Petras Daugintis. Siekiant socialinio teisingumo ekonomijoje (IV)

Praeitos teksto dalys: I-oji dalis II-oji dalis III-oji dalis Siūlymas naujo amerikiečių eks...

Praeitos teksto dalys:

I-oji dalis
II-oji dalis

III-oji dalis

Siūlymas naujo amerikiečių eksperimento

Šiame vyskupų ganytojiškame laiške aprašomos ir nurodomos pirmenybės, planai, ūkinės ir kitokios programos yra, sakytume, trumpalaikės, greitam soc. teisingumo vykdymui visiems, ypač mažiau uždirbantiems ir neturtingiesiems. Imdami ilgesnį laiko tarpą ir žvelgdami ateitin, vyskupai siūlo visiems daryti naują amerikiečių eksperimentą.

Senasis amerikiečių eksperimentas buvo iš įvairių kraštų Amerikon suvažiavusių emigrantų, labai nukentėjusių gimtuosiuose kraštuose nuo galingųjų ir valdžios, sukurti politinę ir socialinę lygybę visiems gyventojams. Tai buvo didelis užsimojimas, tais laikais beveik neįmanomas bandymas. Jie visi labai troško tos politinės lygybės, visaip jos siekė ir stiprino ją. Nustatė tam tikslui ir garsiąją Konstituciją, ir atitinkamus įstatymus. Sujungtomis jėgomis, stipriai tarpusavyje bendradarbiaudami, jos siekė ir pasiekė. Eksperimentas pasisekė.

Vyskupai aiškina: panašiai dabar reikia užsimoti naujam bandymui — stipriu bendradarbiavimu siekti ekonominės demokratijos, t. y. kad visi Amerikos gyventojai turėtų lygias ekonomines galimybes siekti savo ir kitų ekonominės gerovės ir gautų balsą ekonominėje srityje.

—    Bendradarbiavimas, dirbimas sujungtom jėgom, visu būriu, talka (team) nužymėjo, kaip kokiais stulpais, mūsų krašto istoriją ir kultūrą tiek pat, kiek ir asmeninė iniciatyva ir lenktyniavimo dvasia. Tokia didelė bendradarbiavimo dvasia turi atgimti dabar naujom formom, norint, kad ta pati privati iniciatyva ir konkurencija vėl tarnautų bendrajai gerovei.

—    Dabar nusilpo rūpinimasis bendruoju gėriu. O jam turime ir pareigų — ne tik teisių į jį. Prieita prie pilietiškumo krizės. Prarandama visos visuomenės labo sąmonė, jos vizija. Užtat stiprios grupės su savo privačiais interesais dabar gana lengvai praktikuoja veto teisę politiniuose ir ūkiškuose nuosprendžiuose, turinčiuose lemiančios reikšmės palaikyti žmogaus vertę ir teises. Tokios galios auga lyg ant mielių dar labiau, jeigu jos jau turi didelę ekonominę įtaką ir turtus (241, 242 n., plg. 296 n.).

—    Norint atsilaikyti prieš šį pavojų (ir išvengti baisios grėsmės — skriaudžiamųjų, neturtingųjų, rasinių ir etninių grupių nepasitenkinimo, prasiveržimo maištavimu, revoliucijomis ar civiliniu karu — P. D.), reikia Amerikai naujo eksperimento: visiems bendradarbiaujant, kurti drauge ekonominę demokratiją!

—    Toks bandymo užmojis turėtų ir kultūrinį bei moralinį aspektą — atnaujinimą ir iškėlimą žmonėse solidarumo sąmonės. Jis reikalautų ir iššauktų politinį ir insitucijų atnaujinimą, kuris stiprintų ir įgalintų visų dalyvavimą ūkinėse bendruomenėse ir dalinimąsi atsakingumu jose (242 n.; plg. 295, 297 n.).

Toliau vyskupai siūlo keletą krypčių, kuriomis toks bendradarbiavimas turėtų vystytis. Gana plačiai išdėsto kooperavimą tarp įvairių ūkinių ir socialinių veiksnių.

