Andrius Martinkus. Mažoji Lietuvos apokalipsė: tarp Vėlinių ir Kalėdų

„Viena yra tikra  [...]: arba Europa bus krikščioniška, arba jos iš vis nebeliks.“  Romano Guar...

„Viena yra tikra  [...]: arba Europa bus krikščioniška, arba jos iš vis nebeliks.“ 
Romano Guardini

Krikščionių Šventajame Rašte sąvoka „tauta“ vartojama nuo pirmos knygos (Pradžios) iki paskutinės (Apreiškimo Jonui). Beje, pirmoji sąvoka, kuri Pradžios knygoje vartojama įvardinti žmonių bendruomenę, yra ne „tauta“, o „Žmonija“. „Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą. Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą Žmonija.“ (Pr 5, 1–2) Ši pirmykštė žmonija už savo nedorumą buvo sunaikinta Tvano, išskyrus Nojų ir jo šeimą. Ir tik po Dievo Sandoros su Nojumi Biblija prabyla apie tautas. „Po tvano [...] tautos pasklido visur žemėje.“ (Pr 10, 32) Kartą žmonijos istorijoje atsiradusios, tautos nebeišnyksta nuo žemės veido iki pačios tos istorijos pabaigos. „Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose [...], ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys. Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugnies ežerą, kur dega žvėris ir netikras pranašas. Jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius.“ (Apr 20, 7–10) Apreiškimo Jonui knyga (ir kartu visa Biblija) baigiama Dangaus Jeruzalės aprašymu, kuriame skaitome apie triumfuojančią Dievo tautą, t. y. Bažnyčią. „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.“ (Apr 21, 3) Bet nuostabu tai, kad tame Dangaus Jeruzalės aprašyme kalbama ir apie „tautas“. „Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis. Tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo puošnumą. Jo vartai nebus uždaromi dieną, – nes tenai nebus nakties, – ir į jį bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės. Bet ten niekada nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje.“ (Apr 21, 22–27) Matome, kad žmonijos pasidalinimas į skirtingas tautas (kaip, beje, ir kalbų įvairovė, apie kurios kilmę skaitome pasakojime apie Babelio bokštą (Pr 11, 1–9) yra Dievo norima pasaulio tvarka, kuri – negana to – nebus atšaukta ir atnaujintame, perkeistame pasaulyje. Ir atvirkčiai – galime manyti, kad Davido Crystalo knygoje „Kalbos mirtis“1 aprašoma niūri realybė nėra tai, kas patinka Dievui. Galime manyti ir tai, kad Dievui nepatinka samprotavimai apie tai, jog sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ yra „atgyvenusios“, o panašiai samprotaujantys yra tarp tų „nešvankėlių“ ir „melagių“, kuriems gresia nepatekti į Dangaus Jeruzalę.

Vienas pagrindinių kontekstų, kuriuose Šventajame Rašte minima „tautos“ sąvoka, yra „Dievo teismo“ ir „Dievo bausmės“ kontekstas. Tai ypač pasakytina apie pranašų knygas. „Imk šią pykčio vyno kupiną taurę iš mano rankos ir priversk gerti iš jos visas tautas, pas kurias tave siųsiu. Jos gers, svirduliuos ir eis iš proto dėl kalavijo, kurį aš joms siųsiu“, – sako Dievas Jeremijui. „Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: gerkit! Pasigerkit ir vemkit, kol pargriūsite ir daugiau nebeatsikelsite nuo kalavijo, kurį jums pasiųsiu!“ (Jer 25, 15–16; Jer 25, 27) Dievo teismo ir bausmės objektas yra visos žemės tautos, neišskiriant, aišku, ir pačios išrinktosios Izraelio tautos. Žmonijos istorijoje dažnai atsitinka, kad Dievo kalavijo išretinta ir pargriuvusi tauta nebeatsitiesia, palieka istorijos areną, užleidžia vietą kitoms tautoms, kitais žodžiais tariant, miršta, tapdama „etnografine medžiaga“ kitoms tautoms, savotiškomis trąšomis, praturtinančiomis žemę, kurioje tos kitos tautos leidžia savo šaknis. „Gulės jie kaip mėšlas dirvoje“, – apie kritusius nuo Dievo kalavijo sako pranašas. (Jer 25, 33) Istorija yra mirusių tautų kapinės. Artimiausias mums pavyzdys – liūdnas prūsų tautos likimas. „Lietuva bus, bet be lietuvių“, – šiai Michailo Suslovo pranašystei, laimei, nebuvo lemta išsipildyti. O žemė tarp Vyslos ir Nemuno dar beveik du amžius (skaičiuojant nuo XVIII a. vidurio) buvo vadinama „Prūsija“, nors joje jau nebebuvo nė vieno prūso. Kaip kiekvienam iš mūsų pasaulio pabaiga ateina kartu su mūsų fizine mirtimi, taip ir tautos mirtis yra jos apokalipsė, viena iš daugybės mažųjų apokalipsių pakeliui į Apreiškime Jonui aprašytą didžiąją apokalipsę. 

