Arvydas Kšanavičius. Vasario 16-oji – neišsenkantis tautos stiprybės šaltinis

Sukanka 85-eri metai [tekstas pirmą kartą buvo publikuotas 2003 metais laikraštyje "XXI amži...

Sukanka 85-eri metai [tekstas pirmą kartą buvo publikuotas 2003 metais laikraštyje "XXI amžius" - propatria.lt] nuo Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo. Švęsdami šią sukaktį, atsigręžkime į savo tautos istoriją ir prisiminkime, kokį pėdsaką nuolatos besikeičiančių įvykių tėkmėje paliko Vasario 16-oji – lietuvių vienybės bei kovos dėl laisvės simbolis.

Nepriklausomos ir stiprios valstybės siekis, susiformavęs lietuvių sąmonėje XIII amžiuje, buvo įgyvendintas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurios galybė suklestėjo Vytauto Didžiojo laikais. Tačiau po trečiojo Lietuvos–Lenkijos padalijimo, įvykusio XVIII amžiuje, Lietuva ilgam neteko savo valstybingumo. Tautos sąmoningumą pažadino tik XIX amžiuje prasidėjęs nacionalinio atgimimo sąjūdis, neleidęs užgesti savarankiškos valstybės atkūrimo idėjai ir atvedęs Lietuvą prie nepriklausomybės slenksčio.

Šis sąjūdis aktyvią organizacinę formą įgavo Pirmojo pasaulinio karo metu. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje įvykusioje Lietuvos visuomenės veikėjų konferencijoje buvo nuspręsta pradėti Lietuvos valstybės atkūrimo darbus. Buvo išrinkta dvidešimties asmenų Lietuvos taryba (LT), kuri 1918 m. vasario 16 d. , apie 12 val. 30 min., ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Dokumente pažymima, kad LT skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Nepriklausomybės aktas pasirašytas Vilniuje, Didžiojoje g. 30 (dabar Pilies g. 26), Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti būstinėje. Istoriniam posėdžiui pirmininkavo “Aušros” įkūrėjas, nacionalinio atgimimo patriarchas dr. J.Basanavičius. Aktą pasirašė LT nariai: J.Basanavičius, K.Bizauskas, M.Biržiška, S.Banaitis, P.Dovydaitis, S.Kairys, P.Klimas, D.Malinauskas, V.Mironas, S.Narutavičius, A.Petrulis, J. Šaulys, K.S. Šaulys, J.Šernas, A.Stulginskis, A.Smetona, J.Smilgevičius, J.Staugaitis, J.Vailokaitis ir J.Vileišis.

Nepriklausomybės aktas buvo paskelbtas sunkiomis kaizerinės okupacijos sąlygomis, todėl suverenios Lietuvos valstybės jo paskelbimo dieną dar nebuvo. Tik vėliau drąsiai ištartas žodis taps kūnu. Kaip pažymi Vasario 16-osios Akto signataras P.Klimas, nepriklausomybės paskelbimas “pasiliko nutarimu, kurio okupacijos valdžia neleido vykdyti”. Net “Lietuvos aido” numerį, kuriame buvo išspausdintas šis dokumentas, vokiečių valdžia konfiskavo ir apskritai uždraudė platinti Vasario 16–osios akto tekstą Lietuvoje. Nepaisant draudimų, nelegaliu būdu jis vis tiek buvo platinamas. Kaip matome, LT realios valdžios nepriklausomybės paskelbimo metu neturėjo, tačiau neabejotina ir svarbiausia tai, kad Vasario 16-oji tapo tuo atskaitos tašku, nuo kurio ir prasidėjo Lietuvos valstybingumo įtvirtinimas. Šis aktas įprasmino ilgai trukusią lietuvių kovą už savąją egzistenciją bei apvainikavo tautos lūkesčius sukurti savarankišką valstybę. Pasak P.Klimo, LT nariai pasirašė Nepriklausomybės aktą, “bendrą visiems lietuviams, kad ir kokių pažiūrų jie būtų, jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės”.