Pačiose firmose ir įmonėse bendradarbiavimas savininkų, vadovybės ir darbininkų yra labai svarbus. Apie tokį bendradarbiavimą ir darbininkų dalyvavimą aiškiai pasisakė II Vatikano susirinkimas pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et Spes — Bažnyčia dabartiniame pasaulyje: "Įmonėse kartu dirba asmenys. Jie yra laisvi ir savarankiai žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą. Tad turi būti plečiamas visų dalyvavimas įmonės tvarkyme. 11

Amerikos vyskupai rašo, kad "naujojo eksperimento siekis įnešti demokratinius idealus j ekonominį gyvnimą šaukiasi rimtų tyrinėjimų, kaip tokį dalyvavimą įvesti". Bendradarbavimas gali turėti įvairias formas, kaip darbininkų dalyvavimą įmonių pelne, darbininkų ir tarnautojų įgalinimą tapti firmų šėrų (akcijų) savininkais, kur jie darbuojasi; darbininkų kooperatyvinę dirbtuvių, fabrikų, įstaigų nuosavybę; suteikimą darbininkams didesnės iniciatyvos, gerinant darbo sąlygas ir kokybę (243 - 249 n., plg. 298 - 306 .).

Keista, kad šioje vyskupų ganytojiško laiško vietoje (berods ir visame "Ekonominis teisingumas visiems" laiške) nieko nekalbama apie įmonių tarybas, kurios, pvz., Vakarų Vokietijoj tuoj po II pasaulinio karo įstatymu buvo įvestos visose įmonėse ir firmose. 12 Nieko neužsimenama nė apie darbininkų ir tarnautojų tiesioginį dalyvavimą firmų valdyme. Gal dėl to, kad nesukeltų didelės audros Amerikos biznierių tarpe? Tuo tarpu tokia bendravaldystė (prancūziškai — cogestion) Europoje yra gana jau paplitusi. Vakarų Vokietijoje ji pradėta 1949 ir 1967 m. Bendravaldystė (Mitbestimmmungsrecht) įvesta kaip privaloma visose firmose, turinčiose virš 10.000 darbininkų ir tarnautojų. (Praktiškai ji vykdoma per aukščiausią įmonės valdymo organą — Aufsichtsrat — Priežiūros tarybą, kurios pusę sudaro darbdavių ir darbininkų atstovai. Be to, personalinio skyriaus direktorius yra darbininkų patikėtinis. 13.

Skatinamajam naujam amerikiečių eksperimentui vykdyti vyskupai pateikia keturis metodus arba būdus, kad tikrai būtų vykdomas socialinis teisingumas ir atsakingumas.

1. Toli pažengusioje industrinėje ekonomijoje, kaip JAV, turi pozityviai ir veikliai bendradarbiauti visi bendruomenės veiksniai (įimant ir valdžios pareigūnus), sudarant ekonomines programas ir planus.

2.    Formuojant krašto ūkinės politikos programas ir planus, reikia koordinuoti bei derinti priešingus elementus. Tai sunkus iššūkis. Tai pareikalaus, kad kai kurios visuomenės grupės pristabdytų pastangas apsaugoti savo trumpalaikius interesus dėl siekiamo bendrojo visų labo.

3.    Svarstyti, koks bus tų programų ir ekonominių planų poveikis neturtingųjų ir menkai uždirbančiųjų sluoksniams. Tai yra pirmasis kriterijus, sprendžiant jų socialinę ir moralinę vertę.
4.    Rekomendacija. Pats tų ūkinių programų planavimas tesuinteresuoja grupes, kurioms jos taikomos, ir tesiremia jų įnašais.

Toliau vyskupai rašo: "Mes tikime, kad pats tinkamiausias būdas pasiekti šiems tikslams yra palikimas galutinės atsakomybės demokratiškai išrinktų valdžios atstovų rankose. Yra siūlymų sudaryti sambūrius ar komitetus iš darbo, įmonių vadovybės ir valdžios pareigūnų (266 n.). Jie galėtų būti naudingi savo patarimais ir profesiniu patyrimu. Tačiau mes galvojame, kad atsakomybė už tokias ekonominės politikos programas piliečiams geriausia patiekiama, jei galutinis apsisprendimas už jas yra daromas išrinktųjų pareigūnų" (266 n.).

