Monika Morkūnaitė. Europos Sąjunga: kur dingo pompastiškas optimizmas?

Turbūt neatsitiktinai Europos Sąjunga yra kone vienas dažniausiai pasitaikančių šiuolaikinių pol...


Turbūt neatsitiktinai Europos Sąjunga yra kone vienas dažniausiai pasitaikančių šiuolaikinių politikos teoretikų bei apžvalgininkų kritikos taikinių. Įsigilinus į esminius šio unikalaus ir ligi šiol konceptualiai neapibrėžiamo kvazipolitinio darinio idėjinius principus, tai suprasti darosi nesunku. Gelminis Europos Sąjungos nuostatų prieštaringumas, vis labiau iškylantis į paviršių šiandienių jos problemų kontekste, tik patvirtina egzistencinį Europos Sąjungos paradoksą, leidžiantį kvestionuoti šio supranacionalinio darinio mentalinį pagrindą ir kelti retorinį klausimą, ar jis iš principo pajėgus išlikti šiandienos pasaulio kontekste.

Svarstant apie Europos Sąjungos genezę paprastai tenka neišvengiamai prisiminti Antrąjį pasaulinį karą ir egzistencinį ties susinaikinimo riba atsidūrusios žmonijos siaubą. Europos Sąjunga turėjo pastatyti nepralaužiamą sieną, apsaugosiančią Senojo žemyno gyventojus nuo potencialių ateities konfliktų užmezgus glaudžius ekonominės partnerystės bei strateginio bendradarbiavimo tinklus. Tačiau šiandieną žvelgiame į gilios krizės ištiktą Europą, ir tampa akivaizdu, jog pamatiniai Europos egzistenciniai prieštaravimai kyla iš ideologizuoto mąstymo, laipsniškai iškilusio europietiškosios minties eigoje.  

Ideologizuotas mąstymas pavojingas tuo, jog sąmoningai atsisakydamas tikrovės orientyrų siekia plėsti tam tikrą vaizduotės konstrukciją ir šiuo būdu pavojingai priartėja prie totalitarizmo ribos. Kertiniai Europos Sąjungos principai, tokie kaip siekis eliminuoti tautinius, taigi ir kitus bendražmogiškus kultūrinius saitus įskaitant ir joje glūdintį teleologinį žmogiškosios prigimties suvokimą, pasirodo esą labai natūrali moderniojo mąstymo, siekusio dekonstruoti tradicinę žmogaus sampratą, tąsa. Politiškai tai reiškia, kad žmogus, atkirstas nuo savo racionalumo ir natūralių prigimtinių tikslų, imamas traktuoti kaip savaiminę vertę praradusi medžiagiška forma, įgalinanti nesunkiai suprojektuoti alternatyvias politinės realybės variacijas ar, kitaip tariant, įgyvendinti revoliucingus ideologijos užmojus.

Ką tik minėta žmogaus ir žmogiškumo sampratos transformacija, plėtota tokių mąstytojų kaip Thomas Hobbesas, Jeanas-Jacquesas Rousseau bei Karlas Marxas, atrodo tiesiog tobulai nuosekliai išsivysčiusi Senojo žemyno filosofinė gija. Dėl šios priežasties tampa akivaizdu, jog laikyti Europos Sąjungą ankstesniųjų, ypač XX a. išryškėjusių ideologijų priešprieša, yra esminė klaida, neleidžianti suprasti šiandienės Europą ištikusios krizės masto.

Žmogaus teisės kaip tautų naikinimo įrankis

Pasak prancūzų filosofo Pierre Manent, Europos Sąjunga remiasi liberalia denacionalizacijos idėja. Naikinant tautą kaip fundamentalų politinį subjektą, iš žmonių atimamas politinis kūnas ir savo ruožtu pereinama prie kosmpolitinės žmogaus teisių idėjos - žmogaus teisės tampa tautos pakaitalu. Anot P. Manent, žmogaus teisių idėja stiprina biurokratiją, mažina pilietinę atsakomybę, atitolina sprendimų priėmimus nuo piliečių, juos suvienodina ir skatina susvetimėjimą. Tačiau kartu reikia pripažinti ir tai, jog šioje iš pažiūros kilnioje ir nekvestionuotinoje koncepcijoje egzistuoja reikšminga dialektinė prieštara.

Pirmiausia reikėtų pradėti nuo elementaraus sąvokos „teisė“ apibrėžimo: teisė - tai tam tikra privilegija, leidimas kažkam kažką daryti, turėti, įsigyti ir pan. Elementari logika suponuoja tai, jog teisės, kaip ir pareigos, iš principo gali atsirasti tik dviejų ar keleto subjektų santykyje. Tuo tarpu vien mintis, kad tam tikras teises ar pareigas žmogus galėtų suteikti pats sau, atrodo mažų mažiausiai absurdiška.

Žinoma, teisių idėja visiškai prasmingai gali būti realizuota ne tik tarp fizinių asmenų. Pavyzdžiui, teisės yra įmanomos ir pagrindžiamos valstybės viduje kaip pilietinės ar politinės teisės - šiuo atveju subjektai, tarp kurių egzistuoja tarpusavio santykis, yra valstybė bei jos piliečiai. Tačiau svarstant apie sąvoką „žmogaus teisės“ neišvengiamai kyla klausimas, kokiame santykyje savo teises gali įgyvendinti žmonija? Santykyje su pačia savimi? Europos Sąjunga, remdadamasi sekuliarizuota pasaulio samprata, negali pagrįsti jokių transcedentinių jėgų egzistavimo ir savo ruožtu yra priversta pripažinti, jog žmonijos idėja uždaro pasaulio supratimą. Todėl žmogaus teisių idėja pasirodo esanti tiesiog beprasmiška. Niekas negali ir neturi jų įgyvendinti, nes jos yra tiesiog nereikalingos.

Europos Sąjungoje šią loginę spragą bandoma kompensuoti tam tikromis supranacionalinėmis juridinėmis institucijomis, tokiomis kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas. Bet akivaizdu, jog tokia praktika vis tiek yra prieštaringa. Tarkime, individualių bylų atveju, kurias EŽTT pateikia konkretūs fiziniai asmenys, Europos Sąjungos institucija tampa arbitru tarp to piliečio ir jo valstybės, ir čia neišvengiamai kyla klausimas, ar toks teisingumo ieškojimas savaime nekiršina piliečio ir jo valstybės, kada yra tikimasi, jog kažkas, egzistuojantis anapus valstybės, sugebės apginti pilietį nuo jo patiriamos skriaudos. Nykstant pasitikėjimui bei iširus natūraliems žmonių saitams tampa bene neįmanoma kalbėti apie tokį kultūriškai ir morališkai glaudų bendruomeninį darinį kaip tauta, todėl nesunku suprasti, kad žmogaus teisių išaukštinimas ir denacionalizacija - tai vienas kitą implikuojantys procesai. 

