Vidmantas Valiušaitis. Atsakymas R. Vanagaitei: „Išsigimėliai nėra mūsiškiai“

Rūta Vanagaitė greta vaidybinių, režisierinių, viešųjų ryšių gebėjimų atskleidė naują savo talentą – Holokausto ekspertės. Šiomis dienomis ji pristatė knygą „Mūsiškiai“.

Padarė įspūdį informacinis palaikymas. Pagrindiniai žiniasklaidos kanalai teikėsi ne tik atverti savo erdvę ilgiems pasikalbėjimams su knygos autore, bet ir pradėjo tiesioginę knygos reklamos kampaniją – skelbti jos ištraukas. Net ir labai gerai perkamiems autoriams toks matomumas retai būna įkandamas.

Kur tokio neeilinio populiarumo paslaptis?

Knygos autorė apie tai nekalba. Bet pateikia detalių: „Pavasarį rengiau konferenciją, visi istorikai sakė nekviesti E.Zuroffo – esą jei jis bus, mes nedalyvausime, nes jis gali pravirkti, pradėti muštis.“ Tai autorę suintrigavo. Susitikusi žinomą svečią, pateikė jam radikalų pasiūlymą: „Puolate Lietuvą, tai gal atsisėskime į mano automobilį ir pervažiuokime Lietuvą, pakalbinkime žmones, pažiūrėkime, kas teisūs. Nes aš nežinau.“

Tokiu paprastu – tiesioginės gyventojų apklausos – būdu keliaudama drauge su svečiu iš Izraelio (už degalus mokėjo lygiomis dalimis abu) ir kalbindama senolius viešųjų ryšių specialistė daug išsiaiškino ir suprato. Todėl kelionės pabaigoje knygos autorė gavo pagyrimą: „Jei mes, lietuviai, jau rašome tokias knygas, jam Lietuvoje nebėra kas veikti.“

R.Vanagaitė savo nuomonę apie 1941 m. įvykius  dėsto drąsiai. Nevaržydama savęs abejonėmis ir baimėmis. Jos narsa lengvai primena atradimo džiaugsmą ir nuostabą Sąjūdžio metų žmogaus, tik 1989-aisiais sužinojusio apie pokario trėmimus ir Molotovo-Ribbentropo paktą: „Mano motyvacija rašyti knygą ir buvo, kad šios temos dauguma žmonių vos ne paniškai bijo. Net istorikai apie tai kalbėti pernelyg viešai bijo. Bijo politikai, liudininkai, net teisininkai – sako, jei padėtume jums viešai, būtume demonizuojami. Su žmonėmis susitikdavau parkuose ant suolelio, jie prašydavo neminėti jų pavardžių. Veikiausiai bijojo prarasti darbo vietą.“

Detektyvo vaidmenyje pasijutusi autorė atidengia savo atradimus: „Mes galvojame, kad tik Paneriuose (buvo vykdomos masinės žudynės. – V.V.) – ne, visa Lietuvos provincija nusėta žydų kapais ir žmonės išžudyti. Tai balta dėmė mūsų istoriografijoje.“

Sumanymas surinkti liudininkų atsiminimus, dokumentuoti laikmetį telkiant faktografinę medžiagą tiek apie Holokausto vykdytojus, tiek apie žydų gelbėtojus, tiek apie rezistentus, kovojusius su nacių okupacija, būtų tikrai sveikintina. Ir šita prasme Lietuvos mokslo ir tyrimo įstaigoms, nagrinėjančioms XX a. Lietuvos istoriją, vis dar tebėra daug darbo.

Tačiau tvirtinti, kad šioje srityje nieko nėra padaryta, kad čia tik visi visko bijo ir slepiasi krūmuose, kad kelias savaites automobiliu pasivažinėjus po Lietuvą ir pasiklausius senolių kalbų jau galima padaryti „sensaciją“ ir „atrasti Ameriką“, tolygu pripažinti, kad su istoriografija esi susipažinęs, švelniai tariant, labai paviršutiniškai.

