomenei. Išsilavinęs katalikas gali ir turi sugebėti nugalėti net ir tokiose diskusijose, tačiau pagal nepasaulėžiūrinės politikos idėją, tikintis politikas balsuodamas turi priimti sprendimą atmetęs tuos argumentus, kuriuos jam diktuoja religija, taigi balsuoti prieš savo įsitikinimus. 

Kuo čia kalta religijos laisvė? Kadangi visos religijos yra lygios prieš valstybę ir įstatymą, visos jos tėra nuomonės ir nė viena nėra objektyvi tiesa. Skirtingų religijų atstovai viena kitos „nuomonių“ nesupranta ir negali dėl jų sutarti, todėl religija apskritai neturi vietos politikoje ir įstatymų priėmime. Tokia yra religijos laisvę pripažinusių visuomenių logika. 

Antrasis iš anksto užprogramuotas etapas, kuriuo buvo suvaržyta religijos laisvė, buvo prasidėję reikalavimai katalikams nesivadovauti religiniais įsitikimais savo privačioje ar ūkinėje veikloje. Versle, darbe ar privačiuose santykiuose yra reikalaujama, kad katalikai atliktų veiksmus, kurie tiesiogiai prieštarauja katalikų įsitikinimams. Tai yra tiesioginis dabar jau negatyvios religijos laisvės suvaržymas. Vėl stabtelime. Kas yra negatyvi laisvė? Tai laisvė priimti privačius sprendimus be valstybės kišimosi. Katalikai nebegali to padaryti bendraudami su žmonėmis visuomenėje ir rinkoje. Draudžiama viešai teigti, jog homoseksualumas yra nuodėmė, nors tą moko Bažnyčia. Katalikai verčiami aptarnauti vienalytes „santuokas“ – tiekti joms tortus, žiedus, gėles, patalpas, vestuvių planavimo darbus, nors dalyvavimas tokiose vestuvėse yra nuodėmė. Tiek Prancūzijoje, tiek JAV valstybės tarnautojai nuteisti kalėti už atsisakymą prieš Bažnyčios mokymą sutuokti vienalytes poras, vieši asmenys praranda darbus televizijoje pasisakę pagal Bažnyčios mokymą, mokytojai verčiami mokyti prieš Bažnyčios mokymą, gydytojai verčiami atlikti abortus ir taip toliau. Visa tai pažeidžia principą, užtikrinantį, jog valstybė neprievartaus elgtis prieš savo religinius įsitikinimus.

Kuo čia kalta religijos laisvė? Kadangi visos religijos tėra nuomonės ir nė viena jų nepretenduoja į objektyvią tiesą, nuomonė negali būti svarbesnė ir yra laikoma mažiau svarbia už kitiems žmonėms pripažintas postmodernias žmogaus teises. Barackas Obama visai neseniai tą pasakė labai tiesiai: LGBT judėjimo teisės yra svarbesnės už religijos laisvę. Tai logiška nuo pat pradžių. Jei religija tėra nuomonė, nors ir labai svarbi pačiam tikinčiajam, nuomonė gali būti paaukota dėl sekuliarių, tariamai visiems suprantamai pagrįstų teisių užtikrinimo.

Galiausiai šiandien gyvename beprasidedančio trečiojo etapo laikais. Hilary Clinton dar prieš metus teigė, kad katalikai negali skųstis, nes jiems vietoje aptartais būdais varžomos religijos laisvės yra paliekama laisvė melstis (freedom to worship). Tai reiškia, kad iš tikinčiųjų atėmus pozityvią laisvę priimti įstatymus ir negatyvią laisvę be valstybės kišimosi privačiai vadovautis tikėjimo nuostatomis, teliko teisė tikėti. Religija uždaroma net nebe privačioje erdvėje, o tikinčiojo sąmonėje ir tarp bažnyčių sienų. Tačiau tai nebuvo pabaiga. Jau šiais metais tiek Barackas Obama, tiek Hilary Clinton pareiškė, kad katalikai turėtų pakeisti savo įsitikimus šeimos ir gyvybės klausimais, nes dabartinis Bažnyčios mokymas esą ugdo diskriminacines nuostatas. 

