Vytautas Budnikas. Kai žmogaus teisės tampa verslu

Jiems neparanku, kad žmogaus teisių pažeidimų šalyje mažėtų, nes tai prieštarautų verslo interesa...

Jiems neparanku, kad žmogaus teisių pažeidimų šalyje mažėtų, nes tai prieštarautų verslo interesams, todėl jų ataskaitose visada rasis daugiau vietos neapykantos kurstymo, ekstremizmo, rasizmo, homofobijos, ksenofobijos, romų diskriminacijos ir netgi antisemitizmo apraiškų analizei. O labai mažai (arba visai nebus) žmogaus teisių pažeidimų dėl skurdo ir didėjančios socialinės atskirties, nors kas trečia šeima Lietuvoje gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos, apie penktadalis Lietuvos vaikų dėl skurdo neturi normalių sąlygų fiziškai ir dvasiškai vystytis…

Visuomenės reakcija į Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) direktorės Dovilės Šakalienės atleidimą iš darb gerokai supurtė šio instituto pamatus ir sukėlė dalininkų sąmyšį.Sunkiai serganti ir intensyviai nuo vėžio gydoma moteris laisva valia iš pareigų trauktis nenorėjo, tad instituto dalininkų Arūno Pemkaus, Dainiaus Pūro ir Henriko Mickevičiaus sprendimu buvo atleista. Nors dalininkai tikina, jog teisės normų nepažeidė ir vadovavosi ŽTSI kolektyvo interesais (anot D. Pūro, p. Dovilė, kaip direktorė, palaipsniui prarado svarbiausių darbuotojų pasitikėjimą), tokie pasiteisinimai tik stiprina slogų įspūdį.

Nesu didelis D. Šakalienės gerbėjas – mudu skirtingai vertiname žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad moterų ir vyrų lygus skaičius valstybės tarnyboje ne taip svarbu, kaip vis didėjantis skurdas ir žmonių socialinė atskirtis, išvirstantys į degradavusiųjų pagiežą ir pyktį, kurių siaubingus padarinius išvydome ir Saviečių kaimo tragedijoje.

ŽTSI dalininkų elgesys su sunkia liga sergančia direktore tik patvirtinto abejotinas šios organizacijos nuostatas žmogaus teisių atžvilgiu. Turiu galvoje moralines nuostatas, nes žmogaus teisę į orumą dalininkai akivaizdžiai laiko pertekline: tai kas, kad p. Dovilė dvylika metų paskyrė ŽTSI veiklai, kaip ji teigia, „ištraukė“ institutą iš skolų. D. Šakalienės liga, jos žodžiais tariant, kaip „force majeure“ aplinkybė, dalininkams irgi neturi jokios reikšmės. Toks elgesys gana įprastas verslo struktūrose, regis, žmogaus teisių stebėtojų priedermė būtų su tuo kovoti. Tačiau A. Pemkus neslepia, jog santykyje su D. Šakaliene nėra nieko asmeniško – tai tik verslas. Šie žodžiai, kuriuos D. Šakalienė paminėjo televizijos laidoje, iš tiesų paradoksaliai tiksliai nusako dalininkų požiūrį į ŽTSI kaip verslo (!) įmonę. O verslui, suprantama, svarbiausia – darbuotojo naudingumas įmonei, o ne visuomenės interesai. P. Dovilei galiojo negailestinga taisyklė „nuvarytus arklius nušauna“. Laukinis kapitalizmas nepasižymi socialiniu atsakingumu, atmeta moralės normas. Laukinio kapitalizmo įrankis vadinamoji liberali demokratija, kuriai, anot ŽTSI dalininko Dainiaus Pūro, Lietuvoje vis dar priešinasi pakankamai gausios jėgos. Tikėtina, jog ŽTSI dalininkai savo instituto veikla ir siekia, kad tos jėgos greičiau išsektų.