Nuostabu, kad čia netyčiomis ar sąmoningai neužsimenama visos eilės popiežių soc. enciklikose rekomenduojamų ūkinių ir profesinių atstovybių. 14 Jos juk būtų išrenkamos demokratiškai visų toje ūkio šakoje ar profesijoje dirbančiųjų — darbininkų, tarnautojų, menadžerių, savininkų ir vartotojus atstovaujančių prekybininkų. Taip per savo išrinktus atstovus visi turėtų teisę ir bendradarbiautų tos ūkio šakos ar profesijos programų bei pelnų nustatyme, ir prisiimtų betarpišką atsakomybę už jų vykdymą. Suprantama, patys didieji, svarbieji ūkinės ir socialinės politikos dalykai liktų parlamento atstovų atsakomybėje. Tačiau taip būtų išvengta įvairių politinių užmačių ir siaurų partinių interesų. Reikalai liktų dalyką tikrai profesionališkai pažįstančių ir už juos asmeniškai bei finansiškai atsakingų žmonių rankose.
Galima sakyti, jog JAV Katalikų Bažnyčia su jos vyskupais praktiškai labai daug pasitarnautų, siekiant vykdyti naująjį Amerikos eksperimentą, o tuo pačiu ir soc. teisingumą, jei prie vieno ar keleto katalikų universitetų vyskupai pasirūpintų įsteigti Catholic Center for Alternative Economic — Kitokios ekonomijos katalikų studijų centrą. Jis galėtų būti toks ar panašus, kokį siūlo Joe Holand, buvęs vienas ilgamečių jėzuitų vadovaujamo Center of Concern (Washington) darbuotojų. Tai būtų vieta, kur

—    firmų vadovybės žmonės būtų mokomi požiūrio darbo pirmenybės prieš kapitalą;
—    iškeliamas unijų, sindikatų esminis svarbumas ir jų globalinis atsakomingumas;
—    būtų mokoma vadovauti kooperatyvams ir demokratijai darbovietėse;
—    būtų stiprinamas naujasis kooperatyvinis sąjūdis;
—    bandomos alternatyvios, kitokios technologijos ir ekonomikos (su mažesnio masto mašinomis ir priemonėmis) programos;
—    ir ypač būtų vystoma kūrybinga darbo teologija- 15

Išlaisvinimo teologija, sąjūdis ir soc . teisingumas
Pietų Amerikos ir kitose II Pasaulio šalyse už soc. teisingumą stoja ypač Išlaisvinimo teologija. Jos sukeltas išlaisvinimo sąjūdis ten yra vienas stipriųjų jo vykdytojų. Jis reikalingas ir kitose šalyse, taip pat ir JAV. Juk ir čia 20 milijonų neturtingųjų, skurstančios rasinės ir etninės grupės, vis nesulaukia jo vykdymo.

Tačiau Išlaisvinimo teologija bei jos sukeltas sąjūdis iki šiol turėjo nemažų išorinių sunkumų ir priešininkų. Mat Išlaisvinimo teologija vystėsi Pietų Amerikos šalyse, kur ypač daug skurdo, neteisybių ir priespaudos. Ji pradėta kurti prieš penkiasdešimt metų teologų J. B. Metz ir kitų. Palengva ji plačiai išvystyta Lotynų Amerikos teologų — peruviečio Gustavo Guttierez, urugvajiečio Juan Luis Segundo, brazilo Leonardo Boff ir kitų. Anot Maceinos, Išlaisvinimo teologija suvokia save kaip kritinį vargo, neteisybių ir priespaudos apmąstymą tikėjimo šviesoje.16

Ji savo kritikoje kai kada naudoja ir marksistinius terminus, sąvokas bei marksistinę visuomenės analizę. Kai kur nukrypsta net į marksistų klaidas. Jų pasitaiko ir tarp Išlaisvinimo teologijos šalininkų ir jos sukeltame išlaisvinimo sąjūdyje bei bazinėse krikščionių bendruomenėse (Communidades de base). Šios stipriai gyvuoja Brazilijoje, Filipinuose, Ispanijoje ir kitur.

Tai sukėlė daug priekaištų bei ginčų katalikų ir hierarchijos tarpe. Todėl prie Šv. Sosto esanti Tikėjimo doktrinos kongregacija paskelbė dvi klausimą plačiai nušviečiančias instrukcijas — oficialius raštus. Jos nurodė Išlaisvinimo teologijos klaidas, jas pozityviai pataisė ir Išlaisvinimo teologijos dalykus įjungė į Katalikų Banžyčios mokymą.

