Vytautas Rubavičius. Rusija ir Turkija: ant karinio konflikto slenksčio?

Karas Sirijoje vis labiau įtraukia ne tik kaimynines, bet ir kitas arabų pasaulio valstybes, taip pat ir pasaulines galias. Sirijoje veiki...

Karas Sirijoje vis labiau įtraukia ne tik kaimynines, bet ir kitas arabų pasaulio valstybes, taip pat ir pasaulines galias. Sirijoje veikia Jungtinių Valstijų suformuota koalicija, paskelbta apie prieš islamistus nukreiptos musulmonų pasaulio koalicijos suformavimą, kariniuose veiksmuose dalyvauja NATO narė Turkija ir regionine didvalstybe siekiantis tapti Iranas, kurio kariniai raumenys neabejotinai ims stiprėti, kai panaikinus ekonomines sankcijas taisysis ekonomikos reikalai.

B. Asado režimo priešininkai kartu su radikaliųjų islamistų sukurtąja vadinamąja „Islamo valstybe“ jau beveik buvo pasiekę pergalę, nes kontroliavo didžiąją Sirijos teritorijos dalį. Sirijos valdžiai laikytis padėjo Irano formuojami ir siunčiami šiitų daliniai, su islamistais veiksmingai kovojančios kurdų karinės pajėgos ir „Hezbollah“ judėjimo karinės grupuotės. Nežinia, kiek tas režimas bebūtų atsilaikęs, jei ne netikėtas ir staigus Rusijos karinis įsikišimas, labai greitai pakeitęs karinių jėgų konfigūraciją ir suteikęs B. Asadui jėgų imtis plačių Sirijos išlaisvinimo operacijų.

Rusijos veiksmai tapo dideliu galvos skausmu Vakarų valstybėms, pirmiausia JAV, kurios Sirijos konflikte buvo užėmusios pernelyg tiesmuką ir, kaip parodė įvykiai, neproduktyvią poziciją, kurią galima nusakyti vienu sakiniu: Sirijos konfliktas ir ateitis turi būti sprendžiama be B. Asado. Galima numanyti, kad tokią poziciją iš dalies nulėmė Turkijos interesai: anksčiau su Asadu artimai bendradarbiavęs Turkijos prezidentas, vis labiau sultoniškai besielgiantis ir apie Osmanų imperijos didybę kalbantis R. Erdoganas netikėtai tapo didžiausiu jo priešu ir ėmė aktyviai remti režimo priešininkus, o su jais ir įvairiausio plauko islamistų būrius, kurių taip iki šiol niekam nepavyksta išskaidyti į „geruosius“ ir „bloguosius“.

Kaip dabar aiškėja, islamistų, tarp jų ir „Islamo valstybės“ vadovybėje, planuojančioje ir vykdančioje karines operacijas, gausu buvusios Irako diktatoriaus S. Husseino kariuomenės karininkų, kurie, amerikiečiams išformavus kariuomenę, buvo palikti likimo valiai be pragyvenimo šaltinio. Tad jie perėmė į savo rankas, kartu su kitų suinteresuotų šalių specialiųjų tarnybų atstovais, visą juodąją kontrabandos rinką, kuri ir tapo ISIS infrastruktūros ir logistikos pagrindu, veiksmingai padėjusiu islamistams užimti didžiulę Sirijos teritorijos dalį. Jie taip pat tapo ir visų karinių grupuočių labiausiai geidžiamas, nes gerai parengtais, samdiniais, netrukusiais iškilti į vadovaujamas pozicijas. Jų tikslas – valdžia Irake, nesvarbu su kokiomis pajėgomis jie tą valdžią atsikovotų.

Vakarų pasaulis, jau patyręs, ką reiškia vadinamieji „arabų pavasariai“ ir kuo tapo demokratizuota Libija, lūkuriavo, tikėdamasis, kad Asado režimo dienos jau beveik suskaičiuotos, o jį nuvertus bus galima imtis aktyvesnės kovos ir prieš „Islamo valstybę“, kuri, kaip bežiūrėtume, buvo ir yra pagrindinis ne tik Sirijos, bet ir Irako priešininkas. Tad Vakarai prieš tą valstybę Sirijoje kovojo taip, kad tapo aišku – daugiau garso ir viešųjų akcijų, nei realių karinių veiksmų. Turkijos galvos skausmas buvo aktyviai prieš „Islamo valstybę“ kovojantys kurdai, kurių kova stiprina kurdų tautinę savimonę, o sykiu ir siekį galų gale įkurti savą valstybę. Kad ir kokioje teritorijoje ji būtų įkurta, Turkijai taptų sunkiau maldyti jos teritorijoje gyvenančių kurdų kovą dėl valstybingumo, kurio siekį vis labiau imtų palaikyti ir pasaulio bendruomenė.

