Antanas Ališauskas. Ar pagrįsti kaltinimai genocidu, ištraukti iš KGB archyvų?

www.lzinios.lt Jau keleri metai netyla reikalavimai panaikinti ginkluoto pasipriešinimo sovie...

www.lzinios.lt

Jau keleri metai netyla reikalavimai panaikinti ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai kovoje žuvusio Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vado Juozapo Krikštaponio atminimo ženklus: atimti Kario savanorio statusą (po mirties), panaikinti paminklą Ukmergėje, pasmerkti kaip nacistinį karo nusikaltėlį. Tačiau nepriimtina remtis SSRS KGB tardymų metu išgautais liudijimais prieš šį kovotoją kaip besąlygiška tiesa. 

J. Krikštaponio kaltintojai teigia, kad jis neva dalyvavo naikinant Baltarusijos žydus. Todėl būtina prabilti apie mažai žinomus Vyčio apygardos partizanų vado J. Krikštaponio gyvenimo faktus, kurie surinkti iš archyvinių dokumentų, publikacijų, neskelbtų šaltinių. 

Pirmiausia pasakytina, kad nėra aišku, ar nacistiniuose ir sovietiniuose dokumentuose rašoma apie vieną ir tą patį asmenį. Įvairiuose dokumentuose ir šaltiniuose nurodyti skirtingi asmens tapatybės duomenys: J. Krištaponis, kpt. Krištaponis, Juozas Krikštaponis (Krištaponis) Juozas Krištaponis, kpt. J. Krikštaponis, kpt. Krištaponis, kpt. Jonas Krištaponis, Jonas Krikštaponis, Juozas Krikštaponis, ltn. Juozas Krištaponis, ltn. Juozas Krištapavičius, ltn. Krištaponis. Vienuose sovietų saugumo (SSRS MGB) dokumentuose nurodomas Juozas Krištaponis, kituose – partizanų junginio vadas Krikštaponis arba Krištaponis (be vardo). Į šį klausimą iki šiol nėra vienareikšmiškai ir neabejotinai atsakyta. 

Iš tikrųjų Vyčio apygardos vadas buvo Juozapas Krikštaponis, Jono sūnus. 

Tolesnis tekstas skirtas tiktai tai situacijai aptarti, jeigu visais aukščiau paminėtais skirtingų pavardžių ir tapatybių vartojimo atvejais tai yra vienas ir tas pats asmuo.

Įkaitai policijos batalione

Kaltinimai J. Krikštaponiui grindžiami tuo, kad jis nacistinės Vokietijos okupacijos metais priklausė policijos batalionui, vadovavo vienai iš kelių jo kuopų. Lietuvių kariniai ir politiniai veikėjai policijos batalionus jų kūrimosi stadijoje vertino kaip Lietuvos pradines karines pajėgas, kurias reikia išlaikyti net griežto vokiečių valdymo sąlygomis ir išsaugoti ateities kovai dėl nepriklausomybės. Policijos bataliono narių priesaikoje rašoma apie kovą su sovietiniu bolševizmu. Kova prieš bolševizmą, kurio siaubą Lietuva patyrė nuo 1940 m. sovietinės okupacijos iki karo pradžios, policijos bataliono nariams, lietuvių visuomenės lyderiams atrodė priimtina. Priesaikos tekstas buvo toks: „Aš, policijos tarnautojas, prisiekiu būti ištikimu ir drąsiu; prisiekiu, kad sąžiningai vykdysiu visas tarnybines pareigas, ypač kovoje su mirtinu bolševizmu“. Vėliau priesaikos tekstas nežymiai keitėsi: „Prisiekiu būti ištikimas, narsus ir paklusnus. Visas savo tarnybines pareigas, ypatingai kovoje prieš tautas žudantį bolševizmą, atlikti sąžiningai. Už šitą priesaiką esu pasirengęs aukoti savo gyvybę. Tepadeda man Dievas“. Priesaiką priimdavo ne vokiečiai, o lietuviai karininkai.

Policijos bataliono prievartinės komandiruotės į Baltarusiją tikslas archyviniame dokumente suformuluotas šitaip: „plotų išvalymas nuo užsilikusių bolševikų kariuomenės likučių ir bolševikų partizanų“. Nuvykus į Baltarusiją batalionas prieš jo valią integruotas į Vokietijos Reicho 11­ąjį policijos rezervinį batalioną ir neteko net hipotetinio savarankiškumo. Galima sakyti, jog tai įkaitų padėtis. Teigiama, kad Baltarusijoje vokiečių karinė vadovybė panaudojo atskirus bataliono narius karo belaisvių, žydų, civilių gyventojų persekiojimui ir daliniam naikinimui.

Toli gražu ne viskas priimtina kaip besąlygiška tiesa. Pavyzdžiui, batalionui inkriminuojamas Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių sušaudymas. Tačiau nuteistų policijos bataliono narių tardymo protokoluose šie kaliniai apibūdinti kaip raudonosios armijos politiniai darbuotojai, vadovai, kuriuos pasmerkė vokiečiai. Lietuvių nacionalistų partija protestavo prieš policijos bataliono panaudojimą žudynėse, tai įvertindama, kaip Lietuvą kompromituojantį ir žeminantį aktą. Lietuvių nacionalistų partijos parengtame memorandume Vokietijos Reicho vadovybei rašyta: „Iš Lietuvos teritorijos
išvykusiems batalionams pavedama Lietuvą ir lietuvį žeminančios užduotys – Gudijos žydų ir civilių, rusų belaisvių šaudymas ir korimas. Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti, juos pačius grasoma sušaudyti“.

Antinacistinės nuotaikos
Kita vertus, egzistuoja ir toks dokumentuotas vietinių gyventojų požiūris. 1943 m. pavasarį į Vakarų Baltarusijos miškus atvykusį sovietų pogrindininką, vėliau – vieną svarbiausių sovietinės Lietuvos veikėjų Motiejų Šumauską, tuo metu sovietinių (raudonųjų) partizanų štabo operatyvinės grupės vadą Baltarusijoje, labai nustebino ir net suglumino vietos gyventojų atsiliepimai apie lietuvių policijos batalionų karius.

