Vytautas Radžvilas. Lietuvos politinės sistemos demokratizavimas - visos tautos reikalas

Lietuvoje iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo prisikūrė daug partijų, tačiau politologai ir apžvalgininkai teigia, kad mūsų valstybės politinę raidą klampina jau daug metų gilėjanti politinės sistemos krizė. Apklausos rodo, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, konstatuojama, kad tos pačios partijos tapo nomenklatūrinėmis ir nesugeba atsinaujinti. Lietuvos politinių partijų ideologinius skirtumus apibūdinti yra taip pat sudėtinga. Nors viešumoje girdime pavadinimus „socialdemokratai“, „konservatoriai“, „liberalai“, tačiau partijų vykdoma politika dažnai neatitinka deklaruojamų ideologinių nuostatų. Apie tai, kas lėmė tokią politinės sistemos krizę ir ar Lietuvos politinė sistema turi galimybių atsinaujinti, diskutuojame su prof. Vytautu Radžvilu.

Šiandien visuomenės apklausos rodo, kad didžioji dalis piliečių nėra patenkinti demokratija Lietuvoje. Remiantis naujienų agentūros Elta užsakymu vykdyta apklausa, 54 proc. apklaustų gyventojų nebuvo patenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija. Beveik 4 iš 10, t. y. 38 proc. respondentų buvo patenkinti demokratija Lietuvoje ir 8 proc. neturėjo nuomonės. Matome, kad didžioji dalis visuomenės yra nusivylusi tuo, kaip veikia demokratija šalyje. Kokias jūs įvardintumėte šio nepasitenkinimo priežastis?

Pirmiausia, manyčiau, tokiomis apklausomis nederėtų pernelyg pasikliauti, nors techniškai jos atliktos nepriekaištingai. Prieš klausiant piliečių, ar jie patenkinti demokratija, nepakenktų pasiteirauti, kaip jie supranta, kas yra pati demokratija. Peržvelgęs apklausos duomenis, taip pat demokratijos būklės vertinimus ir jų statistiką, galiu konstatuoti, kad šita apklausa buvo menkai susijusi su demokratijos klausimu. Mano nuomone, ji atspindi įvairių gyventojų grupių pasitenkinimą savo gyvenimu arba asmenine padėtimi, bet tai nėra demokratijos būklės vertinimas. Juk akivaizdu, kad teigiamai vertinantys demokratiją pirmiausia yra tie, kuriuos galima pavadinti „sėkmės Lietuva“. Iš karto į akis turėtų kristi, kad tarp patenkintų demokratija dominuoja palyginus jauni, gerai gyvenantys ir formaliai gerai išsilavinę žmonės, o tai reiškia, kad jie pirmiausiai vertina savo ekonominę padėtį. Juk mes puikiai žinome, kad jaunimas, deja, šiuo metu nėra politiškiausia visuomenės grupė.

Galiausiai ir išsilavinimas šiame kontekste reiškia nedaug – kuo žmogus labiau formaliai išsilavinęs, t. y. studijuoja aukštojoje mokykloje, tuo labiau jis yra indoktrinuotas – įtikintas, kad Lietuvoje veikia demokratija. Lygiai taip pat esama santvarka Rusijoje yra patenkinti Putino gerbėjai – jie taip pat yra labiausiai išsilavinę ir materialiai geriausiai gyvenantys žmonės. Tuo tarpu nepatenkintųjų grupė yra „nuskriaustoji Lietuva“. Todėl į šitą klausimą reikėtų žvelgti iš politologinės perspektyvos. Negalima rimtai kalbėti apie tai, ko nėra, nes, mano įsitikinimu, Lietuva yra tobulai imituojamos demokratijos postkomunistinėje šalyje pavyzdys.

Būtų įdomu sužinoti pagrindinius imituojamos demokratijos bruožus. Juk rinkimai egzistuoja, žmonės, nors jų ir nedaug, eina balsuoti, partijos arba kiti atstovai yra išrenkami. Kodėl tai nėra demokratija?

