Kun. Robertas Urbonavičius. Kas yra kaltas?

Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka skamba tarsi žinia iš dienraščio – nelaimingi atsitikimai, t...

Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka skamba tarsi žinia iš dienraščio – nelaimingi atsitikimai, terorizmas, maištai, diktatorius susidoroja su opozicija – ar visa to nematome aplink mus? Nieko naujo po saule – pasakysime ir gyvensime kaip gyvenę. Žmogus yra tokia būtybė, kuri greitai užmiršta tai, kas tiesiogiai jo nepaliečia ir trokšta gyventi savo gyvenimą. Girdėdami apie teroristinius išpuolius, nelaimingus atsitikimus, revoliucijas, dažniausiai padejuojame, kokie blogi tie blogiečiai ir kaip reikėtų padaryti tvarką, tačiau, kadangi tas vyksta kažkur kitur, mūsų tai neliečia. Pasiklausome protingų ekspertų postringavimų, „kas dėl to kaltas ir kam iš to nauda“, ir viskas tuo ir pasibaigia. Jei esame tikintys, pagalvojame, kad tai turbūt Dievo bausmė ar ženklas dėl tų žmonių blogo elgesio.

Tokio ar panašaus atsakymo ir pamokymo tikėjosi ir tie Jėzaus laikų žmonės, kurie su juo pasidalijo „karštomis naujienomis.“ Tačiau Jėzus, užuot smerkęs Pilotą ar ieškojęs nužudytųjų kaltės, viską pakreipia kita linkme – „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 2-5). Viešpats nukreipia mintis nuo kito kaltumo matavimo į savo širdies ištyrinimą. Ne, jis nesako, kad tie žuvę žmonės buvo teisuoliai, tačiau, kviečia pirmiausia žvelgti į save, matyti savo nuodėmes, o kito teisumą ar kaltumą palikti pasverti Dievui. Viešpats ragina į panašias nelaimes žiūrėti kaip į ženklą mums, kurie esame, o ne tiems, kuriuos tas įvykis palietė – jie jau Viešpaties Akivaizdoje ir Jis nuspręs jų likimą. Esame raginami klausti ne kodėl taip atsitiko jam, bet kas būtų su manimi, jeigu tai atsitiktų man? Ar esu malonės būklėje? Ar esu vienybėje su Viešpačiu? Ar esu taikoje su kitais? Ar esu pasirengęs stoti Dievo Akivaizdon? Nes juk nežinau savo mirties datos.

Viskas, kas vyksta gyvenime – gera ar bloga – yra mums kaip pamoka bei pavyzdys. Viskas svarbu ir viskas turi prasmę. Apaštalas Paulius antrame skaitinyje tai ir pabrėžia: „Tie įvykiai yra mums įspėjimas, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo. Visa tai jiems atsitiko, kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje. Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“ Kaip sako patarlė, „kvailas mokosi iš savo paties klaidų, o protingas – iš svetimų.“ Gavėnia yra tinkamas metas nusileisti į savo širdies sandėliukus ir išnešti iš jų seniai sukrautus ir nereikalingus daiktus – savo nuodėmes, ydas, egoizmą, baimes, žaizdas, nuoskaudas, įpročius, nusistovėjusį mąstymą bei prašyti Viešpaties, kad Jis leistų patirti gaivinantį ir atnaujinantį Šventosios Dvasios prisilietimą ir gydymą, nes juk „Jis man visas kaltes dovanoja, gydo visas mano silpnybes. Nuo pražūties gelbi mano gyvybę, gaili manęs ir puošia mane savo malone.“ Nors žodžiai „atgaila“, „atsiteisimas“ tarp šiandienos katalikų tapo „politiškai nekorektiški“, tačiau jie yra Jėzaus mokymo dalis. Kad patirtume Dievo Gailestingumą, turime gailėtis. Argi nepanašiai skamba: gailestis – atgaila - Gailestingumas? Pas tą, kuriam gaila, kad elgiasi ne taip, kaip reikalauja Dievo Meilė, kuris atgailauja – t. y. konkrečiais veiksmais išreiškia savo gailestį, – pas tą nužengia Dievo Gailestingumas. Viešpats tikrai į kiekvieną iš mūsų žvelgia kantrybės ir užuojautos žvilgsniu, kaip šio sekmadienio Evangelijos palyginimo sodininkas, besirūpinantis nevaisingu vynmedžiu: „Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių.“

Dieve, gailestingumo ir gerumo šaltini, liepęs pasninkais, maldomis ir gerais darbais gydyti sužeistas sielas, maloniai pažvelk į mus, išpažįstančius savo kaltumą, ir nuimk naštas, kurios slegia mūsų sąžines (Mišių kolekta)

Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 2053936127853451364

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item