Kun. Robertas Urbonavičius. Baimė ir drebėjimas (V eilinis sekmadienis)

Šio sekmadienio Dievo Žodžio liturgija skirta pašaukimo temai. Pirmajame skaitinyje girdime pasa...


Šio sekmadienio Dievo Žodžio liturgija skirta pašaukimo temai. Pirmajame skaitinyje girdime pasakojimą apie pranašo Izaijo pašaukimą, o Evangelijoje Jėzus pakviečia pirmuosius mokinius. Šiais laikais Bažnyčioje, kalbant apie pašaukimus, vis dažniau skamba tokie žodžiai: mažėjimas, krizė, nauji iššūkiai, pašaukimų pastoracija ar net vadyba. Ne vieną dešimtmetį analizuojamos įvairios priežastys, kodėl tuštėja seminarijos, merdi vienuolynai, uždaromos bažnyčios. Vieni čia regi sekuliarizmo įtaką, kiti svarbesnį pasauliečių vaidmenį, treti kaltina Vatikano II Susirinkimo dvasią ir prisimena, kaip puiku buvo 1950-aisiais ar 1960-aisiais. Ši homilija atsakymų tikrai nepateiks. 

Žvelgiant į Evangeliją, paaiškėja, kad visos mokinių pastangos be Jėzaus yra bergždžios: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome.“ Jėzus nesako, kad jūs ne taip žvejojote, ne ten užmetėte tinklus, ne tokiu būdu, kokiu reikėtų, bet tik paliepia: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Viešpats neduoda lengvai sukramtytų atsakymų, kodėl kartais reikia patirti nevaisingumo naktį, kuomet rodos, jog turėjo puikiai pavykti: viskas atlikta teisingai, yra reikiami žmonės, reikiamos priemonės – o tinklai tušti. Dieviškoji Apvaizda leidžia patirti savo žmogiškos išminties ribotumą ir menkumą ne tam, kad nustotume stengtis, bet, kad suvoktume, jog galiausiai esame tik Viešpaties įrankiai, vykdantys Jo Valią, o ne įgyvendinantys savo sukurtus verslo planus. Galbūt ši nevaisingumo naktis, kuri apėmusi Vakarų Bažnyčią, yra ženklas, jog per daug remiamasi vien savo jėgomis, struktūromis, evangelizacinėmis programomis ir prognozėmis. Ar nevertėtų vėl iš naujo išgyventi tai, kas bibline kalba vadinama „baime ir drebėjimu“ – tai, ką patyrė Izaijas ir žvejys Petras: „Vargas man, dabar esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos nešvarios, gyvenu tarp žmonių, kurių lūpos nešvarios, ir mano akys regėjo Karalių, galybių Viešpatį!“, „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“

Jei nebelieka vietos slėpiniui, šventumui ir anapusybei – tuomet nebelieka vietos ir Viešpaties veikimui. Jei mūsų liturgija tampa tik žmonių, kuriuos vienija bendra idėja, susirinkimas, o vienuolynai virsta svečių namais tiems, kurie nori pailsėti „nuo pasaulio“ – tuomet nebeišgyvenamas Kito patyrimas. Jei patys nepatiriame virpulingo Šventybės prisilietimo, tuomet nieko negalime pasiūlyti ir pasauliui, nes pasaulis yra mumyse. Tai, ką regėjo pranašas Izaijas, vyksta per kiekvienas šventąsias Mišias: „Karaliaus Uzijo mirimo metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame, iškilmingame soste. Jo rūbo kraštai sklydėjo po visą šventyklą. Viršum jo pleveno serafinai. Jie šaukė vienas kitam ir kartojo: „Šventas, šventas, šventas galybių Viešpats. Pilna visa žemė jojo garbės!“ Nuo garsaus jų šaukimo drebėjo slenksčiai, ir šventykla prisklido dūmų.“

Pirmiausia esame pašaukti būti Dievo Šlovės garbintojai šiame pasaulyje: turime garbinti Jį už tuos, kurie negarbina, mylėti už tuos, kurie nemyli, atsiprašyti už tuos, kurie Jį įžeidinėja.  Ten, kur garbinamas Dievas, kur teikiama pirma vieta Jam, ten Jis pats parūpina Jo Darbo tęsėjų: „O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.“

Viena duona ir viena taure apdalijęs, išmokyk mus, Dieve, taip gyventi, kad visi būtume viena Kristuje ir džiugiai darbuotumės pasaulio išganymui. (Postkomunijos malda)

Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 195807915301195041

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item