Demokratijos teorija visada skiria vadinamą formaliąją arba procedūrinę ir turinio demokratiją. Pačią demokratinę procedūrą, ypač po 1989 metų lūžio, buvo išmokta imituoti visame pasaulyje. Tada ir pakilo tikra masinės demokratizacijos banga, nors tai reiškė, kad demokratines procedūras sugebėjo formaliai įsidiegti net beviltiškomis ir autoritarinėmis laikytos šalys. Kitaip tariant, atsirado demokratijos mada. Kalbant apie Lietuvą, demokratijos klausimą galima nagrinėti iš istorinės perspektyvos. Pirmoji aksioma, kartojama nesusimąstant, yra ta, jog Lietuvoje egzistuoja daugpartinė sistema ir pasaulėžiūrinis pliuralizmas. Tuo tarpu, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galima iškelti paprastą klausimą – iš kur Lietuvoje galėjo atsirasti socialdemokratai, jei socialdemokratija visu okupacijos tarpsniu buvo nuožmiai slopinama ir naikinama? Lygiai taip pat Lietuvoje kažkada būta gana stiprių krikščionių demokratų, bet iš kur šioje šalyje galėjo atsirasti konservatoriai, jei net nesama bent kiek tvirtesnių tradicijų ir absoliuti dauguma šios partijos šalininkų vargu ar turi nuovoką, kas yra konservatizmas. Tai yra pirmieji požymiai.

Minėjote, kad Kovo 11-osios Lietuvoje nebuvo istorinių prielaidų susiformuoti socialdemokratų ar konservatorių partijoms, tačiau demokratiškoje valstybėje daug kas priklauso būtent nuo partijų. Jūs taip pat minėjote, kad ideologijos, kurias šiandien partijos deklaruoja, yra tuščios iškabos, neturinčios turinio. Ar taip?

Taip, bet partijų vaidmens neverta pernelyg sureikšminti, nes demokratijai rastis pirmiausiai reikalingos struktūrinės ir institucinės prielaidos, kurių Lietuvoje niekada nebuvo. Kad galėtų susiformuoti visavertė demokratija, reikia pakankamai ekonomiškai, socialiai ir pasaulėžiūriškai diferencijuotos visuomenės. Toje visuomenėje turėtų būti ir netgi dominuoti gausi vidurinioji klasė, politinės partijos privalėtų turėti ir, svarbiausia, realiai vadovautis tam tikromis pasaulėžiūrinėmis ir vertybinėmis nuostatomis. Šitų elementų Lietuvoje nebuvo iš pat pradžių.

Vadinamoji Lietuvos daugiapartinė sistema yra ypatingu būdu transformuota ir pritaikyta šiuolaikinėms reikmėms anoji sovietinė vienpartinė komunistinė sistema. Nereikia pamiršti, kad sovietinėje Lietuvoje buvo ne tik vien vadinamoji partinė ir tarybinė nomenklatūra. Komunistų partiją sudarė įvairių sričių nomenklatūros sluoksnių atstovai, tad vieninga komunistų partija suskilo į daugelį frakcijų, kurios vėliau pasirinko vakarietiškai skambančius partijų pavadinimus. Iš šitų partijų savaime nieko negalėjo rastis ir todėl, kad dėl ypatingu būdu vykdytos viešojo turto privatizacijos Lietuvoje nebuvo prielaidų susiformuoti diferencijuotai visuomenei su gausia viduriniąja klase. Lietuva faktiškai pasidalino į turčių ir vargšų visuomenę, todėl nebuvo materialinio pagrindo, kuris leistų partijoms orientuotis į skirtingas gyventojų grupes.