Taigi belieka užjausti p. Dovilę, pasiūlyti jai visokeriopą paramą ir kartu pakviesti įsitraukti į veiklą žmogaus teisių organizacijų, kurios nėra susijusios su lobistinėmis grupėmis ir iki šiol išsaugojo tikrąjį žmogaus teisių turinį.

P. Dovilės istorija būtų baigta, jeigu jos santykiai su ŽTSI dalininkais nebūtų apnuoginę valstybės, valdžios ir piliečių santykių ydų.

Kodėl ŽTSI veikia Lietuvos valstybės vardu?

Matome, kad ŽTSI žmogaus teisių klausimais konsultuoja mūsų valstybės vadovus ir Seimo narius. Jo atstovų ekspertines išvadas aktualiais žmogaus teisių klausimais dažniausiai skelbia šalies žiniasklaida. ŽTSI teikia ataskaitas Jungtinėms Tautoms apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Taigi nuo vertybinių šio instituto darbuotojų nuostatų, kurios, tikėtina, privalo sutapti su dalininkų pažiūromis (p. Dovilės, matyt, nesutapo), priklauso tarptautinės bendruomenės požiūris į demokratijos būklę Lietuvoje. Tuo būdu ŽTSI yra tam tikras instrumentas, kuris įtakoja mūsų valstybės tarptautinį vertinimą.

Ir štai „netikėtai paaiškėja“, kad autoritetingas žmogaus teisių stebėtojas ir ataskaitų apie žmogaus teisių būklę Lietuvoje sudarytojas ŽTSI atstovauja trim privatiems asmenims, kurių pagrindinis tikslas yra jų įmonės nauda.

Pirmiausiai kyla klausimas, kodėl būtent ŽTSI patikėta kurti Lietuvos žmogaus teisių įvaizdį tarptautinės bendruomenės akyse? Kadangi ŽTSI suteikta teisė naudoti Europos Komisijos, Šiaurės ministrų tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų lėšas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) remti, nustatyti tokios paramos prioritetus ir sritis (ŽTSI Metinė ataskaita, 2014 m.), pagrįstai kyla antras klausimas: kokiu teisiniu pagrindu ir kas perdavė teisę privačių asmenų grupei reguliuoti šalies NVO plėtrą ir nustatyti jų veiklos prioritetus?

Anot D. Pūro, „ŽTSI negali tikėtis valstybės paramos jau vien dėl to, kad dažnai kritikuoja valdžios institucijas už apsileidimą žmogaus teisių srityje“, o tai reiškia, kad minėtas institutas skelbiasi veikiąs ne valdžios, o nevyriausybinių organizacijų vardu – teikia alternatyvias (šešėlines) ataskaitas Jungtinėms Tautoms apie žmogaus teisių, vaiko teisių apsaugos būklę bei kt. Todėl kyla trečias klausimas: kokiame Lietuvos NVO suvažiavime, konferencijoje ar kitų visuomeninių junginių forume šiai įstaigai Lietuvos nevyriausybinės organizacijos delegavo teisę joms atstovauti žmogaus teisių srityje tarptautiniu lygmeniu? Kas finansuoja minėtas ŽTSI ataskaitas?

Dėl šių klausimų valdžia ir visuomenė turėtų smarkiai sunerimti, nes, kaip minėta, ŽTSI valdo ne tik Lietuvos NVO finansavimo, įvairių projektų atrankos instrumentus, bet irdaro tiesioginę įtaką šalies nevyriausybinių organizacijų plėtrai, nustato žmogaus teisių prioritetus.

Sprendžiant iš informacijos instituto tinklalapyje, ŽTSI prioritetinė veiklos sritis yra kova su diskriminacija. Skiltyje „strateginės bylos“ pateikiamos bylos dėl diskriminacijos lyties ir negalios pagrindu, dėl taikaus susirinkimo „Prieš rasizmą ir ksenofobiją – už toleranciją ir pakantumą“, dėl eitynių „Už lygybę“, dėl transseksualaus asmens teisių pažeidimų, dėl lyties pakeitimo operacijos užsienyje ir galimybės Lietuvoje pasikeisti asmens tapatybės dokumentus, „Tolerancijos vilkiko“ bei kitos bylos.

