Vytautas Rubavičius. „Atėjo metas, kai tautos pajuto išnykimo grėsmę“

Europoje tęsiantis migrantų krizei ir atsirandant daugiau skirtingų balsų Europos Sąjungos viduje, su filosofijos daktaru ir kultūrologu Vytautu Rubavičiumi kalbamės apie tai, kodėl kapitalistinėje sistemoje, linkusioje naikinti nacionalinį tapatumą ir paversti žmones keliaujančia darbo jėga, kaip tik dabar naujai iškyla tautiškumą akcentuojančios politinės jėgos.

Teoretikai sociologai, tarp jų lietuviams gerai žinomas Zygmuntas Baumanas, kalba apie kapitalizmo varomą globalizacijos procesą, silpninantį nacionalinį tapatumą, klibinantį tautinės valstybės pamatą ir skatinantį žmonių judėjimą paskui kapitalą. Klausantis diskusijų apie švietimą, neretai tenka išgirsti pasakymų, jog moksleivius ir studentus reikia „ruošti rinkai“, jie turi būti „lankstūs“. Žmonės paverčiami „žmogiškaisiais ištekliais“. Tačiau stebint migracijos krizę Europoje atrodo, lyg ši sistema pradėjo skilinėti, matome pasipriešinimą šioms tendencijoms ir nacionalinių judėjimų stiprėjimą Europoje. Ar pasaulinės judėjimo paskui kapitalą tendencijos ir klimato kaitos sukelta migracija atsisuko prieš pačią sistemą?

Kapitalizmas gyvena nuo krizės iki krizės, bet jo ypatumas tas, kad jis sėkmingai krizes įveikia ir artimiausioje ateityje nematyti kokių nors grėsmių, galinčių priversti jį keistis ar rastis kokiai nors kitokiai sistemai. Matome, kad visa demokratinė partinė sistema yra sėkmingai pritaikyta kapitalizmo sistemai ginti, puoselėti bei aptarnauti. 

Tačiau akivaizdu, kad atsiranda naujų iššūkių ir problemų. Kapitalizmas, kaip ekonominė sistema, yra negailestingas žmogui ir aplinkai, nes iš visko siekia išspausti kuo didesnį pelną. Tas pelno imperatyvas nustato žmogaus veiklos tikslus, o sykiu tampa tam tikru „moraliniu“ jo veiklos pateisinimu. Tame imperatyve neaptiksime nei moralės, nei aplinkosaugos, nei Dievo įsakymų, kuriuos linkstama laikyti atgyvenusiais, verslo plėtrą ir kapitalo laisves ribojančiais pančiais. Kadangi be pelno daugiau nieko nėra, todėl ši sistema gali taip sėkmingai veikti, nes jai nereikia į nieką atsižvelgti – visi žmogiškieji ir socialiniai dalykai turi prisitaikyti prie tokios logikos. Kaip ir mokyklose „prisitaikyti prie rinkos reikalavimų“ auklėjamas jaunimas. Tas prisitaikymas turi tapti ir tampa esminiu asmeninio tapatumo bruožu, kuris jau savaime naikina galimybę žmogui tapti asmenybe. Juk asmenybės esminis bruožas – savo laisvės ir orumo pajauta, laisvai disponuojant savo kūrybinėmis galiomis ir siekiant kuo pilnutinesnės tų galių raiškos.

Gyvename visokeriopos kapitalo laisvės sąlygomis. Kapitalo laisvė suvokiama kaip didžiausias šiuolaikinio kapitalizmo gėris. Tačiau nutylimas vienas esminis dalykas – kapitalo laisvė nepakenčia jokių kitų laisvių, o tik savo paties. Todėl visos kitos laisvės, tarp jų ir žmogaus, vienaip ar kitaip pajungiamos kapitalo laisvei ir tampa jai pavaldžios. kapitalas įsivietina ten, kur gauna didžiausią prieaugį, o paskui kapitalą juda žmonės. Tai vadinama žmonių, o tiksliau – darbo jėgos išteklių judėjimo laisve. O kaip kitaip gali elgtis bedarbiai ir prie rinkos reikalavimų taikytis išauklėti žmonės. Tad atidžiau įsižiūrėjus į judėjimo laisvę išryškėja būtinumo judėti dėl išgyvenimo imperatyvas, kitaip tariant, kapitalo prievarta. Jeigu kapitalas kažkur apsistojo dešimtmetį, o po to persikėlė į kitą vietą, matome, kaip toji valstybė ar regionas nugrimzta į krizę, o su visais padariniais turi dorotis vietiniai gyventojai. Žmonės pakelia sparnus ieškodami darbo.

