Vytautas Daujotis. Degradavo ne tik kaimas, bet ir valdžia

Apie tai, kas nutikę provincijai, ką reikėtų daryti, kaip gelbėti prasigėrusį kaimą, kuriame tvinksta didžiausi pūliniai, „Respublika“ kalbasi su Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu.

- Prie nykstančio Lietuvos kaimo bėdų tenka sugrįžti nuolat. Ir ne tik po tragedijų. Šį kartą vėl kalbame apie kaimą, kuriame daugelio mūsų šaknys. Profesoriau, tikriausiai po pastarųjų kraupių įvykių pamąstote, kodėl kaimas sugebėjo šitaip degraduoti...

- Žiauri ir grėsminga Lietuvai tema. Aš permąsčiau, kodėl tokia situacija susidaro. Esmė ta, kad tie degradai, esantys apačioje, - tai jau pasekmės. O priežastys - degradai, esantys valdžioje. Pasakysiu tik vieną pavyzdį. Peržvelgiau, kaip į pastarąją tragediją reaguoja mūsų valstybinės, vyriausybinės institucijos, politikai ir kokia paprastų žmonių reakcija. Susidaro kažkoks atvirkštinis vaizdas. Klausausi Giedrės Purvaneckienės pasisakymo per televiziją. Seimo narė faktiškai teigia, kad kalti patys žmonės dėl to, kad jie yra krikščionys, o krikščionims Bažnyčia neleidžia skirtis. O jeigu šeima būtų buvusi išardyta anksčiau, vaikai būtų išlikę sveiki. Tokius žodžius šita ponia pasakė per televiziją. Aš skubiai atsiverčiau socdemų internetinį puslapį, ten yra toks moterų sąjungos skyrelis. Taip, yra toks teiginys: svarbiausia - vaiko teisė gyventi, gyventi saugiai, o ne teisė augti su abiem tėvais. Ji televizijoje tik išplėtojo šitą sakinį. Pasirodo, kalti krikščionys, kalta Bažnyčia. Toks ryškiausias absurdo teiginys.

- Gal jūsų minėta Seimo narė norėjo pasakyti, kad vaikams nesaugu gyventi būtent TOKIOSE šeimose?

- Tada ji būtų taip ir pasakiusi. Paskui pasižiūrėjau, ką kalba kiti. Šneka apie naujų institucijų steigimą, svarsto, gal reikia priversti geriau dirbti jau esančias institucijas ir taip gesinti gaisrus. Ta pati G.Purvaneckienė pareiškė, kad reikia daugiau benzino duoti socialiniams darbuotojams, kad aplakstytų jiems priskirtas šešiolika ar septyniolika šeimų. O absoliučiai nekalbama apie visų šių reiškinių priežastis. Kalta Bažnyčia, per mažai benzino. Ko gero, greitai bus įvesta tokia tvarka, kad socialinė darbuotoja tokioje šeimoje gyventų pastoviai, nes jeigu atsitrauks, žiūrėk, kažkas kirviu kažką sukapos. Faktiškai iš valdžios žmonių girdžiu tik tokius sprendimo būdus.

- Bet sakėte, kad radote ir kitaip mąstančių...

- Aš paprastai komentarų neskaitau. Bet šį sykį buvo įdomu. Paskaičiau valdžios pareiškimus, o paskui komentarus. Jie daug išmintingesni negu Vyriausybės. Pavyzdžiui, viena moteris rašo, kad po karo gyvenome daug skurdžiau, bet tokių dalykų nebuvo. Aišku, atskirtis padaro savo, bet tai ne visai skurdo problema. Bet kodėl tai vyksta? Aš iš Vyriausybės žmonių lūpų tik girdžiu, kad reikia daugiau pinigų skirti, stebėti atsistojus šalia, kad tokia tragedija neįvyktų, matau siekimą pasirodyti televizijos šou išnaudojant šitą tragediją artėjantiems rinkimams. Tai rodo ne tik masės kaimo žmonių, bet ir valstybės valdžios degradavimą.

- Faktas lieka faktu, nuo kurio niekur nepabėgsime: kaimas daug metų ritasi žemyn, ir atrodo, kad šis procesas nelabai kam rūpi.

- Jeigu į kaimą pasižiūrėtume detaliau, Vyriausybė jokiose programose, niekur apie jį nekalba. Emigracijos mastas siaubingas - iš Lietuvos išvyko apie milijoną žmonių. O iš kur jie daugiausia išvyko? Būtent iš tų mažų miestelių ir kaimų. Išvažiavo pati ryžtingiausia dalis. Jeigu žmonės ryžosi išvykti į pasaulį, jie buvo energingi, ieškantys geresnio gyvenimo. Vadinasi, Lietuvoje darosi kažkas bloga, jeigu reikia iš jos bėgti. Aišku, priežastis ir ta, kad darbo trūksta. Bet jie nesijaučia Lietuvoje kaip namuose. Tai kas tada lieka kaime? Pasyvesni žmonės, mažiau judrūs. Kaime nebelieka gyvybinės jėgos. Ir apie tai jokiose Vyriausybės strategijose nekalbama. Paskaičius paskelbtą strategiją „Lietuva 2030“ matyti, kad tai Lietuvos sunaikinimo strategija. Žmonės tampa kosmopolitiški, išsivažinėja, Lietuvoje liks mažiau judrūs, į visišką rezignaciją panirę gyventojai, kuriems neužtenka drąsos net iš Lietuvos pabėgti. Faktiškai tokią Lietuvą kuriame.

