Petras Maksimavičius. Koks bus Lenkijos lietuvių švietimo likimas?

Lenkijoje nenutyla diskusijos apie įsibėgėjančią švietimo reformą. Tačiau susidaro įspūdis, kad p...

Lenkijoje nenutyla diskusijos apie įsibėgėjančią švietimo reformą. Tačiau susidaro įspūdis, kad politikų ir publicistų žvilgsniai krypsta ne į tą pertvarkos pusę, kuri yra esminė keičiant valstybės raidos greitį ir kryptis. Bent man atrodo, kad svarbiausi klausimai ne tie, kiek reforma kainuos, kiek mokytojų neteks darbo, ar išliks gimnazijos, ar ne, kokio amžiaus vaikai privalės pradėti lankyti mokyklą. Tai neesminiai, antraeiliai dalykai. Tai tik priemonės pagrindiniam tikslui pasiekti. Pagrindinis su švietimo pertvarka susijęs klausimas yra ne organizacinio, bet ideologinio pobūdžio.

Juk aiškiai įvardijama, kad švietimas turi stiprinti lenkų tautos imunitetą, ginti jos interesus, -išmokyti tautos istorijos ir taip paruošti lenkus atsispirti globalizacijos ir kosmopolitizmo iššūkiams, išmokyti efektyviai valdyti savo valstybę ir maksimaliai ją panaudoti lenkų tautos interesams Europoje ir pasaulyje ginti. Štai tokios bus keliamos užduotys Lenkijos mokykloms. Kita vertus, Lenkijos politikos apžvalgininkai šių klausimų neakcentuoja todėl, kad jie jiems savaime suprantami ir nekelia abejonių. Lenkijos mokyklos jau seniai tokią misiją vykdė, tik šiuo atveju ji bus organizaciniu ir finansiniu požiūriu žymiai sustiprinta.

Besikeičiant pasauliui turi keistis ir mokykla

Pasakysite, jog ankstesnės mintys skamba ne itin „moderniai“, o gal juntamas ir nacionalizmo kvapas. Galbūt, bet ar lietuviai nenorėtų turėti tokios švietimo sistemos, kuri kiek įmanoma ilgiau išsaugotų likusių 2,5 milijono tautiečių tautinį tapatumą, kalbą, kultūrą, raidyną, pasididžiavimą savo istorija ir ¬paveldu? Lenkijos politinis elitas susirūpino tautiečių švietimu, nors jų žymiai daugiau nei lietuvių – 38 milijonai, neskaitant gyvenančiųjų už Lenkijos ribų. Pasaulis sparčiai keičiasi. Valstybių, kuriose darniai ir be įtampos sugyvena įvairios kultūros ir religijos – ar tai mums patinka, ar ne – nedaug beliko. Tai buvo gera idėja – sukurti atvirą, laisvą ir pasiturintį pasaulį. Tačiau nuo pat pradžių utopiška. Jos kūrėjai neįvertino tų procesų, kurie vyko už nudvasintos ir sumaterialėjusios Vakarų Europos ribų. Prie to prisidėjo naivus įsitikinimas, kad krikščionybė ir jos skelbiamos elgesio normos labai senamadiškos ir nepageidaujamos „modernioje Europoje“, kad žmogaus laisves ir pareigas nuo Prancūzijos revoliucijos laikų visi vienodai supranta, nepaisant kultūrinių, religinių ir kitokių ideologinių skirtumų.

Grįžkime prie Lenkijos švietimo reformos. Ji turės įtakos daugybei žmonių ir nemažai kainuos. Tai specifinė šalies gyvenimo sritis, kadangi įvedamos reformos rezultatus pajusime tik po kelerių ar net keliolikos metų. Taip buvo su paskutine 1999 metų švietimo reforma Lenkijoje. Prieš keliolika metų atliktų struktūrinių pakeitimų rezultatus galime įvertinti tik dabar, nes tiek metų reikėjo, kad pamatytume, ar, pavyzdžiui, gimnazijų sukūrimas palengvino jaunimo auklėjimo procesą ir pagerino mokymosi rezultatus, ar ne.

Švietimo reformos daug kainuoja, kadangi kiekvienas sprendimas sukelia grandininę reakciją. Keičiant jaunimo ugdymo koncepciją, būtina pakeisti mokymo programas, dėstomų dalykų valandų kiekį. Tai lemia vadovėlių pasikeitimą, mokytojų skaičių ir jų rengimo taisykles, keičiasi egzaminavimo tvarka ir „mokinio krepšelio“ skaičiavimo metodika. Ir taip paeiliui galima būtų dar ilgai vardinti.

Kas laukia įgyvendinus naują reformą?

