Jadvyga Bieliauskienė. Tiesos negalima nuteisti (I)

Jadvyga Bieliauskienė (1929 01 15–2009 11 21) buvo disidentinio judėjimo Lietuvoje legenda, gars...


Jadvyga Bieliauskienė (1929 01 15–2009 11 21) buvo disidentinio judėjimo Lietuvoje legenda, garsėjusi ypatinga tvirtybe ir liudijusi maldos galią. Dar 1948 metais ji buvo nuteista už pagalbą partizanams. Grįžusi iš lagerio, Garliavoje aktyviai dirbo su jaunimu, organizavo Gyvojo Rožinio sąjūdį, talkino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“. 1983 metais vėl suimta ir įkalinta Mordovijoje. Ten dar aktyviau tęsė kovą su sistema, buvo didžiulis dvasinis autoritetas kitoms moterims.

J. Bieliauskienė atvirai pasakoja apie tikėjimo dykumą, įvairius išbandymus, kuriuos jai teko patirti. Pasak jos, kiekvienas išbandymas yra didelė dovana ir mūsų tobulinimas, jei tik sugebame jį priimti nuolankiai ir su meile. Taip pat ji pabrėžia, kad krikščionis neturėtų pasiduoti teisuoliškumo pagundai, bet visada prisimintų, kad jo stiprybė yra Viešpaties dovana, už kurią nuolat turime dėkoti.

Pasakojimas pateikiamas iš knygos „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“ (sud. A. Navickas ir R. Sopranaitė), Vilnius: 2013.

Kai į vaikystę įsirėžia karas

Gimiau 1929 metų sausį Rūdaičių kaime, Kretingos valsčiuje, religingoje ir patriotiškai nusiteikusioje šeimoje. Buvau antras vaikelis ir pirmoji dukra. Nuo pat mažens pamenu, jog malda, sekmadienio Mišios, Rožinis, litanijos buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Ypač religinga buvo mamytė. Nors jai tikrai buvo nelengva visur spėti, nes augino net šešis vaikus ir buvo nestiprios sveikatos, tačiau viską, ką darydavo, jis stengėsi daryti uoliai ir  negailėdama jėgų. Mamytė buvo labai aktyvi parapijietė, be jos neapsieidavo jokie didesni renginiai. Deja, tas aktyvumas 1940 metais tapo pragaištingas jos sveikatai.

Visų Šventųjų dieną anuomet būdavo aukojamos iškilmingos Mišios, po jų eidavo procesija į kapines, žmonės iš žalumynų pindavo vainikus. Anuomet nebuvo įprasta ant kapų dėti gėles, tik tuos supintus vainikus. Mamytė kentė nuo inkstų uždegimo, prastai jautėsi, tačiau, nepaisydama to, dalyvavo procesijoje, tvarkė kapus. Tuokart oras buvo prastas ir grįžusi ji pasijuto labai prastai. Po kurio laiko gydytojas jai diagnozavo abipusį plaučių uždegimą. Galbūt viskas būtų kitaip susiklostę, jei būtų buvę kiti laikai ir normaliai būtų veikusios ligoninės. Tačiau tai buvo Lietuvos okupacijos metai, ligoninės buvo pilnos darbininkų, „buržuaziniai elementai“ čia buvo nepageidaujami. Pradžioje sunkiai karščiuojančią mamytę koridoriuje laikė, o paskui liepė pasiimti namo. Ji sirgo mėnesį ir mirė, nes neatlaikė širdis.

Sesė pasakojo, jog nedaug likus iki mirties, mamytė sakė savo seseriai, jog jai labai skaudu palikti šešis vaikus, tačiau ji jaučiasi dėl mūsų rami, nes visus mus pavedusi Dievo Motinos globai ir tvirtai žino, jog Švč. Mergelė Marija mumis pasirūpins. Mes tuos mamos žodžius prisiminėme, kai jau grįžau iš lagerio ir visi vaikai susitikome. Kiekvienas pasakojome, su kokiais sunkumais teko susidurti, ir stebėjomės matydami, jog visų gyvenime jautėsi stipri globa, sauganti nuo pavojų. Marijos globą aš jaučiau visą gyvenimą.

