Marius Markuckas. Apie kriuktaktį, arba atsakymas Užkalniui

Visais laikais buvo ir bus tokių, kurie savo gyvenime gali išsiversti be, pavyzdžiui, žodžio „ontologija“. Kurie yra pilnai patenkinti savimi ir pasauliu ir tikrai nevargintų savęs klausdami, kuo skiriasi, tarkime, „metodas“ nuo „metodologijos“ ar „problema“ nuo „problematikos“. Kurie neskaito knygų ilgais pavadinimais. Ir kurie vis tiek į sudėtingiausius klausimus turi penkių sakinių atsakymus. (Nors gal dėl to ir turi penkių, kad neskaito?..). Jų logika paprasta: viskas galiausiai susiveda į laimę, apibrėžtą per rūbą, koldūną, populiarumą ar kitą panašų, bet, kaip taisyklė, būtinai pačiupinėjamą, paspaudomą ir kitaip sukramtomą, kriterijų.

Atrodytų, tiek čia tos problemos. Nenorite ar negalite būti tais vargšais nelaimingais sokratais, tai, tiek jau tos, būkite tomis savimi patenkintomis laimingomis kiaulėmis. Bet istorija tuo, deja, nesibaigia, o iš pažiūros menkos problemos plėtojasi ištisa rimta problematika. Šiuo atveju – kiauliška. Kiekviena kaimo močiutė žino, jog kiaulės mėgsta savą tvarką. Net Bažnyčioje ant altoriaus rioglinasi, kad parodytų, kokios jos šaunios. Apie tai, kad kiaulės ne tik pagal save ūkininkauja, bet ir revoliuciniais instinktais pasižymi, rašė ir Orwellas garsiajame „Gyvulių ūkyje“.

Kiaulės tiesiog negali nekriuksėti. Maža to, jos ne tik nori kriuksėti, bet nori, kad ir kiti kriuksėtų taip, kaip jos kriuksi. Nori, kad įvyktų kiauliakultūrinė revoliucija ir įsigalėtų visuotinis kriuktaktis. Tam, kad pasiektų šį  kriuktaktį ir taip manifestuotų naująjį (šaunųjį?) kiauliškąjį pasaulį, jos, kaip ir visi pažangieji revoliucionieriai, ypatingą dėmesį skiria kalbai. Ne, ne jos saugojimui ar puoselėjimui – jos valymams nuo buržuazinių…, atsiprašau, inteligentinių liekanų. Žinoma, tam esama ne tik idėjinio, bet ir banalesnio pragmatinio motyvo… Imk ir iškriuksėk kokybiškai, kad gudri, tą pačią „ontologiją“ ar „simuliakrą“, ypač jei net nenutuoki apie ką šitie ir kokiame lovyje jų išvis ieškoti. O net šnipu netyčia kažkur kažkaip kažkada ir bakstelėjus, oi, akivaizdu, vieni sopuliai. Ką su tuo veikti? Kur pritaikyti? Juk net neėdama? Taigi tikrovei aprašyti, kaip moko, kiaulės, turi užtekti „kriu“. Blogiausiu atveju – penkių „kriu“. 

Kiaulės nemėgsta to, ką jos vadina „aiškinimu dėl šiuolaikinio pasaulio“. Bet pačioms kiaulėms nė motais, kad jų trokštamas kalbos rūmo „sutvartinimas“, t. y. įkriuksinimas, – tai ne tik pasaulio aiškinimas, bet ir nuožmus jo griovimas. Lažinkimės: kiaulės nevargina savęs ir neskaito nei Heideggerio, nei Vitgenšteino raštų, kurie - prieš lažinantis visgi reikėtų pasakyti - ir parašyti ne penkiais kriu… Ir net nenutuokia, apie ką yra šiuose raštuose dėstomos mintys. Pavyzdžiui, jog kalba – tai būties namai arba kad kalbos ir pasaulio ribos sutampa. Į visa tai jos turi paruošusios savo atsakymą – trumpą kriu. Kuris, kaip jos tiki, ir adekvačiausiai nušviečia tikrovę. Paprastai sakant, viskas, kas yra, yra kriu, o kas yra ne kriu, yra bereikalingas perteklius. Kalbant jų pačių žargonu, matyt, būtų kokia nors „metafizinė masturbacija“. Šis perteklius, vadovaujantis kiauliška logika, liudija ne apie jokį intelektualinį pranašumą, ne gebėjimą giliau pažinti ar tiksliau nusakyti, o, atvirkščiai, – negebėjimą. Negebėjimą, savaime aišku, kriuksėti taip, kaip tame naujajame kiauliškame pasaulyje reikėtų kriuksėti. Apie viską - iki penkių kriu.

Revoliucijos siekia ne tiek keisti, kiek steigti tikrovę. Kiauliakultūrinė revoliucija – jokia išimtis. Ji siekia valdyti protus. Jos tikslas – ne daugiau tikrovės, o daugiau sekėjų. Tikrumo kriterijus čia „patinka“ paspaudimo dėsnis. Jei paspausta daug, vadinasi, tikra. „Į objektyvumą – per masinį intersubjektyumą!“, - žviegtų kiaulės, jei suprastų, apie ką tai. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, naujo čia nieko: valdyti sąmones ir tikrovę reprezentuoti ne per pačią tikrovę, o per dirbtinai sukonstruotus dėsnius siekė visi totalitariniai režimai. Taigi kiaulės irgi gali būti diktatorės. Puikiausias to įrodymas vėlgi tas, kad kiaulėms užkliūna tai, kas užkliūdavo ir sovietams. Atspėkite: kiek Sovietų Sąjungoje buvo vietų, kur galėjai įgyti filosofijos išsilavinimą? Atsakymas – vos kelios. O kur galėjai visiškai laisvai filosofuoti, taigi kalbėti apie tą pačią kiaulėms alergiją keliančią „ontologiją“? Arba iš esmės užklausinėti, kas iš tikrųjų yra, o kas yra tik ideologiniai ūkai? Kas tikra, o kas simuliakriška? Lygiai nulis. Kiaulių logika ta pati: jei ne kriu, tai geriau nulis. Arba: nemoki kriuksėti, tai tylėk. 

Neapsigaukite: sovietus ir kiaules sieja ne neapykanta konkrečiam klausiančiam inteligentui - juos sieja neapykanta pačiai užklausimo galimybei. Juos sieja neapykanta istorijos pabaigos kvestionavimui. Abejojimui, jog viskas išties privalo baigtis arba, vienu atveju, komunizmo arba, kitu atveju, kiaulių diktatūra. O jei dar tiksliau – juos sieja paprasčiausios alternatyvos baimė.