Jeigu komunizmo žlugimas buvo gėris (o, žvelgiant iš krikščioniškosios perspektyvos, šios bedieviškos santvarkos žlugimas, be abejo, buvo gėris), ir žmonijoje egzistuojanti tautų įvairovė yra Dievo norima pasaulio tvarka, kaip paaiškinti paradoksalų faktą, kad nuo komunizmo „išsilaisvinusi“ lietuvių tauta taip sparčiai nyksta? Pasak Europos Komisijos ataskaitos2, jeigu išliks dabartinės demografinės tendencijos (šių dienų kontekste tas „jeigu“, ko gero, turėtų reikšti – jeigu tuštėjanti Lietuva nebus demografiškai „pamaitinta“ atvykėliais iš Azijos ir Afrikos), jau 2060 m. šalyje vietoje dabartinių 2,9 milijono (priminsiu, kad „išlaisvinimo“ nuo komunizmo išvakarėse Lietuvoje gyveno 3,7 milijono žmonių) gyvens tik 1,8 milijono žmonių. O gal šis, paviršutiniškai žvelgiant, paradoksalus faktas, žvelgiant iš Biblijos perspektyvos, gali būti paaiškintas netgi labai logiškai – „Marijos žemėje“ jau ketvirtį amžiaus darbuojasi Dievo kalavijas, ir šimtai tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukterų savo Lietuvai mirusiais kūnais ir sielomis nenustoja tręšti Didžiosios Britanijos, Airijos, Ispanijos, Norvegijos ir kitų svetimų kraštų dirvos. Kalbant Jeremijo pranašystės žodžiais, Lietuva geria „pykčio vyno kupiną taurę“ ir, vemdama bei griuvinėdama, juda savo mažosios apokalipsės link.

Šioje vietoje numanau pasipiktinimo ir nuoširdaus nusistebėjimo mišinį. Tūlas paklaus: „Ar pasaulyje nėra vietų, vertesnių būti Dievo teismo ir bausmės objektais už mūsų tėvynę, už šią, poeto žodžiais tariant, „ašarą Dievo aky“?!“ Iš tiesų, mūsų planetoje esama vietų – žemių ir tėvynių – kuriose padarytų nuodėmių kiekis, bent jau žmogiškai žiūrint, regis, nedera su liūdna šių vietų ateities perspektyva. Jeigu Tuvalu salos žus dėl kylančio pasaulinio vandenyno lygio, šios mažosios apokalipsės priežasčių tikriausiai derėtų ieškoti ne tiek šios mažytės šalies žmonių nuodėmėse, kiek žmonijos apskritai – kaip tos, kuriai Dievas atidavė valdyti žemę (Pr 1, 28) – nuodėmingame valios kryptingume. Bet Europa – ne Tuvalu. Nežiūrėdami bakstelkite pirštu į Europos žemėlapį – esu tikras, kad 99 % atvejų pataikysite į vietą, kurioje (arba net kuriai) buvo šaukiamasi dangaus keršto. Skirsis tik šaukiančių balsų skaičius viename kvadratiniame teritorijos kilometre. Pataikėte į Lietuvą? Ar negirdite prakeiksmų Lietuvai ir lietuvių tautai, aidinčių iš Vilniaus ir Kauno getų, Panerių miško ir IX forto? Bet tarkime, kad už nusikaltimus nacių okupacijos metais sumokėta kančiomis sovietų okupacijos laikotarpiu. Už ką Lietuva yra baudžiama dabar? Juk Dievas ne šiaip sau švaistosi kalaviju.