Apie tai M. Šumauskas 1943 m. balandžio 25 d. rašė savo pranešime Antanui Sniečkui. M. Šumauskas stebėjosi „keistu dalyku“: vietiniai gyventojai buvo itin geros nuomonės apie lietuvius, tarnaujančius vokiečių „baudžiamuosiuose būriuose“. Tarp lietuvių policininkų dominuoja antivokiškos nuotaikos, jie nenorį tarnauti naciams, Lietuvis karininkas neleido sudeginti Begomlio (Biahomlio) gyvenvietes. Tai padaryti norėjo baltarusiai policininkai. Beresniovkos kaimo gyventojai tvirtino lygiai tą patį: jeigu ne lietuviai, jų kaimas būtų nušluotas nuo žemės paviršiaus, t.y. sudegintas. Lietuviai neleidę žudyti šio kaimo žmonių.

Pagal archyvinius duomenis (čekistų tardymų metu išgautus parodymus) šaudė vokiečių karininkai, trys lietuviai leitenantai, atskiri eiliniai bataliono nariai, taip pat dalyvavo vietiniai policininkai, vokiečių kareiviai. J. Krikštaponio tarp jų (šaudžiusiųjų) nebuvo. Neatmestina versija, kad tuo metu J. Krikštaponis jau buvo pasitraukęs (dezertyravęs) iš bataliono. Vien nuo 1941 m. spalio 10 d. iš tarnybos batalione dezertyravo 52 asmenys. Vienas tardomasis į tardytojo klausimą „Ar tiesa, kad daugelis kareivių, karininkų iš bataliono pasitraukė?“, atsakė: „Tiesa“. Į klausimą: „Ar jie pasitraukė todėl, kad jie nenorėjo dirbti vokiečiams, kurie žudė žmones?“, atsakė: „Taip“.

Niekiniai liudijimai
J. Krikštaponis kaltinamas pagal dviejų ištardytųjų liudijimus. Priimti juos kaip neginčijamą tiesą ir ignoruoti visų kitų esamų duomenų visumą, – lygiai tas pats, jei šiuolaikiniame procese prokuroras byloje paliktų tik asmenį įkaltinančius parodymus, tačiau iš bylos išimtų ar prie bylos neprijungtų kaltinamajam palankių ar neutralių liudijimų. Tokios bylos vadintinos „politiniu užsakymu“. Net LGGRT centras, kreipdamasis į prokuratūrą ir prašydamas teisiškai įvertinti jo veiklą, pažymėjo, kad tik esant nepaneigiamam pagrindui, galima kreiptis į teismą dėl valstybinių sprendimų J. Krikštaponio atžvilgiu panaikinimo.

Apie naikinimo akcijas parodymus 1961 m. ir 1980–1982 m. davė policijos bataliono 2­osios kuopos, kuriai priklausė J. Krikštaponis, keturiolika narių. Iš šių keturiolikos ištardytųjų vos du paminėjo J. Krikštaponį. O juk jie visi be išimties turėjo jį paminėti kaip savo kuopos vadą ir tiesioginį įvykių dalyvį, pasak kaltintojų, dalyvavusį taikių gyventojų naikinime. Iš kitoms to paties bataliono kuopoms priklausiusių apklaustųjų apskritai niekas nepaminėjo J. Krikštaponio, tarsi jo nebuvę. Nė vienas apklaustasis jo nematė įvykių vietoje ginkluoto. Akivaizdu, kad J. Krikštaponis nešaudė žmonių.

Taip pat akcentuotina, kad nuteisiant kelias dešimtis policijos bataliono narių už priklausymą batalionui, o kai kuriuos – ir už dalyvavimą naikinimo akcijose, praėjus keleriems metams po karo ir vėliau (1948–1949 m.), J. Krikštaponio niekas kaip šių įvykių dalyvio taip pat nepaminėjo. Jis prisimintas tik 1980–1982 m. Tuo laikotarpiu buvo nustatyta, kad vieno Baltarusijos geto gyventojų naikinime dalyvavo kuopos būrio vadas, bataliono vado adjutantas ltn. Jurgis Juodis, kuriam įsakymus davė vokiečiai, o šis – pavaldiniams. Šis epizodas vieno liudytojo nepagrįstai inkriminuojamas J. Krikštaponiui. J. Juodis gyveno ir 1986 m. mirė JAV, turėjo šios šalies pilietybę. Jis nebuvo pripažintas karo nusikaltėliu, nebuvo deportuotas iš JAV. J. Juodis, skirtingai nuo J. Krikštaponio, galėjo duoti parodymus ir turėti gynėją.

Apie paminėtus dviejų asmenų liudijimus pasakytina, kad tai abejotinos SSRS KGB tardymų metu išgautos žinios. Vienas iš jų gana nerišliai aiškino, kad masiškai atsisakančiuosius dalyvauti vokiečių surengtame gyventojų šaudyme J. Krikštaponis (jeigu tikėti, kad jis apskritai buvo įvykio vietoje) ragino iš pavojingos vietos kuo greičiau pasitraukti, kad patys nebūtų nušauti. Tą jie ir padarė. Nors, kita vertus: sunkiai įtikėtina „demokratija“, kuomet egzekucijai vadovauja hitlerininkai.

Taip paliudijęs asmuo pats buvo nuteistas 1949 metais. Tų metų jo archyvinėje baudžiamojoje byloje jokių parodymų apie J. Krikštaponį nėra. O juk tuo metu nuo žiauriųjų įvykių buvo praėję vos 7 metai. Tačiau apklausiamas 1980 m. ir 1982 m. šis liudytojas staiga prisiminė J. Krikštaponį kaip egzekucijų dalyvį. Pabrėžtina, kad sykiu su šiuo liudytoju SSRS MGB sudarytoje baudžiamojoje byloje, kurioje nuteista 13 bataliono policininkų, jokių faktinių duomenų (įrodymų) prieš J. Krikštaponį nėra, net keistasis liudytojas tuo metu (1948 m.) prieš jį neliudijo. 

