Vytautas Daujotis. Sėkmingiausias tas, kuris sugebėjo nustumti kitą?

- Dabar politikai vėl, beje, jau kelintą kartą, skelbia karą alkoholizmui. Tačiau atrodo, kad jie...

- Dabar politikai vėl, beje, jau kelintą kartą, skelbia karą alkoholizmui. Tačiau atrodo, kad jie ir toliau pasirengę kovoti su pasekmėmis, o ne su priežastimis. Taip lengviau?

- Jeigu nagrinėtume priežastis, kodėl toks girtavimas ir kodėl visi šie baisūs dalykai vyksta, siūlau atsigręžti į švietimą, pasižiūrėti, kokia mūsų kultūra. Kultūra virto vartojimo, o ne buvimo pasaulyje atributu. Ji tapusi preke, kurią žmogus suvartoja vienkartinėmis dozėmis. Žmogaus nėra kultūroje, jis ją tik kartais pavartoja. Pakanka prisiminti, kokios buvo kultūros ministrų, net ir šitos Vyriausybės, kalbos. Faktiškai reikia komercionalizuoti teatrus, kad jie virstų kažkokiomis viešosiomis įstaigomis, užsidirbančiomis lėšų, konkuruojančiomis tarpusavyje. Iš tikrųjų teatrai negamina BVP, bet jie daro pasaulį tokį, kuriame verta gyventi. O pas mus meną, kultūrą stengiamasi paversti pelną duodančiu laisvosios rinkos segmentu.

- Bibliotekos taip pat nekuria BVP, tą patį galima pasakyti ir apie švietimą.

- Švietimas irgi verčiamas laisvosios rinkos segmentu. Taip yra vidurinėje mokykloje, taip yra aukštojoje mokykloje dėl mokinio krepšelių, dėl konkurencijos. Nesurenka krepšelių mokyklos, ir tie kultūros židiniai, dažnai vieninteliai kaime, išnyksta. Tokius dalykus stebint tampa aišku, kad nėra jokio žvilgsnio į ateitį. Nei „Lietuvos 2020“, nei „Lietuvos 2030“ strategijose apie tai stengiamasi nekalbėti.

Švietimo sistemoje vadovaujamasi ideologija, kad reikia prasimušti. Kas šiandien yra laikomas geriausiu? Tas, kuris laimi konkurencinėje kovoje. Ta mintis yra diegiama nuo mokyklos. Tu turi būti verslininkas, turi būti sėkmingas, tu turi nugalėti kitą. Ir sėkmingiausiu laikomas tas, kuris sugebėjo nustumti kitą ir laimėti. Tokia ekonominė ideologija, darvinistinė konkurencija, laisvosios rinkos konkurencija yra perkelta į visas sferas.

- Sakoma, kad taip ugdomi lyderiai...

- Aišku, laimėtojų daug negali būti. Laimi vienas du, o likusieji lieka pralaimėję. Atsidūręs tokioje padėtyje, girdėjęs tokias tezes, tokius šūkius, kokiais buvo auklėjamas visus tuos 25 metus, žmogus jaučiasi niekam nebetinkamas. Jis puola į rezignaciją. Žmogaus orumo niekas nepalaiko. Nebėra institucijų, išskyrus Bažnyčią, kuri gintų žmogaus orumą. Kad ir kas jis būtų, kad išliktų žmogumi. Bet ne, - pas mus žmogus yra tas, kuris sugebėjo laimėti kitų sąskaita, nustumdamas, nublokšdamas kitus žemyn.