Mums vėl padės Senovės Izraelio pranašai – tikri savo tėvynės patriotai. Ir Arnoldo Toynbee civilizacijos teorija. Pastarojoje centrinę vietą užima „iššūkio ir atsako“ koncepcija, pagal kurią vienos arba kitos civilizacijos raida priklauso nuo atsako į įvairaus pobūdžio iššūkius kokybės. Atsako subjekto vaidmuo tenka vadinamosioms „kūrybinėms mažumoms“ – visuomenės elitui plačiąja prasme (nuo politikų iki menininkų). Išvertus į Biblijos teologijos kalbą, šios civilizacijos teorijos pateikiamas vaizdas yra žmonijos istorija kaip Dievo (iššūkis) ir žmogaus (atsakas) valių bendradarbiavimo (arba nebendradarbiavimo) arena. Civilizacijos žūtis čia reiškia Dievo teismą ir bausmę už civilizacijos istorines nuodėmes. Jeigu iš civilizacijos teorijos lygmens nusileisime į nacionalinės istorijos plotmę ir „iššūkio – atsako“ koncepciją pritaikysime Lietuvos istorinio likimo kontekste, turėsime pripažinti – pirmiausia tos pačios tragiškos šalies demografinės situacijos akivaizdoje – kad pastarojo ketvirčio amžiaus mūsuose pateikiamas „atsakas“ yra vienas prasčiausių iš tų, kurie ant Nemuno ir Neries krantų buvo pateikiami per pastaruosius keturis tūkstančius metų. Būtent taip – per pastaruosius keturis tūkstančius metų. Reikalas tas, kad mūsų etnosas iš tikrųjų yra labai senas. Mus menkai tepalietė IV–VII a. vykęs „didysis tautų kraustymasis“, davęs pradžią didžiajai daliai dabartinės Europos tautų. Mūsų gyslose tekantis kraujas menkai tepasikeitė nuo to laiko, kai į šį kraštą atėję indoeuropiečiai asimiliavo iki jų čia gyvenusių žmonių bendruomenes. Ten, kur dabar gyvename mes, mūsų protėviai buvo giliai įleidę šaknis jau tada, kai Mozė vedė žydus iš Egipto.

Egiptas užima svarbią vietą Izraelio pranašų literatūroje. Būtent į Egiptą Asirijos, o vėliau ir Babilono grėsmės akivaizdoje dėjo viltis dalis žydų politinio elito, t. y. tie, kurie buvo atsakingi už adekvataus „atsako“ suformulavimą aktualių „iššūkių“ akivaizdoje. Pranašai smerkė tokią sąjungos su viena pagoniška imperija prieš kitą pagonišką imperiją politiką. Negana to – Asirija ir Babilonas jų pranašystėse vaizduojami kaip Dievo įrankiai baudžiant Izraelį už jo nuodėmes. Izaijas skelbė: „Vargas tiems, kurie leidžiasi į Egiptą sau pagalbos ieškoti, kliaujasi žirgais, kurie pasitiki vežimais, nes jų daug, ir raiteliais, nes jų pulkai stiprūs, tačiau į Izraelio Šventąjį nekelia akių nei tariasi su VIEŠPAČIU! [...] Kai VIEŠPATS savo ranką tik išties, gynėjas parpuls, drauge su juo kris jo ginamasis, – juodu abu kartu pražus.“ (Iz 31, 1–3) Asirijos kariuomenė apgulė Jeruzalę 701 m. pr. Kr. Tuomet katastrofos pavyko išvengti. Tačiau sąjunga su Egiptu prieš Babiloną baigėsi žydų valstybės žūtimi.

Likus keliems metams iki Jeruzalės kritimo pranašas Jeremijas taip nusakė dvasinę anuometinės žydų visuomenės būklę: „Baisus ir šlykštus dalykas atsitiko krašte: pranašai pranašaudami meluoja, kunigai valdo, kaip pranašai liepia, o mano tautai tas patinka!“ (Jer 5, 30–31) Pranašus pakeiskime politikos, ekonomikos ir kitokiais „ekspertais“, kunigus – politikais, Egiptą – didžiausia dabartinio pasaulio karine galia, o tautą, kuriai „tas patinka“ – visais tais, kuriuos tenkina neoliberalios Lietuvos valstybės tikrovė. Beje, pranašai smerkė sąjungą su Egiptu ne dėl pačios sąjungos fakto, o dėl to, kad už tautos likimą atsakingas elitas į šią sąjungą dėjo didesnes viltis negu į patį Izraelio Dievą, ištikimybė kuriam reiškė, be viso kito, ir tam tikro socialinio teisingumo visuomenėje užtikrinimą. „Mano tautoje daug yra nedorėlių“, – skundėsi pranašas, kurie „turtėja ir darosi galingi, išplersta ir nutunka. Jų nedori darbai – nuodėmė ant nuodėmės, – teisingumo nė paisyt nepaiso, našlaičių bylų negina, vargšų skundų negirdi. Kaip už tokius darbus nebausiu? – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip tokiai tautai nekeršysiu?“ (Jer 5, 26–29) Ypatingai rūstus Jeremijas yra anuometiniams viešiesiems kalbėtojams, šiandien pasakytume – propagandininkams. „Nuo mažiausio iki didžiausio, jie visi iki vieno – gobšūs savanaudžiai; nuo pranašo iki kunigo, jie visi – apgavikai. Mano tautos žaizdas jie tik apgydo, kartodami: „Viskas gerai! – Viskas gerai!“ – nors nėra gerai. Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus darbo, tačiau jie nesidrovi nei nežino, ką reiškia iš gėdos parausti.“ (Jer 6, 13–15) Pranašas, kuris ne tik pranašavo apie Jeruzalės sugriovimą, bet ir skelbė Babiloną esant Dievo bausmės Izraeliui įrankiu („Žiūrėkit! Aš sukelsiu prieš jus tautą iš toli“ (Jer 5, 15), daug kam nepatiko. Jo gyvybė ne kartą kabojo ant plauko. Jis buvo persekiojamas, kalinamas, priverstas bėgti iš tėvynės ir galiausiai nužudytas. Bet Dievas įrodė buvęs jo, o ne melagingo optimizmo skleidėjų pusėje. 587 m. pr. Kr. Nebukadnezaro vedami babiloniečiai užėmė Jeruzalę, sugriovė jos Šventyklą, o tūkstančius žydų išvarė į tremtį. 