Pagaliau apie politinį švietimą ar politinį išprusimą nėra ką šnekėti, nes sovietmečiu (ir tai nuskambės labai paradoksaliai) bent jau buvo diegiama viena ideologinė ir politinė doktrina. Tuo tarpu dabar Lietuvos švietimas yra tariamai depolitizuotas, o tai reiškia, kad absoliuti dauguma Lietuvos piliečių niekaip negali įgyti elementarių politinių žinių. Dėl šitų priežasčių Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę turėjo galimybių rastis dvi tikrai autentiškos partijos – socialdemokratai ir krikščionys demokratai. Tačiau dėl struktūrinio silpnumo, dėl menkos atramos visuomenėje, o, svarbiausia, dėl partijų lyderių asmeninių ambicijų, šios partijos buvo sulietos su iš nomenklatūros kilusiomis dvejomis pagrindinėmis partijomis, kuriose išnyko. Pirmoji iš pagrindinių nomenklatūrinių partijų yra šiandien socialdemokratais besivadinanti ir iš Lietuvos Kompartijos kilusi organizacija, antroji – vadinamieji konservatoriai. Tai yra nomenklatūrinė Sąjūdžio dalis, kurios tikslas buvo ne tiek Lietuvos kaip modernios valstybės plėtra, kiek siekis pastūmėti komunistinę nomenklatūrą visose šalies gyvenimo srityse ir jose įsitvirtinti pačiai. Paskui vyko tų dviejų pagrindinių kvazipartijų diferenciacija ir nėra joks atsitiktinumas, kad kairėje pusėje iš buvusios komunistų, o vėliau socialdemokratų partijos atsirado Darbo partija, tuo tarpu iš sąjūdinės konservatorių organizacijos atsirado Tvarka ir teisingumas.

Jūs paminėjote materialinį aspektą ir vidurinės klasės, į kurią negali orientuotis nei viena partija, nebuvimo aspektą. Ar demokratija ir atskirų piliečių gerovė yra neatsiejami dalykai ir kodėl?

Manau, kad tarp jų yra pats glaudžiausias ryšys, o viena iš didžiųjų Lietuvos nelaimių yra ta, kad tariamai praktiškas Lietuvos gyventojas atsainiai žvelgia į politiką ir konkrečiai į demokratiją būtent dėl tariamo jų nepraktiškumo. Toks pilietis klausia – o kas iš tos demokratijos, nejaugi ja gali būti sotus? Todėl trumpas ir aiškus atsakymas į šį klausimą yra toks: demokratija iš tiesų yra labai svarbi piliečių gerovę laiduojanti priemonė, nes tik jos sąlygomis paprastas šalies pilietis gali paklausti, kur nueina ar dingsta iš piliečių surenkami pinigai ir kokios yra šalies ūkio ir finansų valdymo schemos, kas iš tiesų kontroliuoja šiuos dalykus. Taigi demokratija ir jos laiduojamas atvirumas bei viešumas yra labai svarbi sąlyga, kad piliečiai nebūtų brutaliai apvaginėjami.

2016 m. rudenį vyks Seimo rinkimai. Sprendžiant iš formuluojamos pagrindinės tezės apie mūsų demokratijos kokybę ir partijas, naivu tikėtis, kad kažkas pasikeis. Tačiau, kita vertus, mes matome, kad tebevyksta tų dviejų nomenklatūrinių darinių tolimesnė fragmentacija – per kiekvienus rinkimus atsiranda vis naujas projektas. Daug piliečių yra nepatenkinti partijomis, jos neturi didelio pasitikėjimo, bet šis nepasitikėjimas partijomis gimdo naujus judėjimus, naujus visuomeninius darinius, kurie vėl siekia valdžios, bet atėję į ją mažai ką tepasiūlo. Todėl kyla klausimas, ar mes turime autentišką pilietinę opoziciją?

Tie judėjimai yra mažiausiai trejopi, nes jie skiriasi savo prigimtimi, pobūdžiu ir tikslais. Tokio tipo valdoma demokratija, kokia šiandien yra Lietuvoje, be jokios abejonės tobulai moka suteikti piliečiams tariamos iškrovos galimybę. Kitaip tariant, tokio tipo demokratijos tuo ir skiriasi nuo klasikinių autoritarinių ar juo labiau totalitarinių šalių, kad jose nėra draudžiamos ar atvirai slopinamos kitos opozicinės jėgos, bet suprantama, kad daug racionaliau yra piliečių nepasitenkinimą kontroliuoti ir prireikus jį nukreipti reikiama linkme. Lietuvoje ištisus 25-rius metus matome tą patį vaizdą – kaip minėjau, randasi tariamai anti-sisteminiai dariniai, nors aš pats juos vadinčiau „sistemiškai anti-sisteminiais“. Jie yra trejopi, nes dalis jų yra partinei nomenklatūrai tarnaujantys ir jos sukurti projektai. Antroji šio judėjimo kategorija yra tie, kuriuos kuria politiškai naivūs, nors ir geranoriški žmonės, kurie ir šiandien nesupranta žaidimo taisyklių ir turi iliuzijų, kad galima ką nors pakeisti. Trečioji grupė - tai dariniai, kuriems vadovauja ypatingos rūšies karjeristai ir perėjūnai, kurie realiai supranta, kad jų projektai neturi jokios perspektyvos, tačiau daugelis jų vis dėlto suvokia, kad iš jų įmanoma išpešti bent jau asmeninės naudos. Juk šalyje yra nepatenkintų rinkėjų, taigi keletas tokio darinio atstovų gali patekti prie išsvajotojo valdžios lovio. Šitą kategoriją vadinamųjų kovotojų su sistema aš laikau tiesiog cinikais. 