Kai mamytė mirė, man tebuvo dvylika metų. Pamenu, kad per jos laidotuves pranciškonas kunigas Augustinas pasakė tokį įsimintiną pamokslą, kad visi susirinkusieji raudojo. Jis buvo žymus pamokslininkas ir buvo labai mylimas mūsų krašte.

Pradžioje tėtis bandė tvarkytis vienas, jam kažkiek bandė padėti jauniausia mamytės sesuo. Tačiau ji buvo miesto vaikas, ir jai sunkiai sekėsi viskuo rūpintis. Tada ji pasikvietė savo puseserę, labai religingą netekėjusią moterį, kuri rimtai svarstė apie vienuolystę. Ta moteris ir seniau pas mus atvažiuodavo, ir žinau, jog mamytė, kai jau buvo silpna, jos labai prašė pasirūpinti našlaičiais likusiais vaikeliais. Galiu įsivaizduoti, kaip jai sunku buvo apsispręsti, kaip elgtis. Pagelbėjo tas pats pranciškonas kunigas Augustinas.

Vokiečiai, užėmę Kretingą, padegė sinagogą. Ugnis išplito ir į kitus pastatus, sudegė ir Kretingos bažnyčia. Tad tėvas Augustinas dviračiu važiuodavo po aplinkinius kaimus ir rinkdavo aukas bažnyčios atstatymui. Kartą jis užėjo ir  pas mus. Tada mano teta nusprendė su juo pasitarti. Ji paklausė kunigo, ar didesnė meilės auka Dievui būtų, jei ji eitų į vienuolyną, ar jei pasiliktų su našlaičiais ir taptų jiems antrąja motina. Netyčia buvau jų pokalbio liudininke. Tėvas Augustinas pasimeldė su teta, palaimino ją ir pasakė, kad nėra abejonių, jog  Dievui mielesnė auka būtų, jei ji globotų vaikus. Po šio pokalbio teta ištekėjo už mano tėčio ir tapo mums tikra mama.

Mano nuomone, tik labai šventas žmogus gali atstoti našlaičiams tikrą mamą. Teta tai sugebėjo padaryti, ir mes ją labai mylėjome. Tiesa, jai buvo ypač sunku. Šeši vaikai jau augo, o septintojo ji laukėsi labai sudėtingu laikotarpiu, kai namus krėsdavo stribai. Kaiminystėje besilaukiančią moterį suėmė už ryšius su partizanais, tai ji vaikelį gimdė jau kalėjime. Visame kaime tai buvo garsiai aptariama, ir mama labai bijojo, kad ir jai gali taip atsitikti. Pamenu, tėtis jai pasakė, kad viskas Dievo valioje. Esą jei ta moteris sugebėjo vaikelio susilaukti kalėjime, tai, jei bus būtinybė, ir  mes sugebėsime, tačiau būti bailiais neturime teisės. Jis buvo teisus – net nežinau, kaip, bet ištvėrėme pačius didžiausius išbandymus. Kai mane 1948 metais suėmė, o po poros mėnesių ir tėtį suėmė, mano antroji mama ne tik nepalūžo, bet ir pati pradėjo daugiau pagelbėti partizanams.

Pamenu, man anuomet labai svarbus buvo pokalbis su tėčiu. Važiavome su juo rogėmis, ir kalba pasisuko apie partizanus, suėmimus. Jis su liūdesiu pasakė, jog visi žmonės nori būti laisvi, tačiau ne visi nori aukotis už tą laisvę. Jis man kalbėjo, jog neteisinga norėti, kad tik kiti kovotų, bet patiems nieko nedaryti. Labai drąsiai kalbėjo, nors tuomet šešis vaikus jau augino ir septinto laukė.

Dvasinė mokyklos okupacija

Pradžioje mokyklą lankiau savo kaime Rūdaičiuose.  Šis kaimas – beveik pusiaukelė tarp Kretingos ir Palangos, netgi Palanga keliais kilometrais arčiau, tačiau jis priklausė Kretingos parapijai, čia bažnyčią lankydavome.