„Viskas gerai! – Viskas gerai!“, – dar visai neseniai Lietuvos viešojoje erdvėje „kalbančios galvos“ mėgo samprotauti apie tai, kokia saugi, klestinti ir laiminga – tiesiog pati saugiausia, labiausiai klestinti ir laimingiausia per visa savo istoriją – yra mūsų šalis, būdama ES ir NATO nare. Vienas iš pozityvių paaštrėjusios geopolitinės padėties rezultatų pas mus yra tas, kad tokio pigaus optimizmo apraiškų pastebimai sumažėjo. Tačiau tai – menka paguoda. Su dar didesniu uolumu negu anksčiau „kalbančios galvos“ samprotauja apie tai, kokią didžią grėsmę mūsų šalies saugumui, klestėjimui ir laimei kelia dabartinis Babilonas ir jo „penktoji kolona“ šalies viduje. Kaip ir anksčiau viltys dedamos į politinę ir karinę sąjungas, tuo tarpu naujojo Darbo kodekso projektas akivaizdžiai yra palankesnis tiems, kurie „turtėja ir darosi galingi, išplersta ir nutunka“ ir kurie „vargšų skundų negirdi“. Už žydų valstybės ir tautos likimą atsakingo elito „atsakas“ į Jeremijo lūpomis bylojusio Dievo „iššūkį“ buvo netinkamas. Iš komunizmo „išsivadavusios“ lietuvių tautos – jos valdančiojo elito asmenyje – „atsakas“ į tautos demografinę tragediją yra: a) užsienio politikos srityje – vergiškas globalaus neoliberalaus status quo (vadinamojo „Vašingtono konsensuso“) gynimas; b) vidaus politikos srityje – nuoseklus vadovavimasis neoliberalizmo dogmomis formuojant socioekonominę šalies realybę. Kitais žodžiais tariant, šitas atsakas į demografinės tragedijos iššūkį yra – dar daugiau neoliberalizmo.

„Argi aš trokštu nedorėlio mirties, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų?“ (Ez 18, 23), – jau ištremtiems į Babiloną savo tautiečiams skelbė pranašas Ezekielis. Netrokšta Dievas ir tautų mirties. Jis baudžia savo išrinktąją tautą, neklausiusią pranašų žodžio, ir pasigaili žydų priešų – Asirijos sostinės Ninevės gyventojų – kurie išgirdo pranašo Jonos kvietimą atgailauti ir „nusigręžė nuo savo nedorų kelių“ (Jon 3, 10). Kita vertus, „Dievo bausmę“ reikia suvokti kaip dieviškosios pedagogikos elementą. „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; būk tad uolus ir atsiversk!“ (Apr 3, 19) Ketvirtį amžiaus vykstantis tautos nykimas yra ženklas gręžtis nuo nedoro neoliberalizmo kelio. Bet kaip Dievas negali išgelbėti žmogaus, užsispyrusiai einančio nuodėmės keliu, taip jis negali išlaikyti istorijoje tautos, savo elito asmenyje užsispyrusiai teikiančios netinkamus atsakus į istorijos iššūkius. Pati Biblija stebina joje minimų tautų istorinių likimų įvairove. Nebėra Asirijos ir Babilono, neatpažįstamai transformavosi Egiptas, iškilo arabai, susitraukė graikai, išnyko romėnai, o semitai žydai ir indoeuropiečiai persai (Iranas) ir šiandien atlieka svarbius vaidmenis pasaulinėje politikoje. Teritorijoje, kurioje apaštalo Pauliaus laikais gyveno Laiško galatams adresatai (centrinė Turkija), šiandien gyvena žmonės, apie kurių protėvius Biblijoje net neužsimenama. Lietuvos krikšto metu galatų tautos kelionė istorijoje jau buvo pasibaigusi, o tos kelionės metu sukrauti dvasiniai lobiai jau laukė savo eilės, kad galėtų praturtinti Dangaus Jeruzalę. Po maždaug trijų amžių į šią eilę stojo ir prūsų tauta. Lapkritis –mirusiųjų minėjimo mėnuo – yra tinkamas susimąstyti ir apie mirusias tautas. Kiek dar istorinio laiko iki savo mažosios apokalipsės, kaupdama lobius Dangaus Jeruzalei, eis lietuvių tauta?