Žmogaus teisių idėja, nepaisant jos loginio prieštaringumo, yra neįgyvendinamas uždavinys Europos Sąjungos ribose dar ir todėl, kad ši, nebūdama valstybė nėra pajėgi akumuliuoti ir veiksmingai paskirstyti žadamų teisių įgyvendinimui reikalingų išteklių. O negalėdama to padaryti ji priversta pripažinti, kad šie pažadai ir deklaracijos yra tiesiog graži idėja, bet ne realus žmonių tarpusavio santykių reguliavimo būdas.

Taikus pasaulis be politikos 

Žmogaus teisių idėja savo ruožtu leidžia suprasti, kad Europos Sąjunga iš esmės remiasi universalia žmonijos samprata. Ši, kaip minėta, neturi argumentų pateisinti tautos egzistavimo prasmei, o kartu privalo atmesti bet kokius kultūrinius skirtumus, diferencijuojančius žmones tautiniu pagrindu. Taigi, pasak P. Manent, ES yra nepajėgi apsibrėžti savo ribų. Tai - ne tik intelektinė, bet ir egzistencinė Europos Sąjungos liga.

Šiuo metu intensyviai aptarinėjamas pabėgėlių klausimas yra tiesioginė minėtos problemos išdava. Idėjinis Europos Sąjungos universalizmas tarytum implikuoja, kad Europos Sąjunga tikisi homogenizuoti ne tik Europą, bet ir visą pasaulį, ir čia neišvengiamai iškyla depolitizacijos problema. Politika visada kyla iš susipriešinimo, ir dėl šios priežasties svajoti apie amžiną pasaulinę taiką išsaugant politikos egzistavimą tampa neįmanoma. Negalima neigti, kad karas, kaip kraštutinė šio susipriešinimo forma, yra nepateisinama politikos įgyvendinimo priemonė, tačiau fanatiškas taikos siekis yra toks pat pavojingas. Jis naikina politiką kaip sferą, įprasminančią žmogaus egzistenciją per tam tikrus kultūrinius, moralinius ir dvasinius saitus, kuriamus ryšyje su savo prigimtine bendruomene. Tai yra aukštesnis, metafizinis žmogaus būties determinantas, nepriklausomas nuo žmogiškosios valios, ir bandymas pakeisti šią egzistencinę būtinybę gali būti katastrofiškas.

Turint omenyje kraštutinį Europos Sąjungos pacifizmą, realiausia grėsmė iškyla būtent tada, kada yra susiduriama su bendruomenėmis, puoselėjančiomis kardinaliai priešingą pasaulėvaizdį. Ne be reikalo aršiausi ginčai vyksta būtent dėl musulmonų migrantų: tokiu atveju Europoje susiduria priešingų civilizacijų pasauliai. Taip ji priverčiama prisiminti egzistuojant neišvengiamą žmonijos kultūrinę ir pasaulėžiūrinę diferenciaciją ir sutikti, jog Europos valstybių užsienio politikoje aršiai diegta multikultūralizmo ideologija galiausiai atsisuko prieš jas pačias. Vadovaudamasi skambiais laisvės, lygybės ir tolerancijos šūkiais, Europos Sąjunga siekė ištrinti bet kokius kokybinius skirtumus tarp europiečių ir atvykėlių, taip siekiant užkirsti kelią „nehumaniškai“ imigrantų asimiliacijai ar kultūriniam prisitaikymui. Demonstruodama besąlygišką svetingumą atvykėliams, Europa ėmėsi aršiai naikinti savosios tapatybės ženklus, tarp kurių bene svarbiausia auka tapo krikščioniškasis tikėjimas. Buvo pasitelktas neoliberalizmo ir neomarksizmo ideologijų diegiamas kraštutinis sekuliaristinis ateizmas, turėjęs padėti įvykdyti vidinės homogenizacijos ir multikultūriškumo įtvirtinimo uždavinius. Ir čia išsyk tenka prisiminti praėjusią žiemą po pasaulį nuvilnijusią „Charlie Hebdo“ tragediją, puikiai patvirtinančią pražūtingą ką tik išsakytos minties paradoksą: karingas Europos ateizmas ir multikultūralizmas ėmė naikinti ją pačią. Europa buvo priversta atsibusti iš slogaus sapno, kuriame jau kone stabais tapusios abstrakcijos, tokios kaip žodžio ir saviraiškos laisvė, nepripažįstančios jokio šventumo ir aukštesnių dvasinių ryšių, buvo paniekintos kardinaliai priešinga pasaulėžiūra besivadovaujančio islamo pasaulio, kuriam Europa pati svetingai atvėrė duris. Iš čia kyla esminis mąstysenos, ant kurios pastatyta Europos Sąjunga, paradoksas: apeliuodama į visą žmoniją, ji negali būti uždara, o būdama atvira visiems be išimties ji privalo paminti savo principus. Susidūrus su kitomis civilizacijomis, neišvengiamai kyla konfliktas - Europa priverčiama suprasti, jog visai šalia egzistuoja pasaulis, kur šaipymasis iš religijos nėra laikomas laisve ir norma.

Depolitizacijos kaina

Dabarinis migrantų klausimas dar ryškiau atvėrė skaudžiausias Europos mąstysenoje žiojėjusias žaizdas. Sunaikinusi fundamentalius tradicinės žmogaus ir pasaulio sampratos atraminius stulpus ir nebegalėdama jų atkurti Europa neišvengiamai metėsi į dar painesnį prieštaravimų liūną. Svarstant pabėgėlių klausimą Europoje buvo staiga atsigręžta į krikščioniškuosius principus, ant kurių gimusi Europos civilizacija vėliau ryžtingai jų atsisakė. Todėl akivaizdu, kad apeliavimas į žmogiškąjį gailestingumą ir atjautą negali būti nuoširdus. Tai tik dar viena ideologizuoto mąstymo išdava, kada manipuliuojant emocijomis siekiama įgyvendinti grynai savanaudiškus tikslus, atnešiančius pirmiausiai finansinę naudą, kaip kad atvykėlių iš kitų kraštų pavertimas pigia darbo jėga. Šis principas ryškus ne tik svarstant migrantų krizės klausimą, bet ir kitus tos pačios ideologijos siekius, tokius kaip seksualinės revoliucijos, prasidėjusios bolševikinėje Rusijoje, padariniai. Bandymas iškreipti prigimtinio žmogaus reprodukcinio tikslo ir lytiškumo sampratą atvėrė kelią neregėto masto komerciniams projektams, neatsitiktinai įgavusiems aktualumą įvykus milžiniškai medicinos pažangai. Taigi ir čia buvo pasitelkti tie patys laivės ir tolerancijos šūkiai, gėdingai besitaikantys į elementarią žmonių psichologiją ir sėkmingai vykdantys mąstymo atrofiją.

