Vytautas Sinica. Pavojingi krikščionys

Tekstas publikuotas žurnalo „Artuma“ 2016 metų sausio mėnesio numeryje. 2015-ieji baigėsi su...

Tekstas publikuotas žurnalo „Artuma“ 2016 metų sausio mėnesio numeryje.

2015-ieji baigėsi su neeiline žinia apie religijos laisvės suvaržymą. Ne pirmus metus pertekliniu valstybės kišimusi į vaikų auklėjimą garsėjančioje ir dėl to net tarptautiniuose teismuose pralaimėjusioje Norvegijoje, vaiko gerovės tarnyba „Barnevernet“ lapkričio viduryje atėmė iš krikščionių šeimos visus penkis jos vaikus ir atidavė juos globėjams. Sprendimas  motyvuotas tuo, jog vaikus biologinėje šeimoje žaloja „krikščioniška indoktrinacija“. Toks iš pažiūros absurdiškas argumentas yra ankstyva pirmoji kregždė, įspėjanti apie ateityje laukiantį naują marksistinę pasaulėžiūrą kaip normą priėmusių valstybių santykio su savo krikščionimis piliečiais raidos etapą. 

Kuo valstybei gali kliūti „krikščioniška indoktrinacija“? Tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo pačių įsitikinimus yra laiduota tiek nacionalinėse konstitucijose, tiek ir visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Krikščioniškas auklėjimas visiškai atitinka šią teisę. Krikščionybė kaip moralinių normų sistema ugdo pavyzdinį pilietį – sąžiningą, rūpestingą, gailestingą, teisingą, darbštų. Atrodytų, toks ugdymas yra tik naudingas valstybei ir turėtų būti skatinamas. Ne visai taip.

Postmodernias hedonistines (tai yra vien troškimais, o ne objektyvia prigimtimi pagrįstas) „žmogaus teises“ ginančios Vakarų valstybės krikščionybėje įžvelgia esminę problemą. Tokia valstybė skelbia, jog moralinės normos yra subjektyviai pasirenkamos, objektyvaus gėrio ir blogio nėra, gyvenimo būdų ir vertybių įvairovė yra skatintina ir savaime vertinga. 

Krikščionybė moko iš esmės priešingai: egzistuoja objektyvus gėris ir blogis, moralės tiesa, dorybės ir nuodėmės. Krikščionybėje visada egzistuoja gailestingumo ir teisingumo balansas. Klasikinio krikščioniško ir (post)modernaus požiūrio į moralę praraja yra gili ir neperžengiama. Krikščionybė yra teisianti, nes teigia, kad konkrečius veiksmus sąmoningai padarę žmonės nusideda ir, jei neatgailaus ir tų veiksmų nenutrauks, tuo pasmerkia savo sielą pragarui. Mintis apie pragarą yra itin nemaloni ir smerkianti net tiems daugumai Vakarų šalių piliečių, kurie pragaro egzistavimu netiki. Juo labiau ji nepriimtina nominaliems krikščionims, kurie tiki Dievą, tačiau leidžia sau savavališkai atmesti mokymą ir patiems nuspręsti, kokie veiksmai smerktini. 

Nuoseklus krikščionis ne tik rūpinasi skurstančiais ir dalina senjorams sriubas (ši dalis valstybei patinka), bet ir pagal galimybes viešai liudija apie aplinkinių amoralius pasirinkimus bei siekia dorybes ugdančių viešųjų normų (ši dalis valstybei nepatinka). Tai nepatogu, nemalonu ir griauna atviros visuomenės iliuziją, jog visi galime patys pasirinkti, kas mums yra moralu ir teisinga. 

Krikščionis sunkiai pasiduoda objektyviai žmogaus prigimčiai prieštaraujantiems ideologiniams aiškinimams. Naują žmogų per švietimo monopolį mėginančiai sukurti postmoderniai valstybei tai neretai tampa neįveikiama kliūtimi. Šioje šviesoje tampa suprantami ir vaikus dėl „krikščioniškos indoktrinacijos“ tarnyboms paskundusios Norvegijos mokytojos žodžiai, jog Bodnariu šeimos vaikai yra „labai krikščioniški“ ir jų tikėjimas, kad Dievas baudžia už nuodėmes, „sukelia vaikų neįgalumą“. 