Nepaisant fakto, kad skiriasi šitų grupių pobūdis ir joms priklausančių žmonių motyvai, Lietuvos demokratijai jos neabejotinai vienodai žalingos. Pirmiausiai todėl, kad yra daroma milžiniška paslauga nedemokratinei sistemai, nes šitokios grupės tarsi nemato arba nepastebi akivaizdaus prieštaravimo: jie skundžiasi, kad Lietuva yra nedemokratiška, tačiau tuo pat metu savo dalyvavimu politinėje veikloje ir ypač rinkimuose jie diskredituoja ne tik pilietinį judėjimą, bet dar blogiau – legitimuoja arba įteisina nedemokratinę sistemą. Juk šitos sistemos atstovai ir apologetai kaip tik ir įgyja pagrindą teigti, jog visi Lietuvoje gali dalyvauti rinkimuose.

Kitas dalykas yra taip pat nemažiau žalingas, nes ketvirtį amžiaus trunkantis tokio pobūdžio nepabaigiamas žaidimas negailestingai siurbia politiškai sąmoningesnių ir aktyvių piliečių laiką, energiją ir jėgas. O blogiausia, kad viskas baigiasi nuolatiniais nusivylimais ir todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinai prieš rinkimus išjudinama visuomenė po jų nugrimzta į dar didesnį sąstingį. Nors yra realios galimybės Lietuvos padėtį keisti iš esmės, tačiau jos yra neišnaudojamos dėl banaliausio politinio neraštingumo ar, dar blogiau, egoizmo. Juk norint ką nors pakeisti, reikia keisti pačias žaidimo sąlygas. Taigi, užuot švaistę laiką ir jėgas beviltiškuose rinkimuose, šitų organizacijų atstovai geriau pamėgintų susitelkti ir iš tiesų kurti vieningą ir sutelktą pilietinį frontą, kuris pirmiausia reikalautų sudemokratinti Lietuvos politinę sistemą, o taip pat ir rinkimų tvarką. Tačiau, deja, šitokių reikalavimų mes nematome.

Nors minėjote piliečių dalyvavimą ir energijos švaistymą tuose judėjimuose, tačiau viešoje erdvėje matome daug šalies politologų tekstų apie tai, kad mūsų nedemokratiškai demokratijai reikalinga pilietinė visuomenė. Plinta mada rašyti daug peticijų – nuo gyvūnų teisių iki rinkimų sistemos sudemokratinimo, piliečiai pasirašinėja dešimtimis tūkstančių. Tačiau ar demokratijos padėtį galėtų pakeisti elektroninis balsavimas rinkimuose, peticijų rašymasis ir ar tai būtų demokratinis dalyvavimas?

Tokių peticijų plitimas ir netgi mada liudija, kad sistema tobulėja. Tai yra nuostabi priemonė išleisti garą, juk neįmanoma sugalvoti nieko tobuliau, kaip sudaryti piliečiui galimybę pasijusti tikru politiniu žmogumi ir aktyviu kovotoju už kažkokias permainas. Tereikia kompiuteryje spragtelėti pele, atsidaryti kokį nors parašų langelį, įrašyti savo pavardę ir gali guostis tuo, kad savo pilietinę pareigą atlikai. Kitaip tariant, tai yra savotiška narkotizavimo forma, todėl šitokias peticijas, išskyrus rečiausius atvejus, reikėtų vertinti griežtai neigiamai. Tokias peticijas pasirašinėjantys žmonės nesupranta politikos prigimties – jos esmė yra galios santykiai. Todėl dar XVII a. gyvenęs garsus anglų politinis filosofas T. Hobsas pasakė, kad žodžiai, už kurių nestovi kardas, o kalbant paprasčiau – jėga, yra absoliučiai tušti žodžiai. Ši tendencija rodo, kad mes toliau degraduojame.

