Vlada Stankūnienė. Lietuvos populiacijos nykimo tempai nemažėja

Demografinės informacijos viešojoje erdvėje tikrai netrūksta. Lietuvos demografinius procesus ap...


Demografinės informacijos viešojoje erdvėje tikrai netrūksta. Lietuvos demografinius procesus aptaria šios srities profesionalai, atstovaujantys viešajam interesui asmenys, sprendimus priimantys politikai. 

Tačiau informacija dažniausiai pateikiama mažomis „porcijomis“ ir tik apie kurį nors vieną iš demografinių procesų, paprastai be platesnio konteksto. Tad ir daromos išvados apie demografinę situaciją ar perspektyvas dar neretai prasilenkia su realybe. Ryškiausias to pavyzdys – šešių partijų įsipareigojimas pasiekti, kad 2025 m. Lietuvoje gyventų 3,5 mln. žmonių!

Atokvėpio dar nematyti

Nepaisant kai kurių gerėjimo požymių, Lietuvos demografinė situacija išlieka labai sudėtinga. Nors gimstamumo situacija palengva gerėja ir yra ES vidurkio lygio, tačiau jis vis dar labai žemas. Mirtingumo rodikliai prieš aštuonerius metus buvo pradėję mažėti, tačiau išliko vieni blogiausių tarp ES šalių (vyrų – blogiausi). Migracijos procesuose pradėję reikštis gerėjimo ženklai dėl 2015 m. ženkliai suintensyvėjusios emigracijos neatrodo, kad įsitvirtintų – emigracijos apimtys ir toliau išlieka labai didelės ir net didėja. Toks nepalankių gimstamumo, mirtingumo, migracijos rodiklių ir pokyčių komplektas lemia labai sparčius, Europoje ir visame pasaulyje vienus sparčiausių Lietuvos populiacijos nykimo tempus.

Nuo 2012 m. Lietuvoje gyvena mažiau nei 3 mln. žmonių – Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,89 mln. žmonių. Praėjusiais metais Lietuvos gyventojų sumažėjo net 32,7 tūkst. arba 1,1 procento. Lietuvos gyventojų mažėjimas 2015 metais viršijo daugiau nei 20 metų Lietuvos populiacijos nykimo periodo (nuo 1992 m.) vidutinį metinį 1,05 proc. mažėjimo tempą.

2014-ieji, iš dalies ir 2013-ieji, buvo lyg ir demografinio „atsigavimo“ metai – gyventojų mažėjimo tempai buvo pradėję lėtėti: 2013 m. – 1 proc., 2014 m. – 0,8 proc. Tačiau Pasaulio bankas, vertindamas pasaulio šalių gyventojų skaičiaus kitimą, pagal gyventojų skaičiaus mažėjimo tempus 2013 m. Lietuvai skyrė 3-ią vietą pasaulyje po Puerto Riko ir Latvijos. Taigi net gana demografiškai sėkmingais metais Lietuva pagal gyventojų mažėjimo tempus pateko tarp pasaulio šalių „lyderių“. Turimi išankstiniai 2015 m. duomenys rodo, kad atokvėpio ir toliau nėra. Intensyvaus demografinio nykimo situacija tęsiasi, patalpindama Lietuvą tarp sparčiausiai ne tik Europoje, bet ir pasaulyje mažėjančių populiacijų.

Pabandykime atskirai apžvelgti kiekvieno populiacijos kitimą lemiančio demografinio proceso – gimstamumo, mirtingumo, emigracijos – situaciją.

1000 tėvų populiacijai tenka 780 vaikų

Vidutinis skaičius vaikų, kuriuos pagimdo moteris, Lietuvoje 2014 m. buvo 1,63.  2001–2005 m. šis rodiklis Lietuvoje buvo dar gerokai žemesnis – mažiau nei 1,3. Lietuva tuo metu buvo tarp blogiausią situaciją turinčių šalių Europoje ir net pasaulyje. Tačiau jau apie dešimt metų gimstamumas Lietuvoje palengva, nors ir nenuosekliai, didėja. Lietuvos gimstamumo lygis yra net šiek tiek didesnis nei ES vidurkis. Tai gal jau galime ir pasidžiaugti? Juolab, kad pagal išankstinius Lietuvos statistikos departamento paskelbtus duomenis, 2015 m. absoliutūs gimstamumo rodikliai, nors ir neženkliai, dar padidėjo: 2014 m. Lietuvoje gimė 30,4 tūkst., o 2015 m. – 32 tūkst. vaikų.