Ir vis dėlto kokią grėsmę Europai kelia susidūrimas su priešingomis civilizacijomis? Įvykus tokiam susidūrimui, neišvengiamai kyla politika, kuri Europos Sąjungoje buvo kruopščiai ir nuosekliai naikinama. Dabartinis Europos sąmyšis minėtu klausimu įspėjamai liudija apie nebesugebėjimą spręsti politinių problemų. Kilus politinei krizei, biurokratinis aparatas tampa bejėgis. Kaip teigė P. Manent, Europos Sąjunga žada politikos pabaigą: atsisakius tautų ir demokratijos, hierarchijos ir istorinių perspektyvų, ir pati politika kaip vienas iš žmogiškumo įrodymo tarpininkų tampa tiesiog nebereikalinga. Politika suvokiama kaip priespauda, kažkas išorinio, todėl, atvirkščiai nei sovietmečio supolitinimo programa, politiką bandoma suvesti į kažką, kas nėra politika. Bet toks politikos naikinimas savaime neužtikrina, kad įmanoma susikurti saugią oazę, kurioje taptų įmanomas idiliškas taikus žmonijos egzistavimas. Nepaisant to, jog Europos Sąjunga mėgina primesti savo pasaulėžiūrą globaliu mastu apeliuodama į žmonijos konceptą, tokiam mąstymui egzistuoja ribos. Neseniai įvykusios Paryžiaus žudynės dar kartą patvirtino skaudžią Europos depolitizacijos kainą. Nutraukusi natūralius žmonių tautinius, kultūrinius ir moralinius saitus ir apakinta kultūrinio marksizmo kanonų Europa pasirodė esanti bejėgė pripažinti, jog visai šalia egzistuoja jos civilizacijai ir išlikimui grėsmę keliantis priešas, mat tai būtų grynai politinis žingsnis. Tokia Europa rizikuoja nesunkiai tapsianti geidžiamiausiu bet kokio politinio priešo grobiu. Po neutraliomis politinio korektiškumo kaukėmis besidangstantys Europos šalių lyderiai nėra pajėgūs apginti savo pačių valstybėse žudomų nekaltų žmonių, nes yra daugų daugiausia biurokratai, bet ne politikai. Kruvinoji naktis Paryžiuje dar kartą patvirtino tai, kokią grėsmę Europos išlikimui kelia P. Manent apibrėžta depolitizavimo strategija: susidūrusi su saviegzistuojančiais politiniais, religiniais bei kultūriniais kūnais, Europos Sąjunga pasirodo esą tik milžiniška, tuščia ir iškūnyta biurokratinė įstaiga, neturinti savo politinio turinio ir principinės egzistencinės atramos, galinčios padėti stoti į lygiavertę kovą su priešiškai nusiteikusiomis jėgomis.

Ar visa tai reiškia, jog Europos Sąjunga pasmerkta žlugti? Tokios spekuliacijos greičiausiai būtų pernelyg drąsios ir bent jau kol kas mažai prasmingos. Kur kas svarbiau, ko gero, būtų atkreipti dėmesį į dabartinę Europą kamuojamų problemų ištakas, kurios, kaip buvo matyti, slypi po dar moderniosios mąstymo srovės pradžioje kilusiomis idėjomis. XX a. karai neabejotinai buvo žmogaus nužmogėjimo kulminacija, kada pasidarė visiškai aišku, jog žmogus tiesiog nebeturi jėgų būtų žmogumi. Žmonės išsigando savo pačių žiaurumo, ir nors Europos Sąjungos nuostatomis buvo siekiama susitelkti į nevaržomas laisves ir malonumus, dėl to žmogus neatgavo savo žmogiškumo, o priešingai - tapo dar intensyviau „gyvulinamas“. Akivaizdu, kad kardinaliai pakeisti sinchronišką žmonijos mentalinio vystymosi eigą būtų pernelyg sunku. Tačiau tikrai įmanoma ir reikalinga būtų kiek įmanoma labiau išsilaisvinti iš Europos Sąjungą sustingdžiusio pragaištingo ideologinio snaudulio ir taip užkirsti kelią ateities tragedijoms, kuriomis gali tekti skaudžiai sumokėti už mėginimą atsiriboti nuo realybės ir konstruoti ją patiems remiantis fanatiškomis proto fikcijomis. 

Žurnalas „Tribūna“

Susiję straipsniai

Politika 3127644983366835884

Rašyti komentarą

  1. Šis straipsnis yra puikus. Siūlyčiau ypač atkreipti dėmesį į tai, kad jo dalis "Depolitizacijos kaina" puikiai dera V.Landsbergio išsakytais priekaištais Pro Patria sambūriui, nes tai yra kaip tik tai, kas laukia Lietuvos visuomenės ir valstybės, jei nusišalintume nuo politinių partijų veiklos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Manau, straipsnyje kalbama apie kitus dalykus, negu partinę veiklą. O straipsnis tikrai geras. Smagu matyti jaunus mąstančius žmones- tai rodo, kad pastangos mus paversti liberastiniais mankurtais nėra tokios vaisingos, kaip norėtų neobolševizmo apologetai. :)

      Panaikinti
    2. Žinoma, straipsnyje daugiausia kalbama apie kitus dalykus. :) Bet toje mano nurodytoje straipsnio dalyje išvardytos pasekmės mums gresia, jei mes sektume dabartiniu Pro Patria sambūrio nusišalinimu nuo politinių partijų. Tik tiek norėjau pastebėti.

      Panaikinti
    3. Nežiniukas2016-02-11 17:24

      Jūs kažkaip suplakate du dalykus: Propatrijos nusišalinimą nuo politikos ir Tautos nusišalinimą nuo politikos.

      Mano nuomone, Propatria, pati nusišalinusi nuo politikos, visus jos portalą skaitančiuosius kaip tik žadina pabusti iš apolitiškumo.

      Negi taip sunku suprasti?

      Panaikinti
    4. Pritariu Nežiniukui.

      Panaikinti
    5. Cit.: "Jūs kažkaip suplakate du dalykus: Propatrijos nusišalinimą nuo politikos ir Tautos nusišalinimą nuo politikos."

      Nežiniuk, Pro Patria nesišalina nuo politikos. Ir tai yra puiku. :) Bet Pro Patria šalinasi nuo politinių partijų, ir tai yra blogai. :( Aš galiu suprasti politinių partijų šalinimosi motyvus (pvz., kad ir tos pačios vidinės rietenos, nemokėjimas/nenoras konstruktyviai diskutuoti partijų viduje, pagrindinės dešiniųjų politinės jėgos TS/LKD perdėtas nukrypimas leftistų pusėn paskutiniu metu - va Jums bent kelios priežastys, kurios skatina nusišalinti nuo politinių partijų), bet nepaisant to nusivylimo partijomis, Pro Patria vis tiek turėtų skatinti žmones aktyviai dalyvauti ir politinių partijų veikloje, jei to iš tikrųjų nedaro. Tą žmonių nusivylimą partijomis reikia įveikti, o ne palikti viską, kaip yra dabar.
      Manau, šį klausimą išsiaiškinom?