Ir D.Pūras patvirtina, kad ŽTSI gina nepopuliariausių žmonių grupių teises. Todėl kyla dar vienas klausimas, kodėl institutas nesidomi kitokia piliečių diskriminacija – šalyje nuolat didėjančiu skurdu, gilėjančia žmonių socialine atskirtimi, kaip svarbiausiomis masinės piliečių emigracijos priežastimis (piliečiai masiškai bėga iš šalies, kurioje nevyksta etniniai ar kariniai konfliktai). Juk teisė į orumą, mokslą, darbą ir tinkamą atlygį už jį, teisė į būstą, t.y. teisė negyventi skurde ir socialinėje atskirtyje – esminės žmogaus teisės. Beje, šiemet jas prioritetinėmis paskelbė ir Europos žmogaus teisių asociacija (AEDH). Tačiau jos ne tokios patrauklios instituto dalininkams tikriausiai dėl to, kad nėra gausiai finansuojamos, priešingai nei aukščiau paminėtosios. Tad akivaizdu, kodėl privatiems žmogaus teisių gynėjams vaikų ankstyvasis lytinis (seksualinis) švietimas yra svarbiau už skurdo sąlygomis ypač pažeidžiamą konstitucinę žmonių teisę į mokslą ir tinkamą švietimą.

Darni visuomenė neparanki šiam verslui

Akivaizdu, kad ŽTSI dalininkai negali būti suinteresuoti, kad žmogaus teisių pažeidimų šalyje mažėtų, nes tai prieštarautų verslo interesams. Tolerantiška ir darni visuomenė be įvairiausių fobijų ne itin palanki tokio teisių „verslo“ terpė. Tad neverta stebėtis, kad fobijos turi būti eskaluojamos: „šešėlinėse“ ataskaitose apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, kurias rengia ŽTSI, visada rasis daugiau vietos neapykantos kurstymo, ekstremizmo, rasizmo, homofobijos, ksenofobijos, romų diskriminacijos ir netgi antisemitizmo apraiškoms. O labai maža (arba visai nebus) žmogaus teisių pažeidimų dėl skurdo ir didėjančios socialinės atskirties, nors kas trečia Lietuvos šeima gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos, apie penktadalis Lietuvos vaikų dėl skurdo neturi normalių sąlygų fiziškai ir dvasiškai vystytis. Nepaisant to, Lietuvai rekomenduojama (rekomenduoja ir D. Pūras) stiprinti vaiko teisių apsaugą griežtinant reikalavimus tėvams iki sankcijų: atimti vaikus iš netinkamai juos prižiūrinčių tėvų. Po Saviečių kaimo tragedijos pasigirdo balsų (E. Žiobienė), raginančių suteikti vaiko teisių priežiūros institucijoms analogiškus įgaliojimus kaip Norvegijos „Barnevernet“ tarnybos: atimti vaikus iš socialinės rizikos šeimų. Regis, vadovaujantis sveiku protu pirmiausiai reikėtų susirūpinti, kad tėvai turėtų darbą ir gautų pakankamai pajamų vaikams išlaikyti, ir tik tuomet kelti tinkamos vaikų priežiūros reikalavimus.

Deja, tokia mūsų visuomenės realybė – nuo žmogaus teisių pažeidimų (įskaitant ir vaiko teises) gausos labai priklauso įvairių privačių „institutų“, „fondų“ ir „centrų“ materialinė gerovė. Todėl turime pripažinti, kad mūsų visuomenė yra savotiška ŽTSI dalininkų ir kitų analogiškų privačių įstaigų verslo sėkmės įkaitė – kuo daugiau žmogaus teisių pažeidimų valstybėje, tuo daugiau naudos gali tikėtis žmogaus teisių verslo dalininkai. Juo daugiau skundų dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, juo daugiau lėšų analogiškos įstaigos gali tikėtis iš Europos komisijos, Šiaurės ministrų tarybos ar kitų tarptautinių institucijų „pažeidžiamiausių“ visuomenės grupių programoms finansuoti.