Kitas asmuo teigė, kad J. Krikštaponis buvo šaudymo vietoje, kartu su kitais davė komandą, nors vėliau duotuose parodymuose prisipažino šaudymų nematęs.

Tikslingo kompromitavimo šešėlis

Būtina pabrėžti, kad maždaug 1960 m. SSRS KGB iniciatyva okupacinis režimas nutarė kompromituoti Lietuvos partizanus ir ypatingai jų vadus profesionaliai: publikuoti tardymų metu išgautus (neretai sufabrikuotus) ir atitinkamai parinktus parodymus ir jų ištraukas kaip
dokumentuotus įrodymus. Įmanomas dalykas, kad tie du parodymai prieš J. Krikštaponį yra žmonių atmintyje likusio iškilaus apygardos vado kompromitavimo proceso dalis.

J. Krikštaponio veiklos tyrėjų tekstuose po sąvokų „esama žinių“, „leidžia teigti“, kad dalyvavo, išguldomi KGB duomenys. Jeigu istorikams tokių archyvinių žinių, nepriklausomai nuo jų kilmės ir atsiradimo aplinkybių, įrašyti asmenį į žydšaudžių sąrašą gali ir pakakti, šito negali pakakti teisinio tyrimo institucijoms, pavyzdžiui, prokuratūrai. Neturi likti nė menkiausios abejonės žmogaus asmenine kalte dėl jo įvykdytų konkrečių individualių nusikalstamų veikų. Kaltinimai nusikaltimų vykdymu privalo būti grindžiami nuosekliais, gausiais ir vienas kitam neprieštaraujančiais įrodymais.
Civilizuotas procesas tiria įrodymus, patikrina jų sąsajas, leistinumą, nuoseklumą, neprieštaringumą, įrodomąją reikšmę, palygina skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją, įvertina kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaro išvadą.

Įrodymų patikimumas atskleidžiamas faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumu. Vien tiktai pagal du SSRS KGB vykdytų tardymų metu išgautus (galimai sufabrikuotus) liudijimus, absoliučiai daugumai kitų tardomųjų (buvusių bataliono policininkų) nieko blogo apie J. Krikštaponį nepaliudijus ir jo net nepaminėjus, nevalia išmesti už laisvę žuvusį partizanų vadą į istorijos šiukšlyną, sutrypti jo atminimą.

Paskaičiuota, kad nuteista maždaug 40 policijos bataliono narių (skaičius negalutinis), tačiau prieš J. Krikštaponį iš šio skaičiaus tardymų metu pasisakė vos du. Nekaltumo prezumpcija galioja ir mirusiems. Galioja net labiau nei gyviesiems, kurie turi galimybę gintis.

Gestapo kalėjimo gniaužtuose
1990 metais, kai J. Krikštaponis nebuvo kaltinamas dalyvavęs karo nusikaltimuose, savo prisiminimuose (jie paskelbti, tačiau J. Krikštaponio kaltintojų ignoruojami) jo sesuo Veronika Juodienė pažymėjo, kad brolis visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių okupantų ir
sovietinių partizanų (teroristų), kurie jo vos nesušaudė, vėliau buvo vokiečių suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime. Jame pasodintas į vieną kamerą su suimtais komunistais. Pradžioje šie galvojo, kad J. Krikštaponį pas juos įmetė kaip šnipą, bet kai pamatė, kaip šis smarkiai sumuštas, suprato, kad ne.

J. Krikštaponio dukterėčia paliudijo, kad jos motina yra pasakojusi, jog brolis Juozas iš policijos bataliono dezertyravo, nes buvo kategoriškai nusiteikęs prieš tokią tarnybą vokiečiams. Dukterėčia akcentuoja mamos žodžius, išreiškiančius brolio nuostatas: jis netikėjo nei vokiečiais, nei rusais, nei amerikonų pagalba. Lietuva, gimtinė jam buvo išskirtinai artimos ir svarbios. Mama minėjo, kad J. Krikštaponis net su žmona išsiskyrė todėl, kad ta bendravusi su vokiečiais.

J. Krikštaponis nuo 1942 m. vadovavo Ukmergės apskrityje veikusiam antinacių pogrindiniam Tautiniam frontui, nukreiptam prieš vokiškąją okupaciją. Pagal jo kaltintojus, jis tuo metu neva žudė žmones Baltarusijoje. Po jo dezertyravimo (jeigu taip iš tikrųjų buvo) vokiečiams nieko kito neliko, kaip savo dokumentuose užfiksuoti, kad J. Krikštaponis atleistas į atsargą. Lygiai tokios pačios taktikos laikėsi okupacinė sovietų armija, iš kurios Lietuvos jaunuoliai masiškai dezertyravo 1990–1991 metais. 

Jaunuoliai pabėgdavo, slapstydavosi, o okupantui jų neradus ir neįstengiant susigrąžinti, būdavo įrašoma, kad jie išleidžiami į atsargą (demobilizuojami).

Pasitraukęs iš bataliono J. Krikštaponis sugrįžo į tėviškę slapstėsi. Sesuo Veronika 1944 m. pabaigoje sovietų saugumo suimta už pagalbą brolio vadovaujamiems Vyčio apygardos partizanams ir tardytojo klausiama, ką brolis veikė vokiečių okupacijos metais, atsakė, kad „tarnavo Plechavičiaus armijoje“ (turima mintyje Lietuvos Vietinė rinktinė, kurią vokiečiai už nepaklusnumą 1944 m. likvidavo, dalį jos karių sušaudė).