Tai neįgalumas suprasti ir priimti jiems peršamą radikaliai priešingą pasaulėžiūra, kurioje norma yra viskas, ką žmonės pasirenka, o nuodėmės neegzistuoja apskritai. Krikščionių vaikai neįgalūs ta pačia prasme kaip ir psichiatrinėse atsidurdavę sovietmečio  rezistentai – „neįgalūs“ suprasti jiems siūlomos dirbtinės visuomenės ir žmogaus vizijos tariamą pranašumą. 

Marksistuojančios Vakarų šalių vyriausybės senokai ieško geriausių strategijų krikščionybei pritaikyti prie kuriamos atviros visuomenės. SSRS nesėkmė aiškiai parodė, kad tiesmuka prievarta krikščionybės nepribaigia, kai kur net sustiprina. Subtilus Vakarų šalių marksizmas šiandien visur renkasi krikščionybės suprivatinimo strategiją. Manipuliuojant Bažnyčios ir valstybės atskyrimo mitu, krikščionys raginami nesikišti į viešuosius reikalus ir nemėginti savo pažiūromis grįsti įstatymo normų. Ši strategija nuostabiai veikia ir leidžia užtikrinti, kad katalikai netaptų ir net nenorėtų tapti girdima visuomenės grupe. 

Kuo privatesnė ir kuo labiau į teisę melstis bus redukuota krikščionybė, tuo lengvesnis bus krikščionybę paneigiančio „naujo žmogaus“ ir atviros visuomenės kūrimas. Tačiau tai – lėti procesai, kuriems kartais neužtenka kantrybės, matant, koks užsispyręs yra krikščionybės pasipriešinimas. Trūkus kantrybei gimsta valstybės drąsa išgydyti „krikščioniškai indoktrinuotų“ vaikų neįgalumą. Klausimas, kiek drąsos tam priešintis turės patys krikščionys. XXI amžiuje katakombose nebepasislėpsime. 



Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 6997320783965554509

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2016-01-20 09:28

    Na taip, valstybių konstitucijos įtvirtina tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Lietuvos Konstitucijoje tai irgi yra įtvirtinta 26 straipsnyje. Bet kad krikščionys neįsijaustų, tame pačiame Konstitucijos straipsnyje yra nurodyta, kad "Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves". Taigi, reikia nepamiršti kitas asmens PAGRINDINES TEISES IR LAISVES. Mes gi puikiai žinome, kokios EU yra PAGRINDINĖS teisės ir laisvės, kurios aiškiai kertasi su krikščionišku mokymu.

    Mes dabar vaikučiams sakome, kad Tarybų sąjungoje buvo ribojama sąžinės, minties ir žodžio laisvė. Sakyčiau, kad tai šmeižtas. Kuom grindžiami tokie pasakymai? Štai pažiūrėkime į Lietuvos TSR konstituciją. Pavyzdžiui, jos 48 straipsnis skelbia: "Sutinkamai su liaudies interesais ir siekiant stiprinti bei vystyti socialistinę santvarką, Lietuvos TSR piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvės". Arba 50 straipsnis: "Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama".

    Taigi, jei vystei socialistinę santvarką, tai tikrai negalėjai skųstis, kad buvo ribojama žodžio laisvė. Galėjai išpažinti bet kurią religiją, su sąlyga, jei tavo religija netrukdys pateisinti komunizmo "žygdarbius".

    Taigi, jei tavo religija nepadaro tavęs "neįgaliu" stebint EU pagrindinių laisvių ir teisių apraiškas, tuomet bet koks skelbimas, esą EU persekiojami krikščionys – taip pat yra šmeižtas, už kurį, savaime aišku, turi būti baudžiama. O jei esi "neįgalus" ir savo "neįgalumą" nori viešai rodyti, kurstydamas neapykantą, kuri atėjo su į istoriją dabar nueinančia niekam nereikalinga krikščionybe, tuomet tam ir yra įstatymai, kurie tavo naftalininiu neįgalumu neleis "apkrėsti" tavo pačių vaikų.

    Kaip matote, bent jau Lietuvoje yra visos teisinės prielaidos, kad ta Norvegijos pirmoji kregždė atskristų ir į Lietuvą.