Tačiau dabartinį gimstamumo lygį vertinant tikslesniais demografiniais rodikliais, turime pripažinti, kad gimstamumas Lietuvoje tebėra labai žemas. Esant dabartiniam gimstamumo lygiui tėvų kartą vaikų karta keičia tik 0,78 santykiu: vietoj 1000 tėvų kartos populiacijos ateina tik 780 vaikų karta. Net neturint elementariausių demografinių žinių aišku, kad toks gimstamumo lygis lemia populiacijos mažėjimą. Ir spartų.

Nors šiuo metu Lietuva pagal gimstamumo lygį yra gerokai atitolusi nuo blogiausią situaciją turinčių šalių, tarp jų ir kaimyninės Lenkijos (kur suminis gimstamumo rodiklis 2013 m. – 1,29), tačiau tenka pripažinti, kad Lietuva tebėra žemo gimstamumo išsivysčiusių šalių „klube“. Dauguma Europos šalių pagal gimstamumo rodiklių dydį yra gana toli nuo lygio, galinčio užtikrinti kartų kaitą (kartų kaita užtikrinama, kai suminis gimstamumo rodiklis yra artimas 2,1). Tik kelios Europos šalys (Prancūzija, Švedija, Airija, Islandija) yra netoli šio lygio: suminis gimstamumo rodiklis šiose šalyse 2013 m. buvo nuo 1,9-1,99. Aukščiausias – Prancūzijoje (1,99).

Mirtingumo situacija – viena blogiausių tarp ES šalių

Iki 2007 m. pusę amžiaus trukę Lietuvos gyventojų mirtingumo lygio svyravimai ir net didėjimas nuo 2008-ųjų buvo įgavę pozityvių pasikeitimų kryptį. Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2007 metais buvo 64,5, o moterų – 77,2, tuo tarpu 2014-aisiais – vyrų – 69,1, moterų – 79,9 metų. Tačiau pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbtus išankstinius absoliučius mirtingumo duomenis situacija2015 m. vėl pablogėjo: 2014 m. mirė 40,3 tūkst., 2015 m. – 41,8 tūkst. žmonių. Nežiūrint 2008–2014 m. vykusio mirtingumo mažėjimo, Lietuva Europos Sąjungoje pagal vyrų vidutinės gyvenimo trukmės lygį ir toliau išlieka blogiausioje situacijoje, pagal moterų – tarp 5 blogiausių.

Lietuvoje, kaip ir visame Rytų Europos, iš dalies ir Vidurio Europos regione, prieš pusę amžiaus pradėjęs svyruodamas didėti, vyrų mirtingumas šią tendenciją tęsė iki šio amžiaus pradžios, moterų – mažėjo tik palengva. Ženklai, kad iš šios situacijos bandoma ištrūkti, Lietuvoje iš Rytų ir Vidurio Europos šalių pasirodė vėliausiai. Tik prieš aštuonerius metus Lietuva pasuko mirtingumo mažėjimo ir vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ilgėjimo linkme. 2013 m. Lietuvos vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklis pagaliau viršijo 1965 m. pasiektą lygį. Tačiau praėjusieji metai įnešė abejonių dėl Lietuvos gyventojų mirtingumo mažėjimo tendencijos įsigalėjimo. Taigi Lietuvos gyventojų mirtingumo situacija nors pastaruoju metu ir buvo pradėjusi gerėti, tačiau tebėra arba blogiausia (vyrų) arba viena blogiausių (moterų) tarp ES šalių.  