Atsikūrusioje Lietuvos Respublikoje (1918-1940) Nepriklausomybės Akto priėmimo data buvo paskelbta valstybine švente, kuri laikinojoje sostinėje būdavo labai iškilmingai pažymima. Pagrindinę kalbą “Į tautą” pasakydavo Lietuvos respublikos prezidentas A. Smetona. 1939 m. vasario 16 d., tarsi nujausdamas artėjantį pavojų, A.Smetona savo kalboje teigė: “Vasario 16 dieną atstatyta Lietuvos nepriklausomybė - nėra naujai gimusi valstybė. Šiandieninė Lietuva yra tęsinys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, nors ir labai susiaurintame plote. Praeities dvasia ir praeities aukos įgalino mus atkurti savo nepriklausomą valstybę, o tos praeities ir šių dienų junginys mus turi paskatinti Lietuvos ateitį kurti taip, kad ji būtų gaji, ištverminga ir atspari prieš visokius pavojus ir netikėtumus”. Po metų, 1940 m. vasario 16 d., Nepriklausomybės diena pirmą kartą švenčiama sostinėje Vilniuje. “Izvestijų” laikraštis Lietuvai tą dieną paskyrė vedamąjį, kuriame akcentavo Sovietų Sąjungos nuolatinę pagarbą laisvo tautų apsisprendimo principams ir atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus grąžinimas Lietuvos Respublikai “yra aiškus įrodymas tos taikingos Sovietų Sąjungos politikos, kuri gerbia mažųjų tautų suverenias teises ir yra pasiryžusi stropiai ginti jų saugumą”. O SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas, pasirašęs su Ribentropu slaptuosius protokolus, nulėmusius Lietuvos likimą jau 1939 metais, išdrįso atsiųsti Lietuvos užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui telegramą ir pareikšti savo “nuoširdžius sveikinimus ir linkėjimus tolesniam Lietuvos valstybės klestėjimui ir stiprėjimui”. Ko verti SSRS linkėjimai Vasario 16-osios proga, parodė 1940-ųjų birželis…

Lietuvai praradus nepriklausomybę, okupantai griežtai uždraudė minėti šią svarbią tautai datą. Tačiau slaptai ji vis tiek būdavo švenčiama. Todėl neabejotina, kad vasario 16-osios sakralinė prasmė per visą sovietinės okupacijos laikotarpį tapo tuo neišsemiamu energijos šaltiniu, kuris visiems patriotams, kovojantiems su pavergėjais, suteikdavo naujų jėgų. 

M.Gorbačiovo “perestroikos” politiniame kontekste, 1988-ųjų pradžioje, artėjant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70–osioms metinėms, LKP CK ideologinės pajėgos, turėdamos ketinimą sumenkinti vasario 16-osios istorinę reikšmę, per žiniasklaidą pradėjo propagandinę kampaniją, nukreiptą prieš šią šventę. Komunistų partijos CK 1988 metų sausį net įsteigė specialią komisiją, kuriai vadovavo partijos antrasis sekretorius N.Mitkinas. Jo įsakymu “Tiesoje” buvo pradėta spausdinti straipsnių serija “Ideologinių diversijų užkulisiai”. Straipsniuose smerkiama “buržuazinių nacionalistų” bei “klerikalinių ekstremistų” veikla, “demaskuojami” jų pikti kėslai, kurių tikslas – atitraukti sovietinę darbo liaudį nuo pasirinkto socialistinio gyvenimo kelio ir atkurti buržuazinę santvarką su fašistiniu A.Smetonos režimu. Pats LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila (kurį jau 1988 metų spalį pakeis A. Brazauskas), likus savaitei iki Nepriklausomybės šventės, “Tiesoje” išdėstė Lietuvos komunistų partijos požiūrį į Lietuvos valstybingumo istoriją. Jis tvirtino, kad Lietuvos valstybingumą 1918-1919 metais atkūrė “joje įvykusi socialistinė revoliucija”. Pasak LKP CK pirmojo sekretoriaus, “ši išvada antikomunistams, žinoma, nėra priimtina, ir jie labai norėtų perrašyti istoriją. Tai liudija ir jų mėginimai išaukštinti buržuazinės Lietuvos tarybos narių 1918 vasario 16 d. pasirašytą dokumentą, vėliau pavadintą Nepriklausomybės Aktu, taip pat jų pastangos įpiršti Lietuvos darbo žmonėms mintį, kad šią datą esą reikia iškilmingai minėti”. “Šie socializmo priešininkai, - toliau veidmainiavo R.Songaila,- degdami neapykanta darbo žmonėms, ignoruoja tą akivaizdų faktą, kad lietuvių tauta į tarybinių tautų šeimą įstojo savarankiškai ir kad kiekvienas jos narys turi lygias teises”. R.Songailos įsitikinimu, “Tarybų Lietuvos darbo žmonės griežtai smerkia buržuazinių nacionalistų ir klerikalinių ekstremistų saujelę, kuri, Vakarų ardomųjų centrų inspiruojama, vėl ruošiasi antitarybiniams išpuoliams, - šį kartą prisidengus jau minėtu vasario 16-osios aktu!”