Bet po vėlių mėnesio ateina Adventas – džiaugsmingas Kristaus gimimo laukimas. Savo tautos ydų smerkėjai pranašai ruošė ją ne tik bausmei, bet ir šiam stebuklingam įvykiui. Kalėdų naktį skaitomas Izaijas skelbia: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė. [...] Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums!“ (Iz 9, 1–5) Šiemet Kristaus gimimą Europa, savo filosofų lūpomis jau seniai paskelbusi, jog „Dievas mirė“, pasitinka sutrikusi milžiniškų ją užplūdusių nekontroliuojamų žmonių srautų ir tų, kurie žudo, prisidengdami Dievo vardu, teroro akivaizdoje. Šiandien yra prasminga mąstyti ne tik apie mažąją Lietuvos apokalipsę. 2018 m. minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Tais pačiais metais sukaks šimtas metų nuo Pirmojo pasaulinio karo beprotybės pabaigoje pasirodžiusio Oswaldo Spenglerio veikalo „Vakarų saulėlydis“ pirmojo leidimo. Per šį šimtmetį nuo Dievo nusigręžusios Europos krikščioniškoji kultūra buvo metodiškai naikinama pačių Vakarų pagimdytų komunizmo, nacionalsocializmo ir neoliberalizmo demonų. „Nacionalsocializmo instinktas siekė sunaikinti Europą. Jis norėjo sunaikinti viską, ko vokiečių žemėje būta nuo žilos senovės iki 1933 metų, idant turėtų sau beformę masę, kuria savo nuožiūra galėtų manipuliuoti. Todėl mirtinai nekentė Kristaus ir visko, kas su juo susiję.“3 Šie ant Antrojo pasaulinio karo nuniokotos Europos griuvėsių pasakyti (1946 metais) Romano Guardini žodžiai puikiai tinka ne tik nacionalsocialistiniam, bet ir komunistiniam bei neoliberaliam socialinės inžinerijos eksperimentams. O juk viskas dar galėtų pasikeisti. Jei tik Europa sugrįžtų prie Kalėdų slėpinio – kūdikio ir Sūnaus. Aišku, tikėti tokia perspektyva reiškia tikėtis stebuklo...  

1 David Crystal, Kalbos mirtis, Vilnius, Tyto alba, 2005           
3 Romano Guardini, Išganytojai: mitai, apreiškimas, politika, Vilnius, Katalikų pasaulis, 1994, p. 51–52   



Susiję straipsniai

Politika 739106507963797458

Rašyti komentarą

  1. "Ar negirdite prakeiksmų Lietuvai ir lietuvių tautai, aidinčių iš Vilniaus ir Kauno getų, Panerių miško ir IX forto? Bet tarkime, kad už nusikaltimus nacių okupacijos metais sumokėta kančiomis sovietų okupacijos laikotarpiu." - kas per mėšlas??? Gal autoriui priminti, kad sovietinė okupacija ir lietuvių kančios prasidėjo PRIEŠ vokiečių okupaciją ir žydų šaudymus? Be to, sekant ta pačia "logika", nukentėję žydai irgi to "nusipelnė", nes "Juk Dievas ne šiaip sau švaistosi kalaviju". ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Jo, šįkart nelabai vykęs straipsnis. "semitai žydai ir indoeuropiečiai persai (Iranas) ir šiandien atlieka svarbius vaidmenis pasaulinėje politikoje."??

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir vis tik tai geriau, nei nuolatos sukti sugedusia plokstele "rusai puola". Gal gi pradesime pagaliau atskiras detales matyti ir visuminiame kontekste.

      Panaikinti
    2. Gal galite padėti, man blogai su regėjimu. Nematau tų "atskirų dėtalių", kurios niveliuotų Krymo aneksiją. Nematau kodėl turėtų būti geriau nutylėtį lugandijos karo"visuminiame kontekste" kyšančias rusijos "ausis"?

      Panaikinti
    3. Brolyti, kuo gi tamstai Rusijos ausys taip patinka, kad jas vienas tematai. Juk ausų ten visas miškas styro. Bet jei sakaisi,kad pats aklas esi, tai kas gi paprotino sakyti, neva, ten yra Rusijos ausys? O gal ir tuos 30-dešimt ... numetė tamstai, kad kitų ausų neminėtum?