Taip buvo prašalinti svarbieji tariami sunkumai.

Pirmoji — "Instrukcija apie kai kuriuos Išlaisvinimo teologijos aspektus" paskelbta 1984 m. rugsėjo 3 d. Ji labiau neigiamo pobūdžio. Antroji — "Instrukcija apie krikščioniškąją laisvę ir išlaisvinimą" (1986.III.22) teigiamai vertina Išlaisvinimo teologiją, nors ir nenurodo jos klaidų. Kai kas ją tačiau vadina "Išlaisvinimo teologija pagal Vatikano stilių".17

Pagal antrąją instrukciją asmuo yra laisvas, kai jis gali daryti, ką nori, jokios išorinės prievartos nekliudomas. Pirmoji ir pagrindinė išlaisvinimo prasmė, tuo pačiu ir išganomoji prasmė, yra žmogaus esminis išvadavimas iš blogio ir nuodėmės pančių. .. Tai pilnutinis išlaisvinimas. Be abejo, jis apima ir laikinąjį, žemiškąjį ir ekonominį išlaisvinimą, t. y. "apima visa, kas siekia užtikrinti sąlygas, reikalingas praktikuoti tikrąją žmogaus laisvę... Tačiau išlaisvinimas, kuris sudaro tik sąlygas laisvei reikštis, bet neapima išvadavimo ir paties žmogaus asmeninės laisvės, iš anksto pasmerktas pralaimėti".18

Kalbėdama apie tikrojo išlaisvinimo būdus ir priemones, ši instrukcija pažymi, kad "Bažnyčia skatina kūrimą ir veiklą darbininkų organizacijų, unijų, sindikatų, kovojančių už darbininkų teises ir teisėtus soc. teisingumo reikalavimus. Tačiau tuo Bažnyčia nepriima klasių kovos, kaip socialinio gyvenimo struktūrinio dinamizmo. Jų akcija yra kilnesnė — tai protinga kova už teisybę ir socialinį solidarumą" (77 n.)

Panašiai ir teologinė refleksija, priklausanti nuo paskiro žmogaus individualios patirties, (kaip tai daro Išsilaisvinimo teologai — P.D.) gali būti labai pozityvus įnašas į teologiją. Ji gali nušviesti kai kuriuos Dievo žodžio aspektus ir lobius, kurie iki šiol nebuvo pilnai suvokti. Bet teologai turi interpretuoti Šv . Rašto skaitinius ir tokias patirtis Bažnyčios mokymo ir patyrimų šviesoje (70 n.).

Taip pat ir naujosios bazinės bendruomenės (communidades de base) ir panašios organizuotos krikščionių grupės, kurios kilo liudyti Evangelijos dvasią, yra didelė viltis Bažnyčiai. Jeigu įsipareigoja veikti pilnutiniam žmonių išlaisvinimui, jos tampa lobynu visai Bažnyčiai (69 n.), o tuo pačiu ir soc. teisingumui įgyvendinti.

Ar revoliucija leistina, "ar mes, krikščionys, galime ir drįstame pasirinkti revoliuciją?" — klausia žymusis teologas moralistas Bernard Haering. — Atsakymas priklauso nuo to, kaip mes suprantame revoliuciją. Jeigu mes ją suvokiame, kaip gilaus, radikalaus istorinio pasikeitimo vyksmą, o ne kaip keletą mažokų pakeitimų — tai dėl ištikimybės Sutvėrėjui ir pasaulio Atpirkėjui mes galime ir turime tapti revoliucionieriais! Ypatingai mūsų greit besikeičiančiame, revoliuciniame amžiuje yra Bažnyčios degantis uždavinys mokyti mus žodžiu ir pavyzdžiu tokios didžios revoliucijos. Ji siektų kiek galima geresnės santvarkos su dabarties žmonėmis, kurie yra drauge ir nusidėjėliai, ir atpirktieji. Reikia siekti tokios revoliucijos, kuri padarytų neprasmingas ir nebereikalingas kruvinas revoliucijas, turtą naikinančius maištavimus... Jie visi pasilieka neapykantos, savo tikrų ar tariamų priešininkų žudynių ir valdžios troškulio užburtame rate. Aišku, kad Evangelijos norima revoliucija nieko bendro neturi su fanatikais. Jie nori anarchija, chaosu, žudynėm ir prievarta  tuojau  sukurti  būsimą tobulą visuomene.19