Kalbant apie elektroninę demokratiją, tai Lietuvoje ji ne tik nieko negalėtų pakeisti, bet, turint omenyje labai staigiai pablogėjusią tarptautinę ir geopolitinę Lietuvos padėtį, visi siūlymai įvesti elektroninį balsavimą yra paprasčiausiai nusikaltimas prieš valstybę. Tokius projektus aš vadinu diversija, nes, įsivaizduokite, kas nutiktų, jei pasikartotų 1940 m. scenarijus. Tada buvo galima bent jau sugadinti biuletenį, tuo tarpu dabar yra techniškai rengiamos sąlygos okupantui turėti tobulai kontroliuojamą visuotinį balsavimą.

Aptarėme beveik visas priežastis, kodėl nesame demokratinė valstybė ir ko trūksta iš pačių piliečių, bet norėtųsi pakalbėti ir apie išeitis. Pirmiausia apie mąstymo klišes, apie mąstymo prielaidas, kurios trukdo eiti pirmyn, neleidžia išsiveržti iš užburto rato. Pavyzdžiui, dažnai sakoma, kad Lietuva dar jauna demokratinė valstybė. Ar nemanote, kad šitą terminą girdime per dažnai? Kartais susidaro įspūdis, kad norima pasakyti, jog geriau bus kažkada, bet kada taip ir nepasakoma.

Teiginiai, kad Lietuva yra jauna demokratija iš skausmo pažįstami kiekvienam, kas gyveno sovietmečiu. Juk kiekvieną kartą, kai vyksta koks nors didžiulis melas, jis visada būna orientuotas į ateitį ir bet koks reiškinys pradedamas traktuoti kaip nepabaigiamo tobulėjimo vyksmas. Taip nepabaigiamai buvo statomas komunizmas, taip nepabaigiamai reikia tobulinti demokratiją. Tuo tarpu ši orientacija į tokią utopinę perspektyvą yra pirmas požymis, kokiu mastu vyrauja ideologinis mąstymas ir kaip vykdomas masinis piliečių smegenų plovimas.

Kalbant apie tai, ką būtų galima padaryti, tai pirmiausiai reikalingas švietimas – tai reiškia, kad turi rastis pakankamai brandus Lietuvos piliečių sluoksnis, kuris pakiltų į tikrą kovą prieš masinę indoktrinaciją, propagandą ir akių muilinimą. Galų gale turi būti pasakyta ir didelei daliai Lietuvos akademinio isteblišmento, pirmiausiai – politologams, kad laikas baigti šituos žaidimus, kurie dabartinei Lietuvos valstybei yra be galo pavojingi. Nepamirškime, kad iškilo visiškai naujos geopolitinės ir net karinės grėsmės, ir tokiomis aplinkybėmis reikėtų telkti visą tautą joms įveikti. Viena iš būtinų sąlygų yra autentiška ir nuoširdi demokratijos plėtra ir jos įtvirtinimas šalyje. Todėl reikėtų nustoti meluoti, kad Lietuvoje yra demokratija. Taip pat reikėtų visuomenei diskutuoti ir nebijoti atvirai įvardinti tų vadinamųjų sistemiškai nesistemiškų, tariamų opozicionierių ir jiems pasakyti, kad nedora taip apgaudinėti piliečius su nepabaigiamais rinkiminiais žaidimais. Galiausiai reikalingas intelektualinis centras arba branduolys, kuris ne tik abstrakčiai reikalautų šalyje demokratinių permainų, bet vis dėlto imtųsi tvarkyti įstatyminę bazę, kuri leistų Lietuvoje įtvirtinti demokratiją. 