Kaip minėta, trijų fizinių asmenų valdomas ŽTSI formuoja tarptautinės bendruomenės nuomonę apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Suprantama, padėties vertinimas priklauso ne vien nuo faktų, bet ir nuo vertintojų intelekto, dvasinės brandos, vertybinių ir moralinių nuostatų. Pastaruosius ŽTSI dalininkai atrenka pagal savo vertybines nuostatas. Ar šio instituto žmogaus teisių padėties vertinimas gali būti objektyvus ir kokios yra jo dalininkų vertybinės bei moralinės nuostatos, galima spręsti iš jų požiūrio į buvusios ŽTSI direktorės teises.

„Teisių“ lobizmas

Ydingas ir iškreiptas požiūris į pamatines žmogaus teises paaiškina ir tai, kodėl taip skubotai buvo priimtas Lietuvos nevyriausybinių organizacijų (NVO) įstatymas, prieštaraujantis pamatiniams demokratijos principams. Pagal šį įstatymą į Lietuvos NVO tarybą bei regionų tarybas yra skiriami ir valdininkai (jos sudaromos perpus (po ½) iš valdžios ir NVO atstovų), visų lygių NVO tarybų nuostatus tvirtina Vyriausybė arba savivaldybių administracijos. Dėl to NVO tarybų savarankiškumas neįmanomas. Iki šiol vengiama išversti į lietuvių kalbą ir supažindinti visuomenę su Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų „Dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje“ Aiškinamuoju memorandumu, nes jis prikišamai atskleistų minėto įstatymo ydas ir mūsų šalies pilietinės visuomenės merdėjimo priežastis.

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje įregistruota apie 16 tūkst. nevyriausybinių organizacijų. Tačiau neaišku, kiek iš jų yra privačių, finansuojamų, kaip ir ŽTSI, „institutų“, „fondų“ ir „centrų“, imituojančių žmogaus teisių veiklą ir eikvojančių įvairių fondų lėšas lobistinių grupių užsakymams. Visuomenė privalo žinoti, kam šie „fondai“, „centrai“ ir „institutai“ atstovauja, kas juos finansuoja, nes nuo to priklauso valstybės demokratijos lygis.

Aktyvūs visuomenininkai ieško būdų, kaip suvaldyti spekuliacijas žmogaus teisėmis ir su tuo susijusį piktnaudžiavimą. Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė siūlo pasinaudoti Izraelio patirtimi, kur priimtas NVO skaidrumo įstatymas, nustatantis, jog nevyriausybinės organizacijos, kurių daugiau nei pusę biudžeto sudaro iš užsienio valstybių vyriausybių ar agentūrų gaunamos įplaukos, įpareigojamos šį faktą nurodyti visose savo publikacijose. Tokių nevyriausybinių organizacijų atstovai, lankydamiesi Knesete, privalo segėti lobisto ženklelį, kaip ir komercinių struktūrų lobistai, – taip aiškiai įvardijama, kieno interesams atstovauja (už kieno pinigus dirba) NVO atstovas. Nesilaikantiems įstatymo reikalavimų numatytos baudos.

Ir tai nelaikoma demokratijos suvaržymu. Izraelio vadovai mano, kad užsienio valstybių finansuojamos Izraelyje veikiančios NVO privalo tai deklaruoti, priešingu atveju jos laikomos užsienio valstybių instrumentu, galinčiu įtakoti Izraelio politiką ir keliančiu pavojų šalies vidaus stabilumui.

Ir Lietuvai įvedus panašią praktiką pagaliau paaiškėtų, kas slepiasi už „institutais“, „fondais“ ir „centrais“ pasivadinusių įvairių privačių įstaigų. Galbūt paaiškėtų, kodėl per 25-erius nepriklausomybės metus taip ir neįstengėme sukurti brandžios pilietinės visuomenės (ji „išsivaikščiojanti“, nesolidari, susiskaldžiusi ir supriešinta). Tai, beje, galėtų padaryti dar šios kadencijos Seimas pakeisdamas ir papildydamas Nevyriausybinių organizacijų plėtros bei Lobistinės veiklos įstatymus.