Užtat antroje instrukcijoje teisingai rašoma:

—    Didelės neteisybės, skaudžios neturtingiesiems situacijos reikalauja giliai siekiančių reformų ir drąsių užmojų panaikint nepateisinamas privilegijas. Tačiau diskredituojantys reformų kelią ir stojantys už revoliucijos mitą (kurių yra ir Išlaisvinimo teologų, ir veikėjų tarpe — P. D.) ugdo tik iliuziją, kad blogos padėties panaikinimas yra jau tuo pačiu pakankamas sukurti žmoniškesnę bei teisingesnę visuomenę. Tuo jie netiesioginiai drąsina totalitarinių rėžimų susidarymą. Kova prieš neteisybes yra prasminga tik tada, kai turi prieš akis sudarymą santvarkos pagal teisingumo reikalavimus.

—    Tai galioja ir kraštutiniems atvejams, kai tenka griebtis ginkluotos kovos. Ją Bažnyčia prileidžia kaip paskutinę priemonę baigti su žmogaus teises ir bendrąjį gėrį sunkiai pažeidžiančia, užsitęsusią tironija... Tačiau dėl skaudžių tokios kovos pasėkų dabar rodomas kitas kelias — pasyvi rezistencija. Ji labiau sutinka su doros principais ir turi nemažiau pasisekimo šansų (78 -79 n., 80 n.). Lotynų Amerikos vyskupų konferencija Medeline (1968) pataria dar kitą priemonę — konscientizaciją: "Teisingumui — todėl ir taikai — išsikovoti reikia dinamiškos akcijos, pažadinant populiarių visuomenės sektorių politinę sąmonę ir sąžinę (conscience) bei organizuojant juos, kad jie pajėgiai spaustų valdžios žmones. Šie be tokios liaudies paspirties nepajėgia vykdyti socialinių projektų".20

Po 10 metų Lotynų Amerikos vyskupų konferencija Puebla mieste Meksikoje kalba, kad reikia panašaus įsisąmoninimo visiems krikščionims: "Mes drįstame tvirtinti: reikia atsivėrimo visai Bažnyčiai būtent pasirinkti pirmenybę, kuri neštų neturtingiesiems pilnutinį išlaisvinimą!" 21

—    Tačiau nėra Bažnyčios ganytojų reikalas įsikišti į socialinio gyvenimo statymą ir organizavimą — rašoma toliau toje instrukcijoje. — Tai pasauliečių sritis, jų pašaukimo dalis. Jie savo pačių atsakomybe ir iniciatyva veikia drauge su kitais bendrapiliečiais. Jų socialinė akcija tebūnie vykdoma pagal evangeliškąją dvasią ir Bažnyčios mokymą.

Tuo būdu galima išvengti didelio Katalikų Bažnyčios supolitinimo pavojaus, kuris pagal prof. A. Maceiną labai stipriai glūdįs išlaisvinimo teologijoje ir sąjūdyje. 22

—    Krikščionių, besidarbuojančių "meilės cvilizacijos sukūrime, tebūnie pirmutinis siekis gerai apgalvotos, didingos programos išdirbimas ir jos vykdymas. Ji siektų milijonų vyrų ir moterų sociališkai ūkiško išlaisvinimo iš nepakenčiamos ekonominės, socialinės ir politinės priespaudos. Ta akcija turi būti pradėta (geriau pasakius, eiti kartu — P. D.) su didžiulėmis pastangomis auklėti juos solidarumui ir darbo civilizacijai. Tai įgalintų prieiti ir naudotis kultūros ir ekonominės gerovės lobiais (81 n.).

