Santa Kančytė. R. Guardini knygos „Apie liturgijos dvasią“ apžvalga

Leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ prieš pat Kalėdas pradžiugino skaitytoją garsaus XX a. te...


Leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ prieš pat Kalėdas pradžiugino skaitytoją garsaus XX a. teologo Romano Guardini knygelės „Apie liturgijos dvasią“ vertimu. Knygą iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė.

Ištikimas „Katalikų pasaulio leidinių“ skaitytojas netruks pastebėti sąsajos su prieš keletą metų lietuviu kalba pasirodžiusia kardinolo Juozapo Ratzingerio, popiežiaus emerito Benedikto XVI, knyga „Liturgijos dvasia“. Iš tiesų savąją knygą kard. Ratzingeris pradeda nuo atsigręžimo į vieną pirmųjų skaitinių, kuriais būsimasis popiežius pradėjo savąsias teologijos studijas – plonytę R. Guardini knygelę „Apie liturgijos dvasią“ (1918). Ši knygelė, anot Benedikto XVI, „esmingai prisidėjo, kad būtų iš naujo atrastas liturgijos grožis, joje glūdintys turtai, epochas pranokstanti didybė ir suvokta, jog liturgija yra gaivinanti Bažnyčios šerdis ir krikščioniškojo gyvenimo centras“. Ar ne per daug nuopelnų tokiai nedidelei knygelei, kurią pačiupinėti jau gali ir lietuvių skaitytojas?

Toks klausimas gali kilti tik tam, kuris dar nėra susidūręs su gaiviu ir įtaigiu R. Guardini stiliumi, gilia jo įžvalga į žmogiškąją prigimtį, tikslia ir taiklia pamatinių tikėjimo dalykų apčiuopa. Ne veltui R. Guardini įtaką tikėjimo kelionėje nurodo net trys iš eilės einantys popiežiai: Jonas Paulius II, Benediktas XVI ir dabartinis Šventasis Tėvas Pranciškus. Enciklikoje „Laudato Si“ Romano Guardini yra labiausiai cituojamas autorius po dabartinio popiežiaus pirmtakų Benedikto XVI ir Jono Pauliaus II.

Knygoje „Apie liturgijos dvasią“ Guardini ieško, kas yra tas šaltinis, iš kurio liturgijos dvasia kyla. Liturgija čia apžvelgiama ne moksliškai, perdėm gilinantis į jos raidą ar atskiras dalis, sudėtingai stengiantis prusinti skaitytoją, bet žvelgiama į liturgiją kaip į maldos ir bendrystės gyvenimą, išreiškiamą savitu stiliumi ir simboliais, galutinę formą įgaunantį kilniu ir rimtu dieviškojo žaidimo pavidalu.

Romano Guardini siūlo klausti ne tiek, kokia yra liturgijos paskirtis, bet kokia yra jos prasmė. Jis pastebi, kad į rūpesčius paniręs ir nuolat dirbantis vakarietis nejučiomis ir į liturgiją ima žvelgti per naudos kategoriją, klausdamas: o ką liturgija gali duoti žmogui? kokia ji man labiau patinka? kam čia reikalingi tie smilkalai / drabužiai / indai? Guardini pastebi, jog toks žvilgsnis užveria mums liturgijos lobius. Reikia liautis ieškojus liturgijos paskirties kažkame, kas nėra ji pati, ir atsiverti nuostabiam Dievo darbui, kurį Jis per liturgiją įvykdo, taip imant suvokti visų čia dalyvaujančių dalykų prasmę.

Anot Guardini, liturgija yra ne dėl gražių pavidalų, sklandžių žodžių, žavių, iškilmingų veiksmų, bet, rašo autorius, „kiek tai apskritai susiję ne tik su Dievo garbe – dėl gilaus mūsų sielos vargo. Čia turi būti išsakoma, kas vyksta pačiame krikščioniškosios žmogystės viduje [...] tikrovė, tikro kūrinio priartėjimas prie tikro Dievo, labai rimtas išganymo dalykas – štai kas pirmiausia ir visų pirma yra liturgija.“

Bet ar galime tuomet laisvavališkai elgtis su tokiu dideliu Dievo mums patikėtu lobiu? Liturgijos dvasia kyla iš Dievo, nes Jis, o ne žmogus, yra pagrindinis veikėjas liturgijoje. Žmogaus širdis, atsidūrusi slėpiningo Dievo veikimo akivaizdoje, panyra į nuostabos ir kontempliacijos laikyseną. „Nenuostabu, – rašo Guardini, – juk tas, kuris čia veikia, yra tiesos Dvasia ir formavimo galia. Tai, kas buvo viduje, išsisakė grynu tikrumu; visas gyvenimo apstas įgijo išraišką, bedugnės gelmės pasikėlė aiškiomis formomis, todėl iš tokio tiesos gimimo nė negalėjo neištrykšti aukščiausios šlovės spindesys.“

Kun. J. Zdebskis kartą uždavė provokuojantį klausimą, ar reikia skaityti geras knygas. „Ne, – atsakė jis, – laiko taip maža, kad gerų knygų skaityti nereikia – reikia skaityti tik labai geras knygas.“ Galbūt prie kunigo žodžių būtų galima dar pridurti, kad, jei nėra laiko skaityti labai gerų knygų, tuomet reikia skaityti trumpas labai geras knygas. Būtent tokios ir yra dvi mažytės lietuvių kalba randamos R. Guardini knygos: 1994 m. pasirodžiusi „Išganytojai: mitai, apreiškimas, politika“ ir iš spaustuvės į knygynus jau atkeliavusi „Apie liturgijos dvasią“. Malonaus skaitymo!

Pranešimas skaitytas Marijos radijo eteryje.


Susiję straipsniai

Straipsniai 4082461200455111973

Rašyti komentarą

  1. O ar labai skiriasi prasmė nuo paskirties? Ir viena, ir kita yra tam tikras tikslas. Jei Dievas yra pagrindinis veikėjas, tai ar negali iš Jo veikimo išaugti gražūs pavidalai, sklandūs žodžiai, iškilmingi veiksmai, t.y. visa tai "išsilieti iš krikščioniškosios žmogystės vidaus"? Ir jei visa tai paneria "į nuostabos ir kontempliacijos laikyseną", tai kuo tuomet ji skiriasi nuo "labai rimto išganymo dalyko, kuris visų pirma yra liturgija"? Kas nors juk irgi gali tam tikrus nepaprastus ir pakilius veiksmus, kurie paneria į kontempliaciją ir suveda akis į akį su Dievu, tokiu būdu pašventindami, pavadinti liturgija?
    Et, vis vien niekas neatsakys, reikės skaityti pačiai. Nes pagal tokią recenziją liturgiją galima pasidaryti pačiam namuose ar kur kitur tinkamoje vietoje.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ieškote paskolos? Arba jums buvo atsisakyta paskolą iš banko ar finansų įstaiga vieną ar daugiau priežasčių? Jūs turite teisę vieta jūsų paskola sprendimai čia! Elina Johnsonas paskola įmonė Mes ribotas apdalinti paskolas įmonėms ir privatiems asmenims ne mažos ir prieinamą palūkanų norma 2%. Prašome susisiekti su mumis elektroniniu paštu šiandien per elinajohnson11@hotmail.com

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item