Štai kokia logine painiava ir faktų maišalyne autorė grindžia savo supratimą apie to meto įvykius ir juose dalyvavusius asmenis. Cituoti galima daug, bet dėl vietos stokos paminėsiu tik detalę: „Kai naciai užėmė Lietuvą, susikūrė laikinoji vyriausybė, ir iškart Kaune buvo įkurta koncentracijos stovykla“; „Lietuvos valdžia, kariuomenė, policija, savivaldybės vykdė organizatorių valią ir tikrai prisidėjo prie to, kad žudymas vyktų sklandžiai ir greitai.“

Sudaromas įspūdis, tarsi veikė kažkokia Lietuvos valdžia, kuri turėjo savo kariuomenę, policiją, veikė savivalda, kuri tik ir laukė, kol ateis naciai, kad galėtų jiems įsiteikti ir pradėti žudyti. Kad Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) yra nacių okupacijos pasekmė ir žydų geto Vilijampolėje atsiradimo priežastis. Istorijos faktai yra kaip tik priešingi.

Nei tikros valdžios, nei kariuomenės, nei realios savivaldos iš tiesų nebuvo. Tebuvo bandymas dar vokiečiams neįžengus į Lietuvą paskelbti nepriklausomybės deklaraciją ir bandyti ją įgyvendinti be galo sudėtingomis ir pavojingomis sąlygomis – vienai okupacijai keičiant kitą.

Tą patį bandė daryti ir latviai, bet Rygon sugrįžę bolševikai sukilėlių branduolį sušaudė ir vyriausybės sudaryti jie neįstengė. Nepaisant to, žydai Latvijoje buvo persekiojami lygiai taip pat kaip ir Lietuvoje.

LLV sukilėlių buvo paskelbta 1941 m. birželio 23 d., o vokiečių kariuomenė įžengė į Kauną birželio 25 d. Ir ji atsirado ne todėl, kad „naciai užėmė Lietuvą“, kaip klaidinamai tvirtina knygos autorė, bet dar iki vokiečiams čia atsirandant ir jiems su tuo nesutinkant.

Dėl tos priežasties Vokietijos URM birželio 25 d. telegrama nurodė savo okupacinėms struktūroms nepalaikyti jokių politinių kontaktų su LLV.

Gestapas reikalavo visą kabinetą nedelsiant suimti. Išgelbėjo generolas Karlas von Roquesas, vokiečių kariuomenės užnugario zonos Lietuvoje viršininkas. Jis griežtai pasipriešino LLV narių suėmimui labiausiai dėl praktinių sumetimų. Vokiečių kariuomenės užnugario įstaigos, atsakingos už fronto pajėgų aprūpinimą maisto produktais bei vietos gamybos prekėmis, stokodamos nuosavo aparato, jautėsi verčiamos prašyti Lietuvos ministerijų ūkinės pagalbos, nepaisant to, kad Reicho politinės vadovybės direktyva draudė joms palaikyti LLV.

Netiesa ir dėl koncentracijos stovyklos. Ji buvo įkurta kaip tik po to, kai kai nacių pakalikai voldemarininkai naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją suorganizavo gestapo remiamą pučą prieš LLV ir pašalino iš pareigų LLV paskirtą komendantą pulk. Jurgį Bobelį. Tada tas pareigas perėmė kapt. Stasys Kviecinskas, policijos vadu tapo Vytautas Reivytis. Perversmo būdu jėgos struktūras visiškai užvaldė pronaciški veikėjai (nors reikšmingą dalį batalionų jie kontroliavo nuo pat pradžių).

Tuo metu pulk. Bobelis visaip vilkino geto steigimą, užtęsęs šį procesą visą mėnesį. Be to, savo namuose slėpė du žydus – Davidavičių ir Potruchą. Palyginkime su geto įsteigimu Vilniuje, kur Laikinosios vyriausybės veikimas nesiekė ir kur žydai brutaliausiu būdu – per 4 valandas – buvo ten suvaryti, nespėję pasiimti net būtiniausių daiktų.

