Vytautas Radžvilas. Lietuvos projektas XXI a. pradžioje: Asmens, Tautos ir Valstybės atkūrimo iššūkiai ir uždaviniai

Jeigu „projektu“ vadiname sąmoningai sumanytą ir valingai bei tikslingai įgyvendinamą planą, tai ...

Jeigu „projektu“ vadiname sąmoningai sumanytą ir valingai bei tikslingai įgyvendinamą planą, tai moderniosios Lietuvos kilmę ir prigimtį tiksliausiai nusako būtent šis žodis. XIX a. pabaigoje atgimusi lietuvių tauta ir jos sukurta moderni valstybė yra du neatskiriamai susiję to paties Lietuvos projekto sandai. Tada atsiradusi Lietuva buvo „moderni“ griežčiausia šio žodžio prasme: jos tėvai kūrėjai sugebėjo ją ištraukti iš politinės ir istorinės nebūties dvigubu ateitį ir praeitį sujungiančiu vaizduotės ir veiksmo judesiu. Paskutinę minutę jie įtraukė Lietuvą į visą Europą transformuojančių ir į nenuspėjamą ateitį ją nešusių permainų srovę ir tuo pat metu iš Niekio į Būtį traukiamai Lietuvai gelbėti meistriškai pasinaudojo su ta besirandančia Lietuva mažai ką bendro turėjusios LDK paveldu ir įvaizdžiu. Kalbant pavaizdžiai, Lietuvos Respublika radosi tarsi ex nihilo, kaip subtiliai sukonstruotas prieš šimtmetį pražuvusios valstybės miniatiūrinis simuliakras. Lietuva prisikėlė panašiu būdu, kaip kažkada europinis Renesansas, kuris „iš nieko“ prikėlė  klasikinės Antikos pasaulį.

Ši prisikėlimo atmintis vėl tampa neįkainojama ne tik todėl, kad iš jos galima daug ko pasimokyti susidūrus su šiandienos iššūkiais. Ji dar svarbesnė kaip galbūt paskutinis gyvos dvasinės ir istorinės patirties saitas, galintis sujungti du – XIX a. pabaigos ir XXI a. pradžios -- Lietuvos projektus. Juk šiandien Lietuvai yra iškilęs tas pats iššūkis – vėl pamėginti prisikelti ir išlikti. Šitaip jį apibūdindami mes įgytume principinę galimybę vėl pamėginti tiesti tiltą tarp mūsų praeities, dabarties ir ateities, nes suvoktume esą ne atsieti ir niekam neįsipareigoję šio iššūkio stebėtojai ir aiškintojai, bet nuolatos pasikartojančios Lietuvos dramos gyvi ir angažuoti dalyviai. Net tris kartus – XIX a. ir XX a. antroje pusėje kiekvienam savosios tautos merdėjimą ir nykimą stebinčiam lietuviui teko apsispręsti. Visada buvo galima rinktis viena iš dviejų: išdrįsti į šį nyksmą žvelgti atviromis akimis, sąžiningai jį pripažinti, pajausti savo atsakomybę ir ryžtis veikti  arba užmerkti prieš jį akis, begėdiškai jį neigti ir likti abejingam ir pasyviam. Šis kiekvieno asmens dvasioje ir sąžinėje vykstantis apsisprendimas iki šiol lemia Lietuvos likimą. Jis ir tik jis nuolatos steigia ir atkuria takoskyrą tarp dviejų Lietuvų – pasiryžusios būti, teigti save ir save kurti Lietuvos, ir nebenorinčios gyventi, bijančios būti savimi ir pasiruošusios tapti kitų savikūros medžiaga Lietuvos pamėklės – arba, kalbant „pomoderniau“, jos simuliakro. Šiandien ši apsisprendimo našta visų savo svoriu užgriūva mus ir pabėgti nuo jos niekam nelemta. Ji yra mūsų likimas, verčiantis kiekvieną vienaip ar kitaip apsispręsti akistatoje su juo. Jeigu į šiek tiek parmenidiškai keliamą klausimą „Yra ar Nėra?“ Lietuva atsakysime „Taip“, vėl rasis lietuvių tauta, o su ja netolimoje ateityje -- ir valstybė. Jeigu atsakysime „Ne“, beliks abstrakčiai svarstyti ir spėlioti, kada visiškai išnyks pasaulyje dar sušmėžuojantis Lietuvos šešėlis.

