Emilija Karčevska. Ar rastume tikrą Lietuvos patriotą Šalčininkuose?

Kalbėti apie patriotizmą nėra lengva. Matyt klausimas, kada mūsų valstybė išugdys patriotiškai nusiteikusius žmones, visada liks aktualus. Dar sunkiau nagrinėti patriotizmo klausimą, kai gyveni Šalčininkuose. Ypatingai dėl mitų, kurie yra apipynę šį Lietuvos Babilonu, Lietuvos Šveicarija vadinamą miestelį. Gal įmanoma juos sugriauti ir pasvarstyti, ar įmanomas pilietinis ir patriotinis ugdymas šiame krašte?

Susitarimas dėl sąvokų – kelias susikalbėjimo link 

Patriotas yra savo valstybe suinteresuotas ir ja besirūpinantis žmogus. Drįstu teigti, kad būtent suinteresuotų ir neabejingų žmonių dabar labiausiai trūksta. Žmonių, kurie neabejingi ne tik Vasario 16 d., ar giedant himną Liepos 6-ąją, bet ir kiekvieną dieną kovojančių su neteisybe tiek viešame, tiek privačiame gyvenime. Žmonių saugančių tiek savo namų kiemą, tiek valstybės teritoriją, ginančių tiek savo asmenines, tiek bendras demokratines vertybes. 

Šalčininkus reikia apibrėžti, nes tai nėra tik savivaldybė netoli Vilniaus. Kartu tai yra vienintelis rajoninis centras, kuriame lietuvių tautybės gyventojai sudaro mažumą (10,8 proc.). Galbūt tai lemia, kad Šalčininkai apipinti mitais, tačiau čia esanti tautinė įvairovė yra nemažiau žavi ir bijoti jos nereikia. Šalčininkai kartais laikomi grėsme Lietuvai, kartais net valstybės vadovų vadinami „ne Lietuva“. Esą būtent ten gyvena mažiausiai valstybei lojalūs žmonės, žiūrintys rusiškus kanalus, tamsūs ir atsilikę. Tai nėra teisinga. 

Šio krašto lenkakalbiai ir rusakalbiai gyventojai myli savo kraštą, savo kaimą, savo gatvę ir kaimyną, jie susitelkę. Tą rodo ne tik pastarųjų rinkimų aktyvumas, kuriuose Šalčininkų regionas dažniausiai būna aktyviausiųjų apygardų penketuke, bet ir žmones suburiantys renginiai, festivaliai, pavasarinės talkos. Žmonės tikrai susitelkę, neabejingi, jie nėra politiškai apatiški. Bėda ta, kad jų suinteresuotumas baigiasi ties rajono riba, su paskutiniu lenkakalbiu ar tuteišiškai kalbančiu kaimu. Dažnai jiems pritrūksta savęs, kaip būtent Lietuvos valstybės gyventojo, supratimo. Čia kyla didysis iššūkis – ar įmanoma, kad lenkų ar rusų tautybės Lietuvos gyventojas būtų Lietuvos patriotas? Kaip ugdyti jo rūpestį Lietuva? 

Lenkas – Lietuvos patriotas? 

Išlaikyti savo tautinę tapatybę ir būti savo tėvynės patriotu – įmanoma, tik tam reikia bent kelių sąlygų. Visų pirma, svarbu aiškiai suvokti, kad valstybė ir tauta yra dvi skirtingos, o ne tapačios sąvokos. Etninė tauta ne visada sukuria savo valstybę, bet politinė bendruomenė, dažnai apimanti etnine priklausomybe besiskiriančius, visada gali kurti ir prisidėti prie savo valstybės kūrimo. Galima išlikti vienos etninės tautos nariu, bet aktyviai propaguoti politinės tautos idėją ir kurti bendrą valstybės ateitį. Labai svarbu, kad būtų aiškiai apibrėžtos etninės ir politinės tautos ribos ir nedaroma grėsmė nė vienos pusės egzistavimui. 