      Panaikinti
    4. Apie "ausis". "Ausų miškas", o Krymas - rusų. Logiška, jei būtų tik dvi ausys, tam rusui būtų įspyrę subinėn, o Krymas būtų likęs Ukrainos. Apie "aklumą". Jūs rašėte: " atskiras detales MATYTI ir visuminiame kontekste" citatos pabaiga. Jeigu aš "nematau" jūsų "Kiseliovo išrastos rusų pasaulio realybės" tai nereiškia mano aklumo, tai reiškia sarkazmą (kandi pajuoka). Apie Judo parsidavimą. Jūs nenuoseklus. Mane vadinate "Brolyčiu" ir jodošiumi parsidavinėjančiu po 30 ... Taip išeina, kad komercinius išdavikus jus laikote kažkuo sau giminiškais... Aš, pavyzdžiui, niekada jūsų nepavadinsiu nei "brolyčiu" nei "gerbiamuoju". Todėl, kad negerbiu visų koloradikų, o ypač tų, kurie tesdami Pskovo divizijos desantininkų tradicijas pasiklysti Ukrainos teritorijoje, sugeba pasiklysti neto tinkle ir rašyti prokremliškus marazmus lietuviškame patriotiškame tinklapyje.

      Panaikinti
    5. Tikras ai'da'molodec esi, aini. - Juk viską labai gerai žinai, kas ten pas tuos rusus kuria visokias realybes. Aišku, esi ten savas ir todėl pašvęstas visiems jų (tiksliau - saviems) reikalams.
      O pasirodo, kad ne vien viščiukus galima skaičiuoti, kada pačiam „naudingiau“. Teisingai, liko Kryme dvi ausys, bet kiek jų viršuj - u'kraj'a'ynos - buvo (ir tebėra)? Ir neapsimeskite durnium, neva, pačiam neaišku, kas būtų su Rusija, jei ji kaip paskutinis teliukas, būtų palikusi jevrovilkams (kurių ausys u‘kraja Rusijos) Krymą. Tarp kitko, Ukrainos valdžioj JAU beveik nėra ukraniečių - jų ten mažuma. Rūpi tai ne Krymo žmonės, o kad Krymas priklausytų savajai padermei. O kad kiti irgi žmonės, kad taip pat turi teisę į normalų gyvenimą - jums visai nesuvokiamas dalykas. Matyt, taip moderniai išauklėtas esate, dar ankstyvoj kūdikystėj, matyt, taip sužalojo, kad jau niekas nebekliudė užzombinti.
      Dėl sarkazmo. Tu vis dar tiki, kad sarkazmu gali švaistytis tavo padermės balamutai? Taigi, toks tamstelė man ir brolytis. Tuo buvo norėta pasakyti, kad jei liautumėtės (kaip apie jus tamstos saviškių parazituojami rusai sako) vypendrivatsia, niekas jūsų niekšais ir nelaikytų. Žinau aš jūsų motyvus, jie jau niekam nebėra paslaptimi. Jūsų vergvaldžiai įsivaizduoja, jei jie (jūsų eilinių zombių pagalba ir rankomis) pasauliui darys pastovų „lengvą“ spaudimą, tai kažkada ateis momentas, kada visas pasaulis ir pasiduos tam poveikiui. Čia aš galiu išduoti viešą „paslaptį“ jūsų vergvaldžiams. – Jei jų inicijuojamas nuolatinis spaudimas pasauliui užsitęs, tai neapsikentęs pasaulis neišvengiamai surengs paskutinį neoholokaustą. Tik šį kartą ne akliems eiliniams niekuo dėtiems žydukams – jų įrankiams, o jų vergvaldžiams - levitams. Pvz.: juos visus apipjaustys, lygiai taip, kaip jie žaloja eilinius žydus.., o po to uždraus bet kokį apipjaustymą visiems laikams (čia aš leidau sau pafantazuoti, kaip pasaulis galėtų vieną kart užbaigti judo‘idiotišką prigimties(?) perdarinėjimo/zombinimo praktiką). Ir net nebandykite „įrodinėti“, neva, tai aš toks monstras esu ir trokštu, kad taip įvyktų. Ne. Tas yra akivaizdi neišvengiamybė. Evoliucija, kaip ir tas laikas – ji juda tik viena kryptimi. Niekaip neįmanoma iš žmonių vėl padaryti gyvulius. Taigi, liaukitės savo eksperimentus su pasauliu darę.
      Ai, nieko čia jūs negalėsi te deramai suprasti. O jei ir suprasite, neigsite per akis išsijuosęs. Jūs juk tik paklūsti savo vergvaldžiams išmokytas. Juk pats net tą jums suteikiamą šansą – avansu pasakytą „brolau“, besąlygiškai - privaloma tvarka - apverčiate aukštyn kojom ir nachališkai drįstate čia „atrasti“ mano „nenuoseklumą“, ko „pagrindu“ tikitės jau man priklijuoti pačiam būdingo „komersanto“/parazitizmo etiketę.
      Dar kas krenta į akis. Juk pagal jus, blogas aš, pagrinde, dėl to, neva, aš išvien su koloradikais.., ir ką aš beparašyčiau, tai būtų vien tik „prokremliška“... Nu, nenusileisk iki tokių žemumų, jei norite, kad būtų už ką galima tamstą gerbti. Taip išeitų, kas tik žmogiška, tas yra prokremkiška ir tik dėl to bloga. Matai, pasiklydo kažkas kažkur... Tvirtinti tai galima bet ką, bet juk už absurdų skleidimą, šiaip ar kitaip, atsakyti teks neišvengiamai. Sakote, „lietuviškame patriotiškame tinkle“? Baikite juokus, tokių nebūna. - Parazitai visame kame veisiasi. Tuo visas pasaulis dabar serga.
      Jei kažką iš to supratę, nuspręstumėte atsiversti, būtumėte išgelbėtas, ir galėtumėte vadintis broliu. Čia aš rimtai. - Tai antras šansas.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-02-27 23:11