Įgyvendinti XXI a. Lietuvos projektą visų pirma reiškia atkurti ir atstatyti tris Lietuvos dvasinę gyvastį ir jos politinę bei istorinę būtį palaikančius atraminius stulpus – Asmenį, Tautą ir Valstybę. Jie buvo smarkiai pakirsti jau sovietinės okupacijos tarpsniu, o juos visiškai nugriovė ir beveik baigia sunaikinti naujo tipo „integracijos“ vyksmas. Žodis „integracija“ yra daugiareikšmis ir mįslingas. Būtų labai paviršutiniška ir naivu manyti, kad gilinama Lietuvos integracija į vadinamąsias „Vakarų pasaulio struktūras“ yra paprastas ir nekaltas Europos tautų ir valstybių vienijimasis bei glaudėjantis jų bendradarbiavimas. Sugrįžusi į Vakarų civilizacinę ir geopolitinę erdvę, Lietuva iš tikrųjų įplaukė ne į išsvajotą, saugų ir ilgalaikį prieglobstį nuo visų pasaulio audrų teikiantį, uostą, bet tiesiai pateko į dar vienos revoliucijų bangos sūkurį. Galima kalbėti apie revoliucijų bangą, nes šiuo metu pasaulyje vyksta net trys – permanentinė demokratinės globalizacijos, permanentinė rinkos ir permanentinė europeizacijos -- revoliucijos. Visos trys yra europinės Apšvietos idėjų įkvėptų bei modernizacinį jos projektą mėginusių gyvendinti Amerikos, Prancūzijos ir Rusijos revoliucijų įpėdinės ir jų reikalo tęsėjos. Ir nebūdamos atvirai smurtinės jos yra – čia ir glūdi didžiausias paradoksas ir kartu paslėptas pavojus -- kur kas radikalesnės ir nuožmesnės negu jų pirmtakės. Jos dar nuosekliai siekia sugriauti ir sunaikinti klasikinio krikščioniško Vakarų pasaulio savastį ir tapatumą. Tačiau šis griovimas nėra tikslas sau.  Vakarų modernybė iš esmės yra ne kas kita, o Renesanso pradėtas ir XVIII a. Apšvietos į naują lygmenį pakylėtas antropologinės ir socialinės inžinerijos projektas, kuriuo siekiama sunaikinti, arba „dekonstruoti“, vadinamąjį „senąjį“ žmogų ir sukurti visiškai naują „ateities žmogų“, XIX a. gavusį didingai skambantį „antžmogio“ vardą. Integruojama į ES Lietuva tiesiogiai ir labiausiai patiria vadinamosios  „permanentinės europeizacijos revoliucijos“ poveikį. „Griaunančiai  per/kuriantis“ šios revoliucijos poveikis Europai yra gelminis, nes radikaliai keičia iki šiol egzistavusį europiečio tipą. Kuriamas būsimasis „gerasis europietis“ privalo tapti „žmogumi be savybių“, arba būtybe, išeinančia už  iki šiol egzistavusio žmogaus ribų. Toks išėjimas reiškia, kad Europos tautų  „europeizacija“ neišvengiamai tampa „senajam“ žmogui būdingų prigimtinių savybių, tapatumų ir natūralių žmonių skirtumų ideologiniu neigimu ir praktiniu jų naikinimu.

Europa ir Lietuva mums pažįstamais pavidalais gali išlikti tik tuo atveju, jeigu po „integracijos“ priedanga įgyvendinamam „senojo“ žemyno tęstinio ir stiprinamo griovimo projektui bus veiksmingai pasipriešinta visų norinčių išlikti savimi europiečių bendromis pastangomis. Vienintelė atsvara vykstančiam naikinimui gali būti tik konstruktyvus, veiksmingas ir todėl gyvybingas visapusiško Europos gaivinimo ir atkūrimo projektas. Jo sėkmė Lietuvai taip pat yra gyvybės ar mirties klausimas. Todėl dalyvauti tokiame projekte yra ne tik mūsų moralinė pareiga, bet šis projektas atliepia ir egzistencinį bei  praktinį Lietuvos tikslą išlikti kaip tauta ir valstybė. 