Kartais atrodo, kad aktyvus veikimas su politine tauta užgožia priklausomybę su ja nesutampančiai etninei bendruomenei. Visgi ar tai, kad giedu Lietuvos himną ir dalyvauju Sausio 13-osios aukų atminimo bėgime rodo, kad nesu geras lenkas? Dalyvaujant pilietinėse akcijose, švenčiant valstybines šventes, ar net balsuojant ne už lenkišką partiją, nesi mažesnis lenkas. Esi subalansuotas, turintis etninę ir pilietinę poziciją, gerbi valstybę, kurioje gyveni, ją brangini ir dalyvauji jos gyvenime. Tokiu atveju esi toks lenkas, kokius siekia ugdyti pati Lenkija, nes ne tik suvoki savo etninę tapatybę, bet, kas svarbiausia, uoliai laikaisi ištikimybės savo valstybei.

Kitas dalykas – svarbu nebandyti visokiais būdais lenko sulietuvinti. Galima leisti žmonėms kalbėti, kurti, skaityti, melstis ta kalba, kuri jų širdžiai mieliausia, puoselėti savo kultūrą, nes kuo labiau norėsi lenką sulietuvinti, tuo labiau jis priešinsis.

Galimos priemonės tikslui pasiekti 

Atsakius, kad tikrai įmanoma suformuoti ir atrasti Lietuvos patriotą net ir tokiame krašte kaip Šalčininkai, nemažiau svarbus klausimas – kaip? Ne tik lietuviška mokykla ugdo tave kaip valstybės pilietį ir patriotą. Baigusieji lenkiškas mokyklas nebūtinai yra mažiau patriotiški nei baigę lietuvių mokyklas. Nors didžioji dalis renginių, susijusių su valstybinių švenčių minėjimais, yra siejami tik su miestelio lietuviškąja gimnazija, tai nėra visiška tiesa. Regionų metams paminėti skirtame koncerte savivaldybės aikštėje ar Mindaugo karūnavimo dieną vykusiame himno giedojime dalyvavo visi norintys, dažnai ir kitakalbių mokyklų moksleiviai. Ir lenkiška mokykla padeda įprasminti, o ne riboja pilietinį ugdymą. 

Anksčiau Šalčininkuose gyvavo graži tradicija mokykloms vienai dienai apsikeisti vyresnių klasių moksleiviais. Mainuose dalyvaudavo lietuviškoji ir lenkiškoji miestelio gimnazijos. Tai tapdavo iššūkiu abiem grupėms, ypač lietuviškos gimnazijos moksleiviams, kuriems lenkų kalba nėra kasdienė. Tokia praktika nėra grynas pilietiškumo įrodymas, bet rodo apie galimą toleranciją, draugystę, susikalbėjimą, bendradarbiavimą, kurio trūksta, tačiau jis yra įmanomas. Tik atsirandančiame betarpiško bendravimo santykyje gali gimti pasitikėjimas net tarp tų, kurie yra kitokie. Tik panaikinus negatyvias prasmes ir mitus, kurių tiek daug priviso Lietuvos santykiuose su savo Šalčininkuose gyvenančiais piliečiais, o ne priverstinai norint lenkus sulietuvinti, galima kalbėti apie patriotinį ugdymą bei meilės Lietuvai sklaidą. 

Jei lietuvį sunku išugdyti doru ir lojaliu, valstybe besirūpinančiu piliečiu, ką kalbėti apie kitatautį. Svarbu parodyti, kad Lietuvos lenkai irgi svarbūs savo valstybei, reikalingi realūs bandymai, padedantys užmegzti kalbą ir suprasti kitą. Būtina vėl atrasti, aktualizuoti ir Lietuvos lenkams jau mokykloje atskleisti gausų būtent Lietuvos lenkų kultūros lobyną, ypač literatūrinį paveldą. Lietuvos lenkų proza, socialinė ir politinė mintis, sudėtingas ir reikšmingas krajovcų (XX a. pr. Vilniaus krašte gyvenusių lenkų elito suburto politinio judėjimo) vaidmuo Lietuvos valstybingumo kovoje, yra atramos taškai Lietuvos lenko tapatybei formuoti. Esame tos pačios valstybės gyventojai. Belieka viltis, kad vieną dieną visi tapsime ir jos šeimininkais.