Buvau vyriausia dukra gausioje šeimoje ir atrodė, kad mano dalia bus tvarkytis namuose, padėti auginti mažylius. Tačiau Rūdaičiuose buvo mokytojas, kuris atkreipė į mane dėmesį ir pradėjo tėtį tiesiog persekioti sakydamas, jog aš privalau tęsti mokslus, nes esanti labai gabi. Aš pati sau tikrai neatrodžiau gabi, bet mokytis labai norėjau, todėl apsidžiaugiau, kai tėtis po įkalbinėjimų sutiko. Žinojau, kad tai dar didesnę naštą uždeda jam ir mano antrajai mamai, tačiau jie nesiskundė, bet aukojosi dėl mano ateities. Pirmiausia tęsiau mokslus Kretingoje, čia labai pasisekė, jog metus teko mokytis neišdarkytoje pranciškonų gimnazijoje. Ji tarpukariu garsėjo labai puikiais, talentingais mokytojais. Buvo sakoma, kad yra dvi stipriausios gimnazijos: Kretingos pranciškonų ir Kauno jėzuitų. Deja, jau po metų daugumą mokytojų pradėjo smarkiai persekioti, daugelį suiėmė, mokykla buvo nusiaubta.

Siaubingai nukentėjo ir  Kretingos pranciškonai. Jie, beje, man dėstė tikybą, kol ji dar buvo mokyklose, o vasarą ruošė Pirmajai Komunijai. Tais laikais ruošdavo vasarą ir net dvejus metus. Pirmus metus paruošdavo išpažinčiai, o dar per kitus – Komunijai. Pamenu, būdavo repeticijos, per kurias aiškindavo, kur klaupti, ką turime sakyti. Pirmosios Komunijos priėjau, kai man buvo devyneri, dar iki okupacijos.

Nuo 1940 metų Kretingos vienuolynui prasidėjo labai neramūs laikai. Pradžioje sovietų valdžia norėjo su juo susidoroti svetimomis rankomis, tad kurstė visokius valkatas, girtuoklius puldinėti vienuolius, brautis į bažnyčią. Tai matydami sukilo visos parapijos žmonės. Moterys ir vyrai iš aplinkinių kaimų susirinkdavo prie Kretingos bažnyčios ir budėdavo, saugodavo vienuolius. Pavyzdžiui, buvo toks žymus pranciškonas Pijus. Kai jis būdavo klausykloje, didžiausios žmonių eilės tuojau susirinkdavo. Saugumiečiai jį bandė suimti, bet žmonės pamatė ir apgynė. Paskui grupė vyrų dieną naktį budėjo Kretingos bažnyčioje. Tiesa, vėliau valdžia neapsikentė ir suorganizavo stribų būrį, kuris su lazdomis išvaikė žmones, suėmė ir išvežė tėvą Pijų.

Septintoje klasėje perėjau mokytis į Palangos gimnaziją. Įdomu tai, kad kai į ją atvažiavau, joje nebuvo nė vieno komjaunuolio. Žinau, kad Vilniuje buvo sukeltas didžiulis triukšmas, kodėl Palangoje nėra komjaunuolių? Tada du vaikus, tikrai ne pačius geriausius mokinius, suviliojo įstoti, o kiti liko ne komjaunuoliai. Bent jau iki mano suėmimo. Nes, deja, bet man mokyklos Palangoje neteko baigti, prasidėjo visai kita „mokykla“ lageryje.

Laisvė verta, kad dėl jos kovotume

Nuo pat ankstyvos vaikystės šeimoje žinojau, kad yra du dalykai, kurie suteikia žmogaus gyvenimui prasmę – tai Dievas ir Tėvynė. Religiniai ir patriotiniai motyvai buvo glaudžiai susipynę. Dabar manau, kad tai anaiptol nebuvo savo tautos iškėlimas prieš kitas, bet veikiau Tėvynės, kaip didžiulės dovanos, priėmimas. Dievas ir Tėvynė nebuvo stabai, kuriems reikia aukoti aukas, bet veikiau ta kiekvieno žmogaus tapatybės dalis, kurios išsižadėję, nuo kurios nusisukę mes skurstame ir nužmogėjame.