Kokia ji bus, kol kas galima sužinoti iš žiniasklaidos pranešimų arba naujos valdžios atstovų pasisakymų. Jeigu bus įgyvendinti kai kurie sprendimai, jie gerokai pakeis šalies švietimo vaizdą. Atrodo, kad esminis dėmesys bus nukreiptas į tautinį jaunimo ugdymą, o visa sistema bus pritaikyta šiam tikslui įgyvendinti. Neseniai švietimo viceministrė Teresa Vargocka (Teresa Wargocka) prasitarė, kad licėjuose nebūsią klasių profilių, bus įvestas privalomas visose klasėse sustiprintas istorijos mokymas, skatinama lankyti istorines, lenkų tautai svarbias vietas. Naujoji valdžia pabrėžia, kad būtent istorijos mokymas padės išsaugoti lenkų tautinį paveldą, ugdys jaunimo atsakomybę už tautinę bendruomenę, Lenkijos valstybės ateitį. Tuo pačiu pabrėžė, kad 4 metų (klasių) licėjaus „atkūrimas“ – tai ministerijos prioritetinis uždavinys. Nors viceministrė neminėjo, kada bus naujai sukurti mokymo programos pagrindai, bet istorijos mokymas, ypač vidurinėse mokyklose, taps prioritetu. Žinoma, pasak jos, keisis ir privalomosios literatūros sąrašai.

Prieš rinkimus dabartinė valdžia dažnai deklaravo, kad sieks panaikinti gimnazijas (7–9 klases). Šiuo metu apie tai mažiau kalbama, tačiau daugiau kaip šimtas tūkstančių mokytojų suprato, kad turės ieškoti darbo kito lygmens mokyklose arba keisti kvalifikaciją. Taigi gimnazijų panaikinimas nėra paprastas sprendimas. Jis neišvengiamai sukels dalies visuomenės protestus. Po 1999 m. reformos Lenkijoje įsisteigė labai daug katalikiškos pakraipos gimnazijų, taigi ir Lenkijos Katalikų bažnyčios hierarchai labai priešinsis. Matyt, dėl šios priežasties vis rečiau užsimenama apie gimnazijų naikinimą.

Protestus sukels taip pat „mokytojo kortos“ pakeitimai, kurie bus neišvengiami, jeigu bus įgyvendinama bent dalis žadamų pakeitimų. Minėta „korta“ užtikrina tam tikras privilegijas mokytojams, lyginant su daugeliu kitų profesijų. Matyt, tuo ir bus norima pasinaudoti siekiant sumažinti šios profesijos atstovų protestus. Daugelį švietimo reformos dalių pateikia Seimui svarstyti valdančiajai daugumai priklausantys Seimo nariai, o gimnazijų panaikinimas (mokytojų atleidimas) ar „mokytojo kortos“ nuostatų pakeitimas bus teikiami kaip Vyriausybės projektai, kuriems taikomos ilgesnės svarstymo procedūros, tarp kitko, vadinamasis konsultavimasis su ekspertais, visuomenės atstovais. Visai nepasakyta, kad plačioji visuomenė norės išsaugoti padidintas mokytojų socialines privilegijas ir kad labai prieštaraus mokytojų etatų mažinimui. Tikriausiai dėl to neverks ir savivaldybės, kurioms dalį švietimo reikalų tenka finansuoti iš savo biudžetų. Skaičiuojama, kad vien dviejų (papildomų) pamokų per savaitę, kurias mokytojas galėjo išnaudoti papildomam darbui su mokiniais, panaikinimas leis sutaupyti valstybės mastu 1,7 mlrd. zlotų. Į šias diskusijas įtraukdama didesnę visuomenės dalį naujoji Vyriausybė sumažins kritikos savo atžvilgiu bangą, priimdama „nepopuliarius“ sprendimus pasidalins su ja atsakomybe.

Atrodo, kad greičiausiai ir sklandžiausiai bus įgyvendintas rinkimų pažadas grąžinti privalomą mokymą nuo 7 metų. Tokiu būdu padaugės mokinių vaikų darželiuose, sumažės pagrindinėse mokyklose. Šis klausimas, atrodo, mažiausiai kėlė diskusijų, juolab kad galutinai įgyvendinus šią nuostatą patys tėvai galės spręsti, ar jų penkiamečiai vaikai eis į vaikų darželį, ar ne. Tikriausiai keisis taip pat švietimo skyrių vadovų (kuratorių) vaidmuo švietimo sistemoje. Kiek teko sužinoti iš kai kurių politikų pranešimų, norima, kad žymiai padidėtų kuratorių vaidmuo regionuose. Jie gaus didesnius įgaliojimus prižiūrėti švietimo įstaigas ir bus skiriami tiesiogiai švietimo ministro, o ne – kaip ligi šiol – vaivados. Taigi galima tikėtis, kad naujų sprendimų ir vėlesnės mokymo bei ugdymo politikos įgyvendinimas bus atidžiau prižiūrimas tų pareigūnų, kuriais visiškai pasitikės (skirs/atleis) už švietimą atsakingas ministras.

Kas laukia lietuvių švietimo?