Siekiant atkurti pirmąją XXI a. Lietuvos atramą – Asmenį – visų pirma teks atsakyti į klausimą, kas yra arba galėtų būti šio šimtmečio lietuvis, o tai reiškia – koks bus jo sielos tipas.  Iš esmės tai klausimai, kokie dvasiniai ir moraliniai šaltiniai ir veiksniai formuos jo sielą ir bus jos gyvastį bei savastį maitinančios versmės. Ir čia neišvengiamai iškils santykio su Europos krikščioniškuoju paveldu ir tapatumu klausimas.  Vykstanti „europeizacijos revoliucija“ yra „švietėjiška“ ir dar radikaliau negu jos pirmtakės stengiasi atkirsti Europą nuo jos klasikinių (graikiškų ir romėniškų) bei krikščioniškų ištakų. Toks ryšio su tradicija nutraukimas labai primena panašią sovietinę praktiką. Jis prilygsta Europos kultūrinės bei istorinės atminties naikinimui ir kuria šiuolaikinio „euromankurto“ tipą. Bet jo poveikis yra dar gilesnis ir įgyja ne tik religinį, bet ir metafizinį bei antropologinį matmenį. Iš šiuolaikinio europiečio kultūrinės atminties ištrinant klasikinį graikiškai-krikščionišką žmogaus vaizdinį ir idealą  iš esmės pasikeičia jo savimonė. Europietis  pradeda suvokti save kaip vienmatę, nuo  aukštesnės dvasinės tvarkos atkirstą būtybę. Toks „atsaistymas“ reiškia tai, kad jis de facto yra išžmoginamas -- paverčiamas grynai „gamtiniu“ padaru. Šitaip transformuojamam europiečui tinka tik vienas ir būtent nepolitinis valdymo būdas -- biologinių jo poreikių vadyba. Todėl šiuolaikinio europiečio santykis su religija ir pirmiausia krikščionybe nėra ir negali būti paprastas asmeninio „tikėjimo“ ar „netikėjimo“, bet yra egzistencinis metafizinio ir antropologinio apsisprendimo bei -- ir  tai ypač svarbu – jo dvasinės ir politinės laisvės klausimas. Kitaip sakant šių dienų europiečiui tenka apsispręsti  – būti ir stengtis išlikti žmogumi ar susitaikyti su jam peršama lemtimi „savanoriškai“ virsti „moderniu“ socialiniu gyvūnu.

Vykstantis iš pirmo žvilgsnio paradoksalus ir keistas senų Europos tautų „europeizavimas“ yra jų bendruomeninius ryšius griaunantis ir socialinės sanglaudos saitus sutraukantis tautų naikinimas. Žvelgiant iš platesnės perspektyvos tai reiškia, kad ES yra iš šimtų milijonų izoliuotų bei susvetimėjusių ir „statybiniais blokeliais“ paverstų individų konstruojamas „milžiniškas Leviatanas“ -- istorijoje  dar neregėto ir net neįsivaizduoto dydžio  bei masto biosocialinė megamašina. Tautoms kaip bendros istorinės atminties ir likimo saisomoms žmonių bendrijoms šioje mašinoje ne tik kad nėra vietos – kaip gebantys politiškai ginti savuosius interesus kolektyviniai dariniai jos yra esminė kliūtis, trukdanti megamašinos šeimininkams ir vairininkams visiškai palenkti  iki šiol buvusius laisvus demokratiškų Europos šalių  piliečius tik jiems paties žinomiems, o gal ir nežinomiems, saviesiems „integraciniams“ siekiams bei tikslams. Todėl ardančių tautas megamašinos valdytojų tikslas – prievartinai „europeizuojant“ tautas sukurti ištautintų ir beveidžių „naujųjų europiečių“ mases. Jų idealas – „didžioji paneuropinė liaudis“, kuri būtų ne kas kita, o izoliuotų ir susvetimėjusių individų mechaniškas agregatas. Jį sudarantys atomizuoti, kolektyvinės istorinės atminties neturintys ir bendros ateities vizijos nepuoselėjantys individai taptų „grynosios dabarties“ kaliniais. Vienintelis jų gyvenimo „horizontas“  ir „perspektyva“ būtų „čia ir dabar“ atsirandančių grynai asmeninių poreikių tenkinimas. Jie pajėgtų užmegzti vienintelį tarpusavio ryšį – trumpam laikui susijungti vienkartinei funkcijai atlikti, o ją įvykdę tuojau pat išsiskirstytų. Vienintelė alternatyva betautei „paneuropinei“ masių visuomenei kaip mechaniškų ir likvidžių ryšių tarp individui tinklui  buvo ir tebėra tauta. Ji yra individui ta absoliučiai būtina ir niekuo nepakeičiama atskaitos bendrija, kuriai dėl jos baigtinio dydžio įstengia realiai – visapusiškai ir nuolatos – įsipareigoti   asmuo. Būtent dėl sąlyginio tautos „uždarumo“ – jos gebėjimo būti žmogiškai aprėpiama bendruomene – ji yra absoliučiai būtina ir niekuo nepakeičiama tarpininkė tarp individo ir žmonijos. Atsakingą ir konkrečiai įpareigojantį asmens santykį su žmonėmis steigiantis ir ugdantis  ryšys su tauta yra būtina jo dvasinės ir moralinės brandos sąlyga, nes apsaugo nuo abiejų egoistinio uždarumo savyje formų: tiek individo egoizmą dangstančios abstrakčios „meilės“ žmonijai, tiek  atvirai egoistinio rūpinimosi tik savo asmeniniais interesais bei reikalais. Tautos atliekamas būtinas vaidmuo susiejant individą su žmonija ir joje glūdinti galia dvasiškai ir moraliai ugdyti asmenį lemia, kad, būdama ypač stiprių bendruomenės ryšių bei jos narių tvirtos sanglaudos laidas, tauta tampa ir natūraliausiu bei patikimiausiu jos politinės organizacijos pagrindu. Todėl vykstantis tautų „europeizavimas“ yra ne tik ES priklausančių šalių ištautinimas: neišvengiamas jo padarinys ir palydovas yra griaunamų tautų ir jų sukurtų valstybių piliečių nupolitinimas.

