Justinas Jaruševičius. In memoriam Vytautui Antanui Dambravai

Vytautas Antanas Dambrava Anapilin iškeliavęs vienas iškiliausių Lietuvos diplomatų Vytautas An...

Vytautas Antanas Dambrava
Anapilin iškeliavęs vienas iškiliausių Lietuvos diplomatų Vytautas Antanas Dambrava paliko ryškius pėdsakus mūsų šalies istorijoje. Jį pažinojusieji pastebi, kad net paskutiniais gyvenimo metais garbaus amžiaus ambasadorius noriai dalindavosi vaizdžiais prisiminimais.

Harvardo universitete teisę studijuojantis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto absolventas Justinas Jarusevičius sako jaučiantis pareigą pasidalinti mintimis apie patį V. A. Dambravą – ryžtingą, įkvepiantį ir tikintį šių dienų idealą.

Garbė pažinti ir mokytis

Šeštadienis prasidėjo liūdna žinia – ryte elektroninio pašto dėžutėje radau žinutę, jog, eidamas 96-uosius gyvenimo metus, Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava. Neilgai trukus spaudoje pasirodė straipsniai, paliudiję šią netektį.

Turėjau unikalią progą pažinti poną Vytautą paskutiniuosius šešerius jo gyvenimo metus. 2009 metų rudenį susipažinome man studijuojant Vilniaus universiteto Teisės fakultete, vėliau bendravome 2013 metais atkurtos ateitininkų teisininkų korporacijos Iustitia reikalais, kur ambasadorius ėjo garbės pirmininko pareigas. Net ir būdamas vienu iš tūkstančių gerbiamo V. A. Dambravos pažinotų žmonių, kaskart jį sutikęs galėjai pasijusti, tarsi būtumei jo artimu bičiuliu.

Pastarieji metai leido mokytis iš ambasadoriaus, išgirsti aukščiausio lygio diplomatijos, teisės, viešųjų ryšių ir žurnalistikos pamokas. V. A. Dambrava buvo aistringas nepriklausomos Lietuvos patriotas, taip pat rūpestingas vyras, mylintis tėtis, įkvepiantis ir palaikantis draugas.

Žmonių, turinčių tokią patirtį ir užsidegimą pilietiškumu, tėra vienetai. Skaudu suprasti, kad nebebus progų išgirsti įkvepiančių, vilties kupinų istorijų bei energingų padrąsinimų. Turėjęs progą pažinti poną Vytautą, jaučiu pareigą pasidalinti bent dalele matytų jo asmenybės bruožų.

Aprašyti ambasadoriaus patirčiai ir jo nuveiktiems darbams turi būti skirti atskiri leidiniai, studijos – tai bus didžiulę vertę ateities kartoms turintys šaltiniai, padėsiantys mokytis ir tobulėti diplomatijos, viešųjų ryšių, žurnalistikos ir teisės specialistams. Čia pateikiamos keletas minčių tėra kuklūs asmeniniai pastebėjimai iš garbingos atminties ambasadoriaus gyvenimo, paminint jo, kaip teisininko, žurnalisto ir diplomato, bruožus.

Jautrus ir dėmesingas

Karjeros pradžioje V. A. Dambrava dirbo JAV informacijos agentūroje, vadovavo „Amerikos balso“ naujienų tarnybai Europoje. Atmintin įsirėžė ambasadoriaus pasakojimas apie jo išskirtinį interviu su tuometiniu Vakarų Vokietijos kancleriu Konradu Adenaueriu. 1954 metų spalį jis keliavo į Paryžių, kur vyko diskusijos dėl Vakarų Vokietijos teisinio statuso bei galimos NATO plėtros. Minėtos konferencijos metu buvo nutarta užbaigti Vakarų Vokietijos okupaciją, trukusią nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, bei suteikti jai suverenias teises.

Pasiektas susitarimas kaustė pasaulio dėmesį, daugelis susibūrusių žurnalistų siekė gauti Vakarų Vokietijos kanclerio interviu. Kancleris, pasirodęs žurnalistams, atsiprašė, kad dėl labai prastos savijautos neturi jėgų duoti interviu susirinkusiems. Žiniasklaidos atstovai ėmė prieštarauti. Greta to, pavieniai Vokietijos žurnalistai apeliavo į kanclerio priklausymą Vokietijos žmonėms ir jo pareigą pasisakyti.

Matydamas prastą kanclerio Adenauerio sveikatą, V. A. Dambrava ėmėsi iniciatyvos – mandagiai paprieštaravo, kad ypatingu istorijos laiku Vokietijos lyderis nėra vien tik Vokietijos kancleris, svarbus visam pasauliui asmuo, tačiau visų pirma yra žmogus, kuris gali jaustis prastai ir atsisakyti bendrauti. Po šios pastabos ir parodyto jautrumo, tuomet žurnalistu dirbęs ambasadorius buvo pakviestas individualiam pokalbiui su kancleriu Adenauriu bei taip gavo išskirtinę galimybę pristatyti Paryžiaus susitarimus pasauliui. V. A. Dambrava ypač džiaugėsi ir didžiavosi, kad kancleris sutiko perduoti linkėjimus Lietuvai artėjusių šventų Kalėdų proga.