Natūrali gyventojų kaita

Gimstamumo ir mirtingumo situaciją iliustruodami absoliučiais skaičiais galime matyti, kad nuo šio šimtmečio pradžios kasmet Lietuvoje gimsta apie 30 tūkst. kūdikių, miršta apie 40 tūkst. žmonių (tiksliau, 2001–2015 m. vidutiniškai kasmet gimė – 30,5 tūkst., mirė – 42,1 tūkst.). Tai reiškia, kad vidutiniškai kiekvienas metais Lietuvos gyventojų skaičius dėl natūralios kaitos mažėja 11,6 tūkstančių. 2015 m. jis sumažėjo 9,8 tūkst. žmonių (gimė 32 tūkst., mirė 41,8 tūkst.). Tad bent jau pastaraisiais metais pagal šiuos rodiklius situacija neblogėja ir net galime įžiūrėti kai kuriuos pozityvių pasikeitimų ženklus. Tačiau pripažinkime, pasiekta savotiška natūralios kaitos rimtis, stabilizacija vyksta esant tikrai labai blogai situacijai: išliekant pernelyg žemam gimstamumui ir pernelyg aukštiems ir toliau svyruojantiems mirtingumo rodikliams (ypač vyrų).

Sprendimų reikia ieškoti valstybiniu lygmeniu

Dėmesio gyventojų migracijai/emigracijai ir įvairaus pobūdžio informacijos apie migraciją Lietuvoje tikrai gausu ir ypač nuo šių metų pradžios. Platus ir emocinis diapazonas vertinant Lietuvos gyventojų emigraciją. Ir tai natūralu. Emigracija buvo ir tebėra labiausiai „kalta“ dėl vykstančio Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimo. Paskelbti išankstiniai 2015 m. gyventojų emigracijos duomenys sukėlė diskusinę „audrą“.

Po ketverius metus trukusių emigracijos apimčių mažėjimo ir gana dažnai skambėjusių apibendrinimų, kad situacija gerėja, emigracijos apimtys 2015 m. šoktelėjo, ir ženkliai. Lyginant su 2014 m. ji padidėjo beveik 10 tūkst. – nuo 36,6 iki 46,5 tūkst. žmonių. Tad ar tikrai buvo pagrindo manyti, kad iki šio 2015 m. emigracijos mastų padidėjimo ilgai trukusi intensyvi emigracija jau slūgo? Ir kokios aplinkybės galėjo vėl suintensyvinti emigraciją? Išsakoma nemažai kontrastuojančių prielaidų. Tačiau be rimtesnių studijų į tai atsakyti vargu, ar galima. Pabandykime bent pasitelkus statistinius skaičius atidžiau pažiūrėti į šiuos pasikeitimus ir paskatinti rimčiau, valstybiniu lygmeniu ieškoti aiškumo ir adekvačių sprendimų.

Pagal oficialius statistinius duomenis per pastarąjį ketvirtį amžiaus iš Lietuvos emigravo apie 840 tūkst. žmonių. Dėl neigiamo skirtumo tarp emigracijos ir imigracijos Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 620 tūkst. žmonių. Tai vertinant vidutiniais rodikliais reikštų, kad 1990-2015 m. kasmet iš Lietuvos emigravo daugiau nei 30 tūkst. žmonių, o gyventojų skaičius dėl migracijos kasmet mažėjo maždaug 24 tūkst. Nuo šio šimtmečio pradžios iki 2015 m. emigracijos padidėjimo, tai yra 2001-2014 metais, šie pagal oficialios statistikos duomenis paskaičiuoti vidutiniai migracijos rodikliai yra dar didesni: kasmet vidutiniškai emigravo 39 tūkst. žmonių, o gyventojų skaičius kasmet dėl migracijos mažėjo 28,6 tūkst. žmonių. Taigi vertindami 2013 ir 2014 m. emigracijos apimtis kaip sumažėjusias (atitinkamai 38,8 ir 36,6  tūkst. emigravusiųjų) vargu ar galėjome įžiūrėti pozityvių pokyčių. Emigracija tebebuvo šio šimtmečio vidutinių rodiklių lygio. Aišku, lyginant su ankstesniais – 2011, 2012 ir ypač 2010 metais – panašios išvados galėjo atrodyti logiškomis. Pagal oficialią statistiką, emigracijos srautai2010 m. pasiekę maksimumą (83,2 tūkst.), vėliau mažėjo.