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2016-02-11 19:28

    Nepasakyta nieko, ko desimt kartu nepakartojo Radzvilas. Stropi mokinuke? Ka gi, aciu nors uz tiek. Pripazinimui reikalingas pakartojimas, reikalingas pakartojimas, pakartojimas, pakartojimas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-02-11 19:33

    Tiesa, o kur apie pavadinime nurodoma optimizma? Jeigu kas seke ES projekto istorija, zino, kad joks vyresnis prancuzas nesidziauge glaudzia sajunga su vokieciais arba britais. Kaip ir britai. Jeigu kas ir buvo optimistai, tai rytu europieciai pries 25 metus ir veliau. Beje, tie patys atlepausiai dabar yra didziausi projekto pesimistai. Tai kazka sako apie besimetanciuju sugebejima suvokti kas vyksta.

    AtsakytiPanaikinti
  4. O kokia kalba šituos perskaityt?:2016-02-11 20:49

    Thomas Hobbesas, Jeanas-Jacquesas Rousseau , Karlas Marxas, Pierre Manent

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, čia sena bėda - reiktų kaltint VLKK, kurios atsakymas į užklausą, kaip rašyti svetimtaučių pavardes atsakė maždaug "ai, kaip norit" - tai taip ir rašo. :)
      O čia pasisakiusiems porai anoniminių komentatorių priminsiu, kad:
      a) tarp panašių pažiūrų išsakymo ir aklo atkartojimo yra "šioks toks" skirtumas. ;) Va, libkonai, liberastikai ir jų kolegos radikalai "lieviakai" TIKRAI mėgsta tą pačią plokštelę sukti - ir esminis skirtumas nuo šito teksto yra tas, kad ten NE argumentais operuojama. ;)
      b) Niekas to "vyresnio prancūzo" neklausė. ;) Tas optimizmas - "kiek kitame" lygmenyje. Ir jis niekus nedingo - tik dabar iš pompastiško virto "fanatiškai desperatišku" - "Šešios Europos Sąjungos narės steigėjos antradienį pakartojo liekančios ištikimos įsipareigojimui kurti „dar glaudesnę sąjungą“, net jeigu dėl to tektų palikti už borto mažiau entuziastingai nusiteikusias partneres, tokias kaip Didžioji Britanija." (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/es-salys-steigejos-pasisako-uz-dvieju-greiciu-europa). :)

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2016-02-12 10:58

    Dekui Autorei , puikus straipnis ir labai svarbi tema.Ir autore tikrai nepasiklydo temos platybese. Atrodo autore gerai isijaute ir ismaste pasirinktus analizei klausimus.
    I akis krenta perdetai manieringas stilius, sunkios "konstrukcijos" sakiniai.Reiketu to vengti.
    Sekmes gerb. Monikai.
    Aciu uz puiku darba.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2016-02-12 12:41

    Augustinui,

    Jūs norite, kad šie jauni, gabūs ir išsilavinę Pro Patria žmonės šiandien stotų į konservatorių, liberalų ar dar kokią esamą partiją ir jose prapultų? Juk visos partijos paskendę korupcijoje, intrigose ir nekelia tų problemų, apie kurias kalba šie jauni žmonės. Vyrauja partinė "drausmė" - klausyti vado, neišsišokti ir t.t. Atsiranda po vieną kitą padorų žmogų jų partijose, bet jie nieko negali įtakoti, o tik ranką pakilnoti balsuojant. Ir balsuoti taip, kaip reikia partijų viršūnėlėms. Aš neįsivaizduoju jų dabartiniame seime. Šie žmonės yra teisingame kelyje, nes būdami nepartiniai, išlieka laisvi reikšti savo mintis ir taip daryti didelį poveikį Lietuvos piliečiams. Tik reikia apgailestauti, kad nėra priėjimo prie eterio - nėra galimybių prabilti ir šviesti visus piliečius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Cit.: "Jūs norite, kad šie jauni, gabūs ir išsilavinę Pro Patria žmonės šiandien stotų į konservatorių, liberalų ar dar kokią esamą partiją ir jose prapultų?"

      Jūs nesupratot, gerb. Anonime. :) Mano nuomone, patys Pro Patria lyderiai gali būti ir nepartiniai. Tai nėra labai svarbu. Kur kas svarbiau, kokį signalą partijų atžvilgiu šie lyderiai siunčia, t.y., ar skatina žmones dalyvauti dešiniųjų politinių partijų veikloje, ar priešingai, t.y., skatina apskritai trauktis iš politinių partijų veiklos. Čia ir yra visa ginčo esmė.

      Cit.: "Aš neįsivaizduoju jų dabartiniame seime."

      Kodėl? :( Būdami Seime, jie kaip tik galėtų padaryti daugiau negu padaro dabar.

      Cit.: "Šie žmonės yra teisingame kelyje, nes būdami nepartiniai, išlieka laisvi reikšti savo mintis ir taip daryti didelį poveikį Lietuvos piliečiams."

      Tokia nuostata ir yra pagrindinis blogis - laisvi yra neva tik nepartiniai. Ir neva tik nepartiniai tegali laisvai reikšti savo mintis, o partiniai savo minčių laisvai reikšti jau nebegali. :)Visų pirma, tai netiesa, nes visi - tiek partiniai, tiek nepartiniai - laisvai reiškia savo mintis.

      Cit.: "Vyrauja partinė "drausmė" - klausyti vado, neišsišokti ir t.t."

      O antra, ir vadą renki pats, ir išsišokti gali irgi, ir pats gali kandiduoti į vadus bei būti išrinktas. :) Tokios nesąmonės, kad neva negaliu to, negaliu ano, todėl iš viso nieko nedarysiu, yra viso labo apsigavimas, saviapgaulė, teisinant savo pasyvumą, nenorą aktyviai veikti.

      Cit.: "Juk visos partijos paskendę korupcijoje, intrigose ir nekelia tų problemų, apie kurias kalba šie jauni žmonės. Vyrauja partinė "drausmė" - klausyti vado, neišsišokti ir t.t. Atsiranda po vieną kitą padorų žmogų jų partijose, bet jie nieko negali įtakoti, o tik ranką pakilnoti balsuojant. Ir balsuoti taip, kaip reikia partijų viršūnėlėms."

      Aha. Kur gi ne? :D Viskas korumpuota, visur purvina, niekur nedalyvauk, sėdėk tyliai ir skaityk pamėgtus naujienų portalus apie tai, kaip visur viskas purvina, nusikalstama, korumpuota ir apgavikiška. Tik nė piršto nedrįsk pajudinti, kad pataisytum, patobulintum politines partijas, nes jas vis tiek beviltiška taisyti. Nežinau Jūsų amžiaus, bet gal Jūs ir nežinote, kad Lietuvos nepriklausomybės pradžioje LDDP (persikrikštijusi LKP, dabartiniai socdemai) kaip tik ir skleidė tokią propagandą, kad tik atitrauktų žmones nuo politikos, nuo politinių partijų ir kitų visuomeninių asociacijų.

      Cit.: "Atsiranda po vieną kitą padorų žmogų jų partijose, bet jie nieko negali įtakoti, o tik ranką pakilnoti balsuojant. Ir balsuoti taip, kaip reikia partijų viršūnėlėms."