Instrukcija baigiama atsišaukimu į visus žmones vykdyti soc. teisingumą:

—    "Sis dokumentas, nors ir nepilnai... nurodė keletą būdų ir sričių, kur reikia skubiai imtis pagrindinių reformų. Pirmutinis uždavinys, nuo kurio priklauso ir kitų pasisekimas, yra auklėjamasis. Meilė, kuri vedaįsipareigojiman, iššauks į gyvenimą naujų solidarumo formų... Šiuos siekius, labai stipriai įpareigojančius krikščionių sąžinę, skubiai vykdyti yra šaukiami ir visai geros valios žmonės" (99 n.). Antrosios   instrukcijos   bene   originaliausias požymis ir tikrai didelis nuopelnas yra išlaisvinimo temų įjungimas j pagrindinę katalikų socialinės minties srovę — į oficialų Katalikų Bažnyčios socialinį mokslą. Tuo pačiu tai suteikimas Išlaisvinimo teologijai universalios reikšmės.23 Ji teigiamai bei stipriai paveiks išlaisvinimo ir soc. teisingumo įgyvendinimą taip pat ir ūkiškai, kultūriškai atsilikusiuose, ir labai pažengusiuose industrialiniuose kraštuose.

*

Baigiant šiuos svarstymus apie siekius įgyvendinti soc. teisingumą ekonomijoje, reiktų skaitytojui pasidaryti atitinkamas išvadas ir ryžtus. Jie gali būti šitokie.

—    Kaip vaizdų soc. teisingumo pareigų ir teisių vykdymo pavyzdį reikia prisistatyti sau gerą, solidžią šeimą. Visi nariai dirba ir rūpinasi šeimos gerove. Kiekvienas turi teisę gauti prideramą dalį, net jei kuris silpnesnis ar ligonis. Jeigu negauna, tas nepatenkintas pyksta, kerštauja. Nyksta visų sugyvenimas, pasitenkinimas, ramybė. Panašiai yra, sakytume, tose didžiulėse šeimose — darbo bendruomenės (dirbtuvės, fabriko, įmonės, firmos, įstaigos) ir gyvenamosiose bendruomenėse (miesto, apskrities, valstijos, valstybės, visų žemynų). Tų bendruomenių nariai vienu ar kitu būdu visi prisideda prie jų bendrojo labo. Jie turi teisę gauti atitinkamą dalį. Jeigu negauna, vyksta įvairiai besireiškiantis nepasitenkinimas, paskirų asmenų ir soc. grupių konfliktai, streikai, pasidavimas klastingai propagandai, komunizmui... Ūkiškai, kultūriškai neišsivystę kraštai jaučiasi išnaudojami. Jie nori ir laukia tinkamos pagalbos iš industrinių, turtingųjų šalių. Prieita teisingos išvados: pagalba išsivystymui yra taikos kaina.

—    Reikia tą įgimtą artimo meilės ir teisingumo jausmą, sakytum, soc. meilės ir soc. teisingumo sąmonę, palaikyti ir išvystyti. Tenebūnie tai vienas kitas teisingumo veiksmas ir meilės darbas; tetampa jis geru įpročiu, teisingumo dorybe, teišsivysto į gyvą soc. teisingumo dvasią. Kad ji nenusilptų, dera, tarp ko kito, karts nuo karto įsivaizduoti, jog jis — skaitytojas — tampa kelis mėnesius ar metus bedarbiu, jog jo gyvenamąją vietą nusiaubia taifūnas, didelis gaisras ar potvynis, jog šalį labai vargina ilgalaikė saus ra, radikalių soc. grupių maištavimai, civilinis ar partizaninis karas. Kaip tokiu atveju jis visaip šauktųsi soc. teisingumo, lauktų kitų pagalbos, pyktų,mažai tesulaukdamas paramos!...

—    Stengtis ir ryžtis pačiam vykdyti soc. teisingumą: mokėti teisingas kainas, nenusukti įvairių mokesčių, įnašų ir 1.1., atsilyginti daugiau už geriau ar skubiau atliktą darbą, patarnavimą ir pan.

—    Jei jis turi daugiau turto ar daug pajamų, tesielgia kaip teisingas ir išmintingas užvaizdą (stewardship), o ne kaip išlaidus ar kietas, absolutus savininkas. Toks tepadeda įvairiais būdais neturtingiesiems, paramos reikalingiesiems, bedarbiams ir atsilikusių sričių bei šalių žmonėms — betarpiai ar per įvairias labdaringas ir misijų draugijas.