Anksčiau dar buvo manoma, kad pati kapitalizmo sistema sukuria daug pridėtinės vertės, kurią pasiskirsto visi žmonės – turtingieji turtėja dar labiau, bet kliūna ir vargšams. Pastaruoju metu šios idėjos jau nebegyvybingos, nes tyrimai rodo, nors tos vertės pagaminama vis daugiau, tačiau nepaprastai spartėja atotrūkis tarp turtingiausiojo elito ir visos likusios žmonijos. Net Jungtinėse Amerikos Valstijose mažėja vidurinioji klasė, jau sudaranti mažiau nei pusę visų gyventojų, ko nėra buvę per visą šalies istoriją. Dar prisideda nualinta gamta, klimato kaita, sukelianti migraciją ir reikalaujanti daugybės lėšų padariniams sušvelninti. Tačiau matome, kad lėšų švelninti klimato kaitą rasti labai sunku, nes pridėtinę vertę nusavina tie, kas valdo kapitalą, o jie neturi motyvacijos papildomai išlaidauti, juolab kad juos aptarnaujančios demokratinės vyriausybės sukuria sąlygas, kad visos dėl kapitalo veiklos pasekmių kylančios išlaidos būtų perkeliamos ant viduriniosios klasės mokesčių mokėtojų pečių. Kaip tik jie sumoka daugiausiai mokesčių, nes turtingieji dažniausiai yra neapmokestinami. Jie sugeba taip investuoti ir paskirstyti savo pelną arba perkelti jį į vadinamuosius mokesčių rojus, kad jiems dėl mokesčių nebereikia kvaršinti galvos.

Kitas aspektas yra pati globalizacijos raida, kuri buvo susijusi su ekonomine ir finansine globalizacija. Toji globalizacijos raida turėjo išvirsti ir į politinę globalizaciją, kuriant tam tikrus politinius pasaulio valdymo įrankius ir institucijas. Tačiau ekonominė globalizacija kulminavo finansinėje globalizacijoje ir tarsi pakibo ore. Tas tarpsnis negalėjo ilgai tęstis, tad dabar matome jau kitą globalizacijos fazę: konfliktinių politinių interesų spaudžiama, o tuos konfliktus iš dalies paskatino ta pati ekonominė finansinė globalizacija, globalizuota pasaulinė sistema ima eižėti: didžiosios valstybės savo interesus ima teikti kaip nacionalinius, vėl atgyja imperinis mąstymas, ima kilti įvairių nacionalizmų ir nacionalinių judėjimų bangos. Nacionalinių jausenų atgimimas, mano galva, yra sveikintinas dalykas, nes tas projektas, kurį įgyvendina kapitalas ir jam pavaldus politinis elitas, yra pražūtingas ir žmonijai, ir pačiai Europai. Kodėl? Todėl, kad Europoje norima sukurti tam tikrą naująją imperiją be nacionalinių valstybių, kurioje gyventų naujasis išauklėtas europietis, nebeturintis gimtinės šaknų ir nejaučiantis emocinio ryšio su tėvyne. Tokiam europiečiui auklėti skiriama daug ideologinių pastangų ir socialinės inžinerijos išmonės. Tačiau kaip gali esminių emocinių ryšių, kurie tampa tapatumo bruožais, su savo gimtine stokojantis žmogus imti ir saistytis su daug didesne ir besikeičiančia visos Europos Sąjungos teritorija? Niekaip kitaip, tik ideologiškai. Toks žmogus negali būti nei europietis, nei pasaulio pilietis. Jis bus praktiškai niekas, palyginti su stiprią nacionalinę ir valstybingumo jauseną išsiugdžiusiu Turkijos, Kinijos ar kitos imperinės sąmonės piliečiu.

Europa tarsi pati kultūriškai išsimontuoja, neieškodama jokių socialinių savęs stiprinimo klijų. Nacionalinė jausena ir minkštoji nacionalizmo galia kaip tik ir yra tokie klijai. Dabartinė ES politika neišvengiamai kuria skambų ekonominį teritorinį darinį molinėmis kojomis, kai žmonės apskritai ima nebesuvokti, nei kas jie tokie, nei kur jiems lemta gyventi, nei kaip jiems bendrauti su atvykėliais. Europos politikai ir juos palaikantys intelektualai įsivaizduoja, kad naujasis europietis gali būti sukurtas vien formalaus pilietiškumo ar vadinamojo konstitucinio patriotiškumo pagrindu, išnaikinant visas etnokultūrines šaknis ir su jomis susijusias šeimininkiškas žemės jausenas. Jų diegiama vizija: besąlygiško svetingumo politikos kūrinys – prašalaičiu Europoje besijaučiantis ir tuo besididžiuojantis naujasis europietis. Mano nuomone, tai yra visiškai nepagrįsta, tačiau dėl to dar labiau grėsminga Europą jau dabar imanti graužti utopija.