    Europa yra žemynas. Ir mažiausiai vieną kartą jau pakeitė savo tapatybę atėjusią iš tų pačių platumų. Noras išsaugoti savo tapatumą, sveikintinas, tačiau kaita viena ar kita kryptimi neišvengiama.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-02-29 12:11

    Apie begalinė Visatą gali daug pripasakoti, Žemės istorija turi savo tikriausiai baigtinę fazę, kas dabar gali pasakyt kaip čia geriau gyvent, viena aišku, nustosi daugintis išnyksi.

    AtsakytiPanaikinti
  5. to: Anonimiškas 2016-02-29 12:112016-02-29 14:40

    Iš to, kad operuojate begalybės kategorijom, akivaizdu, kad jums jokia ne problema pasakyti, "kaip čia geriau gyvent". Iš to, kad tvirtinate, neva, "kas dabar gali pasakyt", aišku, kad Jūs to nepasakysite. Išvada paprasta. Jūs nesate tas, kuriam svarbu būtų, kad visi turėtų padorų gyvenimą. Todėl - jūs žmonijos priešas.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2016-02-29 17:04

    Teisingai, pasitvirtina amžina teorija, kuri egzistuoja Žemėje, labai daug kas sakė, sako, ir sakys kaip geriau gyvent, ir tai sako šventas raštas, ar dešimt dievo įsakymų, bet kodėl jie nevykdomi, ogi todėl kaip jūs 14:40 visada žinote kaip gyvent, ir jei ,,jie'' ne su jumis, tada jau jie žmonijos priešai, labai girdėtos melodijos, o rezultatai menki, istorija pilna pavyzdžių.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Čia vienas toks "ale" sapiensas klykė:
    "-Evoliucija, kaip ir tas laikas – ji juda tik viena kryptimi. Niekaip neįmanoma iš žmonių vėl padaryti gyvulius."
    ....
    Panašu, kad ši taisyklė turi išimtį :)
    .
    P.S.: Įdomu, per kiek laiko koloradas deevoliucionuos į amebą?

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2016-02-29 22:37

    Eto ty tochno zametil, ty uze deevoliuciroval v shakal'a, katoryj lish pritvoriaetsia patriotom, a na samom dele -
    seet smutu.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Koloradui:
    Na va, pagaliau tu užbliovei gimtaja ordos puskalbe. Ir kam gi reikėjo tiek to vargo laužyti liežuvį? Juk iš karto buvo aišku iš kokio lizdo esi.
    Oi, netinkamą vietelę nerštui pasirinkai, putlerini kacapo gabale.
    Nebus čia tau komfortiško gyvenimėlio. Nebus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-01 09:03

      Matote gerbiamasai, parašiau svetima kalba, nes kaip ir įtariau, toji yra tamstos gimtoji - tamstai geriau suprantama. Ir kaip gi kitaip galėtų būti, jei jūs pasiryžęs bet kokią Lietuvos valdžią koneveikti, t.y., bet kokiomis sąlygomis Lietuvoje kelti sąmyšį. Juk tas naudinga gali būti tik Lietuvos priešams, a nee..? Matyt, teisingai atspėjau, nes tik teisybė gali iššaukti reakciją taip paniškai bandančią paneigti patį faktą.
      Argi ne "logiška", juk kiekvienas sukčius visada dedasi supergeradėju, kad taip įgautų beatodairišką aukų pasitikėjimą.
      O jei visai rimtai, tai dar kartą akcentuoju, kad žvelgimas į pasaulį per prizmę "rusai puola" šudo vertas. Puola rusai ar ne, turime visas puses matyti. Jei atsisakai tokio matymo, reiškia pats esi jei ir ne sąmoningai priešas, tai per savo bukumą nemažiau pavojingas.