Visokios krizės bei karai kai kam suteikia netikėtų galimybių, tik reikia turėti proto ir jėgų jomis pasinaudoti. Taip Irake amerikiečiams nuvertus S. Husseiną įsiplieskęs brolžudikiškas karas suteikė kurdams galimybę įtvirtinti savo autonomiją, kuri anksčiau ar vėliau taps valstybe. Kaip tik šiam kurdų valstybiniam dariniui labiausiai ir grasina „Islamo valstybė“.

Turkijos padėtį įvairiais aspektais pakeitė iš šalies žiūrint menkas įvykis: Turkija parodė Rusijai nesitaikstysianti su jos oro erdvės pažeidimais ir numušė užduotį vykdžiusį Rusijos karinį lėktuvą. Ir ne tik numušė. Jos remiami kovotojai jau Sirijos teritorijoje ore sušaudė besileidžiantį rusų lakūną ir tą vaizdą išplatino žiniasklaidoje. Vakarų sankcijų spaudžiamos Rusijos atsakas buvo staigus – nutraukti ekonominiai politiniai ryšiai, Sirijon permesti naujausi visą šalies teritoriją ir dalį Viduržemio jūros kontroliuojantys zenitiniai kompleksai, Turkija paskelbta „į nugarą įsmeigusiu peilį“ priešininku. Galima numanyti, kad nei Turkija, nei jos partnerės nesitikėjo tokios įvykių eigos – juk santykiai su Rusija buvo plėtojami vos ne amžina skelbiamos strateginės partnerystės ir visapusio vis labiau stiprėjančio ir daug didesnę reikšmę įgavusio veikiant sankcijoms ekonominio bendradarbiavimo pagrindu.

Atrodė, kad viskas turėjo pereiti į diplomatinio raumenų rodymo, bet ekonominius interesus išsaugančio žaidimo plotmę. Tačiau Turkija nutarė parodyti, kad Sirija esanti jos geopolitinių interesų zona ir Rusijai čia nesą kas veikti. Rusija spjovė į metinius dešimčių milijardų ekonominius interesus, aiškiai pareikšdama, kad geopolitinis žaidimas pasaulinėje arenoje jai yra svarbiau. Sunku pasakyti, kiek ilgai Rusija įstengs tokį žaidimą žaisti veikiant ekonominėms sankcijoms ir mažoms naftos kainoms, o sykiu vis daugėjant didelės ekonominės krizės ženklų, tačiau kol kas ji pasiekė savo pagrindinį tikslą – susėdo dėl Sirijos tartis prie derybų stalo su JAV, kuri jau nebe tokia kategoriška Asado režimo atžvilgiu.

JAV vis labiau kalbėtis su Rusija verčia ir vers Turkijos elgesys kurdų atžvilgiu – Turkijai Sirijoje prieš islamistus kovojantys kurdai tampa didžiausi priešininkai, tad vienokie ar kitokie draugai yra visokios su kurdais kovojančios islamistų grupuotės. Tačiau kurdus remia ne tik Rusija, bet ir JAV kartu su koalicija. Kaip tik „Islamo valstybės“ grupuotės yra pleištu iki sienos su Turkija padalijusios pasienyje gyvenančių Sirijos kurdų teritoriją. Tad tas pleištas sykiu yra ir koridorius Turkijai veikti Sirijoje. Tačiau toks veikimas reikalautų glaudinti santykius su „Islamo valstybės“ grupuotėmis, o šitai negalėtų patikti Turkijos partneriams. Juolab kad į tokią „draugystę“ netruktų atkreipti dėmesį pasaulio žiniasklaida ir verstų bent jau Europos Sąjungos politinius lyderius kur kas atsargiau bendrauti su Erdoganu.

Kol Turkija buvo laikoma strategine partnere, Rusija veikti Sirijoje turėjo labai apdairiai: palaikydama Erdogano priešą Asadą ji negalėjo sau leisti atvirai remti kurdų. Dabar kurdai tampa nauju Rusijos spaudimo Turkijai, o sykiu ir NATO veiksniu. Pastaruoju metu Turkija ėmė apšaudyti Sirijos sieną su Turkija kontroliuojančias kurdų pajėgas. Apšaudo iš savo teritorijos. Turkijos užsienio reikalų ministras pareiškia, kad kova prieš kurdus bus tęsiama. JAV ir Prancūzija paragina Turkiją neeskaluoti karinių veiksmų. Tad NATO organizacijoje jau regėti konfliktinis židinys, kuris Rusijai labai naudingas. Niekas nežino, kaip toli yra apsisprendusi eiti Rusija, tačiau visi suvokia, kad pastaruoju metu ji tik ir laukia progos pamokyti Turkiją, juolab tokios progos, kuri Rusijos atsaką pasaulio visuomenės akyse rodytų kaip visiškai teisėtą ir teisingą. Šitai vyks tuo atveju, jei Turkija ryšis įvesti savo karius į Sirijos teritoriją arba imtis oro antskrydžių. Tada jau Rusija gali smogti Sirijos teritorijoje esantiems turkų daliniams arba imtis išbandyti savo zenitinius kompleksus jau ne kompiuterinio simuliavimo, o „realaus laiko“ sąlygomis.