Vytautas Budnikas – Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas.

Šaltinis:


Susiję straipsniai

Vytautas Budnikas 7427509098279189264

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2016-01-19 12:20

    1 dalis

    Prieš pradedant rašyti savo komentarą, noriu duoti paaiškinimą: man nesvetimas žmogiškumas. Aš noriu vadovautis logika. Šis mano komentaras bus parašytas vadovaujantis išskirtinai logika. Jeigu rašyčiau vadovaudamasis žmogiškumu, tai komentaras būtų kitokiu kampu parašytas.

    Vertinant logiškai, D. Šakalienės atvejis neturėtų graudinti. Duosiu analogiją: jeigu plėšikas muša pasirinktą auką, žmogaus pareiga ginti auką. Jei susimuša plėšikai besidalinant grobį, kodėl žmogus turėtų palaikyti kurio nors plėšiko pusę?

    Taigi, D. Šakalienei žmogaus teisės buvo verslas (kitaip ji tiek metų tam institutui nebūtų vadovavusi). Šis verslas, iš to, ką "gynė" institutas, nebuvo žmogaus teisių gynimas, bet žemųjų žmogaus instinktų, apvilktų teisių rūbu, gynimas. Kaip autorius rašo, tikrosios žmogaus teisės, institutui, taigi ir D. Šakalienei nerūpėjo. Tai leiskite paklausti, kodėl taip svarbu pasidarė, kad D. Šakalienės bendrininkai susimokė prieš D. Šakalienę, tegul ir sunkiai sergančią? Tiesiog stipresni "vilkai" iš "gaujos" "išėdė" narį, kuris dėl sveikatos būklės jau nebeneša naudos "gaujai".

    Dabar dėl pačių žmogaus "teisių" "stebėjimų" "institutų". Jeigu remsimės logika, žmogaus teisių apsauga yra pačios valstybės reikalas, kadangi valstybė kyla iš valstybės žmonių. Valstybė turi būti suinteresuota žmonių teisėmis, nes bus stipresnė valstybė. Žmonės turi būti suinteresuoti stipria valstybe, kadangi stiprioje valstybėje žmogaus geriau jausis.

    Valstybės pasirašo įvairias žmogaus teises ginančius tarptautinius susitarimus. Valstybės pareiga ir užtikrinti tų sutarčių vykdymą. Jei į žmogaus teisių pareigų užtikrinimą įsikiša neaiškios struktūros, kurių klauso tarptautinės organizacijos (akivaizdu, nors neįtikėtina), tai reiškia, kad tokios struktūros yra kažkieno interesų įrankis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2016-01-19 12:21

    2 dalis

    Valstybės tai puikiai supranta, bet ne visoms leista supratimą įgyvendinti. Kaip autorius mini, Izraelyje yra nustatyta tvarka, kurios turi laikytis užsienio finansuojamos struktūros. Ir tai manyčiau yra sveikos valstybės logiški veiksmai. Tačiau leiskite paklausti, kodėl mūsiškėje spaudoje kilo klyksmas, kai Rusijos prezidentas Putinas liepė panašioms struktūroms, kurių didesnę dalį finansavimo sudaro finansavimas iš užsienio, registruotis kaip užsienio agentai?

    Taigi, tokios struktūros yra užsienio valstybių spaudimo priemonės. Pretekstui turėti. Nes už "susirūpinimo", "pasipiktinimo", vėliau seka "taikios ginkluotos" opozicijos, kurias engia šalies "valdantysis rėžimas", arba demokratiniu būdu išrinktas "diktatorius". Tai yra "grėsmė" demokratijai. Tuomet tenka ginklais pradėti remti "taikią" opoziciją ir vykdyti anskrydžius suverenioje šalyje, kurią valdo "rėžimas".