1988 m. vasario 11 d. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas paskelbė proklamaciją, skirtą artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės 70-ies metų jubiliejui pažymėti. Joje akcentuojama, kad JAV niekuomet nepripažino ir nepripažins Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Proklamacijoje paminėtos Vilniuje ir Kaune vyksiančios demonstracijos, cituota N. Sadūnaitės kalba. “Amerikiečiai labai brangina nepriklausomybę, saugo Dievo duotas teises ir jaudinasi, kad Lietuvoje nesiliauja religiniai ir politiniai persekiojimai, prievarta vykdoma rusifikacija, uždrausti net etiniai ryšiai. Dėl viso to mes ir demonstruojame savo solidarumą lietuvių tautai, (…) ir tikime, kad jos laisvės dvasia yra nesunaikinama”, - rašoma dokumente.

Į šios proklamacijos pasirodymą skubiai sureagavo sovietinės valdžios administracija. Vasario 12 dieną Vilniuje, Gedimino aikštėje, LKP CK organizavo specialų mitingą, nukreiptą prieš JAV imperialistų bandymus kištis į LSSR vidaus reikalus. Mitinge, kuriame buvo suvaryta apie 15 tūkst. žmonių, oratoriai pasmerkė JAV prezidento sveikinimo proklamaciją bei „protestavo“ prieš Vakarų ardomųjų centrų ketinimus sukiršinti Lietuvos gyventojus. Renginyje dominavo šūkis: “Užsienio šmeižtui – ne !”

Prieš vasario 16–ąją komunistinė valdžia Lietuvos žmones įvairiais būdais perspėjo, kad jie nedalyvautų jokiose “nacionalistų” demonstracijose. Priešingu atveju, buvo grasinama dideliais nemalonumais. Siekiant palaikyti viešąją tvarką vasario 15-16 dienomis, LKP CK pasitelkė milicijos ir KGB pareigūnus, o valstybinių įstaigų administracijoms nurodė, kad šios sudarytų draugovininkų savanorių būrius, kurie budėtų “pavojingomis” dienomis. 

1988 m. vasario 16 d. Vilniaus valdžia uždraudė praeiviams rinktis į didelius susibūrimus, o centrinėse miesto gatvėse sutelkė daugybę saugumiečių, milicininkų bei draugovininkų. Nepaisant trukdymų, melo kampanijos ir draudimų, Vilniuje ir Kaune vis dėlto įvyko okupacinės valdžios organų nesankcionuotos demonstracijos, nors visą dieną Lietuvos disidentai – N.Sadūnaitė, A.Terleckas, V.Bogušis bei P.Cidzikas buvo išlaikyti namų arešte, kad negalėtų dalyvauti organizuojamose akcijose. Pakviestų korespondentų iš užsienio jau nebuvo, nes po pietų jie išvyko į Maskvą, o demonstracijos įvyko tik po septintos valandos vakaro. Vilniuje, Rasų kapinėse, žmonės padėjo gėlių ant dr. J Basanavičiaus kapo, Šv. Mykolo bažnyčioje aukotos specialios šv. Mišios, o vėlų vakarą susirinkta prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir Vilniaus Katedros.