Įvykiai Sirijoje nėra taip toli nuo Baltijos šalių, kaip mums gali atrodyti. Pabėgėlių cunamio sukeltą krizę Europos Sąjungoje jau spėjome pajusti. Rusijai ir Turkijai įsivėlus į vienokią ar kitokią karinę konfrontaciją kyla klausimas, kaip elgsis NATO, o su ja ir Baltijos valstybės. Galima numanyti, kad JAV kartu su NATO tų šalių konflikto Sirijos teritorijoje niekaip negalės, o ir nenorės laikyti Turkijos užpuolimu. Akivaizdu, kad Turkija pati užpuola Siriją, o Rusija tik ginsianti savo strateginį partnerį.

Rusijai dabar svarbu išprovokuoti Turkiją. O šitai ji moka daryti, juolab turi patirties. Prisiminkime, kaip Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis buvo sugundytas pulti Cchinvalį (teko tą naktį girdėti jo kalbą) ir kuo tai baigėsi Gruzijai. Tad šiuo metu Rusijai svarbu palaikyti kurdų pastangas panaikinti minėtą „Islamo valstybės“ pleištą, kad jie perimtų beveik visą sienos su Turkija kontrolę, o Turkijai būtina kuo greičiau apsispręsti, kaip išnaudoti kol kas egzistuojantį koridorių. Jei įvykiai pakryps tokia linkme, Rusijai reikės neleisti, kad NATO susikauptų ties viena ar dviem (jei dar prisimenama Ukraina) problemomis: ji neabejotinai didins spaudimą visoms pasienyje esančioms NATO valstybėms, pirmiausia Baltijos. Šitaip NATO bus atgrasoma nuo aktyvesnių veiksmų, nes tiesiog neturės pajėgų nei laiko deramai reaguoti į daugybę grėsmių. O juk reikia atsižvelgti ir į Rusijos vis labiau taikomą branduolinį šantažą. Neabejotina, kad didės ir sumaištis tarp aukščiausio rango ES politikų.

Sirijos konfliktas ilgam. Naiviai, sakyčiau, net kvailokai, dar visai neseniai nuskambėjo Vakarų diplomatų planai sureguliuoti konfliktą susodinus prie derybų stalo konfliktuojančias puses, kad tos pasirašytų ugnies nutraukimo sutartį, ir po metų surengti vadinamuosius demokratinius rinkimus. Rinkimai po metų tokioje tarpusavio gentinių ir religinių vaidų bei žudynių nualintoje teritorijoje. Juk visiems aišku, kad pjautynės nesibaigs ir pasirašius bet kokią taikos sutartis, nes buvę priešininkai stengsis savisaugos sumetimais naikinti vieni kitus savo užvaldytose teritorijose, kurių niekam nenorės perleisti.

Ugnies nutraukimas tik įtvirtins karinių grupuočių teritorinę vienvaldystę, o pasaulio žiniasklaida galės arba baisėtis ten vykstančiais valymais, arba tiesiog nukreipti savo demokratinį žvilgsnį į kitas problemas bei krizes, kaip kad įvyko Libijos atveju. Juolab, kad krizių bei konfliktų nemažės. Asado režimas niekaip negalėjo pasiduoti, nes jį palaikantys alavitai labai aiškiai suvokė, kad žlugus režimui jie turės bėgti iš šalies arba bus paprasčiausiai išpjauti. Daugelio rajonų gyventojai kentės nuo į juos grįžusių islamistų kovotojų, kurie stengsis atsiteisti su „palaikiusiais“ režimą, su tomis šeimomis ir giminėmis, kurių atstovai kovojo Sirijos armijos pusėje. O juk žinome, kad ten šeima ir giminė atsako už savo narius. Todėl nei valdžios perdavimas, nei jos perėmimas neįmanomas jokiomis demokratinėmis procedūromis – jos bus tik teisėta vadinama priedanga būsimiems valymams, skerdynėms, naujiems pabėgėlių srautams.

Susiję

Vytautas Rubavičius 1735691028068424780
item