Rasa Baškienė. Juozas Zdebskis – šąlančių sielų ledlaužis

1986 m. vasario 5 d. Šalčininkų rajone įvyko avarija: susidūrus pienovežiui su lengvuoju automobiliu žuvo kunigas Juozas Zdebskis ir dar vienas automobilio keleivis, trečiasis buvo sunkiai sužeistas. Laidotuvės vyko Rudaminoje, kur J. Zdebskis 1985 m. buvo perkeltas kunigauti iš Šlavantų. Ši nelaimė apaugo gandais, mažai kas abejojo, jog tai buvo sovietų saugumo tarnybų darbas. Nuo 1970 metų Lietuvoje buvo nužudyta daug sovietų valdžiai neparankių žmonių, tarp jų kalbininkas Juozas Kazlauskas, filosofas Mindaugas Tomonis, kunigas Bronius Laurinavičius… Laidojant kun. J. Zdebskį vyskupas Vincentas Sladkevičius pasakė: „Ši mirtis – Prisikėlimas…“

Šlavantų bažnyčios šventoriuje Tėveliui (taip malonybiškai šlavantiškiai vadino savąjį kunigą) atminti parapijiečiai pastatė paminklą, kuriame iškalti žodžiai: „Palaiminta kančia, kuri atveria akis tiesai“. Kunigas Juozas Zdebskis savo gyvenimu paliudijo šiuos žodžius.

„Akiplėša“. Taip savo operatyvinio tyrimo byloje (DOR) Nr. 242 KGB vadino kunigą Juozą Zdebskį. Jo ir „Katalikų Bažnyčios kronikos“ sekimo bylos mums išliko tik per stebuklą: kegėbistai, beskubėdami į Maskvą išgabenti savo archyvą, neišnaršė iki galo visų spintų, prikrautų saugumiečių juodųjų darbų ataskaitų, ir bylos liko kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios ištisų 50 metų persekiojimo liudijimas. Skaitant šias bylas atsiskleidžia nepaprasta kunigo Juozo Zdebskio, vieno iš pogrindinės kunigų seminarijos įkūrėjų bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų, KGB įvardyto „vienu iš pagrindinių dvasininkijos ekstremistinės veiklos įkvėpėju“, asmenybė, kuri kovą už tikėjimą suvokė kaip kovą už Lietuvą.

Tolimos parapijos Tėvelis. Itin atokias vietoves, kur vasarą nuošalioje paežerėje gali rasti balinių vėžlių, o kovo mėnesį pievose stypčioja gervės, vietiniai dzūkai vadina dūdakampiais. Vincas Mykolaitis-Putinas savo romane „Altorių šešėlyje“ mini atkampią Šlavantų parapiją ir jos gerąjį ganytoją Šlavantų Tėvelį. Įdomu, ar daug kas žino, kad aprašomuoju laikotarpiu tokios parapijos net nebuvo, nors romane gali ją atpažinti pagal vaizduojamas vietoves. Parapija buvo įkurta tik 1920 metais. Rašytojas, romane vaizduodamas tobulą kunigą, tikriausiai net neįsivaizdavo, kad po daugelio metų Šlavantų parapijiečiai šiltu Tėvelio vardu pramins ten 11 metų klebonavusį Juozą Zdebskį, tapusį tikru akibrokštu sovietų valdžiai.

Kovotojas. Lietuvos Katalikų Bažnyčiai tuomet buvo sunkūs laikai. Valstybė kišosi į jos veiklą, saugumas persekiojo nepanorusius kolaboruoti dvasininkus, kunigų seminarija buvo kontroliuojama sovietinės valdžios. Kunigų skaičius drastiškai mažėjo: per metus mirdavo iki trisdešimties kunigų, o seminariją baigti leisdavo gal penkiems. Bažnyčiai grėsė sunaikinimas. Tą suprasdami kunigai Petras Dumbliauskas ir Juozas Zdebskis 1969 m. sausio 8 d. SSRS Ministrų tarybos pirmininkui parašė laišką, kuriame išreiškė susirūpinimą, kad Lietuvoje siekiama sunaikinti Katalikų Bažnyčią. 1974 m. spalio 11 d. grupė Lietuvos kunigų, tarp jų Lionginas Kunevičius, Petras Dumbliauskas, Pranas Adomaitis, Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis, pasirašė kreipimąsi į SSRS Žmogaus teisių gynimo komitetą, prašydami atkreipti dėmesį į kai kurių dvasininkų suėmimą dėl katalikiškos pogrindinės spaudos leidimo ir platinimo. Vėliau šis Lietuvos kunigų kreipimasis Rusijos akademiko Andrejaus Sacharovo dėka pasiekė Pasaulinę Bažnyčių tarybą. Taip langas į pasaulį pagaliau buvo iškirstas.

Katekizuotojas ir globėjas. Prieš atvykdamas į Šlavantus, Juozas Zdebskis jau buvo du sykius teistas už tai, kad vaikus mokė tikėjimo tiesų. Kartu su vagimis ir žmogžudžiais teko jam ragauti kalinio duonos, dirbti paprastu darbininku, sovietų valdžiai atėmus iš jo kunigo pažymėjimą. Paskirtas klebonauti į Šlavantų parapiją, J. Zdebskis puikiai išnaudojo nuošalios vietovės privalumus. Kartu su bendraminčiais 1972 m. slapta pradėjęs leisti „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Jis suieškodavo, kur paslėpti spausdinimo įrangą. Buvęs Gudelių kaimo gyventojas Juozas Baškys prisimena, kaip tuomet, dar būdamas vaikėzu, daržinėje po šienu atrado keistas spausdinimo mašinos dalis. Pasirodo, slėpė jo tėvai, apie tai jam nieko nepasakoję, kad neišplepėtų, kam nereikia.