Sugriauta, arba „dekonstruota“, tauta neišvengiamai virsta jokio aukštesnio ir bendro tikslo nesaistoma, jo nekeliančia ir nesiekiančia  ikipolitine etnine bendrija. Jos nariai apskritai nemąsto bendrojo tautos ir visuomenės gėrio sąvokomis ir siekia asmeninės gerovės, tad čia galimos tik jų asmeninio ir grupinio solidarumo bei tarpusavio pagalbos apraiškos. Egzistuojanti tik kaip ikipolitinė etninė bendrija tauta iš principo nepajėgia sukurti savos valstybės ir yra pasmerkta tapti kitos valstybės arba imperinio darinio valdiniais. Tačiau kiekvienai tautai sava valstybė yra svarbi ne tik kaip ją į politinę bendriją sutelkiantis bei organizuojantis ir  nuo vidaus bei išorės grėsmių saugantis skydas. Modernios demokratinės valstybės viešas gyvenimas yra ta aplinka, kurioje reiškiasi ir būna ugdomos svarbios brandaus ir visaverčio asmens savybės – jo moralinės ir pilietinės dorybės. 

Spartinama ir gilinama ES integracija iš esmės virto totaline „europeizacijos“ revoliucija, naikinančia Europos krikščioniškąjį paveldą ir tapatumą, tautas ir nacionalines valstybes. Šios revoliucijos ilgalaikiai padariniai dar tik pradedami įsisąmoninti ir laukia išsamių apmąstymų bei tyrinėjimų. Tačiau jau dabar aiškėja, kad tautas ir nacionalines valstybes naikinanti ES nepajėgia tapti tikra ir visaverte politija ir „įstrigo“ pusiaukelėje tarp „supervalstybės“ ir „imperijos“. Maža to, ji laikytina tik „kvazi-imperija“, nes faktiškai yra neaiškios prigimties darinys, kurį galbūt tiksliausia vadinti globalaus ekonominio valdymo sistema. Šiai sistemai griaunamos Europos šalių piliečiai yra tik vieningos europinės darbo jėgos ir prekių rinkos dalyviai – gamintojai ir vartotojai, tautos – tik etnografinį savitumą turinčios paneuropinės „multikultūrinės“ liaudies dalys, o valstybės -- tik teritoriniai tos pačios bendros rinkos segmentai, kurių administratoriai privalo užtikrinti šiai rinkai veikti tinkamą materialinę infrastruktūrą bei jai būtiną palankią socialinę ir teisinę aplinką.  