      Kaip suprasti "Padorūs žmonės nieko negali įtakoti"? Net ir vienas žmogus gali padaryti labai labai daug. Juolab tą gali padaryti keletas bendraminčių. Bile tik būtų pakankamai noro tą daryti. Istorinių pavyzdžių reikia? :)
      O dėl balsavimo laisvės, net ir būdamas partijoje, balsuoji taip, kaip tau atrodo teisinga. Esi laisvas balsuoti taip, kaip atrodo teisinga. Jei vadovybė nesąžininga, paprasčiausiai suagituoji atitinkamą daugumą bendrapartiečių ir išsirenki kitą, sąžiningesnę. Galų gale, jei nepatinka viena partija (nepasiseka suagituoti bendrapartiečių pakeisti nesąžiningą partijos vadovybę), pasitrauki iš jos ir įsteigi kitą, kurioje taisykles diktuoji tu. Svarbu, kad dalyvautum aktyviai, o ne sėdėtum rankas sudėjęs ir dejuotum, jog neva nieko negaliu pakeisti tose partijose, tai nieko ir nedarysiu.

      Cit.: "Aš neįsivaizduoju jų dabartiniame seime."

      O aš įsivaizduoju. Ir taip pat įsivaizduoju, kaip tie jauni žmonės pateikia puikių įstatymų projektų, už kuriuos balsuoja visi sąžiningi dešinieji. Ir aš kalbu visiškai rimtai.

      Panaikinti
    2. "ar skatina žmones dalyvauti dešiniųjų politinių partijų veikloje, ar priešingai" - ir KOKIŲ "dešiniųjų" partijų veikloje jie turėtų skatinti žmones dalyvauti? Libkonų? Liberastų? Antra vertus, dar yra Tautininkai -tik jie prie sprendimų priėmimo nelabai prieina. :)

      "Kodėl? :( Būdami Seime, jie kaip tik galėtų padaryti daugiau negu padaro dabar." - vėlgi, arba tam jiems reiktų kurti savo partiją, arba jungtis prie kurios nors (kurios?).

      "...ir išsišokti gali irgi..." - gali - ir būsi išmestas iš partijos. Precedentų yra. ;)

      "Viskas korumpuota, visur purvina, niekur nedalyvauk, sėdėk tyliai ir skaityk pamėgtus naujienų portalus apie tai, kaip visur viskas purvina, nusikalstama, korumpuota ir apgavikiška." - na, perlenkti lazdos nereiktų, bet manyti, kad dabartinėse "sisteminėse" partijose viskas skaidru, švaru ir gražu...

      "Esi laisvas balsuoti taip, kaip atrodo teisinga. Jei vadovybė nesąžininga, paprasčiausiai suagituoji atitinkamą daugumą bendrapartiečių ir išsirenki kitą, sąžiningesnę." - sakyč, naivus optimizmas. Kiek žinau, anglakalbiai tai vadina "wishful thinking". :)

      "...pasitrauki iš jos ir įsteigi kitą, kurioje taisykles diktuoji tu" - taip, ir sėkmingai sąžiningomis sąlygomis konkuruoji su "sisteminėmis" partijomis. Kiek tokių "sėkmės istorijų" žinote? Kodėl, manote, yra iš esmės lyg ir normalių žmonių, bet jie sėdi kokioj libkonų ar komuniag... pardon, socdemų partijoj? Žiūrint į tokius, kyla mintis: "kokio velnio jis ten sėdi?!"? - bet jie ten SĖDI ir bėgti neketina, nes paprasčiausiai nenori likti "už borto". :)

      "už kuriuos balsuoja visi sąžiningi dešinieji" - čia katrie dabar iš Seimo tokie? :)

      Panaikinti
    3. Cit.: ""ar skatina žmones dalyvauti dešiniųjų politinių partijų veikloje, ar priešingai" - ir KOKIŲ "dešiniųjų" partijų veikloje jie turėtų skatinti žmones dalyvauti? Libkonų? Liberastų? Antra vertus, dar yra Tautininkai -tik jie prie sprendimų priėmimo nelabai prieina. :)"

      O kas trukdo padaryti, kad Tautininkai prieitų prie politinių sprendimų? Aha, tai, matote, tokia partija, kuriai, matote, nėra galimybių net į Seimą patekti... :D

      Cit.: ""...pasitrauki iš jos ir įsteigi kitą, kurioje taisykles diktuoji tu" - taip, ir sėkmingai sąžiningomis sąlygomis konkuruoji su "sisteminėmis" partijomis. Kiek tokių "sėkmės istorijų" žinote?"

      Uspaskichas, Paksas. Tiktai, deja, tos sėkmės istorijos yra pas kairiuosius. Ir konkuruoti galima visai sėkmingai, jeigu atskiltų pakankamas skaičius žmonių.

      Cit.: "Kodėl, manote, yra iš esmės lyg ir normalių žmonių, bet jie sėdi kokioj libkonų ar komuniag... pardon, socdemų partijoj? Žiūrint į tokius, kyla mintis: "kokio velnio jis ten sėdi?!"? - bet jie ten SĖDI ir bėgti neketina, nes paprasčiausiai nenori likti "už borto". :)"

      Mano galva, jie ten lieka, nes tikisi įtakoti bendrapartiečius teigiama linkme. Jei to nesitikėtų, jų tose partijose nė kvapo neliktų.

      Cit.: ""už kuriuos balsuoja visi sąžiningi dešinieji" - čia katrie dabar iš Seimo tokie? :)"

      Jonas Varkala, Povilas Urbšys, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Aurelija Stancikienė... Čia ant greitųjų atėjusios pavardės.


      Panaikinti
    4. Juokai juokais, bet LTS galimybės patekti į Seimą išties nėra didelės - ir net jei toks stebuklas įvyktų, tai būtų greičiausiai tik vienas žmogus - o tai, sutikite,nėra daug.
      Dėl Pakso ir Uspaskich - priimu argumentą.
      Dėl sėdėjimo partijoje - manau, esate naivus optimistas, jei manote, kad jie ten iš idėjos, o ne dėl pragmatinių sumetimų sėdi. Be to, per visą jų sėdėjimo laiką tos "įtakos teigiama linkme" nelabai matosi. :)
      Dėl "sąžiningų dešiniųjų" - mea culpa, kad nepakankamai aiškiai išsireiškiau - turėjau omenyje partijų, o ne asmenų lygmenį (dėl pavardžių nesiginčysiu). Aš neneigiu, kad yra Seime normalių žmonių - tik jie yra absoliuti mažuma ir ne jie "orus reguliuoja". Be to, būčiau linkęs abejoti "sistemininkų" pasiryžimu rizikuoti savo politine karjera "išsišokant" - t.y. atvirai prieštaraujant savo partijos pagrindinei linijai. Vis dėlto, kalbame apie partijas, o ne asmenis - ir šiuo požiūriu Seime "sąžiningų dešiniųjų" aš nematau. Visiškai.

      Panaikinti
    5. Cit.: "Vis dėlto, kalbame apie partijas, o ne asmenis - ir šiuo požiūriu Seime "sąžiningų dešiniųjų" aš nematau. Visiškai."