Buvusią situaciją atkurti padeda autentiškas archyvinis dokumentas, saugomas Lietuvos ypatingajame archyve. Jame užfiksuota, kad Juozas Krikštaponis suimtas Vokietijos Reicho gestapo ir kalinamas Kauno kalėjime. Šio įvykio išskirtinumą rodo tai, jog prieš tai jis galimai priklausė
vokiečių kontroliuojamam policijos batalionui ir esą ištikimai tarnavo. Todėl kyla visiškai pagrįstas klausimas: argi vokiečiai taip būtų elgęsi su jiems ištikimu ir jų įsakymus vykdančiu paklusniu karininku? Tačiau toks klausimas nekyla kaltintojams, negalintiems įtikinamai paaiškinti, kodėl
karininkas buvo atiduotas į vokiečių gestapo smogikų rankas kankinimui ir kalinimui? Akivaizdu, kad tai neatitinka vientiso logiško scenarijaus ir „karo nusikaltėlio biografijos“. Sesuo įsitikinusi, kad jį nuo sušaudymo išgelbėjo už jį laidavę įtakingi tuometinės Lietuvos visuomenės veikėjai,
tarp jų – generolas Stasys Raštikis, vedybiniais saitais susijęs su prezidento Antano Smetonos šeima. Juozas Krikštaponis – Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos sūnėnas, jo sesers Mortos sūnus.

Humaniškas didvyris

Dokumentuoti įrodymai apie visiškai priešingą, t.y. humanistinę Juozo Krikštaponio laikyseną ir elgseną: vokiečių okupacijos metais nuo sunaikinimo išgelbėjo Bagnapolio kaimą. Apie tai paliudijo Ukmergėje gyvenantis to kaimo buvęs gyventojas Julijonas Čeponis ir jau miręs Mykolas Dirsė. J. Krikštaponis parodė ne tik humanizmą, tačiau ir šiuolaikišką toleranciją, nes dalis kaimo gyventojų simpatizavo sovietams, o J. Krikštaponio nuostatos buvo visiškai priešingos.

Julijono Čeponio liudijimas: „Mūsų šeima visada gyveno Bagnapolio vienkiemiais vadinamame kaime. Tai visai kaimynystėje su Juozo Krikštaponio gimtine – vienus nuo kitų mus skyrė tik nedidelis miškelis. Bagnapolio vienkiemiuose gyveno tik bendrapavardžių ir tolimų giminių
Čeponių šeimos. Kaimynai Krikštaponiai ir Čeponiai visada gražiai sugyveno. J. Krikštaponį visi pažinojo kaip sąžiningą ir garbingą žmogų.

Karo metu mūsų apylinkėse buvo raudonųjų partizanų (diversijas vykdžiusių teroristų). Kartą jie Bagnapolio palaukėse nušovė du vokiečių kareivius. Jau kitą dieną trijų Bagnapolio ūkininkų trobesius apsupo galybė vokiečių kareivių. Mus – septyniolika žmonių – suvarė prie klėties ir
liepė stovėti. Vienas iš šeimos tuo metu buvo išėjęs į kitą kaimą, o grįždamas pamatė kas dedasi – dega kluonas, viskas apsupta, pilna sunkvežimių, vokiečių kareivių, kurie laukė savo vado įsakymo viską sudeginti. Tas žmogus nubėgo tiesiai pas Krikštaponį Juozą, kuris per visą karą gyveno savo tėvų sodyboje. Viską išgirdęs, J. Krikštaponis greitai paėmė kartu Lėno kleboną ir visi trys skubiai atvyko į mūsų kaimą.

J. Krikštaponis gerai mokėjo vokiečių kalbą, jis ilgai kalbėjo su tuo vyriausiu vokiečių karininku, kuriam buvo pavesta mus sunaikinti. Po to J. Krikštaponis priėjo prie mūsų ir pasakė: „Viską padariau, brangūs kaimynai, kad gyvi liktumėte“. Mykolas Dirsė taip pat pasidalijo prisiminimais
apie kaimo išgelbėjimą ir pažymėjo, kad karą akivaizdžiai pralaimintys vokiečiai siūlė J. Krikštaponiui trauktis į Vokietiją. Tačiau J. Krikštaponis atsisakė – jo laukianti kova gimtinėje.
1945 m. sausio 12 d. kautynėse Lėno miške J. Krikštaponis didvyriškai kovėsi su priešu (NKVD) ir žuvo. Apie jo didvyrišką žūtį yra papasakojęs Vyčio apygardos vadas nuo 1948 m., žuvęs 1950 m. liepą, Alfonsas Smetona­Žygaudas (jo pasakojimą perdavė Vyčio apygardos Alfonso Smetonos Žygaudo būrio partizanas Aleksandras Bitinas­Uosis): „Mes atmušam, kareiviai sužeisti voliojasi miške, tik aptyla, karininkai vėl švilpia. Ir vėl puolimas iš naujo. Ir vėl mes juos genėjam. Kiti vienmarškiniai, viena koja apauta, kita basa. Kelis puolimus atrėmėm. Vakarop Krikštaponis iššoko iš apkaso, kulkosvaidį pasistatė prie drebulės ir kirto be atsikvėpimo, o ruskiai krito kaip lapai.
Partizanai tada turėjo daug kulkosvaidžių, – ir rusiškų, ir vokiškų. Vieno šoviniai baigiasi, kitą griebia. Toks Perkūnas labai narsus vyras buvo.

Persiverčia per tranšėjos viršų, įšoka į bunkerį ir vėl su dėže šovinių atgal apkasan. Matau – vienas atsisėdęs ant apkaso krašto, atsiplėšęs marškinius dar bando sulaikyt iš krūtinės besiveržiantį kraują ir rėkia: „Pasakykit mano artimiesiems, kad aš jau mirštu“. Tuo metu pamatėm, kaip Krikštaponis prie kulkosvaidžio ištiesė rankas ir padėjo galvą ant žemės. Krikštaponio brolį kartu su vado kūnu nuvežė į Užulėnį, abu išmetė ant sniego. Tą dar gyvą pasodino šalia brolio lavono, jis sniegą ima rankom ir valgo, plaučiai jam per šoną išlindę. Kiek palaikę, įmetė kapitono lavoną, kartu ir brolį į sunkvežimį ir išvežė Ukmergėn. Po kautynių kitą rytą išvarė kaimo žmones su pastotėm vežt žuvusių rusų
lavonų. Tie rinko juos po mišką ir vežė prie kelio, o nuo kelio sunkvežimiais grūdo į Taujėnus.“ Tai buvo vienas pirmųjų didžiųjų susirėmimų tarp Lietuvos laisvės kovotojų ir sovietų pajėgų.