N.Sadūnaitė prisimena: ”Buvo daugiau kaip 15 tūkst. žmonių. Milicija ragino visus eiti namo. Tada žmonės pradėjo eiti Gedimino prospektu. Kadangi minia prospekte buvo didelė, milicija bandė ją suskaidyti ir išsklaidyti į šonines gatveles”. Pasak N.Sadūnaitės, milicijos pareigūnai su demonstrantais “elgėsi žiauriai. Reikėjo daug žmonių paguldyti į ligonines – 160 vien tik Santariškių ligoninėje. Tačiau milicija bandė tai nuslėpti”.

Kadangi užsienio korespondentai išvyko anksčiau, nei įvyko demonstracijos, jie neturėjo galimybių objektyviai nušviesti Vasario 16-osios įvykių. Iš jų publikacijų daugeliui skaitytojų galėjo susidaryti įspūdis, jog Lietuvoje nieko neįvyko. Tuo ypač džiaugėsi sovietiniai pareigūnai, teigdami, kad Vakarų specialiųjų tarnybų ideologinės diversijos aktas nepavyko. Tik vėliau LSSR vidaus reikalų ministras S.Lisauskas žurnalistams pareiškė, kad vasario 16-ąją vis dėlto pasitaikė neramumų: suimti dvidešimt du žmonės, kurie pažeidė viešąją tvarką. O įvykusią demonstraciją ministras palygino su futbolo sirgalių netvarka. Jis pabrėžė, jog saugumo priemonių sustiprinimas tą dieną buvo neišvengiamas, nes galėjo įvykti masinės riaušės.

Iškreipti vasario 16-osios įvykių vertinimai parodė esamos valdžios veidą. Anot istoriko V. Tininio, komunistinės administracijos surengtas “politinis farsas sukėlė Lietuvos gyventojų, ypač inteligentijos, pasipiktinimą. Lietuvoje brendo nacionalinė revoliucija”.

Po metų, 1989 m. vasario 16 d., Nepriklausomybės paskelbimo sukaktis paminėta be jokių trukdymų, netgi dalyvaujant komunistinės valdžios atstovams. Šventiniai renginiai prasidėjo vasario 15 dieną Kaune, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo sesijos dalyvių ir svečių sutikimu Pilies aikštėje. Po to Aukštųjų Šančių karių kapinėse įvyko iškilminga ceremonija, kurios metu pagerbti savanoriai, žuvę dėl Lietuvos nepriklausomybės. Vakare Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vyko šventinė LPS Seimo 3-ioji sesija. Sugiedojus Lietuvos valstybinį himną, iš salės buvo išneštas vainikas ir padėtas R.Kalantos susideginimo vietoje. LPS Seimo sesijos oratoriai apžvelgė didvyriškas lietuvių tautos kovas už nepriklausomybę, analizavo išstojimo iš SSRS galimybes, akcentavo dvasinių vertybių svarbą visuomeniniame gyvenime. Mintimis dalijosi J. Oksas, V. Landsbergis, V. Aliulis, Č. Stankevičius, A. Raškinis, M. Lukšienė, S. Tamkevičius, A. Smailys, K. Antanavičius, A. Terleckas, A. Juozaitis, H. Kobeckaitė, A. Klimaitis, R. Bartusevičius, A. Patackas, A. Saudargas, E. Zingeris ir kt. LPS Seimo tarybos pirmininkas prof. V.Landsbergis susirinkusiesiems salėje pasakė: ”Kelias į mūsų norimą ateitį – tai ir ateities aiškinimosi kelias. Šūkiai vienokie ir kitokie blyksteli, švysteli tam kelyje, tai paakindami, tai klaidindami, bet vedančioji pirmyn šviesa turi gimti širdyse ir protuose, sukurti sąmoningų žmonių bendriją. Ją gali vesti tikėjimas. Tebūnie tai visus vienijantis dorovinis ir pilietinis tikėjimas ir valingas nusiteikimas – Lietuva. Mūsų visų Lietuva, kuri turi teisę gyventi, kuri nori gyventi, kuri gyvens”.