      Žinoma, jei kalbam apie partijas, tai visos partijos, kurios yra dabartiniame Seime, vienokiu ar kitokiu mastu yra sukairėjusios. Bet galbūt tai ir yra tragedija, kurią vis dar įmanoma pataisyti? Bet kokiu atveju, padėtis (kad ir kokia tragiška ji bebūtų) tikrai nėra beviltiška, ir aš tikiu, kad ją įmanoma pataisyti.

      Panaikinti
  7. Strutis įkišęs galvą į smėlį nepasidaro nematomas

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2016-02-13 10:03

    Augustinui,

    Aš lieku prie savo nuomonės. Lietuvos rinkėjai šiuo metu yra tokiame lygyje, kad jie būtinai nori balsuoti, ir taip balsuoja per visus rinkimus už "tradicines", tai yra jiems pažįstamas partijas. Tą mes pastebime per visus rinkimus. Neužmirškime, kad "tradicinės" partijos pačios save gausiai finansuoja. Jeigu šie jauni politikai susiburtų į vieną, sakykim, atskirą savo partiją, tai rinkimuose geriausiu atveju laimėtų dvi, tris vietas. Seime jie nieko nepakeistų, nes neturėtų daugumos. Mes matėme ką gali nuveikti keli geranoriški žmonės, papuolę į seimą pagal kitokį partijos pavadinimą.
    Nesutinku su jumis, kad dabar šie Pro Patria žmonės nedalyvauja politinėje veikloje. Ir dar kaip dalyvauja. Pirmiausia, jie mus visus šviečia. Jiems prieinama įvairi literatūra, yra išsilavinę, turi savo pažiūras ir tą perduoda Lietuvos žmonėms,žinoma, tik tiems, kuriems ši informacija prieinama. Dabar, manau, svarbiausia šviesti žmones, ugdyti jų patriotizmą ir atvirai kalbėti apie tikrą tautos ir valstybės būklę, nes labai daug yra apolitiškų piliečių ir tokių, kurie mano, kad gyvename demokratinėje šalyje. Bet tai jokiu būdu nesakau, kad šie žmonės neturi būti kažkada seime, neturėtų užimti atsakingų postų valstybėje ir negelbėtų Lietuvos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Cit.: "Nesutinku su jumis, kad dabar šie Pro Patria žmonės nedalyvauja politinėje veikloje. Ir dar kaip dalyvauja. Pirmiausia, jie mus visus šviečia."

      Tai ir puiku, kad jie nebijo politinės veiklos, imasi politinio švietimo ir pan. Bet jei jie tikrai šalinasi politinių partijų veiklos ir rinkėjus agituoja neremti nė vienos politinės partijos, o savosios steigti nenori, tai tada visas jų politinis švietimas eina šuniui ant uodegos.

      Panaikinti
    2. "rinkėjus agituoja neremti nė vienos politinės partijos" - grynai smalsumo dėlei: už kurią partiją, Jūsų nuomone, Pro Patria turėtų agituoti?

      Panaikinti
    3. Jeigu būtų krikščionių demokratų partija, tai sakyčiau, kad turėtų remti ją. Bet kadangi atskiros krikščionių demokratų partijos nėra, tai turėtų paremti krikščionių demokratų frakciją TS/LKD. Dar galėtų paremti ir Tautininkus, nes tai tikrai yra dešinieji. Dar yra Jono Varkalos grupė. Iš bėdos (bet čia jau tikrai iš bėdos, o ne dėl pramogos ar dyko buvimo) galėtų dar paremti ir Liberalų Sąjūdį. Tai yra visos, mano manymu, bent kiek dešinesnės jėgos. :)

      Panaikinti
    4. "turėtų paremti krikščionių demokratų frakciją TS/LKD" - Paremti libkonus??? Įvertinau humoro jausmą! Dėl liberastų - irgi. Dar kokiame pederastų parade pasiūlykite sudalyvauti. :)

      Panaikinti
    5. Cit.: ""turėtų paremti krikščionių demokratų frakciją TS/LKD" - Paremti libkonus??? Įvertinau humoro jausmą!"
      Įtariu, Jūs visiškai neskiriat libkonų nuo krikdemų. :) Libkonai - tai suliberalėję (sukairėję) konservatoriai. Aišku, negali sakyti, kad į Tautos, šeimos, tautinės kultūros ir pan. reikalus jiems visiškai nusispjauti, bet panašu, kad tokia linkme jie vystosi ir paskutiniu metu tai daro gan smarkiai. Todėl jie ir yra libkonai. Krikdemai šiuo atveju yra kitokia frakcija. Iš TS/LKD pasitraukus tautininkų frakcijai, jie lieka dešiniausi iš esamų TS/LKD frakcijų. Todėl juos galima paremti ir reikia paremti, kad jų kuo daugiau patektų į Seimą.

      Cit.: "Dėl liberastų - irgi."

      O Liberalų Sąjūdis turėtų remiamas tik tuo atveju, jei kitų dešiniųjų partijų Seime neliktų. T.y., kaip mažesnė blogybė iš dviejų. Arba tada reikėtų kurti savo partiją, kurios jie kurti nenori.

      Cit.: "Dar kokiame pederastų parade pasiūlykite sudalyvauti. :)"

      O kodėl gi ne? Tik, aišku, tokiuose paraduose reikėtų dalyvauti kaip oponentams, o ne jų šalininkams.

      Panaikinti
    6. Pasirodo, truputį apsirikau dėl tautininkų frakcijos TS/LKD. Ten vis dar formaliai tebeegzistuoja tautininkų frakcija. Bet iškyla tokie klausimai: (1) kiek jie tikrai dešinieji, ir (2) kiek jiems palikta laisvės reikšti savo kitokią, nei generalinė TS/LKD linija, nuomonę. G.Songailos atvejis rodo, kad savo atskirąją nuomonę reikšti jie nelabai gali. Plg., krikdemų frakcija turi teisę reikšti savo atskirąją nuomonę net jei ji prieštarautų generalinei TS/LKD linijai.

      Panaikinti
    7. Aš supratau, kad apie frakciją kalbėjote, bet parama libkonų partijos frakcijai iš esmės yra parama libkonų partijai - o šitų padarų aš niekada neremsiu, Kaip ir liberastų, nes jokie jie dešinieji (nebent kaip dešinumą laikysite laukinės rinkos propagavimą) - jie iš esmės tokie patys neomarksistai, kaip ir kairieji radikalai, tad "mažesne blogybe" jų liežuvis neapsiverčia pavadinti.
      P.S. Tautininkų frakciją libkonai pasiliko vienu tikslu - atimti legitimumą (na, ir turtą, aišku :))iš LTS.

      Panaikinti
    8. Cit.: "Tautininkų frakciją libkonai pasiliko vienu tikslu - atimti legitimumą (na, ir turtą, aišku :))iš LTS."

      Čia jau greičiau dėl turto, nes legitimumo jau neatims. :) Tai taip ir supratau, kad tautininkų frakcija libkonų partijoje tėra formaliai, o ne realiai kažką daro ar gali daryti.