Partizaninio Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vadovybė, tuometinė vienintelė teisėta okupuotos Lietuvos politinė ir karinė valdžia, svarstė klausimą dėl Lietuvos Laisvės Kovos Karžygio garbės vardo suteikimo Juozapui Krikštaponiui po žūties. Šį sprendimą įforminti sutrukdė aukštų partizanų pareigūnų žūtys. Argi partizanų vadai kompromituotų ginkluotą pasipriešinimą Karžygiu skelbdami karo nusikaltėlį?

Krikštaponio vardu buvo pavadinta Vyčio apygardos rinktinė. J. Krikštaponio sodyba liko tuščia. Po kautynių ir sesuo iš namų pasitraukė. O namai buvo gražūs pastatyti, daržinės dar pilnos šieno, javų
prikrauta. Kada atėjo pavasaris, iš Taujėnų atjojo raiti rusai ant arklių, uždegė pastatus su visais javais, sudegino. Gražus sodas buvo užveistas, jaunos obelaitės. Tą sodą kirviais iškapojo, kiekvieną medelį, tuščią lauką paliko. Svarbu pažymėti, kad dalis sovietų okupacinės valdžios nuteistų policijos bataliono narių yra Aukščiausiojo Teismo reabilituoti. Vadinasi, reabilituojant nėra akcentuojamas priklausymo batalionui faktas, jeigu nėra įrodytos ir nustatytos konkrečios asmeninės nusikalstamos veikos.

Žinoma tik žūties vieta

Pabaigai – esminiai Juozapo Krikštaponio gyvenimo ir kovos faktai. Gimė 1912 m. kovo 1 d. Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime. Mokėsi Lėno pradinėje mokykloje, Raguvos progimnazijoje, Rygiškių Jono gimnazijoje Marijampolėje.

Jono gimnazijoje Marijampolėje. Paskatintas motinos brolio – Prezidento Antano Smetonos, 1932 m. įstojo ir 1934 m. baigė Pirmojo Lietuvos prezidento (PLP) Karo mokyklos XVI laidą Kaune. 1934 m. rugsėjo 16 d., suteikus jaunesniojo leitenanto laipsnį, paskirtas į Antrajį pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pulką. 1936 metais gruodžio 31 d. suteiktas leitenanto laipsnis. 1938 m. rugpjūtį perkeltas į PLP Karo mokyklą.

Kaip vėliau savo atsiminimuose rašė buvę Karo mokyklos kariūnai, J. Krikštaponis buvo tėviškas ir nesikarščiuojantis karys, didelis sporto mėgėjas. Aukšto ūgio, gražiai nuaugęs atletas, turėjęs daug sportinių apdovanojimų, lengvaatletis – rutulio stūmikas ir ieties metikas.

1938 m. sukūrė šeimą. Žmona – Kunigunda Sliesoraitytė. 1939 m. Lietuvos Respublikos kariuomenės karininko leitenanto J. Krikštaponio atestacijoje rašoma, kad valstybės ir tautos reikalams pasišventęs, drausmingas, punktualus, rūpestingas, karių tarpe turi autoritetą, išsilavinęs, sumanus, greitos orientacijos. Taip pat taktiškas, mandagus, pastovus – tinkamas aukštesnei vietai. 1940 m. paskirtas 29­ojo Šaulių teritorinio korpuso 184­osios divizijos fizinio lavinimo instruktoriumi. Kilus Vokietijos­Sovietų sąjungos karui, iš korpuso pasitraukė.

Karo metu buvo vienas antinacinės rezistencinės organizacijos „Tautinis frontas“ vadovų. Slapta susitikinėjo su buvusiais Lietuvos kariuomenės karininkais ir organizavo ginkluotą pasipriešinimą prieš bolševikus. 1944 m. įsijungė į Lietuvos Vietinės rinktinės gretas – Marijampolės Karo mokykloje vadovavo panevėžiečių kuopai. Po to – Lietuvos Laisvės Armijos antrojo rajono (Taujėnų valsčius ir Deltuvos valsčiaus dalis) vadas. 1944 m. gruodžio mėn. įkūrus partizanų Vyčio apygardą, paskirtas jos pirmuoju vadu. 1945 m. sausio 12 d. mūšyje su okupacine NKVD kariuomene Lėno miške, tarp Taujėnų ir Užulėnio gyvenviečių, žuvo apie 20 partizanų ir jų vadas Juozapas Krikštaponis. Jo palaikų slapto užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Jo ir jam pavaldžių partizanų žūties vietą ženklina obeliskas.