    Silpnos šalys tai supranta ir balansuoja ant ribos leisdamos lėtą destrukciją šalyje dabar, siekiant išvengti greitos destrukcijos, kurią gali atlikti paslaugūs kaimynai. Stiprios šalys "draugai", kurios riboja užsienio įrankių veiklą šalyje, už tokius veiksmus yra sveikinamos ir statomos pavyzdžiu kitoms šalims. Stiprios šalys "priešai" už tokius veiksmus smerkiamos ir kviečiami "draugai" boikotuoti tų šalių prekes, kurios nėra gyvybiškai būtinos. Gyvybiškai būtinoms prekėms embargas netaikomas, nes "verslas yra verslas".

    Todėl, kaip valstybė nesupranta, kai atsiranda reketininkai, kurie pasiskelbia "vietinėmis mokesčių inspekcijomis", taip valstybė turėtų "nesuprasti" tokių užsienio tarptautinių organizacijų priekaištų, kurių šaltinis - visokios NVO. Kaip egsistuoja valstybiniai kariniai inspektoriai, kurie vizituoja pagal valstybinius susitarimus, kitos šalies karines struktūras (o ne visokios privačios NVO), taip ir žmogaus teisių srityje, NVO turėtų būti tik kaip signalas pradėti valstybiniu lygiu tyrimą, o ne kaip pagrindas įvairiems veiksmams.

    Ir nemanau, kad reikėtų kažkokiu būdu pradėti svarstyti apie kažkokį įgaliojimą įvairių NVO atstovauti valstybę žmogaus teisių srityje. Tiesiog tai tebūtų gudrus valstybės įviliojimas į kažkieno primestas žaidimo taisykles. Valstybės reikalų tikrinimas turi būti atliekamas tarptautinių organizacijų ir atitinkamu lygiu.

    O visokių "žmogaus teisių institutų" verslo problemą galima išspręsti labai paprastai. Jeigu užsienio finansavimą gaunančios struktūros pradeda klykti apie žmogaus "teisių" pažeidimus ir tas klyksmas randa atgarsį tarptautinėse organizacijose, tuomet valstybei derėtų taip paklausti: neaiškios NVO finansavimą gauna už pastangas mažinant žmogaus teisių pažeidimus šalyje, ar už žmogaus teisių pažeidimų fiksavimą?

    Norėtųsi priminti, kad savo laiku Adamas Smitas išleido veikalą "Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas" (arba sutrumpintai "Tautų turtas"), kuriame tyrinėjo turto atsiradimo ir turtėjimo priežastis. Būtent šis veikalas padėjo pagrindus modernios ekonominės disciplinos atsiradimui.

    Verslininkai taip pat tyrinėja verslo sėkmės receptus, vietoje to, kad studijuotų žlugusių įmonių nesėkmės priežastis.

    O ką mes dabar matome: visur yra studijos, kaip vyksta žmogaus teisių pažeidimai, bei tų pažeidimų priežastis. Ir tai yra natūralu, nes nevalstybinėms strūktūroms visai neaktualu, kad tie žmogaus teisių pažeidimai mažėtų (jei pinigus gauna už žmogaus teisių pažeidimų fiksavimą). O jei taip, tai todėl ir matosi, kad pačioms tokioms NVO žmogaus teisės yra įdomios tik kaip verslas, o kas sutinka tokias NVO finansuoti – jiems pačios NVO įdomios tik tiek, kiek sugeba "pagaminti" "tinkamą" "produktą".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl tos Šakalienės - jokio gailesčio. Jos atvejis - tiesiog tos fondačiulpių faunos 'moralinio (tiksliau, amoralaus) snukio' iliustracija, ir tiek. Ir dar - tie fondačiulpiai suinteresuoti ne tik (gal net ne tiek) fiksuoti, bet ir gausinti tų "pažeidimų" skaičių (pvz. didinant visuomenės susierzinimą per visokias provokacijas - lytinių nuokrypų paradus, kvailus plakatus, iškrypėlišką reklamą ir pan.) - kuo jie ir užsiima.

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item