Tačiau jau ko gero visiems aišku, kad 2010-ieji negali būti atskaitos tašku vertinant emigracijos tendencijas. Ne kartą aptarta, kad po privalomojo sveikatos draudimo tvarkos įsigaliojimo 2010 m. pavasarį sekė didžiulė emigracijos deklaracija, kuri savo kiekybinėse išraiškose buvo akumuliavusi ankstesnių metų nedeklaruotą emigraciją. Tokiu būdu šalia kitų veiksnių ji labai padidino emigracijos apimtis.

Išsakomos įvairios prielaidos dėl emigracijos mastų ženklaus padidėjimo 2015 m. tikrai reikalauja rimto pagrindimo objektyvia informacija. Atidžiau pažiūrėję į jau turimus, nors dar ir išankstinius statistinius duomenis, akivaizdžiai matysime, kad 2015-aisiais labai suintensyvėjo vyrų emigracija ir labiausiai – jauno amžiaus, ypač 20-24 metų. Iš 2015 metų 10 tūkst. emigracijos padidėjimo, 7 tūkstančiai teko vyrams. Iki 2015 m. iš Lietuvos emigruodavo praktiškai vienodas vyrų ir moterų skaičius. Pagal deklaruotos emigracijos apimtis moterų kai kuriais metais emigravo net truputį daugiau nei vyrų (pavyzdžiui, 2011–2014 m. iš Lietuvos emigravo 85 158 vyrai ir 85 244 moterys). Tuo tarpu 2015 m. emigravusiųjų vyrų ir moterų santykis ženkliai pasikeitė: emigravo 55 proc. vyrų ir 45 proc. moterų. Dar įspūdingesni šio santykio pasikeitimai 20–24 metų amžiaus grupėje. 2011–2014 m. tarp 20–24 metų amžiaus emigravusiųjų moterų buvo kur kas daugiau nei vyrų: vyrai sudarė 47 proc., moterys – 53 proc. 2015 metais dėl labai padidėjusios (net 66 proc.) šio amžiaus vyrų emigracijos šis santykis „apsivertė“: emigravo 58 proc. vyrų ir 42 proc. moterų. Padidėjo ir 25-49 metų amžiaus vyrų emigracija, tačiau gerokai mažesniu mastu (35 proc.). Taigi bent jau turimi išankstiniai duomenys leidžia teigti, kad ženklų Lietuvos gyventojų emigracijos apimčių padidėjimą 2015 m. tenka sieti su labai padidėjusia vyrų ir labiausiai – 20-24 metų amžiaus emigracija.  

Imigracijos apimtys dėl didėjančios grįžtamosios migracijos nuo 2011 m. didėjo: nuo 5,2 tūkst. (2010) iki 24,3 tūkst. (2014). Grįžtamoji migracija 2014 m. sudarė 80,4 proc. imigracijos. 2015 m. imigracija keitėsi mažai: imigravo 23,6 tūkst. žmonių.

Emigracijos ženklus padidėjimas 2015 m. labai padidino gyventojų skaičiaus mažėjimą dėl migracijos: 2015 m. neigiamas migracijos neto buvo 22,9 tūkst. (2014 m. – 12,3; 2013 m. – 16,8 tūkst.)

Pagal neigiamus migracijos neto intensyvumo rodiklius (gyventojų skaičiaus praradimus dėl migracijos, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų) Lietuva Europos Sąjungoje ilgai buvo blogiausioje situacijoje, o 2011-2014 m. paliko absoliučios „lyderės“ pozicijas, tačiau ko gera pagal 2015 m. situaciją vėl į ją sugrįš.


Susiję straipsniai

Vlada Stankūnienė 5362518866586566225

Rašyti komentarą

  1. "Tik kelios Europos šalys (Prancūzija, Švedija, Airija, Islandija) yra netoli šio lygio: suminis gimstamumo rodiklis šiose šalyse 2013 m. buvo nuo 1,9-1,99. Aukščiausias – Prancūzijoje (1,99)." - ir greičiausiai arabų/negrų imigrantų dėka, tad džiaugtis nelabai yra ko. ;) Na, gal nebent Islandija būtų išimtis.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item