      Panaikinti
  10. Anonimiškam moralizuotojui:
    Tamsta- arba esi riboto mąstymo, arba tiesiog esi demagogas.
    .
    "parašiau svetima kalba, nes kaip ir įtariau, toji yra tamstos gimtoji"
    .
    -Iš piršto iščiulpti kliedesiai. Jeigu tamstai vaidenasi- žegnokis, gal praeis.
    .
    "r kaip gi kitaip galėtų būti, jei jūs pasiryžęs bet kokią Lietuvos valdžią koneveikti..."
    -O kurią iš valdžių turėčiau girti? Už ką? Yra tokia kuri nenusipelnė spyrio subinėn?
    Jeigu pagrindinis informacinis laukas yra užvaldytas niekuo nepagrįstų pagyrų valdžiai, o tiksliau režimo kontroliuojamoje žiniasklaidoje skleidžiamos valdžios savireklamos, ar nėra sveika kritiškai, be vyniojimų į gliancinius popierėlius išsakyti ir kitokias nuomones?
    .
    "...bet kokiomis sąlygomis Lietuvoje kelti sąmyšį. Juk tas naudinga gali būti tik Lietuvos priešams, a nee..?"
    .
    -Tipiškas totalitarinio režimo šalininko "mąstymas". Kvailiausiai, kad kažkaip bandai, tamsta, čia pat viską persukti ir apkaltinti oponentą "rusai puola" klišės naudojimu. Kur logika ir nuoseklumas? Nėra. Tik buka demagogija. Fu.
    Todėl tamstos teiginys jog "kiekvienas sukčius visada dedasi supergeradėju, kad taip įgautų beatodairišką aukų pasitikėjimą", labai tiktų pirmiausiai prisitaikyti sau.
    Reziumuojant, galiu pasakyti, jog nesunku nuspėti, kokiai kontorai yra neparankūs mano komentarai, kas šiuo metu uoliai triūsia gavę "Fas!" komandą iš Balkonėlio. Tamstelės "komentaras" labai panašus į tipišką saugumietišką smegenų plovimą. Ne?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Cit.: "Reziumuojant, galiu pasakyti, jog nesunku nuspėti, kokiai kontorai yra neparankūs mano komentarai, kas šiuo metu uoliai triūsia gavę "Fas!" komandą iš Balkonėlio. Tamstelės "komentaras" labai panašus į tipišką saugumietišką smegenų plovimą. Ne?"

      Šitas iš Balkonėlio komandos tikrai negavo. Šitas gavo komandą iš Paties (Čekisto Maskvoje). :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-03-01 14:18

      Nu, ne!
      Jūs lengvai tuo įsitikintumėte, jei tik realiai įmanomais būdais siektumėte abi/visas puses tenkinančio rezultato. Kol pilstote iš tuščio į kiaurą, kitaip sakant, kol gyvenate iliuzijomis, o ne tikrove, tol jums ir vaidenasi priešai, kurių realybėje jau keli dešimtmečiai kaip nebėra.
      Todėl jau dešimtą-dvidešimtą kartą kartoju, kad nėra prasmės eikvoti savas jėgas kariaujant tarpusavyje, ar karui su vaiduokliais, į kuriuos ir nukreipia mūsų neišmanėlių dėmesį ir pyktį mūsų tikrieji priešai.
      Juk rūpinimasis vien savais reikalais, negalvojant, kaip gi kiti galėtų mums tai leisti/užtikrinti, yra ne problemos sprendimas, o pasigailėjimo vertas kaprizas.

      Panaikinti
  11. Gerb. Augustinui:
    Sutinku, didelė tikimybė jog būtent tas trolis dirba kremlinų kontorai.
    Dėkui už patikslinimą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-01 16:30

      Lygiai tiek pat "pagrįstai" galiu tvirtinti, jog judu abudu darbuojatės tų pačių, kuriuos koneveikiate, naudai. Ir čia jau visiškai nesvarbu, kad jūs tą darote nesuvokdami - tikėdami, kad jums patarinėja ne priešas.

      Panaikinti
  12. "Koloradai", "kacapai", "vatnikai" yra propagandos įkaltos vinys zombiams į smegenis. Mąstyti tokiu atveju labai sunku.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item