Susiję straipsniai

Politika 3122893062443648023

Rašyti komentarą

  1. Patiko straipsnis. Dėkui autoriui. Asmeniškai man susidarė įspūdis, kad stengiamasi visais būdais, ir iš "rytų", ir iš "vakarų", palaužti dar kiek rusenančią lietuviškumo Dvasią, pasitikėjimą savo Tauta, mūsų moralinėm vertybėm, mūsų Didvyriais. Lietrity teko skaityt straipsniūkštį, atseit Pilėnų gynėjai susidegino iš... baimės. Visokios p'ovilionienės,v'anagaitės, a'uštrevičiai,b'utkevičiai,l'andsbergiai ir kiti aktyvistai stengiasi įpiršti, jog Lietuviai yra "nemodernūs", "atsilikėliai", "nesupranta" nutautėjimo,sexmažumų,"pabėgelių" ir kitokių europinių "integracinių vertybių" gėrio, jo didenybės Kapitalo 'dieviškumo" ir "vertingumo".Negana to, tie netikėliai lietuviai kažkodėl dar spardosi ir nenori prisiimti laurų dėl visų laikų ir visų tautų(labiausiai,aišku,-žydų)žudynių.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mano galva, praverstų labai realios bausmės už šmeižto skleidimą ir Lietuvos didvyrių juodinimą. Beje, dėl vieno punkto su autoriumi vis dėlto nesutinku: "Jeigu istorikams tokių archyvinių žinių, nepriklausomai nuo jų kilmės ir atsiradimo aplinkybių, įrašyti asmenį į žydšaudžių sąrašą gali ir pakakti [...]" - mano galva - niekaip. Jei žmogeliui užtenka okupacinių struktūrų propagandos insinuacijų („esama žinių“, „leidžia teigti“) vietoj faktų - tai joks jis ne istorikas.
      P.S. Beje, dėl "Lietrity teko skaityt straipsniūkštį, atseit Pilėnų gynėjai susidegino iš... baimės." - tai ne tik straipsniūkštis. Šita kryžiuočių šmeižtu paremta "istorija" buvo ne tik išleista atskira knyga, bet net ir Patriotų premiją gavo (http://alkas.lt/2011/02/16/patriotu-premija-skirta-uz-pilenu-gyneju-nuvainikavima/). Beje, panaši situacija susiklostė ir šiemet - Patriotų premiją ketinta skirti etatinei Basanavičiaus ir Kudirkos šmeižikei ir niekintojai Putinaitei (beje, buvusiai švietimo viceministrei (!) ir Adamkaus patarėjai (!)) už Marcinkevičiaus juodinimą (http://alkas.lt/2016/02/19/ministras-j-olekas-paaiskino-kodel-neskyre-patriotu-premijos-n-putinaitei/). Net sunku suvokti, kaip tokie dalykai gali dėtis.

      Panaikinti
    2. Cit.: "Visokios ..., l'andsbergiai ir kiti aktyvistai stengiasi įpiršti, jog Lietuviai yra "nemodernūs", "atsilikėliai", "nesupranta" nutautėjimo,sexmažumų,"pabėgelių" ir kitokių europinių "integracinių vertybių" gėrio, jo didenybės Kapitalo 'dieviškumo" ir "vertingumo"."

      Nereikia šmeižti. Landsbergiai viso to išvardyto neteigia. Dėl kitų negarantuoju.

      Panaikinti
    3. Ir taip, ir ne - atvirai neteigia, bet fanatiškas euroentuziazmas yra, o jei jau "plėšai telniažkę" už sajūzą ir sajūzo kritikai yra vos ne asmeniniai tavo priešai, tai automatiškai eini ir už sajūzines "viartibes". Priešingu atveju būtų tas pats, kas sakyti "komunistų nemėgstu - bet NEDRĮSK mūsų visų mylimos sovietų sąjungos kritikuoti!" :)

      Panaikinti
    4. Dėl fanatiško euroentuziazmo tai pasakysiu, kad mes šiuo atveju daug pasirinkimo galimybių nelabai turim. Arba esam ES nariai, arba esam V.Putino globoj. Savaime suprantama, kad man V.Putino globoje būti visai nesinori, nesinori net labiau negu būti ES sudėty. Tad V.Landsbergio euroentuziazmas man yra suprantamas ir priimtinas. Kitas dalykas, kad ES dabartinė valdžia propaguoja leftistines "vertybes". Bet tai įmanoma (vis dar įmanoma) pakeisti. Todėl aš irgi esu už ES. Aišku, gerai būtų, kad ES valdžioje leftistų nebūtų. Ir tą dalyką mes galim pakeisti. Kaip ten pasakyta "Visų ES šalių dešinieji, vienykitės". :D

      Panaikinti
  2. ...o kaip dėl Lunaček projekto, už kurį V.L. balsavo būdamas EP nariu ? O kaip dėl karštos ir kt." V.L. globos Burokevičiaus bendražygei? Dar paneikite, kad V.L. nėra "patriarchas" tokių epitetų kaip "šunauja,kagėbynas, kirmėlynas,referendūmininkai" ir pan., kurie klijuojami tiems, kas turi kitokią nuomonę nei jo didenybė V.L.?
    O anūkėlio tupdymas į partijos vadovo, EP parlamentaro postą taip pat "šmeižtas"?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Manyčiau, teisingi klausimai. ;)

      Panaikinti
    2. Gerbiamam P.Kažinkavičiui2016-02-21 16:31

      Dėkui už palaikymą.Man irgi patinka Jūsų komentarai.Senokai stebiu Jūsų pasisakymus. Spaudžiu dešinę. :)/ Bičiulis

      Panaikinti
    3. Ačiū Jums, malonu girdėti. :)

      Panaikinti
    4. Cit.: "..o kaip dėl Lunaček projekto, už kurį V.L. balsavo būdamas EP nariu ?"

      Rimta politinė klaida. :( Pats tą jo žingsnį kritikuoju.

      Cit.: "O kaip dėl karštos ir kt." V.L. globos Burokevičiaus bendražygei?"

      O geresnių kandidatų į Prezidento postą buvo? V.Radžvilo kandidatų sąraše tikrai nebuvo, ir nepamenu, kad jis būtų kėlęs savo kandidatūrą į Prezidento postą.

      Cit.: "Dar paneikite, kad V.L. nėra "patriarchas" tokių epitetų kaip "šunauja,kagėbynas, kirmėlynas,referendūmininkai" ir pan., kurie klijuojami tiems, kas turi kitokią nuomonę nei jo didenybė V.L.?"

      Na, jo didenybė Vytautas Landsbergis tikrai nėra politkorektiškas oponentų atžvilgiu. :) Ar tai gerai, ar tai blogai, sprendžia kiekvienas sau atskirai. Asmeniškai aš, "apdovanotas" tokiu epitetu, turbūt savęs paklausčiau, kokia savo veikla nusipelniau tokio epiteto. Bet V.Landsbergio tikrai nepulčiau šmeižti ir prasimanyti to, ko nebuvo.

      Cit.: "O anūkėlio tupdymas į partijos vadovo, EP parlamentaro postą taip pat "šmeižtas"?"