Nereikia stebėtis ar baidytis to, jog įkyriai kartojasi šeimos ir gyvybės problematikos pavyzdžiai. Taip yra, nes po seksualinės revoliucijos Vakaruose tai yra objektyviai didžiausias katalikybės ir valstybės susidūrimo objektas. Ne Bažnyčia nutolo nuo visuomenių seksualinės moralės normų, o pastarosios radikaliai apsivertė ir taip nutolo nuo Bažnyčios mokymo. Ne Bažnyčios ar atskirų tikinčiųjų pareiga yra prisiderinti prie eilinių trumpalaikių visuomenių moralės pokyčių. Būtent šiose – gyvybės ir šeimos – srityse neišvengiamai dar kurį laiką telksis dauguma katalikams viešajame gyvenime kylančių iššūkių ir įpareigojimų. 

Seksualinės revoliucijos pažadas pakeisti katalikų nuostatas nesunkiai įgyvendinamas – per privalomas mokyklines ugdymo programas, kurias dabar siekiama įdiegti ir katalikiškose mokyklose, vaikai bus kaip tariamos mokslo tiesos mokomi antikatalikiškų, marksistinių moralės nuostatų. Jau dabar Vakarų šalių katalikai susigriebia, jog visuomeninis aktyvumas kovojant dėl moraliai teisingų viešųjų normų yra būtinas, nes su nepasaulėžiūrine politika sutikę ir taip pozicijas sekuliariai valstybei užleidę katalikai neišvengiamai praranda ne tik teisę gyventi pagal savo įsitikinimus, bet ir perduoti juos vaikams. Žvelgiant į priekį, sunkiai tikėtina, kad lygiaverčių švietimo ir žiniasklaidos priemonių neturinti Bažnyčia prieš tai atsilaikys.

Paskutinį kartą paklauskime, kuo čia kalta religijos laisvė. Atsakymas vis tas pats. Jeigu religijos yra tarpusavyje lygios, taigi nė viena nepretenduoja į objektyvią tiesą ir tėra nuomonės, tai valstybė, siekdama piliečių sugyvenimo ir pritarimo valstybės įstatymams gali paminti ir pakeisti šias nuomones, nes jos neatitinka priimamų įstatymų dvasios, skatina nesantaiką tarp visuomenės grupių ir skatina skirstyti teisingą ir neteisingą gyvenimo būdą. Liberalioje valstybėje niekas negali teisti kito gyvenimo būdo, juo labiau savo gamtamoksliniais metodais neįrodomos nuomonės pagrindu. Gėrį ir blogį skirti, taigi ir žmonių elgesį teisti linkę ir privalantys katalikai turi savo nuomonę (o kartu su ja – ir krikščionišką gailestingumą) pritaikyti prie sekuliarizmo kanonų.

Apibendrinant, religijos laisvės principą Bažnyčia atmetė beveik du tūkstančius metų. Jo pripažinimą teoriškai pagrįsti nepaprastai sunku. Tačiau pripažinus religijos laisvę, valstybėms atsirišo rankos stumti religijos diktuojamas nuostatas iš pradžių iš viešojo, vėliau iš privataus, o galiausiai ir iš dvasinio katalikų gyvenimo. Kuo labiau varžomos katalikų teisės, tuo labiau jie apeliuoja į religijos laisvę, kuri turėtų jiems laiduoti galimybę elgtis pagal savo įsitikimus. Tačiau paradoksaliai, būtent religijos laisvės principas lėmė, jog sekuliari valstybė religijas traktuoja kaip nuomones, kurias visada galima paminti vardan sekuliaraus viešojo intereso – žmogaus teisių, nediskriminacijos, visuomenės grupių santarvės ir taip toliau. Religijos laisvės pripažinimas Katalikų Bažnyčiai buvo dūris peiliu sau į nugarą.

Sekite autorių Facebook