Sigitas Tamkevičius. Nuodėmės šalis ir Tėvo namai

Kai skaitau Jėzaus palyginimą apie tėvą ir du jo sūnus, kurių vienas paliko tėvo namus, o antrasi...

Kai skaitau Jėzaus palyginimą apie tėvą ir du jo sūnus, kurių vienas paliko tėvo namus, o antrasis tėvo namuose jautėsi taip pat nelaimingas, visuomet prisimenu kun. Juozo Zdebskio, tik ką sugrįžusio iš Pravieniškių lagerio pamokslą. Alytaus Angelų Sargų bažnyčioje jis aukojo Mišias ir sakė pamokslą, būtent apie sūnų palaidūną. Metus laiko praleidęs Pravieniškių lageryje tarp vagių ir kitokių nusikaltėlių, iš arti matęs tą tolimą nuo Dievo šalį - nuodėmės pasaulį, kunigas analizavo žmogaus tragediją, kai jis palieka dangaus Tėvo namus. Šio pamokslo paliktas įspūdis išliko manyje ir po penkiasdešimties metų.

Sūnūs turėjo labai gerą tėvą ir namuose nieko netrūko. Tiesa, reikėjo darbuotis, bet tai buvo savaime suprantamas dalykas, nes net žmonių patarlė sako, kad verkia duona tinginio valgoma. Deja, jaunam žmogui ne kartą ima atrodyti, kad tėvų namuose jis permažai turi laisvės, reikia dirbti, o tėvas neduoda net „ožiuko“, pasilinksminti su draugais. Ir tuomet gundytojas pakiša mintį palikti tėvo namus. Savo vaizduotėje jaunuolis piešė laimingo gyvenimo paveikslą: daug draugų, su kuriais galima bus linksmintis ir niekas nemoralizuos, kaip reikia gyventi.

Kaip tarė, taip ir padarė – paliko tėvą sielvarte, pasiėmė savo dalį ir iškeliavo į tolimą kraštą. Vaikinui atrodė, juo toliau gyvens nuo tėvų namų, juo bus laimingesnis. Ir iš tikrųjų, turėjo daug draugų, o linksmybėms atrodė nebus galo.

Kai sekmadienį anksti rytą einu į katedrą aukoti Mišias, praeinu pro katedros pašonėje įsikūrusį naktinį klubą, prie kurio išsirikiavę laukia taksi automobiliai, o iš klubo vienas po kito išeina apgirtę jaunuoliai ir merginos; jie triukšmingai dalijasi nakties įspūdžiais ir vienas po kito sėda į automobilius. Tai gyvenimas toli nuo Tėvo namų. Tai nuodėmės gyvenimas, kuris anksčiau ar vėliau baigiasi liūdnai. Vieną dieną suvokiama, kad viskas – pinigai, linksmybės ir draugai – pasibaigė, liko tik nelemta dalia – ganyti kiaules.

Kai kur nors prie bažnyčios pamatau jauną vyrą, ištiesusį ranką išmaldai ir kurio veide akivaizdžiai įsirėžę alkoholiko ar narkomano bruožai, suskausta širdį: kokią baisią kainą reikia mokėti už neatsakingai panaudotą laisvę.

1983 metais mane traukiniu vežė į Uralo lagerį. Pskovo, Jaroslavlio ir Permės kalėjimuose mačiau daugybę visai jaunų ir suaugusių vyrų, panašių vienas į kitą: papilkėjusiais, be džiaugsmo veidais, su nesibaigiančiomis rusiškų keiksmų tiradomis ir vieninteliu likusiu malonumu –  vietoje cigaretės į laikraščio popierių susuktu bjauriu tabaku, vadinamu machorka, nuo kurios dūmų atrodė nebelieka deguonies. Siaubingas ir be galo žmogų pažeminantis yra nuodėmės pasaulis.

Vaizdas Jėzaus palyginime, kaip vyras gano kiaules, geriausiai atvaizduoja šį nuodėmės pasaulį. Būtų tikra tragedija, jei žmogui reikėtų ir numirti ganant kiaules.

Viską iššvaisčiusio vyro galvoje sukosi niūrios, be vilties šešėlio mintys. Kai žemė, atrodo, slydo iš po kojų, jis prisiminė tėvo namus. Ten tikrai buvo gera, ir darbas nebuvo toks sunkus, kaip kažkada atrodė.

Per visą šį metą, kai vyras keliavo nuodėmės keliais, mylintis tėvas laukė grįžtančio sūnaus. Laukė, nes turėjo viltį. Ir kai vieną dieną tolumoje pamatė besiartinantį keleivį, tėvo nuojauta neapgavo – grįžta sūnus! Tėvas išbėgo pasitikti, apkabino, išbučiavo, aprengė naujais drabužiais ir iškėlė puotą.

Šitoks yra Dievas, kurio gailestingoji meilė nuolat budi ir ieško mūsų. Šią meilę šlovinsime per visą amžinybę. Mes esame laimingiausi žmonės, nes žinome, kad net tamsiausioje nuodėmės naktyje yra Asmuo, kuris mus myli ir visuomet laukia sugrįžtant. Viešpatie, padėk mums išsaugoti šią tikėjimo nešamą viltį!


Susiję straipsniai

Sigitas Tamkevičius 7011935297512047975

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item