Mano religiniam gyvenimui okupacija turėjo didžiulę įtaką. Mačiau visus žiaurumus, persekiojimus, o dar girdėjau vyrų kalbas apie tai, kad vyksta karas visame pasaulyje. Man visa tai kėlė ypatingą liūdesį ir slogutį. Mane palaikė kasdienė malda, Rožinis, atrodė, kad tai dar gali tapti spinduliu visų tų baisybių tamsoje.

Kita mintis, kuri ilgainiui mane užvaldė, – mes visi turime padėti partizanams, kovojantiems dėl mūsų visų laisvės. Ypač ši mintis sustiprėjo, kai 1947 metų pabaigoje pradėjo daugėti išdavysčių, nusivylimo. Tapo aišku, kad nėra prasmės tikėtis, jog Vakarai mums pagelbės ir kils dar vienas karas.

Tarp partizanų buvo ir tokių žmonių, kurie su jais pasitraukė ne dėl idealizmo, vertybių, bet galvodami, jog vėl pasikeitus valdžiai galės tikėtis kokių nors privilegijų. O dabar, matydami, jog suklydo, pradėjo galvoti, kaip čia įtikti valdžiai. Neretai jie tapdavo išdavikais. Taip pat didėjo baimė ir visuomenėje, mažėjo žmonių, pasiryžusių rizikuoti viskuo, ir priglausti partizanus, šelpti juos.

Tokioje situacijoje man kilo karštas noras Palangos gimnazijoje suorganizuoti moksleivių pagalbos partizanams grupelę. Jau paskui sužinojau, kad mokykloje veikė keli ateitininkai, kurie palaikė ryšius su partizanais, o mes, keturi gimnazistai, tapome dar viena partizanų atrama.

Tiesa, teko ilgai įkalbinėti partizanų kuopos vadą, su kuriuo bendraudavau. Jis labai bijojo, jog mokiniai bus įtraukti ir paskui jam kris atsakomybė, jei kas su mumis atsitiks. Tačiau visada buvau labai atkakli ir mokėjau įtikinėti, tad jis nusileido, ir mes, keturi gimnazistai, 1948 metų vasario 16 dieną davėme iškilmingą priesaiką partizanams.

Ta diena į atmintį įsirėžė visam gyvenimui. Viskas vyko mano tėvų sodyboje Rūdaičių kaime. Sodyba stovėjo ant kalniuko, iki miškelio buvo kilometras. Kadangi tai buvo Nepriklausomybės deklaracijos trisdešimtmetis, švenčiama buvo su ypatingu įkarščiu. Dar išvakarėse pas mus susirinko Palangos Nerimanto kuopos partizanai. Beje, tik jau paskui sužinojau, kad tų pačių metų sausio 9 dieną tėtis buvo davęs partizanų ryšininko priesaiką ir gavo Mėnulio slapyvardį. Mes, Palangos gimnazistai, pėsti atėjome septynis kilometrus į Rūdaičius. Buvome labai pakilios nuotaikos, nes Palangoje išklijavome atsišaukimus su Stalino karikatūra. Pirmiausia visi sugiedojome Tautišką giesmę, tada prasidėjo patriotinės kalbos, buvo skaitomi Bernardo Brazdžionio eilėraščiai. Paskui mes, keturi gimnazistai, atskirame kambaryje davėme „B“ klasės partizano priesaiką veiklai laisvėje be ginklo. Priesaiką priėmė partizanai Steponas Skerys – Kovas ir Pranas Benetis – Maželis. Prisiekėme keturiese, kartu pasirinkdami slapyvardžius: aš, Jadvyga Šiliauskaitė – Šatrija, Zinaida Kiauleikytė – Dubysa, Stasys Sermontis – Klevelis ir Jadvyga Žibinskaitė – Vilnelė.