Mūsų laida per trumpa, kad būtų galima aptarinėti, kaip tie įstatymai turi būti pakeisti, bet, iliustruodamas problemą galiu pasakyti, kad pradžioje reikėtų aiškiai įvardinti, kas Lietuvoje yra politinės partijos – ar tai privatūs asmenų susivienijimai, ar vis dėlto valstybės mašinos dalis. Kas reikštų, kad jų veikla turi būti reglamentuojama daug griežčiau, jog jos netaptų grupelių draugų įrankiais savo asmeninių tikslų siekimui. O svarbiausias dalykas, kuris vienintelis gali ką nors pakeisti, yra vadinamosios pilietinės galios kaupimas. Praktiškai tai reikštų, kad, užuot švaisčius energiją ir laiką beviltiškiems projektams, reikėtų Lietuvoje telkti kur kas platesnį pilietinį ir politinį sambūrį, kuris konceptualiai ir valingai pareikalautų radikalių demokratinių pertvarkų šalyje, nes tai yra vienintelė galimybė išgelbėti Lietuvą dabartinėje situacijoje.

Ar mintis „naivūs, nes galvoja, kad gali kažką pakeisti“, reiškia, kad Lietuva arba jos politinė sistema yra pražuvusi?

Reikia atsikratyti vaizdinio, kad Lietuvos politinė sistema kada nors sugedo ir tapo neišbrendama pelke. Lietuvos politinė sistema buvo nedemokratiška ir ydinga iš pat pradžių, nes, kaip minėjau, ji yra tik šiek tiek pertvarkyta, naujai įpavidalinta sovietinė politinė sistema, pritaikyta XX a. pabaigos realijoms.

Jūs užsiminėte apie inteligentiją ir jos vaidmenį. Piliečiai sako, kad intelektualai daug rašo, kritikuoja, skundžiasi, tačiau nieko konstruktyvaus nepasiūlo, nes, jei būtų pasiūlę, mes jau būtume susibėgę, nubalsavę, o galbūt padarę perversmą. Ar inteligentijos vaidmuo šiame procese veda link demokratijos pokyčių?

Šiuo metu inteligentija yra smarkiai pasidalijusi ir inteligentų spektras yra nuo aptarnaujančių sistemą, kaip buvo sovietiniais laikais, iki tų, kuriuos galima pavadinti su šita sistema kovojančiais donkichotais. Tačiau inteligentų sureikšminti negalima, nes be piliečių paramos jie yra bejėgiai. Kita vertus, kalbant apie piliečių telkimą ir jų mobilizavimą, reikia pasakyti kad šiuo metu inteligentai yra vienintelė grupė, galinti išjudinti ir konstruktyviai nukreipti demokratinių permainų siekiantį judėjimą. Nepamirškite, Lietuva, atsiradusi XX a. pradžioje, yra inteligentų projektas. Mūsų pokario rezistencijai taip pat vadovavo inteligentija, galiausiai Sąjūdis didele dalimi taip pat buvo inteligentų vadovaujamas projektas. Tai yra ne atsitiktinumas, nes Lietuva yra valstybė, kurios valstybingumo tradicija iš esmės yra labai nauja – mūsų tauta po XVIII a. katastrofos kėlėsi iš pelenų ir todėl Lietuva niekada neturėjo – nes nespėjo suformuoti – brandžios, už tautą ir valstybę atsakingos politinės klasės. Šitą vaidmenį – taip jau susiklostė istoriškai – turėdavo prisiimti inteligentija. Jei šiandien demokratija mums reikalinga kaip išsigelbėjimo šiaudas, tai inteligentija yra vienintelis galimas kovos už demokratiją vedlys. 

Bet noriu pabrėžti, kad demokratijos ir laisvės iškovojimas yra ne inteligentų, ne vienos ar kitos atskiros žmonių grupės, bet visos tautos reikalas – arba tauta iš tikrųjų nori gyventi oriai ir laisvai, arba ji tiesiog nori merdėti dabartinės priespaudos ir politinio beteisiškumo sąlygomis. Aš tikiu, kad laisvės ilgesys, kuris po mažu bunda, prasiverš kaip iš tiesų valingas šito siekimo veiksmas.