Konfliktas dėl žydų tarp LLV ir voldemarininkų buvo pasiekęs apogėjų. Atmosferą, kurioje veikė LLV, būdingai atspindi Broniaus Dirmeikio, tautininko, nepriklausiusio LLV aplinkai, kurį laiką simpatizavusio voldemarininkams, bet greitai nuo jų atšokusio, supratus kas jie yra iš tiesų, liudijimas. Liepos 22 d. buvo bandoma vesti derybas ir ieškoti tam tikro modus vivendi.

Dirmeikis rašo: „Vos susėdus, pakilo Pyragius ir padarė trumpą ir keistą pareiškimą. Jis buvo maždaug toks: kadangi Aktyvistų frontas nenori geruoju pasišalinti iš gyvenimo, tai jis – Pyragius – skelbia, kad jei Aktyvistų frontas nesusilikviduos iki rytojaus dienos 12 valandos (šioje vietoje jis išsitraukė laikrodį ir į jį reikšmingai pažiūrėjo), tai už tolimesnius įvykius atsakomybė krenta Aktyvistų frontui.

Po tokio karišku tonu paskelbto pareiškimo visi sužiurome vienas į kitą, vieni nustebome, kiti – lengvai nusišypsojome... O pats Pyragius, davęs žingsnį atgal nuo stalo, sumušė kariškai kojomis, išmetė į viršų savo dešinę ranką ir... garsiai ištaręs „Heil Hitler!“, paliko salę. Panašiai pasielgė ir Taunys. Tik K.B. [Klemensas Brunius – V.V.] pasiliko prie stalo. Niekas neištarė nė vieno žodžio: visi buvome truputį „sujaudinti“ to teatro. Po keliolikos sekundžių nejaukios tylos kažkas pratarė: – Tai ką? Posėdis baigtas?.. – Taip atrodo... – atsiliepė, rodos, Ambrazevičius. Ir tuoj pat išsivaikščiojome, koridoriuose dar kiek paspėliodami, kas atsitiks rytoj 12 valandą.“

O liepos 23 d. atsitiko tai, kas jau paminėta – perversmas. Ir tik tada kai LLV – nepatogi kliūtis šėtoniškiems planams vykdyti – vokiečių buvo galutinai panaikinta, prasidėjo masinis žydų žudymas.

Tuo metu Vanagaitės pasisakymuose viskas orkestruota taip, tarsi kaltė visų vienoda: ir tų, kurie saliutavo naciams bei tapo jų nusikaltimų bendrininkais, ir tų, kurie mirtino asmeninio pavojaus sąlygomis bandė gelbėti tai, ką dar išgelbėti buvo įmanoma. Ji visus kiša į vieną nusikaltėlių maišą: ir ūkininkus, ir miestiečius, ir inteligentus, ir LLV, ir Bažnyčią, nors realiai nė vienas iš jų neturėjo galių paveikti ginklą naudojusius ir nacių patronažą užsitikrinusius asmenis.

Bet autorei tai nerūpi. Ji lengva ranka švaistosi kaltinimais, peikia LLV, baisisi, kad Škirpos ir Brazaičio vardais pavadintos gatvės. Kaip įkaltį prieš juos cituoja Blyną, kuris tarsi turėtų patvirtinti LLV „zoologinį nacionalizmą“. Bet Blynas buvo voldemarininkas, jie ėjo su naciais, prieš LLV, kuri ir naciams, ir voldemarininkams buvo rakštis.