Mūsų užduotis turėjo būti rūpintis partizanų spaudos platinimu, stengtis, kad komunistų propaganda mažiau paliestų kitus gimnazistus. Pamenu, rašėme atsišaukimą, kad niekas gimnazijoje nestotų į komjaunimą, jautėmės labai svarbūs, tačiau, deja, mažai ką galėjome padaryti, nes greitai mus suėmė.

Birželį į čekistų rankas pakliuvo kelios partizanės ir vieno partizano žmona. Prasidėjo kiti suėmimai ir jau po poros dienų buvome suimti ir mes. Jau paskui buvo kalbama, kad viena mokytoja per tardymus palūžo ir pasakė visas pavardes, kurias tik žinojo. Kita vertus, buvome naivūs, nemokėjome laikytis tikros konspiracijos, tikėtina, kad ir taip netrukus būtume patekę jiems į nagus. Todėl tikrai negaliu pykti, net jei iš tiesų į lagerį keliavome dėl išdavystės. Nieku gyvu nesikeisčiau su palūžusiu ir kitus įdavusiu žmogumi vietomis. Jis pats sau siaubingą pragarą susikuria. Be to, nepamirškime, kad čekistai tikrai turėjo metodus žmonėms palaužti, todėl turėtume gailėtis ir melstis už palūžusius, o ne juos smerkti.

Kiekvienas turime tą kelią, kurį Dievas mums skyrė. Eidama padėti partizanams, žinojau, kuo tai gali baigtis, ir negaliu skųstis, jog buvau suklaidinta. Jei Dievas lėmė, kad gyvenime reikia daugiau kančios, tai nevalia kitų kaltinti, bet reikia dėkoti, jog tai buvo būdas mane apvalyti, stiprinti.

Po suėmimo pirmiausia patekome į Palangos saugumą, paskui dar buvome tardomos ir Kretingoje bei Klaipėdoje. Baisiausia buvo Palangoje, kur tardytojai nesiskaitė su jokiomis priemonėmis. Jie mušdavo, nekreipdami dėmesio, kad mergina. Atrodė, jog išgauti prisipažinimą jiems tebuvo antraeilis dalykas, svarbiau buvo pakankinti, įskaudinti. Pavyzdžiui, mane visą naktį mušė su keturgubu elektros kabeliu. Visas kūnas buvo juodas nuo smūgių.

Pradžioje turėjau tvirtą nuostatą viską neigti ir tylėti. Buvau užsidegusi mintimi, jog dabar būsiu nukankinta už tikėjimą ir Tėvynę. Tad jie mane ypač žiauriai bandė kankinti.  Pamenu, sakiau tardytojams, kad niekada nemaniau, jog sovietinė imperija tokia silpna, kad prieš beginkles merginas turi tokią jėgą rodyti. Paskui buvo galimybė keliais žodžiais persimesti su kita suimtąja, ir ji man pasakė, kad jau vis vien saugumiečiai turi surinkę visą informaciją ir mano auka beprasmė. Tada pakeičiau taktiką ir galvojau, kaip įtarimus nuo tėvo savo nukreipti. Labai bijojau, kad mano šeimai gali būti didžiulių nemalonumų, tai aiškinau tardytojamas, kad viską dariau pati, net prieš tėvo valią.

Byloje buvome dešimt: devynios merginos ir vaikinas. Tardymai ir teismai tais laikais ilgai netrukdavo, ir spalį jau mums buvo paskelbtas nuosprendis: dvidešimt penkeri metai kalėti, paskui dar penkeri metai tremties ir penkeri metai gyvenimo be pilietinių teisių. Pradžioje dar net keturis mėnesius pralaikė mus Klaipėdos kalėjime, tada vežė į Lukiškes, Iš Lukiškių mus išvežė į Leningradą, o iš ten išskirstė po visa Sibirą. Trys iš nuteistųjų patekome į Intos lagerį.


Susiję straipsniai

Skaitiniai 2131535905928466012

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item