      P.S. Cit.: "...bet parama libkonų partijos frakcijai iš esmės yra parama libkonų partijai - o šitų padarų aš niekada neremsiu,..."

      Na, o aš remčiau bet ką, kas yra bent kiek dešinesnis. Žinoma, remčiau proto ribose. Galima remti atskirus įstatymų projektus, kurie yra pro-dešinieji, atitinka dešiniąsias nuostatas ir pan. T.y., jei nebūtų Tautininkų, tai aš rinkčiausi libkonus, nes jie vis tiek yra dešiniau už liberalsąjūdiečius ir socdemus. Jei nebūtų ir libkonų, tai rinkčiausi (tiesa, sukandęs dantis) liberalsąjūdiečius, nes laukinė rinka yra tikrai geriau negu, sakykim, didelė ekonomikos (ir politikos) kontrolė. Na, nebent būtų "pasirinkimas" iš vienos partijos. :D Tada jau tikrai į rinkimus neičiau vien dėl protesto. Arba kurčiau savo partiją, jei tai dar būtų įmanoma. :)

      Panaikinti
  9. Anonimiškas2016-02-13 10:40

    Teisingas, logiškas protingas straipsnis, daugiau tokių ,,Tribūnų'', deja jos mažai girdimos, protingas žodis skamba gerai, tik protingam, kvailas jo negirdi, seniau žmonės skambindavo varpais, jį net ir kvailas girdėdavo, o dabartiniame informacijos amžiuje viskas paskendo susimaišė, baisioje kakafonijoje, todėl varpo dūžius užgožė malonumo ir Mamonos triukšmas, o jis kažkodėl labai girdimas, viltis tokia, kad demokratijoje gali susidaryt kartais protinga dauguma, aišku neilgai , bet garai ir mažmožis, kuris retkarčiais ir vežimą apverčia.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Anonimiškas2016-02-13 19:17

    Manau kad sis autores darbas tikrai ne eilinis straipsnis ir nera paprastas ivykis. Cia tikrai kazkas zymiai daugiau ir gerokai sudetingiau.Zinodama ar ne bet siuo pasisakymu ger. M. Morkunaite pataike i karsciausiu politinniu ir ideologiniu problemu desimtuka.
    Ir ne siaip sau tiesiog pataike , bet visais pakeltais straipsnyje klausimais ir poziuriu i juos kuria perespektyva ir vizija.Toks vertinimas kyla is ziniu ka tik pasiekusiu mus Berlyno.Buves Graikijos finasu ministras Varoufakis paskelbe iniciatyva apie kitokia Europa - DiEM25 (Democracy in Europe Movement 2025).Ar tai tikras bandymas ar tik dar vienas zaidimas su Europos tautomis - pamatysime.Sekime ivykius.
    Sekmes autorei ir aciu propatria grupei.
    A. D.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl Varoufakis - čia apie lieviaką iš raudonųjų radikalų partijos "Syriza", kuris paskelbė, kad jo kampanijos tikslas - neleisti triumfuoti ultranacionalizmui? Matau, žavimės komuniagomis, ne? ;)

      Panaikinti
  11. Sveiki.
    Diskusija įdomi, tema aktuali.
    Atsiprašau, tačiau negaliu palaikyti p. Augustino.
    Tamsta Augustinai, Jūs darote tipišką, labai populiarią klaidą- manote jog ydingą Sistemą galima "pagerinti" iš vidaus,t.y. nekokybiškas detales keičiant kokybiškomis.
    Pasvarstykime pavyzdžiais:
    Ar galima srutas paversti valgomu daiktu gerinant skonį medumi, imbieru,vanile et cet?
    Ar galima srutį paversti skraiduoliu priklijavus jam erelio plunksnų?
    Ar galima garo katilui prisukus karbiuratorių, pavarų dėžę, o taip pat šiek tiek "patiuningavus" ir užklijavus Lamborgini logotipą tikėtis jogtas agregatas taps sportiniu automobiliu?
    Usnių lauke pasėjus saujelę javų- ar rudenį turėsime sočiai duonos?
    Labai, labai ir labai vaikiškai naivu tikėtis įveikti Sistemą žaidžiant pagal Sistemos taisykles. Lošti su šuleriais jų pažymėtomis kortomis, žinoma galima, bet ...
    Racionaliausi veiksmai dabartinėje situacijoje yra kaupti pajėgas, kurti sąlygas burtis bendraminčiams, ieškoti sąžiningų, išmintingų ir kūrybingų žmonių, padėti jiems susikalbėti, šviesti tuos kurie rodo bent menkiausią norą nebebūti tamsiais.
    Distancavimasis nuo partijų, nuo dalyvavimo " politikoje" nėra joks apolitiškumas.
    Nenoras veltis į režimą legitimuojančius procesus automatiškai dar nereiškia nei pasyvumo, nei idėjų trūkumo ar nenoro imtis atsakomybės.
    Nenoras bergždžiai sukti Sistemos perpetum mobile ratelius yra logiškas, sveika nuovoka pagrįstas žingsnis.
    Dabartinėje padėtyje neverta gaišti laiko ir eikvoti energijos režimo "reformavimo" iliuzijoms, nes bet kuriuo atveju nieko apart šnipšto iš to nebus.
    Trejų metų vaikas kartâ užlipęs ant grėblio, paprastai kitâ kartą nebelipa. Trejų metų vaikui jau pakanka proto elementariam logiškam sprendimui.
    Na, tai gal ir mieliems suaugusiems derėtų pradėti elgtis vadovaujantis sveika nuovoka.
    Vienintelis büdas nugalėti Sistemą ir sic!, užkardyti visokio plauko režimų recidyvus ateityje yra piliečių/visuomenės spaudimo valdžiai/ioms mechanizmus/instrumentus.
    Viskas.
    Ir tam padaryti nereikia kažkokių pašvinkusių partinių struktürų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Cit.: "Tamsta Augustinai, Jūs darote tipišką, labai populiarią klaidą- manote jog ydingą Sistemą galima "pagerinti" iš vidaus,t.y. nekokybiškas detales keičiant kokybiškomis."

      Tokios klaidos nedarau. Bet Jūsų bėda, gerb. Skapenai, ir yra ta, kad Jūs galvojate, jog įmanoma kažką padaryti be bendraminčių ar sąjungininkų. Galima tuos bendraminčius ar sąjungininkus vadinti kaip nori, suteikti jiems kokią nori struktūrą, bet tai ir yra ne kas kita, kaip partija. Tame ir yra visa reikalo esmė.

      Cit.: "Racionaliausi veiksmai dabartinėje situacijoje yra kaupti pajėgas, kurti sąlygas burtis bendraminčiams, ieškoti sąžiningų, išmintingų ir kūrybingų žmonių, padėti jiems susikalbėti, šviesti tuos kurie rodo bent menkiausią norą nebebūti tamsiais."