    Kitas dalykas – autorius, kuris tikrai yra Lietuvos patriotas, neturėtų naudoti tokių politkorektiškų naujadarų, kaip "senjorai". Žodis "senjor" kreipiantis į asmenį ispaniškai reiškia tai, kas lietuviškai kreipiantis į asmenį naudojamas "ponas", ar rusiškai "gaspadin". Kadangi senatvė šiais laikais yra nemadinga, nors kaip reiškinys egzistuoja (pasirodo, Huxley savo romane "Naujasis puikusis pasaulis" vistik buvo pranašiškas), tai reikia šią baisią "gėdą" kaip nors užmaskuoti. Panašiai kaip negras tapo juodaodžiu ar tamsiaodžiu, o čigonas patapo romu, taip senimas, senoliai (palygink – jaunimas, jaunuoliai) patapo senjorais. Tai žinant, kad tai politkorektiškumas, tai man asmeniškai žodis senjorai, jei tai neturima omenyje pagarbaus kreipimosi ispaniškai, reiškia lietuvių kalbos darkymą.

    Galite sakyti, kad esu liguistai jautrus tokiems dalykams. Tačiau manau, kad vistik buvo teisus Orvelas savo romane 1984 (pats kažkada buvęs komunistu, bet vėliau supratęs šios ideologijos pragaištingumą), kai buvo diskutuojama apie naujakalbės reikšmę – jeigu žmogus tinkamai vartoja žodžius, tai vėliau žmogus turės ir tinkamas pažiūras.

    Politkorektiškumo naujakalbė nėra atsitiktinis reiškinys – tai liberalizmo ideologijos sistemos vienas iš įrankių, metodiškai diegiamas tam, kad su laiku turėtume ir "tinkamas" pažiūras.

    AtsakytiPanaikinti
  2. supratingas2016-01-20 15:23

    Nežiniukas: Krikščionybė kaip moralinių normų sistema ugdo pavyzdinį pilietį – sąžiningą, rūpestingą, gailestingą, teisingą, darbštų. Atrodytų, toks ugdymas yra tik naudingas valstybei ir turėtų būti skatinamas. Ne visai taip.

    Mano galva gerokai pagražinote. Ar turite konkrečios valstybės pavyzdį kurioje tokie piliečiai buvo ar tebėra ugdomi?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2016-01-20 17:00

      Aš to neteigiau, čia autoriaus mintys. Jo ir klauskite.

      Nors šiai autoriaus minčiai pritariu.

      Panaikinti
    2. supratingas2016-01-21 23:24

      Atleiskit Nežiniuk, juokingai čia išėjo, jūsų komentaras toks ilgas, kad aš pastraipą iš Sinicos nukopijavau manydamas, kad ji iš jūsų komentaro :)

      Klausimą anuliuoju, nes autoriaus atsakymas mažai tikėtinas.

      Panaikinti
  3. Vytautas Kažukauskas2016-01-20 21:17

    Nežiniukas galėtų straipsnius rašyti ir taptų Žiniuku (komentarai irgi gerai), o ponui SUPRATINGAM norėčiau paprieštaraut. Krikščionybė bent siekia tobulybės, supratingo piliečio. Yra SIEKEMYBĖ ir tai puiku. Nepasiekta? Lieka perspektyva dar.
    O ką siūlo ''modernistai''? "Delfyje" mačiau antraštę; Lesbijietė pirma kartą liečia vyro daikčiuką. Šiandien - Vyras gėjus pirma kartą leičia moters analogą. Seksas. Vyras su vyru, moteris su moterimi. Ir viskas? Lieka dar kanibalizmas, apraiškų jau pasitaiko. Politikoje - absoliutus nesusigaudymas. Šiandien jau turim kitatikių ordas,kurie atėjo ne DIRBTI, kaip nori ponia Merkel. Jie atėjo GYVENTI čia. Su savo religija, įsitikinimais, morale ir viskuom, ko net dabarties politikai negeba įsivaizduoti. Nenorit būt krikščioniais, galit tapt musulmonais.
    Taip man regis, po kuo ir pasirašau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. supratingas2016-01-23 16:24

      Vytautai, lieka neaišku kam konkrečiai jūs prieštaraujate :)

      Žinoma, kad krikščionybė siekia ugdyti supratingesnį pilietį, bet argi aš tai neigiau?
      O jūsų šalutinė mintis apie krikščionybės tobulumo siekį yra klaidinga, nes dogmų ribojama religija ir tobulybės siekis yra iš esmės nesuderinami dalykai.

      Panaikinti

emo-but-icon

item