“Ar užteks mums valios ir ryžto įgyvendinti amžiną lietuvių tautos nepriklausomybės siekį? - klausė Kauno sąjūdietis R. Bartusevičius. – Ar reikės laukti, kol ateis nauja karta, norinti būti laisva ir nepriklausoma? (…) Tauta ir pasaulis laukia, kad Sąjūdžio Seimas deklaruos nepriklausomybės siekį. Jeigu mes to nepadarysime, sukelsime nusivylimą ir neteksime lietuvių tautos pasitikėjimo. Šiandien turime aiškiai pasakyti, kad mes – už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą”.

Vasario 16-ąją, po vidurnakčio, 1 val. 40 min., šventinėje Sąjūdžio Seimo sesijoje priimta LPS Seimo Deklaracija, kurioje konstatuojama: „(…) Nors Vokietija ir SSRS 1939-1940 metais ultimatyvia prievarta ir tarpusavio susitarimu aneksavo Lietuvos valstybę, juridinis tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas tebegalioja. (…) Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato”.

“Šioji deklaracija, - savo politinėje autobiografijoje akcentuoja V. Landsbergis, - buvo faktiškai Lietuvos nepriklausomybės kaip tautos teisės ir mūsų tikslo deklaracija”.

Vasario 16-osios šventiniai renginiai tęsėsi. 8 valandą ryto Kauno Arkikatedroje Bazilikoje vyko iškilmingos Mišios. Po jų, daugiatūkstantinė žmonių minia patraukė Istorijos muziejaus sodelio, kuriame buvo atidengta J.Zikaro “Laisvės” statula, link. Ją atidengė Lietuvos laisvės kovų dalyvis architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, o pašventino kardinolas V. Sladkevičius. Savo kalboje kardinolas pažymėjo, jog nepriklausomybės šventę “mes švenčiame čia šiandien ne kaip turimą nepriklausomybę, bet kaip norimą, kaip trokštamą, kaip laukiamą, kaip mūsų pačių pastangomis siekiamą. Ir mes tikime, kad nepriklausomybė nebus tik praeities dalykas, tik praeities reiškinys, prisiminimas, bet bus ir šių dienų tikrovė. (…) Nepriklausomybė istorijos žingsniais pamažu keliauja mūsų krašto link, ateis vėl į mūsų tėvų žemę, ir mes pasijusime, kad esame ne tik Lietuva, bet ir laisva, nepriklausoma tauta”. Po V. Sladkevičiaus pasisakymo iškilmingai nuskambėjo V. Landsbergio parašyta, o šventės vyriausiojo organizatoriaus A. Norvilo perskaityta Sąjūdžio Seimo narių priesaika: “Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva! Mūsų likimas – Lietuva! Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės!” Mitinge dalyvavo Sąjūdžio, Lietuvos laisvės lygos, LTJS “Jaunoji Lietuva”, kitų organizacijų atstovai bei LKP vadovai A. Brazauskas ir V. Beriozovas. Vakare Nemuno ir Neries santakoje įvyko kitas mitingas ir šventinis fejerverkas.

Vilniuje Vasario 16-osios minėjimas prasidėjo Mišiomis Arkikatedroje. Antrą valandą dienos prie namo Pilies gatvėje 26, kuriame buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Aktas, atidengta paminklinė lenta. Valstybiniame akademiniame teatre vyko šventinė konferencija. Po to surengti trumpi paminėjimai Rasų kapinėse prie dr. J.Basanavičiaus bei J.Vileišio kapų, prie pirmosios Vilniaus lietuvių gimnazijos, prie teatro rūmų, kuriuose 1917 metais vyko lietuvių konferencija, prie Nacionalinės filharmonijos bei kitose Vilniaus istorinėse vietose, susijusiose su Nepriklausomos Lietuvos kūrimu. Vakare sporto rūmuose įvyko šventinis koncertas, o Katedros aikštėje – mitingas ir folkloro vakaras.

