Edvardas Condonas. Gailestingumas be teisingumo sukėlė išnaudojimo krizę

Filmas „Dėmesio centre“ (Spotlight), neseniai pasirodęs Jungtinėje Karalystėje, pasakoja istoriją...

Filmas „Dėmesio centre“ (Spotlight), neseniai pasirodęs Jungtinėje Karalystėje, pasakoja istoriją apie dienraščio „Boston Globe“ darbą atskleidžiant vaikų seksualinio išnaudojimo skandalą mieste. Ir JK, ir JAV filmas sulaukė didžiulio susidomėjimo bei leidžia iš naujo susipažinti su baisiais nusikaltimais, kurie buvo atskleisti Bostone ir daugelyje kitų diecezijų.

Katalikams šis filmas gali kelti prieštaringų emocijų: viena vertus, kiekvienas jaučia pyktį ir pasibjaurėjimą, vienintelius įmanomus jausmus reaguojant į siaubingą išnaudojimą ir to neigimą, kas buvo taip įprasta daugelyje vietų. Kita vertus, jaučiamas bendruomeninis pasipriešinimas žiniasklaidos formuojamoms klišėms apie mūsų mylimą Bažnyčią, apie kurią turime visiškai kitokią patirtį, nei kaip apie vientisą veidmainystės ir blogio įsikūnijimą. Ir tie, ir kiti jausmai yra pagrįsti ir ne tokie priešingi, kaip gali atrodyti.

Mano asmeninės pastangos sutaikyti šiuos du požiūrius atvedė prie kanonų teisės, ypač baudžiamosios teisės, studijų. Tikėjausi sužinoti, kad kanonų teisė buvo problemos dalis, tapusi mechanizmu, leidusiu ignoruoti, atleisti ir pridengti vaikų lytinio išnaudojimo nusikaltimus. Patyriau didelį palengvėjimą supratęs, kad yra priešingai; išnaudojimo modelis ir nusikaltimų dangstymas, ypač būdingas Bostonui ir Los Andželui, nebuvo kanonų teisės pasekmė, netgi ne piktnaudžiavimas ja, bet šiurkštus jos pažeidimas. Nors Kanonų teisės kodeksui reikalingi tam tikri pokyčiai ir atnaujinimai, pati teisė buvo pagrįsta, ir jeigu jos būtų buvę laikomasi, nebūtų atsitikę tokios gausybės tragedijų. Tačiau kai teisės kodeksą galima nebaudžiamam ignoruoti, kad ir koks tvirtas būtų, jį reikia reformuoti.

Popiežius Benediktas XVI vaikų seksualinio išnaudojimo kontekste padarė keletą kanoninių reformų, kurios buvo verkiant reikalingos. Be Bažnyčios baudžiamojo kodekso papildymo modernaus pasaulio atvejais, kaip internetinė pornografija, Benedikto XVI reformų esmė buvo labiau centralizuoti mechanizmą, kuriuo Bažnyčia kovotų su pačiais sunkiausiais nusikaltimais, įskaitant seksualinį išnaudojimą. Atvejai, kurie anksčiau galėjo būti tiriami ir sprendžiami vietinėje vyskupijoje, dabar buvo perleisti Tikėjimo doktrinos kongregacijai, kuriai patikėta nuspręsti, koks procesas turėtų būti pradėtas ir kas turėtų juo rūpintis. Tai buvo reikalingas ir tiesioginis atsakas į kai kurių vyskupijų negebėjimą adekvačiai veikti atsiradus įtarimams.

Jungtinėse Valstijose vyskupai priėmė Dalaso chartiją, kaip ir papildomas kanonines normas, kuriomis kartu su kitomis nuostatomis įsteigė diecezinę patikros komisiją, turinčią užtikrinti nepriklausomumo ir priežiūros priemones procese. Visai neseniai reformos procesui tęsti buvo įsteigta Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija. Tačiau, nepaisant visų realių pastangų, yra aišku, kad darbas dar toli gražu nebaigtas.