Gerai žinome, kad panaši taktika buvo naudojama sovietmečiu, kai buvo kuriamas naujas tarybinis žmogus, turėjęs neprisirišti prie savo gimto miesto ar tėviškės, bet laikyti namais visą Sovietų Sąjungą. Tačiau kas iš to išėjo? Būtent Rytų ir Centrinės Europos šalių gyventojai, patyrę sovietizacijos politiką, aiškiausiai supranta logiką, kurią nori įgyvendinti Europos Sąjungos politinis elitas. Toji logika labai panaši į sovietizacijos logiką. Naujasis europietis kuriamas panašiai – išvalstybinant, atsiejant nuo gimtinės, šaknų, paverčiant žmogų migruojančia darbo jėga. Sovietmečiu žmonės, kaip darbo jėga, buvo perkėlinėjami ten, kur labiau reikėjo. Matėme, kaip greitai toks modelis žlugo, tačiau kiek gyvenimų jam buvo paaukota.

Dabartiniai su didžiule migracija susiję iššūkiai yra iš dalies naudingi tai europinei politikai tęsti, nes Europos politikai mąsto gana paprastai – kuo daugiau žmonės maišosi, tuo geriau, nes neturėdami nacionalinių interesų jie tampa lengviau suvaldomi. Atvykėliai nacionalinių interesų reikšti negali, nes gyvena ne savo valstybėje, o atskiesti vietiniai žmonės irgi jau nebedrįsta, nes vykdoma stipri „nediskriminavimo“ ir „besąlygiško svetingumo“ politika. Negalima iškelti vietinio gyvenimo būdo kaip vertybės, nes būsi išvadintas nacionalistu ir tapsi smerktinu žmogumi. Tad migracijos sukelta krizė skatina ir vietinius žmones prisiminti, kas yra nacionalinė valstybė ir kas jos šeimininkas.

Dabar visgi kyla stiprėjantis pasipriešinimas. Ar galima sakyti, kad tai yra nacionalinį tapatumą išlaikiusių žmonių pasipriešinimas kapitalizmo sistemai? Nes viskas, atrodytų, vyksta pagal dėsnius – žmonės keliauja paskui kapitalą, tačiau ekonominiai migrantai nėra pageidaujami.

Vienaip ar kitaip ateina metas, kai tautos pajaučia išnykimo grėsmę. Toji grėsmė, kuri buvo tarsi neproblemiška (mažai dėmesio kreipta, kad piliečiai palaipsniui emigruoja, o gimstamumas mažėja), atsiradus migrantams aiškiau išryškėjo ir tartum sustiprėjo. Pagrindinė problema yra ne patys migrantai, o savivoka, jog mes, kaip tauta, nykstame iš istorijos arenos. Tampame nieku bendroje masėje ir turime prisitaikyti prie visiškai naujų gyvenimo sąlygų, kurios nežinia kodėl laikomos geresnėmis. Kodėl geriau gyventi be nacionalinių valstybių? Kadangi kultūrinėje atmintyje tebėra išlaikyti visi socialiniai modeliai, dabar vėl iškyla nacionalinio tapatumo svarba ir jį palaikančios politinės jėgos, vykdančios valstybingumo ir tautiškumo puoselėjimo politiką.

Matome, kaip staiga prasiveržė politinio nacionalizmo jėgos Lenkijoje, kaip jos stiprėja Vengrijoje ir Prancūzijoje. Čia kalba eina ne apie kovą prieš kapitalizmą, nes pačios nacionalinės valstybės kūrėsi kapitalizmo sistemos pagrindu. Kalbama apie nacionalinės valstybės modelio išlaikymą naujomis sąlygomis. Tas sąlygas kuria ne tik globalizacija bei naujieji pasauliniai iššūkiai, bet ir eurointegracija bei ją skatinančios prieš nacionalines valstybes nukreiptos politinės nuostatos. Kadangi visokie svarstymai apie nacionalinių valstybių likimą, juolab valstybingumo stiprinimą, kaip atsaką į valstybės galių menkėjimą, kertasi su Europos Sąjungos elito vykdoma politika, tai tokie žmonės ir tokios politinės jėgos dažniausiai apšaukiamos euroskeptikais, nors iš tiesų nėra jokie euroskeptikai – paprasčiausiai palaiko kitokią europinės raidos ir vienijimosi perspektyvą, kurioje būtų pasitelkiama ir minkštoji nacionalizmo klijų galia. Šiuo atžvilgiu pavyzdys ne tik gali, bet ir turi būti Izraelio valstybė.