Nepriklausomybės paskelbimo dieną paminėjo visa Lietuva: šventiniai renginiai vyko Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje bei kituose miestuose. Kėdainiuose atidengtas restauruotas paminklinis akmuo Lietuvos nepriklausomybei, kuriam sugrąžinta buvusi atributika: Vytis, Gediminaičių stulpai. Taip pat pagaminta nauja lenta su užrašu: “Žuvusiems už Tėvynę 1918-1928 m. Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”. O Salantų parke (Kretingos r.), prie šventoriaus, atstatytas Lietuvos Nepriklausomybės paminklas. 

Po Vasario 16-osios renginių Sąjūdį, kuris Seimo 3-ioje sesijoje išreiškė ryžtą siekti Lietuvos nepriklausomybės, komunistinė valdžia apkaltino ekstremistinėmis nuotaikomis. Komunistų partijos lyderis A.Brazauskas per Lietuvos radiją teigė, jog “kai kuriuose renginiuose (…) nuskambėjo tokių lozungų, kurie mus jaudina, kurie jokiu būdu nepriimtini. Ir kurie netgi klaidina gyventojus. (…) nepriklausomybės šūkiai – kraštutinis žingsnis”. O LKP CK XVII plenume, kuriame komunistai pasisakė už Sąjūdžio veiklos suvaržymą, A. Brazauskas būgštavo, kad Lietuva “visiškai netoli tos ribos, už kurios seka ypatinga valdymo forma ir sugrįžimas į niūrius praeities laikus”.

1990 m. vasario 16 d. Lietuvoje vyko Nepriklausomybės paskelbimo 72-ųjų metinių renginiai. Kaune, Karo muziejaus sodelyje, atidengtas ir pašventintas paminklas “Žuvusiems už Lietuvos laisvę”. Iškilmingame ceremoniale dalyvavo tūkstančiai žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos bei užsienio valstybių. Prie namo (Panerių g. 34), kuriame gyveno Romas Kalanta, jam atminti atidengta memorialinė lenta. Aukštųjų Šančių kapinėse vyko Lietuvos karių, žuvusių dėl Lietuvos laisvės, pagerbimas. O jaunalietuviai ties Lenino paminklu toliau vykdė pradėtą okupacinės armijos karinių dokumentų grąžinimo akciją. Sugrąžinta apie 700 karinių dokumentų. Vilniuje, Lietuvos moksleivių rūmuose, vyko akademinė valanda “Jaunuomenės uždaviniai nepriklausomybės priešaušryje”. Kalbėję Lietuvos rezistentai V.Petkus, P.Plumpa apžvelgė rezistentų kančių kelius. A.Juozaitis, A.Žygas bei G.Damušytė akcentavo svarbiausius Lietuvos ir užsienio jaunimo dabarties tikslus. Pasibaigus šiam renginiui, jo dalyviai su vėliavomis ir deglais nužygiavo prie LSSR Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur įvyko karinių bilietų grąžinimo akcija – grąžinti 758 dokumentai. Po to eisenos dalyviai sustojo prie paminklo žuvusiems 1861-1863 metų sukilėliams ir pagerbė jų atminimą, o Katedros aikštėje surengė mitingą “Būkime verti laisvės”, kurio esminis akcentas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Kretingoje, centrinėje miesto aikštėje, atidengtas ir pašventintas Laisvės paminklas, Prienuose atidengtas atstatytas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio paminklas (pastatytas 1937 m.), kurį 1954 metais buvo nugriovęs sovietų armijos dalinys.

1990 metais Vasario 16-oji paminėta dar SSRS okupacijos sąlygomis. Tačiau Lietuvos žmonės ją šventė su tokiu nusiteikimu širdyje, tarsi Lietuva jau būtų nepriklausoma. Ir iš tikrųjų – laukti buvo likę visiškai nedaug: maždaug po mėnesio Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba visam pasauliui paskelbė, jog Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė, o Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas (…) yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas.



Susiję straipsniai

Vasario 16-oji 4349333593598121579

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item