      Šmeižtas. :) Anūkėlį į EP nario ir TS/LKD vadovo postą stūmė kiti žmonės, daugiausia A.Kubiliaus žmonės. Tikrai ne V.Landsbergis-senelis.

      Panaikinti
    5. P.S. Cit.: "Man irgi patinka Jūsų komentarai.Senokai stebiu Jūsų pasisakymus. Spaudžiu dešinę. :)/ Bičiulis"

      Na, tai aš irgi išpažinsiu savo simpatiją gerbiamojo P.Kažinkavičiaus taikliems komentarams. :) Dažnai tiesiog mano nuomonę parašote.

      Panaikinti
  3. Sveiki gyvi kolegos.
    Kiek spėjau apsidairyti, matau jog šiandien jus apėmė tikras įkvėpimas. Labai daug gerų ir įdomių komentarų. Šaunu. apart gerb. Pikc, kurio požiūrį laikau labai artimu savajam, negaliu nepadėkoti ir kolegai gerb. Augustinui. Na, su p. Augustinu mudu nuolat ginčijamės, bet tas yra labai naudinga. Manau jog labiausiai naudinga pastebimai gausėjantiems skaitytojams.
    Štai ir šiandien, gerb. Augustinas mane maloniai nuteikė - pajudino mano mėgstamą klausimą. Kultinė ideologema - "arba tu UŽ eurosojuzą, arba tu SU putkinu". Ko gero šiandien nėra populiaresnės giesmelės nei ši. Kartais aš jau pradedu galvoti -ar čia jau aš visiškai durnas, ar kitus apėmė masinė segenų uždegimo pandemija. (Neužsigaukit, gerb. Augustinai, ne Tamstai taikau). Tai va, mane tiesiog stulbina klaikus polit istablišmento nenoras net diskutuoti apie Trečią variantą. Kad nebūtų spekuliacijų, pasakysiu, jog nesu prieš ekonominę SUVERIANIŲ valstybių sąjungą. Už normalią sąjungą tikrai būčiau UŽ. Bet kad nenormali. Atvirai federalistinio vektoriaus.
    Būti, likti kažkokios sintetinės imperijos kraštutine provincija -tokia perspektyva negali žavėti sveiko piliečio. Todėl mane nerealiai stebina išsilavinusio ir inteligentiško p. Augustino juodai balti pasirinkimo galimybių suvokimai. Gerb. Augustinai, turiu Tamstai į kampą varantį klausimėlį, m-mmmm, laikykitės:
    o Jungtinė Karalystė likdama ES, bet išsireikalavusi superspecialų statusą, britai - jie UŽ ES, ar jie SU putleriu?
    Kamerunas, kas? Koloradinis angliakalbis ar savo šalies protingas patriotas? A? : )

    AtsakytiPanaikinti
  4. Cit.: "Gerb. Augustinai, turiu Tamstai į kampą varantį klausimėlį, m-mmmm, laikykitės:
    o Jungtinė Karalystė likdama ES, bet išsireikalavusi superspecialų statusą, britai - jie UŽ ES, ar jie SU putleriu?"

    Tai atsakymas ir taip aiškus, gerb. Skapenai. :) D.Britanija yra su ES, jei lieka joje. Kitas dalykas, kad, mano kuklia nuomone, mes irgi turėtumėm siekti panašių buvimo ES sąlygų, kaip ir D.Britanija. Ir trečias dalykas, jei mums tokių sąlygų gauti nepasisektų, mano nuomone, mes turėtumėm vis tiek likti ES, nes dėl geopolitinės Lietuvos padėties mūsų laukia geriausiu atveju Baltarusijos likimas. Kodėl? Todėl, kad, pasitraukę iš ES, ekonominiu (o vėliau ir politiniu, nes paskui ekonomiką seka ir politika) pateksime į Rusijos veikimo zoną. D.Britanijos geopolitinė padėtis šiuo požiūriu yra daug geresnė, todėl net ir pasitraukimo iš ES atveju britai vis tiek nepakliūtų į Rusijos įtaką. Išvada - dėl specialaus statuso ES turime derėtis, ir net manau, kad mums pavyktų tą statusą išsiderėti, jei rimtai derėsimės. Bet trauktis iš ES mums paprasčiausiai nėra kur.

    AtsakytiPanaikinti
  5. gerb. Augustinui:
    Tvarkoj, beveik sutinku. Yra tam tikrų, pakankamai svarbių niuansų kodėl sakau "beveik". Bet. tiek to. Dabar pasuksiu iš kito kampo:
    O tai kuri partija, kurie... hmmmm, e-eeeeę..., - kuris politikas eis derėtis ir derėsis dėl to spec. statuso? Matrioška? Kubyyylius?, Anūkas? Vėtrungė-butkevičius, kolchozo ex buhalterė Gryzunova? O gal Koks guogtelėjęs liberal/ančiasnapis?
    Tai gi bet kuris iš šio sąrašo parsiduos net nespėjęs srėbtuvės praverti.
    Va, tamsta nuolat puoselėjat viltis, ėgi jog Lietuvą ištiks Didis Stebuklas ir susitvers stebuklinga partija kuriai paliepus avinams panorėjus stos ant Lietuvos tTeisybė ir Rojus žamėje. Na, tai iš kokio substrakto, iš kokios substancijos išsigimdys ta "Gelbėjimo Armija"? Gal iš kokio naglo Putėsio mokesčiais Neapmokestinamųjų Piratų?
    Jooo, tas flintusas tai jau pridarytų marmeladų....
    O gal "Jemelios ir Lydekos" partija susikurs iš.... pacčių tikriausių, tikrinių!, konservatorių genialiai vadovaujamų Tėtės, na kartu su apsukria martele?
    Mielas Augustinai - liko tik 8 mėnesiai nėštumui. Po aštuonių mėnesių būt metas Gelbėtojų partijos išgimdymui bei daugumo seime pasiėmimui.
    Kada tokį reiškinį, (šv. Prasidėjimą) prognozuotumėt mums jau apveizėtie?
    Kadangi kaip sakėte, jog partinis, tai tobuliausias būdas nusikalt laimės pasagas, na tai - kur tie kalviai ir kur tie neromyti eržilai kuriuos pakausčius, pasibalnojus zovada šuoliais lėksime parodyti visiems "kuzkinu matj"?