Mokėsi iš teisės legendos

Beje, teisės mokslų daktaras V. A. Dambrava buvo vienas iš profesoriaus Mykolo Riomerio studentų. 1943 metais baigęs studijas, kartu su prof. M. Riomeriu darbavosi Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Galimybė iš pirmų lūpų išgirsti prisiminimus apie Lietuvos teisės legendą paliko didžiulį įspūdį.

Prieš kelerius metus sutiktas ambasadorius pasidalijo prisiminimais iš studijų laikų. Anot jo, profesorius M. Riomeris buvo dėmesingas ir artimas studentams. Kartą iš auditorijos išeinanti studentė jau buvo apsivilkusi paltą. Prof. M. Riomeris paprašė paltą nusivilkti ir leisti patarnauti jį užsivelkant iš naujo.

V. A. Dambrava gerai prisiminė ir egzaminą, laikytą prof. M. Riomerio tėviškėje, Bagdoniškio dvare, Rokiškio rajone. Būsimasis ambasadorius drauge su kitais studentais, atvykusiais laikyti egzamino pas profesorių, pirmiausia išsimaudė dvaro tvenkiniuose, vėliau apžiūrėjo prof. M. Riomerio tėviškėje esantį ūkį ir papietavo drauge su garbaus dėstytojo šeima.

Regis, V. A. Dambravos atmintis saugodavo ne pavienius prisiminimus, o išsamius pasakojimus ir vaizdinius su smulkiausiomis detalėmis. Antai sykį jis prisiminė, kaip prof. M. Riomeris, užėjęs į kabinetą, nuolat šmaikščiai klausdavo, ar jis savo buvimu netrukdo ten esantiems kolegoms.

Diplomatijos profesionalo netektis

Pasiekęs karjeros brandą, V. A. Dambrava 1969 metais Senato pritarimu JAV prezidento buvo paskirtas eiti pareigas nuolatinėje diplomatinėje tarnyboje. Būdamas JAV diplomatu Pietų Amerikoje, aktyviai dirbo su vietos Lietuvių bendruomenėmis, rengė straipsnius, susijusius su Lietuvos aktualijomis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ambasadorius įsitraukė į Lietuvos diplomatijos darbą, ėjo ambasadoriaus pareigas Ispanijoje, dirbo Pietų Amerikoje. Siekdamas efektyvesnės Lietuvos integracijos į vakarų demokratijų bendruomenę, V. A. Dambrava dalijosi per karjerą JAV sukauptais kontaktais.

Ambasadorius nuolat pasisakydavo už profesionalią diplomatinę tarnybą. Anot jo, žengimas pirmyn karjeroje turi būti grįstas didžiuliu darbu ir talentu. Jis  buvo karštas protekcionizmo kritikas.

Šios vertybės, kiekvienu laikmečiu turėjusios didžiulę svarbą, yra ypač aktualios šiandien – pasaulis tampa globalus. Laikas, per kurį turi būti priimami sprendimai, tiek versle, tiek ir valstybės valdyme, nuolatos trumpėja. Todėl svarbu suburti kompetentingas komandas, kur bendros žinios, patirtis, erudicija leistų pasiekti geriausią rezultatą. Ambasadorius buvo tvirtas šių vertybių rėmėjas.

V. A. Dambrava paliko karšto optimisto įspūdį. Visus kasdienius iššūkius jis priimdavo su didžiule viltimi ir tik pozityviu nusiteikimu. Trūks ambasadoriaus talento užmegzti ryšius, juos puoselėti, trūks jo pasiaukojimo Lietuvos valstybingumo labui, taip pat jo pozityvumo kiekvienoje veikloje. Išliks klausimas, ar tinkamai pagerbėme ir prisiminėme šį mūsų bendruomenės narį, ar pasimokėme iš jo patirties.

Ambasadorius nuolat kartodavo, kad tai, kas svarbu, turi būti dukart svarbu, o tai, kas nesvarbu – dukart nesvarbu. Didžiulę reikšmę turi prioritetų išskyrimas ir atkaklus kovojimas siekiant jų įgyvendinimo. Ambasadorius demonstravo šias savybes visos savo įsimintinos gyvenimo kelionės metu.

Mielas ambasadoriau, amžiną Jums atilsį. Mes palydime ir prisimename Jus savo maldose. Mums buvote ir liksite ne vien Lietuvos, bet ir teisingumo bei tautiškumo Ambasadoriumi.

Susiję straipsniai

Vytautas Antanas Dambrava 8691465572895904104

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item