Žmogų smukdo ir socialinė atskirtis. Turtingiausiai ir vargingiausiai gyvenančių Lietuvoje atlyginimai skiriasi septynis kartus. Tai didžiausias skirtumas Europoje. Pagal tą logiką, jeigu vieni laimėjo, vadinasi, jie vertesni ir taip turi būti. Nebėra bendruomeniškumo, solidarumo. Todėl dabar, kai po Saviečių tragedijos skaitau įvairius komentarus, mane jie truputį džiugina. Atrodo, kad žmonės pradeda šį tą suprasti, kokią valdžią turime Lietuvoje. Galbūt jie pasipriešins tam. Nes iš tos valdžios, esant nedemokratinei rinkimų sistemai, kuri leidžia amžinai būti tiems patiems žmonėms valdžioje, nėra ko laukti. Tie žmonės išsigimsta, todėl ir girdime tokius pareiškimus, kad kalti visi, kalta Bažnyčia, o ne jų pačių skleidžiama ideologija, gyvenimo būdas, gimdantis kaime degradus, išvejantis žmones iš Lietuvos. Žmonės tai pradeda suvokti.

- Bet ar tie suprantantys žmonės pajėgūs ką nors pakeisti? Norint kažką sugriauti, reikia, kad tų, nepatenkintųjų, susidarytų kritinė masė.

- Sutinku, jeigu 25 metus prie to ėjome, greitai neišsikapanosime. Tai bus lėtas procesas. Tai teikia viltį, bet tai tikrai neįvyks greitai. Aš nematau artimiausioje ateityje šviesos tunelio gale. Jeigu ta situacija galėtų pasikeisti per 10 metų, bet jeigu tai tęsis dar kelis dešimtmečius, Lietuvos iš viso neliks.

- Valdžia mūsų gyvenimą rikiuoja pagal tai, kas jai apsimoka. Mokyklos neapsimoka, medicinos punktai neapsimoka, bibliotekos neapsimoka. Bet juk tai reikalinga žmonėms. Kam tada tarnauja valdžia?

- Suprantama, valdžia turi rūpintis tautos interesais. Bet mes matome, kad žmonės valdžioje pirmiausia pasirūpina savimi. Pirma, jiems svarbu, kad jie patys gerai gyventų. Antra, kad kuo ilgiau sėdėtų valdžioje. O vykdydami Briuselio nurodymus jie jaučia, kad geriau įsitvirtins. Valdžia, kaip minėjau, kultūrą verčia komercija. Ji nekuria BVP, bet ji kuria pasaulį, kuriame verda gyvenimas. O dėl ko žmogus gyvena žemėje? Ar tam, kad gautų sočiau pavalgyti, geriau miegotų? Tai gryniausi gyvuliški poreikiai. Žmogus yra tas pats dvikojis gyvulys, tik jis per kultūrą tampa žmogumi tikrąja to žodžio prasme. O valdžiai nereikalingas toks pilietis. Būdami valdžioje žmonės sugyvulėja, rūpinasi savais interesais, savo aplinka, didesniais pinigais, geriau pavalgyti, šilčiau gyventi. O kultūra ir menas reikalauja išlaidų. Tai nebeapsimoka. Geriau jau tuos pinigus panaudoti degradavusių žmonių pašalpoms, išmokoms, socialinių darbuotojų benzinui, kad prižiūrėtų degradavusius kaimo žmones. Jie tik apie tai kalba. Bet nekalba, kaip išlipti iš duobės. Pasižiūrėjęs į valdžios žmones imi galvoti, kad jie yra kažkokie atitrūkę. Valdžioje sėdintiems yra gerai. O jeigu viskas gerai, tai kam ką nors keisti.

- Nuo ko pradėti, kaip paveikti žmogų, kad jis atsitiestų, pajustų savo vertę, pakiltų virš visų tų blogybių?