    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Cit.: "Va, tamsta nuolat puoselėjat viltis, ėgi jog Lietuvą ištiks Didis Stebuklas ir susitvers stebuklinga partija kuriai paliepus avinams panorėjus stos ant Lietuvos tTeisybė ir Rojus žamėje."

      Sakyčiau, kad veikiau kažkokio stebuklo tikitės Jūs, gerb.Skapenai, o ne aš. :) Aš siūlau darbą, t.y., kasdienį, kruopštų, planingą, kryptingą darbą, o ne stebuklo laukimą.

      Panaikinti
  6. Dar kažkiek gerb. Augustinui,(vietoje labanaktuko):
    Kaip žinia, civilizacijos raidoje valstybė, kaip reiškinys, praėjo nemažai vystymosi stadijų, (vergovinė, feodalinė, vėliau sekė kelios kapitalizmo stadijos, vienas kitas posūkis totalitarizmo linkt et cet.)
    Tamsta tarsi teigiate, kad valstybės sąranga, valdžias kontroliuojant per rinkimus, partinė sistema, yra kaip ir jau idealiausias, kaip ir baigtinis variantas po kurio išrasti kažką naujo ir dar efektyviai pažangaus, nebeįmanoma. Ar taip gali būti? Istorija mena aibes visokių idealių ir baigtinių kanonų, kurie po kurio laiko virto anekdotais. Tad ar verta "užsiciklinti" ties partijų kaip "panacėjos" mitu? Sakyčiau nelabai toliaregiška kažkaip. Man paprasta sveika nuovoka kužda, jog yra ir bus dar daug visokių kitokių valstybės sąrangos modelių, bus naujų ir geresnių valstybės funkcionavimo ir visuomenės susitarimo formų. Todėl kyla logiškas klausimas - kodėl turime laukti kažkokių kitų laikų, kodėl nepagalvoti jog tie laikai bent jau mums kaip ir atėjo? Juk mums copy/paste metodas de facto - akivaizdu, nepasiteisino.
    Aklai permetę pas save vakarėnų mechanizmus, važiuoti nepradėjome. Buksuojame, burzgiame ir teršiame orą, bet mašiniukas nerieda pirmyn. Atvirkščiai, ir aklam matosi jog ritamės į pakalnę.
    Ar teisinga buvo bukai kopijuoti iš visur "po biškį" - ir dabar turime ką ?
    Kažkokį vinigretą. Nei velnias nei gegutė. Gyva eklektika ir parodija, o ne valstybė.
    Ar mums nederėjo pasimokyti iš bėdžių Naujojo pasaulio čiabuvių ir aborigenų nelaimių, kuomet aniems puslaukiniams buvo atneštos visos vakarietiškos civilizacijos gėrybės? Bent iš čiukčių galėtume pasimokyti, kuriems analogiškai teko visos ruskijos deržavos "modernybės". Kas ištiko čiabuvius?
    Alkoholizmas, sifilis, savižudybės, degradavimas, tinginystės-gyvenimas iš pašalpų rezervatuose/getuose ir t.t.
    Jums mūsų situacija nieko neprimena? Gal derėtų susimastyti kol paskutinis lietuviškas mohikanas nepadėjo šaukšto? Ar yra faktų jog aborigenus/ čiabuvius/čiukčias būtų išgelbėjus susikurta partija ir balsavimai rinkimuose? Taip, indėnų civilizacijos likučiai, trupiniai kartu su konkistadorais vaikšto balsuoti, bet ar toks reginys negraudus? Juk tai tik gyvų numirėlių refleksinė motorika. Zombiai. Ar ir mes jau tik zombiai?
    Gal reikėtų nesispyrioti ir bent dėl sąžinės ramumo pabandyti daryti kažką adekvataus situacijai, o ne papūgiškai copy/paste, copy/paste, demokraaaa, demokraaaa, demokraaaatija... Taip ir išmirsim neužilgo. Ne?

    AtsakytiPanaikinti
  7. Cit.: "Gal reikėtų nesispyrioti ir bent dėl sąžinės ramumo pabandyti daryti kažką adekvataus situacijai, o ne papūgiškai copy/paste, copy/paste, demokraaaa, demokraaaa, demokraaaatija... "

    O kokia alternatyva? :) Aš asmeniškai išeitį matau visuomenės antikorupciniame švietime esamomis sąlygomis. Prie to antikorupcinio švietimo pridėję veiksmingą antialkoholinę kampaniją, manau, gautume visai neblogą efektą.

    Cit.: "Taip ir išmirsim neužilgo. Ne?"

    O Jūsų pasiūlymas tai problemai spręsti yra kasdien sėdėti rankas sudėjus ir netgi rinkimų dieną neiti balsuoti? :(

    AtsakytiPanaikinti
  8. Gerb. Augustinui:
    Dėkui Tamstai už atsakymus. Malonu, kad turėjote laiko ir kantrybės.
    Na, matau jog šis straipsnis jau nukištas į užpečkį, todėl toliau čia ,tęsti nelabai matau prasmės. Mat rašau ne tik Tamstai, bet ir skaitytojams. Ne, nuo diskusijos tikrai nebėgu. Man imponuoja Jūsų diskutavimo maniera, bei tai jog turite savo nuostatas ir nuosekliai jas ginate. Gerbiu tokią poziciją nežiūrit to jog vietomis mudviejų požiūriai kardinaliai išsiskiria. Be to Tamsta turite normalų humoro jausmą. Tiesiog manau jog galėtume pratesti po kitu straipsniu.
    Nes tema yra aktuali, o mudviejų ginčas rodo, jog teisingą atsakymą surasti nėra paprasta. Tad gal luktelėkime kol pasirodys tinkamesnis straipsniukas ir galėsime testi pokalbį, gerai?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item