Ir vis dėlto Europos žmoniją nukrikščioninanti, ištautinanti ir išvalstybinanti „permanentinė europeizacijos revoliucija“ turi dar fundamentalesnį ir gilesnį – metafizinį ir antropologinį matmenį. Nuosekliai „europeizuojamas“ Europos žmogus išnyksta kaip aukštesnėje dvasinėje tvarkoje įsišaknijusi, bendruomeniška ir politiška būtybė. Religiškumas, socialumas ir politiškumas visada buvo laikomi prigimtiniais „senojo“ žmogaus bruožais. Europos „integracija“, kurios idėjinė šerdis ir galutinis tikslas yra  šiuos bruožus neigianti ir naikinanti visapusiška žemyno „europeizacija“, neišvengiamai turėjo virsti „senosios“ Europos išžmoginimo projektu. Praradęs prigimtinius žmogaus bruožus individas virsta „kūnu“ – vienmate būtybe, kurios egzistavimo ir ateities horizontą užsklendžia tik fizinis buvimas, prasidedantis ir pasibaigiantis ikižmogiškų, t. y. gamtinių, saugumo ir medžiaginės gerovės poreikių tenkinimu. Todėl šitokio išžmoginančio „europeizavimo“ keliu „integruojama“ ES negali būti niekas kita, o tik dirbtinis – hoministinis – Leviatanas, arba iš šimtų milijonų „integruojamų“ individų kūnų sudaryta megamašina.

Pasipriešinanti neregėtą mastą ir pagreitį  įgavusiam šio  išžmoginimo vyksmui įmanoma tik suformulavus Europos metafizinio, tautinio ir politinio gaivinimo bei atkūrimo programą. Būtina visomis išgalėmis siekti, kad XXI a. Lietuvos projektas taptų visaverte ir svarbia šios programos įgyvendinimo dalimi. Trys jo siekiniai – atkurti Asmenį, Tautą ir Valstybę – sudaro neišardomą vienovę. Jie iš esmės yra tik vieno didžiojo uždavinio – atkurti visuminį ir visavertį Europos bei Lietuvos žmogų – skirtingi aspektai arba dalys. 

Šiandien Lietuvai iškilusius egzistencinius iššūkius gali įveikti tik atgimusi ir savo valstybę atkūrusi politinė lietuvių tauta. Ši tauta negali būti suprantama švietėjiškai – tik kaip iš biologinius saugumo ir gerovės poreikius siekiančių patenkinti individų sudarytas organizmas. Ji turi būti savo aukštesnę dvasinę prigimtį ir paskirtį suvokiančių ir siekiančių įgyvendinti laisvų asmenų bendrija. Taip pat turi būti savaime suprantama, kad politinė lietuvių tauta yra visų tautybių jos piliečiai, lojalūs Lietuvos valstybei. Galiausiai atkurtoji Lietuvos valstybė turi būti tiek tautą ateities audrose privalantis ginti ir apsaugoti politinis šarvas, tiek patikimas laivas, kuriuo ji galės ramiai išplaukti į pasaulio platybes visada jausdamasi esanti laisva ir lygiateisė pasaulio tautų ir valstybių bendrijos nare. Tik išsprendę pagrindinį uždavinį vėl tapti politine tauta įstengsime susigrąžinti šiuo metu geopolitinių audrų vis labiau blaškomos Lietuvos likimą į savo rankas. Tai leistų mums nekartoti tų pražūtingų klaidų, kurias 1940 m. tragedijos išvakarėse padarė jos deramai pasitikti nepasiruošusi šalies visuomenė.

Pranešimas skaitytas Vilniaus forume - konferencijoje „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių grėsmių akivaizdoje“ 2016 metų sausio 9 dieną


Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 6566416463269165757

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-01-26 07:36

    Sukreciantis pranesimas . Nors atrodo nemaza tu problemu dalis buvo jauciama ir nutuokiama ir zinoma. Kirti vis tik kviesciau deti ant zodzio Projektas kuris prasmingai patalpintas pranesimo pavadinime.Ir ,aisku, Projektas reiskia-kurima ir kuryba kaip ne karta pabreze ir pats gerb. Radzvilas. Tik , gal bus atleista uz tokia metafora , tai ne vasarnamio projektas- o visuomenes , valstybes! Tad niekam kitam cia pirstu kisti nevalia!Architektai is uzjuriu cia nepriimtini.
    Ir dar , mano kukliu supratimu , cia stinga kazkokio rysio su Lietuvos konstitucija, iskaitant ir prieskarine.Klostosi ispudis kad ta Konstitucija visu uzmirsta naslaite.
    Pagarbiai.
    A. D.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item