Dera pridurti, kad nacionalizmu vadinamų jausenų esama labai skirtingų – jos įvairuoja nuo imperinės šovinistinės, ekspansionistinės, vien savo tautos nelygstamą vertingumą iškeliančios ir kitas tautas nužeminančios, iki priklausomybės savai tautai ir meilės jai jausenos, kurioje skleidžiasi sugyvenimo su kitomis tautomis nuostata. Pastaroji, mano galva, yra puoselėtinas ir integracinę ES politiką turintis grįsti dalykas. Visi žmonės žino, kokiai giminei, genčiai ar tautai priklauso, ir tai yra gerai. Antraip egzistuotume kaip pavieniai atomai arba socialinės inžinerijos visiškai valdoma darbo jėga, kitaip tariant, kapitalo perdirbami ir atliekomis verčiami žmogiškieji ištekliai. Tautas valdyti socialinės inžinerijos priemonėmis yra sunkiau, nes jos įgauna galingų valstybingumo teikiamų savivaldos „įrankių“, todėl jos taip niekinamos ES ir verčiamos europine liaudimi.

Be to, Europa konstruojama norint, kad neliktų ir kultūrinės atminties. Išnacionalinant valstybes ir kuriant naująjį europietį, kuriamas ir naujas istorinis naratyvas, kuriame pavienės tautos egzistuoja kaip iš inercijos dar tautiškai vadinami dariniai, bet vienaip ar kitaip turintys susilydyti į visai kitokį istorinio pasakojimo subjektą – europinę liaudį. Taigi nacionalinių jėgų iškilimas rodo, kad su tomis tendencijomis imama nebesitaikstyti, nes labai aiškiai jaučiamos grėsmės nutautėti ir išnykti. Valstybės, kuriose stipri nacionalinė jausena ir Bažnyčios įtaka, pirmiausia kaimyninė Lenkija, daro aiškų politinį posūkį – jos ima stiprinti savo valstybingumą ir nacionalinę jauseną. Juolab kad darosi vis labiau neaišku, kas yra tas europinis biurokratinis politinis sluoksnis, suimantis į savo rankas ES šalių valstybingumą, koks jo politinis intelektualinis akiratis, savosios misijos suvokimas ir atsakingumas. Migrantų sukelta krizė kuo aiškiausiai parodė to sluoksnio nekompetentingumą, atsakomybės stoką, negebėjimą suvokti esminių dabarties vyksmų bei iššūkių ir deramai į juos atsakyti.

Kita vertus, panašu, kad toleruojamas tik vienkryptis judėjimas, kai įmonės steigiamos trečiosiose šalyse, kur pigi „darbo jėga“ ar „žmogiškieji ištekliai“, tačiau tų šalių gyventojai netoleruojami atvykę į elito grupę? Ar jie tampa grėsme paties kapitalizmo sukurtai dvejopų standartų sistemai?

Žmonių pasaulyje nėra vieno standarto, mes gyvename naudodamiesi skirtingais standartais: vienaip vertiname artimuosius, kitaip – kaimynus, o dar kitaip – nepažįstamuosius. Taigi kalbėti apie bendrus standartus yra beprasmiška, nes jų tiesiog nėra.

Kapitalizmas iš tiesų yra vienkryptis vienu esminiu požiūriu. Jo imperatyvas yra kapitalo augimas, pridėtinės vertės didėjimas. Ekonomika yra taip sustyguota, kad turi nuolat augti, ir mums niekaip nepavyksta atsisakyti tos mitologijos. Niekas nėra pasakęs, kad negalime gerai gyventi ir neaugančios ekonomikos sąlygomis. Atrodo, net nesvarbu, kaip naudojamės tuo ekonomikos augimu. Galima tiesiog padidinti kainas, tada augs BVP, ir gyventojai šalyje neva gyvens geriau, nors realiai pragyvenimo sąlygos nesikeičia ar net blogėja. Ataskaitose atsispindės tik tai, kad BVP auga ir gyvenimas gerėja.