Neseniai duotame interviu Marie Collins, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narė, pati buvusi auka, kvietė užtikrinti geresnę apsaugą ir paspartinti bažnytines procedūras, kurios yra „beviltiškai lėtos“, ir pripažino, jog dėl Vatikano biurokratijos labai sunku pasiekti apčiuopiamos pažangos. Lengva tuo patikėti, tačiau pažangos barjerai yra labiau kultūriniai ir asmeniniai negu struktūriniai. Prisimenu dalyvavimą kanoninėje konferencijoje 2014 m. Vienu momentu atliekant procesinius veiksmus išgirdau kurijos kardinolą kalbant apie seksualinę prievartą prieš vaikus kaip „anglosaksų maniją“, ir manau, kad šis kultūrinis kurtumas, jei ne atviras priešiškumas temos rimtumui ir aktualumui, yra tos pačios rūšies, kaip ir kitose kurijos reformos vietose.

Tuo tarpu vietiniu lygmeniu, vyskupijos peržiūri komisijas, turėjusias užtikrinti, kad vyskupai nagrinėtų bylas pagal įstatymą, bet kai kuriose vietose peraugusias į teismus, kur nekalti kunigai iš karto pašalinami iš tarnystės, o jų reputacija sugriaunama, atsiradus bent menkiausiam įtarimui, nors ir išgalvotam ar pagiežingam apkaltinimui.

Apmaudu, kad ir pasauliniu, ir vietiniu lygmeniu išlieka negebėjimas suprasti teisingumo poreikį ar įvertinti riziką pašalinant jį kaip vieną pagrindinių Bažnyčios gyvenimo principų.

Teisingumas yra svarbi Katalikų teologijos ir ekleziologijos dalis. Jis dažnai klaidingai apibrėžiamas kaip priešingas gailestingumui. Tiesą sakant, Bažnyčios mokyme jie yra neatskiriami; Tomas Akvinietis apibūdino šį ryšį sakydamas, kad teisingumas be gailestingumo yra žiaurumas, o gailestingumas be teisingumo yra apsileidimas.

Kunigų lytinio išnaudojimo skandalas tapo įmanomas dėl septintajame ir aštuntajame XX a. dešimtmečiuose vyravusios mąstysenos, kad po Vatikano II susirinkimo neliko vietos nusikaltimo ir teisingumo sąvokoms. Kunigų padaryti lytinio išnaudojimo nusikaltimai buvo įvardijami kaip „skaistybės sunkumai“ ar „psichikos problemos“, atsirado ištisa terapijos centrų ir klinikų rinka, kurios noriai diagnozuodavo, jog išnaudotojai yra savo traumų aukos, o kaltė būdavo suverčiama ydingai celibato taisyklei. Tuomet „reabilituoti“ išnaudotojai kunigai būdavo siunčiami atgal į parapijas, kaip pasirengę grįžti į savo tarnystę. Šis požiūris, sąmoningai laikytas „gailestingu“ būdu tvarkyti šį reikalą, davė baisų pavyzdį, kokia parodija gali tapti gailestingumas, atsietas nuo teisingumo.

Nerealu, kad popiežius Pranciškus kada nors paskelbtų Teisingumo metus, bet apmąstydami Gailestingumo metus turėtume išmintingai prisiminti abi monetos puses. Filmas „Dėmesio centre“ yra galingas priminimas, kad, pašalinus teisingumą iš Bažnyčios sąmonės, lieka piktnaudžiavimas silpnaisiais, tikėjimu ir gailestingumu.

Teksto autorius yra Edvardas Condonas, advokatas, kanonų teisės specialistas.

Pagal Catholicherald.co.uk parengė Monika Midverytė OFS

Susiję straipsniai

Straipsniai 4907544511335629716

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item