Vos išgirdęs apie LLV sudėtį, jau birželio 27 d. savo dienoraštyje Blynas rašė: „Kalbėjom apie „politiką“. Pakritikavau Laikinosios vyriausybės sudėtį – dauguma kademų [krikščionių demokratų; bet tai netiesa – LLV sudėtyje nebuvo nė vieno krikščionio demokrato, ją sudarė daugiausia valstiečiai liaudininkai ir jaunieji katalikai, išaugę iš ateitininkų sąjūdžio, bet ne iš krikščionių demokratų partijos. – V.V.] ir ipso facto (tuo pačiu. – V.V.) įsileidimas klero į aktyvią politiką. Galim eiti – jeigu bus kuriama nacionalistinė Lietuva.“

Štai – nacionalistai eis tada, jeigu bus kuriama „aukštesnės rasės“ Lietuva. Jie tai įrodė, padarę perversmą prieš LLV, sugriebę į savo rankas visas ginklą naudojusias struktūras ir pasivedę besąlygiškam nacių pavaldumui. Bet tai ne LLV, čia perversmininkų pozicija. Tačiau ji neturi nieko bendra su tais, kurie kovojo už demokratinę Lietuvą. Ne vienas iš LLV narių ir antinacinės rezistencijos dalyvių vėliau atsidūrė koncentracijos stovyklose, prarado sveikatą, ten žuvo.

Todėl toks desperatiškas autorės plakimasis ir plakdinimas visų kitų, švaistymasis kaltinimais, suprantama, negali nekelti nusivylimo žmonių, kurie turi gilesnį istorijos supratimą, kurių tėvai ir seneliai kovojo tiek prieš rudąjį, tiek prieš raudonąjį okupantą, įskaitant ir dalyvavimą žydų gelbėjime. Jie savo pareigą atliko.

O teatrališkas galvos barstymas pelenais atrodo gana atgrasiai. Geresniam istorijos pažinimui jis nepasitarnauja. Mano supratimu, – priešingai. Tai tik jaukia protus, didina visuomenės susipriešinimą, kelia nesusipratimus. Kadangi istorinė tiesa čia iškraipoma.

Pats sumanymas, kaip jau minėjau, nėra peiktinas. Tačiau jo vykdymas – nevykęs. Pakanka jau tos priežasties, kad kelionės palydovu pasirinktas prieštaringai vertinamas asmuo ne tik Lietuvoje, bet ir Izraelyje. Jeigu net Izraelio ambasadorius, pasak autorės, jam uždavė klausimą: „Ko čia važinėji, žmonėms nuotaiką gadinsi?“ – ką dar prie to galima pridurti? Todėl nesunku suprasti, kodėl R.Vanagaitės ir E.Zuroffo kalbinti žmonės vengė būti atviri.

Ar žmonės apie, kuriuos rašo R.Vanagaitė, yra „mūsiškiai“? Į tą klausimą, man regis, gerai yra atsakęs Mykolas Krupavičius, buvęs žemės ūkio ministras, tų įvykių amžininkas, drauge su prezidentu Kaziu Griniumi ir ministru Jonu Aleksa, dėl žydų žudynių pareiškęs protestą naciams ir dėl to represuotas. Jis rašė: „Tokių išsigimėlių nebuvo daug. Bet jų, deja, buvo. To paneigti negalima. Jie yra Lietuvos gėda ir nelaimė. Lietuva, atgavusi savo nepriklausomybę, teisingumo organų keliu jiems atiduos tai, ko jie savo darbais yra nusipelnę. Tauta gi jiems savo dekretą paskaitė jų kruvino darbo metu: jų šalindamasi, išskirdama iš savo tarpo ir kitokiais veiksmais.“

Pridurti daugiau nelabai yra ko. Nebent tai, kad kai žmogus, stokodamas aritmetikos žinių, imasi aiškinti algebrą, rezultatai nebūna labai geri.

Ne ką gali padėti net ilgas sėdėjimas archyvuose ar klausymas senų žmonių pasakojimų, kai stinga pajėgumo kritiškai vertinti šaltinius ir trūksta pamatinių žinių apie istorinį kontekstą bei to meto gyvenimo sąlygas.