Į atvykėlius žiūrime į įtariai, nes atvykstantieji yra kitos kultūros, kitokie žmonės. Natūralu, kad esama tam tikro atsargumo, nes nežinome, kaip reikės su jais bendrauti. Nemanau, kad didelė bėda ar juolab rasizmo apraiška, kai žmonės sveiku protu vadovaudamiesi įtariai žiūri į atvykėlius, kol nepamato, kaip jie iš tiesų elgiasi, gyvena ir kaip sekasi su jais bendrauti.

Dauguma lietuvių jau yra pagyvenę Švedijoje, Anglijoje ir kitose valstybėse, tad mato, kokios su imigracija susijusios problemos kyla tose šalyse. Ten susikuria uždari getai, kuriuose galioja tik atvykėlių taisyklės, ir net policija bijo ten vaikščioti. Žmonės tada pagrįstai kelia klausimą, ar verta eiti tuo pačiu keliu ir patirti tas pačias problemas. Taigi sveiko proto nuostata tikrinti ir žiūrėti, kaip sugyventi, ir nepulti atlapaširdiškai atverti durų bet kam, kaip bandė daryti Vokietija, po metų jau pradėjusi riboti imigrantų skaičių.

Susidaro kebli situacija, kai tautinių valstybių piliečiai yra suinteresuoti išsaugoti savo nacionalinį tapatumą ir kultūrą, todėl nenori įsileisti didžiulių skaičių žmonių. Kita vertus, atvykstantieji žmonės irgi nėra kalti dėl susidariusios situacijos, nes nevaldo vykstančių procesų ir buvo priversti judėti.

Be abejo, kompromisai yra būtini, tačiau matome, kad jų nelabai stengiamasi ieškoti, nes politiniai lyderiai paskiria privalomąsias kvotas ir liepia valstybėms narėms besąlygiškai priimti atvykėlius. Tokia politika natūraliai sukelia pasipriešinimą.

Be to, priimami ir kiti keisti sprendimai. Pavyzdžiui, pabėgėlių stovyklose Vokietijoje įkurdinti krikščionys yra engiami ten pat gyvenančių musulmonų. Buvo keliamas klausimas: kodėl nepastačius krikščionims atskirų stovyklų ar namų? Tačiau politinė nuostata buvo ta, kad negalima išskirti ir atskirti, tad savaip diskriminuoti žmonių religijos pagrindu. Netrukus pasirodė, kad gėjams pradedamos steigti atskiros zonos ir namai. Pasirodo, pagal tokią lytį žmones galima išskirti ir atskirti, sudarant jiems pageidaujamas gyvenimo sąlygas, o pagal tikėjimą – ne? Kodėl? Vargu ar kas iš ES vadovaujančių politikų ryžtųsi atvirai atsakyti į šį klausimą.

Savo enciklikoje „Laudato si“ popiežius Pranciškus kalba apie mus valdančią technokratinę paradigmą, mąstymo sistemą, kuriai esame pajungti. Jis rašo, jog kai kuriuose sluoksniuose laikomasi nuomonės, kad dabartinė ekonomika ir technologija išspręs visas aplinkos problemas, lygiai kaip ir neakademine kalba tvirtinama, kad bado ir skurdo problemos pasaulyje išsispręs tiesiog augant rinkai. Kiek pati technokratinė paradigma, apie kurią kalba popiežius, sukėlė dabartinę migracijos ir karo pabėgėlių bangą, stimuliuodama socialinę nelygybę ir žmonių judėjimą paskui darbo vietas?

Čia net sunku kalbėti apie paradigmą, nes tai yra mūsų gyvenamo pasaulio tikrovė ir jos logika. Gamyba vis labiau technologizuojama, o dabartinio kapitalizmo stadija yra pačios gyvybės užkariavimas ir jos, kaip išteklių, naudojimas. Kalbu apie genetinę inžineriją, nanotechnologijas ir infotechnologijas, kurios susijungia į vientisą techninės pažangos smaigalį. Koks viso to tikslas? Sukurti dieviškąją visagalybę. Žmogus yra nutaręs savo technologijomis pakeisti Dievą ir tapti visagalis, jau nebepavaldus nei Dievui, nei gamtai. Jis siekia perdaryti, permontuoti save pagal savo įsivaizdavimą, patobulinti save genetiškai, kad galų gale taptų nemirtingas.

Tačiau mes juk jau patyrėme neigiamų eugenikos pasekmių...