- Tarkime, Naisiuose, kaip, beje, ir ne vienoje kitoje klestinčioje gyvenvietėje, kurioje veikia organizuota bendruomenė, tokia tragedija būtų sunkiai įsivaizduojama. Bet mes kalbame apie kitokį kaimą, kuriame nebėra kultūros namų, bibliotekų, mokyklų. O ar padėtis iš esmės pasikeistų, jeigu dabar kiekvienam kaimui pastatytume po kultūros namus?

- Aišku, kiekviena situacija turi būti nagrinėjama atskirai. Svarbiausia, kad energingi žmonės norėtų dirbti, gyventi kaime. O jeigu jie liks pasyvūs, tai bėgs iš to kaimo. Jokie sukurti kultūros židiniai nepadės. Kaimas nuo didmiesčio nėra toli, jame atsirastų darbo vietų energingesniems kaimo žmonėms. Pažiūrėkime, nuo ko prasidėjo kaimo nykimas. Žmones nuo žemės nuvarė europiniai pinigai, jiems apsimokėjo nedirbti. ES žemės ūkio politika siekta sumažinti konkurenciją senųjų šalių ūkininkams, nes Europoje yra perprodukcija. Tai buvo daroma kryptingai, nors žinome, kad pasaulyje yra šalių, kuriose maisto produktų trūksta. Juk iš žemės galima uždirbti, dirbama žemė duoda pelną. Bet nuvarius žmones nuo žemės darbai išnyko, menko ir kaimo reikšmė. Antra, tie pinigai, kurie buvo gauti iš ES, buvo naudojami gražinimuisi, vandentiekiams kaimeliuose, kuriuose liko mažai žmonių, tiesti, aikštėms sutvarkyti, suoliukams pastatyti. Bet pinigai nebuvo skirti tam, kad kaime žmonėms būtų ką veikti. Tada atėjo ir kitos pasekmės, pradėjome viską uždarinėti. Kultūros židiniai turi išlikti. Mokyklos, nors ir nedidelės, nėra blogai. Ir anais laikais jos irgi būdavo nedidelės, o mokytojas buvo vienas iš šviesulių greta policijos viršininko, gydytojo. Dabar nebėra mokyklos, nebėra ir mokytojo. Kaime šviesuoliams nebėra ką veikti, bet ES tai nerūpi.

- Bet mūsų valdžia tikino, kad Europos pinigai turi būti naudojami griežtai pagal paskirtį - jeigu suoliukams, tai suoliukams, o ne darbo vietoms kurti.

- Tai išsisukinėjimas. Aš įsitikinęs šimtu procentų, kad elgiantis net pagal ES taisykles buvo galima daryti taip, kaip mums geriau, o ne kaip nori Briuselis. Juk Briuseliui mes reikalingi kaip darbo jėga. Jai reikia pigios darbo jėgos judėjimo. Gerai pamąstant tikrai galima buvo kurti darbo vietas ir tas europines lėšas panaudoti protingiau. Imu pavydėti, kaip lenkai elgiasi. Jie pirmiausia žiūri, kad Lenkijai būtų gerai, o ne Briuselio biurokratams, kuriuos pastaruoju metu lenkų elgesys labai siutina. Tegul jie erzinasi, na ir kas? Jeigu mes jiems stengsimės įtikti šimtu procentų, nei kaimo, nei Lietuvos neliks. Tiems ponams rūpi tik laisvai per Europą judanti darbo jėga. O jeigu čia bus išvystyti kaimai, žmonės nebus taip stumdomi po Europą. Elgdamiesi pagal Briuselio nurodymus, mes esame užprogramuoti išnykti. Europos vadai apie tai atvirai šneka. Čia liks kažkoks regionas su istoriniu Lietuvos pavadinimu, tekės upės, bus gražių suoliukų turistams grožėtis, ir viskas.

- Ar tai, kas įvyko Saviečiuose, yra pabaiga, ar mes apie tragedijas kaime dar girdėsime?

- Girdėsime. Ir daug kartų. Jeigu pažiūrėsime kiek toliau į praeitį, prisiminsime Kražių skerdynes. Tai ką mes matėme? Tą patį, ką dabar. Todėl ir vėl mes matysime televizijos laidose rausvais skruosteliais politikus, aiškinančius, ką reikia daryti. Šeimas reikia stiprinti, o ne naikinti. Šeimos institucija Europoje yra griaunama, ir mes tam pasiduodame. Jeigu tik bandoma sustiprinti šeimą, kad ji būtų tikra, kad joje ir tėvams, ir vaikams būtų gera, jaučiame puolimą. Jeigu Seime pabandoma kalbėti apie šeimos instituciją, viskas yra blokuojama, o faktiškai svarbesni tampa homoseksualų šeimos, partnerystės institutai ir panašūs dalykai. Kai normaliai šeimai pritrūksta dėmesio, matome, kas įvyksta. Iš šeimų atimti vaiką - ne išeitis. Mes matome, kad skandalai sklinda ne tik iš šeimos, girdime, kas dedasi vaikų namuose, kur jie išnaudojami lytiškai. Bet politikai kažkodėl apie tai tik pašneka ir nutyla.