      Tai yra bendraminčių paieška ir partijos organizavimo pradinis etapas. :) Tada taip ir reikėtų įvardyti, kad mes norim kurti savo partiją, nes jau esamos mūsų netenkina. Aš čia nematau nieko blogo, jei išties norima įkurti savo partiją. Bet jeigu apskritai partijoms sakoma "Eikit jūs visos po velnių, nes ir be jūsų išsiversim", tada jau blogai.

      Cit.: "Vienintelis büdas nugalėti Sistemą ir sic!, užkardyti visokio plauko režimų recidyvus ateityje yra piliečių/visuomenės spaudimo valdžiai/ioms mechanizmus/instrumentus.
      Viskas.
      Ir tam padaryti nereikia kažkokių pašvinkusių partinių struktürų."

      O partijos ar jų koalicijos ir yra tie instrumentai, per kuriuos spaudžiama esama valdžia. Ir niekas kitas to spaudimo esamai valdžiai nedaro, vien tik opozicijoje valdžiai esančios partijos ar jų koalicijos. Nėra kito kelio kontroliuoti esamai valdžiai, kaip tik tos, anot Jūsų, "pašvinkusios" partinės struktūros. Būtent todėl, jei nepatinka kokia nors politinė partija, pvz., TS/LKD, tai eini ieškoti bendraminčių/sąjungininkų ir iš jų kuri opozicinę partiją, kuri oponuodama kontroliuoja TS/LKD, jeigu ši politinė jėga yra valdžioje arba pernelyg ima pataikauti leftistams, kurie yra dabar valdžioje.
      Kito kelio/mechanizmo/instrumento kontroliuoti valdžioje esančias partijas tiesiog nėra. :( Valdžioje esanti partija turi žinoti, kad jei ji pradės vykdyti visuomenei, tiksliau, visuomenės daugumai nepriimtiną politiką, visuomenė/jos dauguma turi iš ko išsirinkti kitą valdžią. Tik taip yra įmanoma esamos valdžios politinė kontrolė.

      Panaikinti
  12. Sistemą nugalėti sudėtinga todėl, kad ją remia verslas. Politikas - "buvęs" verslininkas - Lietuvoje įprastas dalykas. Formaliai interesų konflikto niekada nebūna, bet...Bet stengtis, bandyti, aiškinti žmomėms situaciją reikia - ką ir daro Pro Partia.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Ne pinigų trūksta. Trūksta kūrybiškumo, trūksta išradingumo, trūksta nestandartinio mąstymo, trūksta nešabloniškų veiksmų.
    Trūksta to kas urvinį padarą padarė civilizuota asmenybe- Dievo kibirkšties
    To ką mumyse įdėjo Kūrėjas.
    Neatsigręžus į savo Tėvą, negrįžtant prie Tikėjimo ištakų, nieko sukurti nepavyks.
    Nes be Dievo nebūna įkvėpimo.
    Nėra Kūrybos be Dievo. Be Dievo yra tik naikinimas. Be Dievo yra tik susinaikinimas.


    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Su tuo sutinku, gerb. Skapenai. :)

      Panaikinti
  14. Reikia mažiau galvoti, mažiau bijoti, o daugiau daryti. Štai,sujudėjo mokytojai su reikalavimais, o jau valdžia krauna į kelnes, nes bijo neramumų kaip velnias kryžiaus...

    AtsakytiPanaikinti
  15. Gerb. Augustinui:
    Malonu, kad atsakėte. Dėkui.
    Norėčiau Tamstai pareplikuoti- aš tikrai nesiūliau veikti individualiai, be bendraminčių. Tokių teiginių mano komentare tiesiog nėra. : )
    Oponuodamas Jūsų atkaliam įsitikinimui, jog geriausias būdas pakeisti Sistemą yra partinė veikla, siūlau nedidelį diskursą- aptarkime kokia padėtis de facto yra Lietuvoje. Turiu omenyje krašto santvarką bei valdymo modelį.
    Mano įsitikinimu, šiuo metu Lietuva, politine prasme, tikrai nėra civilizuotas kraštas. Akivaizdu jog turime fiktyvią valstybę su fasadine " demokratija".
    Akivaizdu, jog šalį valdo uzurpatoriškas režimas, akivaizdu, jog civilizuotiems kraštams būdingi valstybės/visuomenės santykius apibrėžiantys politinės savireguliacijos instrumentai neveikia, o vietoje jų turime apgailėtinus simuliakrus.
    Taigi, mielas Augustinai, dabar paaiškinkite man, didelių mokslų neragavusiam kaimo žmogui- kaip režimo, realiai chuntos valdymo salygomis, Tamsta įsivaizduojate režimui oponuojančios partijos kūrimąsi ir tokios partijos politinę veiklą nukreiptą nušalinti chuntos režimą ir vietoje jo sukurti civilizuotą, visų piliečių labui veikiančią santvarką?
    Gal manote, kad Tamsta su bendraminčiais atvirai kasitės po režimo pamatais, o chuntos šulai tiesiog ramiai stebės ir lauks kol juos pasiųsite "šieno ravėt"?
    Drįstu teigti, jog Tamsta esate kupinas naivių iliuzijų.( Atleiskite už kandų toną)
    Bet kurio uzurpatoriško režimo sąlygomis, atviras ir dar pagal režimo taisykles bandantis veikti opozicinis darinys t.y. partija, yra paprasčiausiai iš anksto užprogramuotas šnipštas.
    Tikrai neagituoju kurti kažkokios pogrindinės "partizanų" organizacijos.
    Nėra ir jokio reikalo daryti kažką "nelegalaus".
    Tiesiog vietoje eilinio lipimo ant to pačio grěblio egzistuoja ir kitokie, efektyvesni politinės veiklos metodai ir poveikio Sistemai būdai.
    Tikriausiai Tamstai būtų įdomu sužinoti ką siūlyčiau?
    Gerai. Parašysiu. Vienok, gal mudviejų diskusija būtų įdomi ir kitiems lankytojams?
    Turiu pasiūlymą- pratęskime polemiką po kažkuriuo naujesniu straipsniu "paviršiuje".
    Ką pasakysite?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Cit.: "Tikriausiai Tamstai būtų įdomu sužinoti ką siūlyčiau?
      Gerai. Parašysiu. Vienok, gal mudviejų diskusija būtų įdomi ir kitiems lankytojams?
      Turiu pasiūlymą- pratęskime polemiką po kažkuriuo naujesniu straipsniu "paviršiuje".
      Ką pasakysite?"

      Tamstos, gerb.Skapenai, pasiūlymui pritariu. O straipsnį, po kuriuo galėtumėm pratęsti mūsų diskusiją, siūlyčiau, na, kad ir šį:


      http://www.propatria.lt/2016/02/laurynas-peluritis-apie-ivairius.html

      Panaikinti
  16. Viešniai:
    Tamsta beveik teisingai kalbate. Beveik, mat galvoti reikia. Galvoti ką darai, galvoti prieš darant, gavoti darant, galvoti po. Galvoti, mąstyti kritiškai ir kūrybingai. Patikėkite, labai naudingas užsiėmimas- mąstymas.
    Nuoširdžiai linkiu. : )

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item