Eugenika yra net labai gyvybinga ir toliau plėtojama. Žmogus vis gerinamas. Dabar jau įmanoma reguliuoti apvaisinimą, pasirenkant norimas vaisiaus savybes, išvengiant ligų – kitaip tariant, panaikinant tą neapibrėžtumą, kuris kyla iš pačios gamtos.

Negana to, visam tam suteikiamas prekinis pavidalas, viskas perkama ir parduodama. Greit regėsime sparčiai besiplėtojančią išaugintų organų rinką, o įvairių žmogaus organų rinkos jau senokai veikia, net juodosios. Šios tikrovės raidą yra išsamiai apmąstęs vokiečių filosofas Martinas Heidegeris. Kapitalizmo ir technologijų raida tik patvirtina, koks įžvalgus buvo šis filosofas.

Labai gerai, kad esama žmonių, kurie kartu su Bažnyčia išlaiko principinę nuostatą, jog žmogus negali būti visagalis ir prisiimti sau teisę pertvarkyti visą pasaulį pagal savo supratimą. Žmogaus supratimas neišvengiamai yra siaurakaktiškas, ribotas, todėl paprastai kartu su gerais vaisiais duoda ir šėtoniškųjų. Visagalybės troškimas sukelia pasekmes, kurių žmogus negali numatyti, bet nepaisydamas to jis visą laiką tikisi, kad su dėl jo veiklos kylančiomis bėdomis jis susitvarkys naujomis išrastomis technologijomis.

Dabar mes matome, prie ko yra prieita ekologijos srityje. Žmogus yra atsidūręs ant susinaikinimo slenksčio, bet vis dar tikisi sukurti tokią technologinę aplinką, kad net pasikeitus klimatui ir jam tapus nebevaldomam, technologinė aplinka leistų jam išlikti bet kokioms sąlygomis. Šios iliuzijos labai gyvybingos, nes jomis vadovaujantis nereikia nieko keisti, o tik dar greičiau kurti naujas technologijas.

Yra manančių, kad vienas iš islamo radikalizmo variklių yra pasipriešinimas vakarietiškos vartotojiškos kultūros skverbimuisi į islamiškąjį pasaulį. Kovojama prieš sugedusius Vakarus. Yra ir toks reiškinys kaip „mecca cola“, islamiškas „coca colos“ pakaitalas. Ar sutiktumėte, kad islamiškosios ir postkrikščioniškosios Vakarų kultūros susidūrimo priežasčių galima ieškoti globalizacijoje?

Be abejo, globalizacija turi ir civilizacijų prieštarų aspektą, nes vakarietiškoji kultūra, norinti visam pasauliui pritaikyti universaliais laikomus žmogaus teisių ir kitus principus, yra ekspansionistinė ir siekianti pertvarkyti kitas tautas, visuomenes bei civilizacijas pagal savo supratimą.

Matome, kaip pati kapitalizmo sistema labai greitai perdirba įvairiausių tautų ir tautelių gyvenimo būdus. Žmonės, keliavę po Indiją ar Tibetą prieš dvidešimtį metų, dabar mato didžiulių pokyčių. Vietinio kaimo diskotekoje jau pamatytume gan vakarietiškų vaizdų, populiariuosius šokių ir alkoholio. Tai sukelia pasipriešinimą, ypač islamo pasaulyje. Kodėl susidarė toks sprogstamasis mišinys? Pirmiausia dėl staigios globalizacijos ir vakarietiškos kultūros ekspansijos, taip pat dėl islamo pasaulio jaunėjimo.

Ten yra nepaprastai daug jaunų vyrų, neturinčių darbo ir perspektyvos. Tokiomis aplinkybėmis perspektyva kovoti vyrams pasirodo esanti išeitis. Kovoti visada yra prasminga, ypač kai imama kautis su „šėtoniškais Vakarais“. Įsivaizduokite, kokia tai didybė ir kiek prasmės suteikia žmogui, kuris šiaip savo socialinėje aplinkoje yra niekas. Vakarų šalių getuose gyvenantys net religiniu uolumu nepasižyminčių tėvų sūnūs persiima radikaliuoju islamu, kad surastų gyvenimo prasmę. Manau, kad toji kova tik stiprės. Taikios išeities nematyti, nebent kapitalistinė demokratinė sistema pradėtų šiek tiek keistis, silpninti savo sekuliaristinį ateistinį aršumą, tačiau kol kas nesama jokių tokios kaitos ženklų.

Kalbino Monika Midverytė OFS