- Kaip sakiau, iš švietimo reikia išguiti mintį, kad tu turi būti laimėtojas, būti stipresnis už kitus. Ta mintis visur diegiama. Ir verslininkai aiškina, kad studentai turėtų būti verslūs, visai pamiršdami, kad verslas negali egzistuoti be dirbančiųjų, kaip ir darbdavys negali išsiversti be samdinių darbo. Ir viskas pateikiama taip, esą jeigu tu ne darbdavys, o dirbi kaip samdomas, esi menkesnis. Ta gerai įkalta mintis, kad žmogus, jeigu netapo darbdaviu, nieko vertas, tiesiog gali palaužti. Orus žmogus gali būti ir dirbdamas kitam. Bet mokyklose nediegiama žmogaus orumo samprata. Mokyklose reikia vertybinio auklėjimo, kad žmonėse būtų ugdomas vertybių pajautimas. Aš keisčiau švietimo vertybinį aspektą, kad žmogaus orumą keliantys dalykai būtų perduodami per visuomenines disciplinas, kad pats mokytojas būtų pavyzdys. Juk mokytojas dabar yra kaip antrarūšis žmogus. Visiems mūsų politikams reikėtų susėsti ir Evangelijoje pagal Matą perskaityti Kalno pamokslą. Jis moko pajausti savo vertę, išlikti žmogumi visose situacijose, o to nemoko mūsų mokyklose. Aišku, politikai pamokslo turinio nebesugebės suprasti, bet jie galėtų paprašyti padėti suprasti tai išmanančiųjų ir pabandyti pagal jį parengti Lietuvos strategiją. Tada neturėtume tokių problemų, kaip dabar turime.

- Jūs patvirtinate, kad teisiausi kalbantieji apie švietimo sistemos svarbą, kad ji galėtų pakeisti padėtį. Bet mokyklose reforma veja reformą, o iš esmės niekas nesikeičia.

- Ne taip seniai skaičiau, kad britai irgi kelia tą problemą. Jie siekia, kad mokytojas turi būti aukščiausio lygio asmenybė. Jų universitetuose geriausi studentai raginami eiti į mokyklas. Britai tai ypač gerai suvokia. Jie laikosi politikos, kad į mokyklą eitų ne tie, kurie nesugebėjo nieko gyvenime pasiekti ir dėl to pasirinko mokytojo profesiją, o patys geriausi, kurie faktiškai ateity galėtų eiti dirbti vos ne valstybės vadovais. O ką rengia mūsų Edukologijos universitetas? Jis iš vidurinių mokyklų surenka vieną silpniausių kontingentų. Tai vėl programuoja liūdną mūsų ateitį. O turėtų eiti patys stipriausi, galbūt galintys tapti mokslininkais, bankininkais. Bet reikia, kad mokytojo profesija būtų išaukštinta, kad ji būtų siekiamybė. Tik asmenybės gali formuoti kitus žmones asmenybėmis.

- Bet vėlgi, kas visa šita gali padaryti? Kad viso to pasiektume, reikia, kad valdžioje būtų tikslą suvokiantys žmonės.

- Kadangi valdžia yra degradavusi nuo savo buvimo valdžioje, ji nieko nebesugebės. Tas kelias nėra lengvas, bet situaciją reikia keisti iš esmės. Reikia, kad mokyklose būtų auklėjamos asmenybės, o ne dvikojai gyvuliai, pasiruošę vienas kitam perkąsti gerklę. O tam reikia, kad visa mūsų valdžia, kurią mes išsirenkame, būtų kitokia. Visuomenėje turi kažkas įvykti, ji turi pasiekti dugną. O pasiekusi ji turi arba ten žūti, arba pradėti kilti. Kol kas greitos išeities nematau.

- Po Saviečių tragedijos tarp visų diskusijų radau tokią nuomonę: mes šitaip mokame už tai, kad valdžia nusisuko nuo regionų. Žinote, kas taip sako? Buvusi prezidentės patarėja Virginija Būdienė. Ne nuostabu?

- Mane truputį liūdina, kad žmonės, kai netenka postų, pradeda teisingiau kalbėti. Kai ji nebėra viceministrė, prezidento patarėja, pradeda šnekėti racionaliau. Juk būdama švietimo viceministre ji laikėsi tuometinės valstybinės politikos, uždarinėjo mokyklas, kurios nesurinko krepšelių. Liūdna žiūrint, kad proto įgaunama, kai išmetama iš valdžios. Bet tai dar kartą parodo valdžios nenormalumą, kai tu turi kalbėti nenukrypdamas nuo partijos linijos.

Susiję straipsniai

Vytautas Daujotis 8683781916487355059

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item