—    Pinigu, talentais, darbu ir veikla reikia jungtis į soc. teisingumo vykdymą, aktyviai dalyvaujant savo darbo, užsiėmimo unijose, sindikatuose atitinkamuose sambūriuose, remiant ir balsuojant už soc. teisingumo siekiančius atstovus į miesto ir apskričių tarybas, valstijos seimelius, valstybės parlamentą ir kitas įstaigas.

—    Prisidėti ar įsijungti į JAV Vyskupų konferencijos skatinamą Naująjį Amerikos eksperimentą ir mažesnio ar didesnio rango panašų užsimojimą siekti soc. teisingumo neturtingiesiems, suvargusiems, rasinėms ir etninėms grupėms, (sakysim, tokį, kaip Jesse Jackson organizuojamą ekonominį, soc. ir politinį Rainbow sąjūdį).

—    Remti savo krašte bei kitose šalyse žmogaus teisių ir išlaisvinimo sąjūdžius, ypač siekiančius vispusiško, pilnutinio žmonių išlaisvinimo.

Visa tai būtų nemažas prisidėjimas ir prie Lietuvos išlaisvinimo bylos. Kaip šio straipsnio pradžioje minėjome, ir šio krašto, ir kitų valstybių, ir komunizmo pavergtų šalių žmonės gėrėtųsi Amerikos piliečių geru gyvenimu ir jos gražia demokratine santvarka; jie nepasiduotų komunistų vilionėms, įkalbinėjimams ir siektų laisvės. Tai silpnintų Sov. Rusijos, o didintų Vakarų valstybių pajėgumą.

Be to, stipriai paremiant žmogaus teisių ir išlaispyktų, mažai tesaulaukdamos paramos! . . . šalių paramos kovoje už Lietuvos žmonių teises ir laisvę. Ir tai tuo labiau, jei taip darytų susijungę visų rusų komunistų pavergtų tautų emigrantai bei jų jaunosios kartos.

(Pabaiga)

Išnašos:

11.    Pastoralinė konstitucija "Gaudium et spes", 68 n.

12.    Pig. prof. Rainer Koehne paskaitos santrauką "La transformación de la empresa en una comunidad de rendimiento socioeconómico" knygoje Economía social de mercado en la experiencia alemana, Santiago de Chile, 1977, p. 79.

13.    Plačiau žiūr. autoriaus straipsnius "Solidaristinės santvarkos bruožai", Aidai, 1979, 193-197 p. ir "Solidarumo įgyvendinimas", "Laiškai lietuviams, 1981 spalis, 308 - 312 p.

14.    Ziūr. Pijaus XI ene. Quadragesimo Anno, 39 - 40 n., Jono XXIII enc. Mater et Magistrą, AAS 56 (1961), 419 p.; Jono Pauliaus II enc. Laborem exercens, 13, 14 n.

15.    Joe Holland str. "Toward an Alternative Economy", Center Focus, May, 1984, p. 6.

16.    Antanas Maceina, Išlaisvinimo teologija, Visuomeninio Bažnyčios įsipareigojimo pavojai. Torontas, 1986, p. 95.

17.    Editorial "Liberation Theology Vaticanstyle", National Catholic Reporter, April 18, 1956, p. 10.

18.    Ziūr. Instruction on Christian Freedom and Liberation, 32 n. Naudojuos Instrukcijos angliško vertimo atspaudu laikraštyje National Catholic Reporter, April 25, 1986. Kalbama, kad prie šio dokumento paruošimo stipriai asmeniškai prisidėjęs pats pop. Jonas Paulius II.

19.    Bernard Haering, Free and Faithful in Christ, Moral Theology for Clergy and Laity, Vol. 3, New York 1983, Crossroad, 276 - 277 p.

20.    Medelin, 2, 18-19; cit. pagal Promotio Iustitiae, January 1984, p. 1984.

21.    Puelbla, Final document 1134; cit. pagal Promotio Iustitiae, t. p.

22.    Pig. A. Maceina, t. p., ypač skyrelius "Politinis pobūdis" 82 - 85 p.; "įsipareigojimo pinklės", 113 - 118 p.

23.    Pig. Alfred T. Hennely, S.J., The Red-hot Issue: Liberation Theology, žurnale America, May 24, 1986, p. 425, 428.


Susiję straipsniai

Socialinis mokymas 2843945284674500199

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item