Visoje šalies švietimo sistemoje egzistuoja taip pat tautinių mažumų švietimas. Kol kas apie tai nekalbama. Tai nieko naujo. 1999 m. pradedant įgyvendinti švietimo reformą lygiai niekas jos nuostatų nekonsultavo su tautinių mažumų atstovais. Niekas neklausė, kaip aštuonmečių mokyklų pertvarkymas į šešiametes paveiks, pvz., lietuvių švietimą, ar licėjaus klasių skaičiaus sumažinimas iki trijų neatsilieps mokymo kokybei, ar tai neprives prie Punsko licėjaus uždarymo. Šiandien, žiūrint iš anų laikų perspektyvos, 1999 m. reforma davė tik vieną teigiamą rezultatą. Gimnazijų sukūrimas ir pagrindinių mokyklų aplink Seinus uždarinėjimas leido lietuviams reikalauti įkurti lietuvišką gimnaziją ne tik Punske, bet ir Seinuose. Tačiau dėl 1999 m. reformos prarasta labai daug. Nuo 1999 m. tyliai, ramiai ir be (tarpvalstybinių) protestų uždaryta apie 70 proc. lietuviškų mokyklų.

O kas laukia lietuvių švietimo įgyvendinus naują švietimo reformą? Galime tik spėlioti. Apie tautinių mažumų švietimą niekas nekalba. Atrodo, kad niekas ir neketina klausti tautinių mažumų nuomonės. Pradėkime spėliones nuo finansų. Neseniai nauja švietimo ministrė atsakinėdama Seime į parlamentarų klausimus dėl reformos ¬įgyvendinimo kaštų aiškiai pabrėžė, kad už švietimą atsakinga valstybė ir savivaldybės. Vadinasi, bent Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla ir toliau negaus reikiamo finansavimo, kadangi ji iš savivaldybės ne tik negauna papildomos paramos, bet ir valstybės skiriamais pinigais ligi šiol turėdavo su Seinų miesto savivaldybe „pasidalinti“. Neseniai paaiškėjo, kad 2005–2015 m. Seinų miesto savivaldybė „Žiburio“ mokyklai neatidavė net apie 2 mln. zlotų – „mokinio krepšelio“ lėšų, gautų iš Lenkijos finansų ministerijos. Taip pat vargu ar įgyvendinus švietimo reformą Punsko savivaldybė ir Seinų apskritis susilauks didesnės finansinės paramos lietuvių švietimui išlaikyti.

Vadovėliai? Lietuviškos mokyklos jų visuomet beveik neturėjo. Pakeitus mokymo programas ir tie keli turimi nustos galioti. Egzaminai? Greičiausiai bus panaikintas žinių patikrinimas baigus pagrindinės mokyklos 6 klasę. Šiais metais (jau paruoštos užduotys), matyt, paskutinį kartą vyks valstybinis šeštokų žinių patikrinimas. Keturmečių licėjų įvedimas ir profiliuotojo mokymo panaikinimas bus naudingas Punsko licėjui, kadangi (bent teoriškai) padaugės mokinių, todėl savivaldybei sumažės mokyklos išlaikymo kaštai, o panaikinus profilius licėjui padidės galimybės konkuruoti su kitais regiono licėjais.

Tačiau esminiai klausimai šie: Ar įgyvendinant naują reformą bus joje vietos paskutinėms Lenkijoje 4 lietuviškoms mokykloms? Ar nuo kitų mokslo metų bus teisinės galimybės organizuoti mokymą gimtąja kalba, ar liks tik lietuvių kalba kaip papildomas, neprivalomas dalykas? Ar bus galima mokyti Lietuvos istorijos ir geografijos? Kol kas daugiau klausimų negu atsakymų.

Aušra, Nr. 1(698) 2016 01 1-15 d.

Susiję straipsniai

Užsienio lietuviai 7139889600397419534

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-02-01 10:12

    į šiuos Petro samprotavimus galima drąsiai atsakyti: nebus jums gerai, nesulauksite Lietuvos pagalbos ir paramos, kai kils jums problemos dėl lietuviškų mokyklų. Tikrai, nesitikėkite, kad jus supras ir parems Švietimo ir mokslo ministerija, kurios vadovė net lietuviškai taisyklingai nesugeba kalbėti (turi 'gerą laiką"). Ji 'turės gerą laiką" atvykusi į Lenkiją aptarti Lietuvos lenkų reikalų, bet apie jūsų vargus net neužsimins. Kad nesugadintų sau "gero laiko". Šiaip užjaučiu Jus, Lenkijos lietuviai (užjaučiu ir save, ir savo tautiečius, kad mes esame pasmertki tokiems ministrams.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-02-01 20:18

    Ne Lenkijos Lietuviai,o Lenkijos okupuotos Lietuvos teritorijos Lietuviai.Turi eiti kalba,kad Lietuvos okupuotas Suvalku trikampis butu grazintas Lietuvos valstybei ir iskeldinti is tenais Lenku kolonistai!

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item