Tėvelis Šlavantuose niekada nesėdėjo rankų sudėjęs. Šlavantų vargonininkas Juozas Mikalauskas atsimena, kad Tėvelis kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį lankydavo parapijos ligonius ir senelius, dažnai būdamas bene vienintelis, kuris juos prisimindavo, atveždavo vaistų... Kaip nušvisdavo vienišos senutės ar senuko akys, pamačius Tėvelį! Dažnai kartu jis pasivadindavo ir parapijos jaunimą, kad padėtų sutvarkyti seno žmogaus namus. Šie iš pradžių raukydavosi, o vėliau būdavo be galo laimingi, padarę gerą darbą.

Pasak J. Mikalausko, kunigas Zdebskis sakydavo: „Vaikeliams reikia Dievą parodyti. Jei mes to darbo nedarysime, mus istorija pasmerks.“ Taigi, dažnai rengdavo rekolekcijas jaunimui prie Šlavanto ežero. Saugumą labai domino šie susiėjimai, o kunigas mokė jaunus žmones žinoti savo teises ir nebijoti, per šv. Mišias kalbėdavo apie meilę Lietuvai. Taip gimė Eucharistijos bičiulių sambūris.

Pirmasis pasikėsinimas. Klebonijoje dažnai lankydavosi vienuolės, talkindavusios platinant „Katalikų Bažnyčios kroniką“, padėdavusios katekizuoti vaikus ir jaunimą ar šiaip pagelbėdavusios buityje. Saugumiečiai labai domėjosi Tėvelio santykiais su moterimis, jie iš kailio nėrėsi, norėdami atrasti nors kokį intymų kunigo ryšį. Bet veltui. Nepavykus apšmeižti nederamais kunigui ryšiais su moterimis, jam sukompromituoti buvo sugalvota panaudoti spec. priemonę. Tą liudija dokumentai KGB operatyvinio tyrimo byloje Nr. 242. Čia smulkiai išdėstyta, kaip tuometinis Lietuvos SSR KGB pirmininkas generolas majoras J. Petkevičius kreipiasi į SSRS KGB 5-osios valdybos viršininką generolą leitenantą F. D. Bobkovą, prašydamas leisti panaudoti spec. priemonę – cheminį preparatą, siekiant apšmeižti kunigą pasigavus venerinę ligą. 1980 metais spalio mėnesį ant J. Zdebskio automobilio sėdynės buvo papurkšta neaiškios kilmės preparato, kuris nudegino kunigo kūno apatinę dalį. Nekreipdamas dėmesio į labai didelius skausmus Tėvelis – o buvo pirmasis mėnesio penktadienis! – aplankė savo parapijos ligonius ir senelius. Į gydytojus kreipėsi tik po kelių dienų, jau esant II–III laipsnio nudegimams. Saugumas labai tikėjosi, kad kunigui bus diagnozuota venerinė liga, tačiau gydytojams nudegimas niekaip nepanašėjo į saugumiečių brukamą diagnozę. Nepaisant gydytojų tyrimų duomenų, KGB iniciatyva buvo paskleistas didžiulis melo ir šmeižto debesis.

Sielų ledlaužis. Tėvelio asmenybė buvo neišmatuojama. Jis buvo nestereotipinis, „nebuhalterinis“ kunigas. Kaip tikras Jėzaus sekėjas, visiškai nepaisydamas savęs, jis rūpinosi „mažutėliais“: ligoniais, seneliais, netgi pakelėje gulinčiais girtuokliais… Jam rūpėjo žmonių sielos… Dėl sielų jis vykdavo į tolimiausias Sovietijos vietas: lankydavo kalinius lageriuose, važiuodavo pas kareivius, išvežtus į atkampiausius pakraščius, aukodavo šv. Mišias stepėse, kur altorių atstodavo paprastas akmuo. Tėvelis savo parapija vadino visą Sovietų Sąjungą. Jis skrisdavo lėktuvais, važiuodavo traukiniais, autobusais. Tais chroniško deficito laikais prie bilietų kasų nutįsdavo didžiausios eilės, o Tėvelis įsigudrindavo bilietus nusipirkti SSRS didvyrius aptarnaujančioje kasoje. Tiesiog pažadėdavo „būtinai tapti didvyriu“...

Tėvelis turėjo nepaprastą Šventosios Dvasios charizmą. Tokio tikėjimo žmogus galėjo kalnus nuversti. Pasak jo mokinių ir bičiulių, tai buvo tikras beužšąlančių sielų ledlaužis, dažnai kartodavęs Jėzaus žodžius: „Jei mes tylėsime, akmenys šauks…“

Jis buvo ir nenuilstantis kryžių statytojas. Šlavantų vargonininkas J. Mikalauskas atsimena, kaip saugumiečiai ir vietiniai jų pakalikai kryžius išversdavo, o Tėvelis su bičiuliais ir vėl pastatydavo. Taip ir vyko ši kova. Saugumiečiai nuolat jį sekė, jo ir jo bendražygių namuose buvo pilna pasiklausymo „blakių“. Keliu bevažiuojantį stabdydavo neva už greičio viršijimą, buvo net teises atėmę, bet Tėvelis buvo nepalaužiamas. Sykį dar ir į akis pasijuokė jį sustabdžiusiam Lazdijų saugumo vadui: šiam besiteiraujant, kur taip skuba, J. Zdebskis atsakęs, kad skuba rinkti medžiagą „Katalikų Bažnyčios kronikai“...