Romualdas Ozolas. Nuo ekonomikos smogikų iki ekonomikos iliuzionistų (II)

Jono Vaiškūno nuotrauka Kas yra 2001 metų rugsėjo 11 diena, Dž. Perkinsas atrodo, sąmoningai vengia svarstyti. Gal iš tiesų jo knygai t...

Jono Vaiškūno nuotrauka
Kas yra 2001 metų rugsėjo 11 diena, Dž. Perkinsas atrodo, sąmoningai vengia svarstyti. Gal iš tiesų jo knygai to būtų „per daug“ – gana ir to, ką jis apie JAV ekonominės politikos užkulisius pasako, kalbėdamas savo sielos išganymo labui ir tiek, kiek viskas siejasi tiesiogiai su jo dalyvavimu ekonomikos smogikų profesijos formavimo bei veiklos išplatinimo baruose.

Skaitantiems knygą, man rodos, bus sunku atsikratyti minties, kad PPC bombardavimas gyvais keleiviniais lėktuvais yra Osamą bin Ladeną slapta rėmusios Saudo Arabijos atsakas „Tūkstančio ir vienos nakties“ dvasia į tai, ką reiškia civilizacinis arabų pasaulio prievartavimas ne tik ESų sukurtomis priemonėmis.

Tą įspūdį dar labiau stiprina knygos skyrius „Praskleidus apgaulingą uždangą“. Kadangi Irane įsitvirtino ajatolos, o Irake viešpatavo brutalus diktatorius, kuris, deja, nesutiko su siūlomomis „bendradarbiavimo“ sąlygomis, JAV „vaikinai ir merginos buvo pasiųsti žudyti ir mirti dykumos smėlynuose“. Jeigu JAV užimtų Iraką ir perimtų jo naftos kontrolę, OPEC diktatūra, JAV bjauri nepaisant „civilizuotosios“ Saudo Arabijos įtakos tai organizacijai, labai sumenktų. Ne per seniausiai pranešta, kad JAV kompanijos Irake darbuojasi sėkmingai, ir visų pirma „Bechtel“, su kuria tiesiogiai susijęs Dž. Bušas. „Sadamas iki šiol vadovautų Irakui, jei būtų priėmęs tas pačias taisykles, kaip ir Saudai“ (251 p.), sako autorius.

„Globali imperija daugiausia remiasi tuo faktu, kad doleris yra standartinė pasaulio valiuta, o Jungtinių Valstijų pinigų kalykla turi teisę tuos dolerius spausdinti. Taip mes teikiame paskolas tokioms šalims kaip Ekvadoras puikiai žinodami, kad jos niekada negalės šių paskolų sugrąžinti. Tiesą sakant, mes net nenorime jų susigrąžinti, nes iš nemokumo pelnomės: tada galime pareikalauti to, kas tariamai mums priklauso. Esant normalioms aplinkybėms, rizikuotume iššvaistyti savo kapitalą. Joks kreditorius negali sau leisti pernelyg daug nesusigrąžinamų skolų. Tačiau mūsų aplinkybės nėra normalios. Jungtinės Valstijos spausdina auksu nepadengtą valiutą. Tiesą sakant, ji nepadengta niekuo, išskyrus pasauliniu pasitikėjimu mūsų ekonomika ir sugebėjimu skirstyti sukurtos mums remti imperijos pajėgas ir išteklius.

Galimybė spausdinti pinigus suteikia didžiulę galią. Tai reiškia, kad, tarp daugelio kitų dalykų, galime toliau teikti paskolas, kurios niekada nebus sugrąžintos – ir kad patys galime kaupti didžiules skolas. 2003 metų pradžioje Jungtinių Valstijų nacionalinė skola viršijo stulbinamą 6 trilijonų sumą ir metų pabaigoje pagal planą turėjo siekti jau 7 trilijonus – apie 24 000 kiekvienam JAV piliečiui. Didžioji šios skolos dalis priklauso Azijos šalims, Kinijai ir Japonijai, kurios įsigyja JAV Iždo vertybinius popierius (iš esmės, skolos raštus) iš lėšų, sukauptų parduodant plataus vartojimo prekes – tarp jų ir elektroniką, kompiuterius, automobilius, buitinius prietaisus, drabužius – JAV ir pasaulinei rinkai.

Kol pasaulis priima dolerį kaip savo standartinę valiutą, ši didžiulė skola netampa rimta kliūtimi korporatokratijai. Tačiau, jei atsirastų kita dolerį pakeisianti valiuta, ir kai kurie Jungtinių Valstijų kreditoriai (pavyzdžiui, Japonija arba Kinija) nuspręstų pareikalauti skolų grąžinimo, situacija drastiškai pasikeistų. Jungtinės Valstijos staiga atsidurtų visiškai nesaugioje padėtyje.

Iš tikrųjų tokios valiutos egzistavimas jau nebėra vien tariamas – į tarptautinę finansinę areną 2002 metų sausio 1-ąją įžengė euras /…/. Euras siūlo neįprastą galimybę ir OPEC, jei ji ketintų keršyti už invaziją į Iraką ar dėl kokios nors kitos priežasties nuspręstų pasigalynėti su Jungtinėmis Valstijomis. OPEC sprendimas savo įprasta valiuta pasirinkti eurą, o ne dolerį, sukrėstų imperiją iki pat pamatų. Jei taip atsitiktų, ir jeigu abu mūsų pagrindiniai kreditoriai pareikalautų sumokėti skolą eurais, smūgis būtų milžiniškas.“ (248–249 p.)

Vaizdas, „kad viskas, ko mums reikia, norint ištaisyti sistemos trūkumus, yra tiesiog pašalinti šiuos vyrus iš valdžios. /…/ Mums gali tekti palaukti iki kitų rinkimų, tačiau galop viskas susitvarkys.

Tikroji šiuolaikinės imperijos istorija, korporacijų valdžia, kuri išnaudoja vilties netekusius žmones ir vykdo patį žiauriausią, savanaudišką ir savižudišką išteklių pasisavinimą pasaulyje, /…/ turi labai daug ką bendro su mumis visais. /…/ Mes įtikinome save, kad bet koks ekonominis augimas neša naudą žmonijai, ir kuo tas augimas didesnis, tuo didesnė ir nauda. Galų gale įtikinome vienas kitą, kad šios idėjos rezultatas yra įteisintas ir morališkai pagrįstas: žmonės, kuriems sekasi kurstyti ekonominio augimo ugnį, turi būti išaukštinti ir apdovanoti, o tie, gimę paribiuose, turi būti išnaudojami.

Ši sąvoka ir jos išvada naudojamos bet kokiam piratavimui pateisinti – išduodami leidimai prievartauti, žudyti ir plėšti nekaltiems Irano, Panamos, Kolumbijos, Irako ir kitų šalių žmonėms. /…/ Jei subombarduoji miestą ir jį atstatai – duomenys rodo didžiulį ekonominį augimą.

Tikroji istorija rodo, kad gyvename mele. /…/ Jį parodo mūsų statistikos rentgeno spinduliai, atskleisdami šiurpinantį faktą, kad galingiausia ir turtingiausia pasaulio imperija turi vienus aukščiausių savižudybių, narkomanijos, skyrybų, vaikų tvirkinimo, prievartavimų ir žmogžudysčių rodiklius, ir ši negalia kaip vėžys plinta vis didesniame plote. Savo širdyse kiekvienas jaučiame skausmą. Mes maldaujame pokyčių. Tačiau slopindami šias maldas, spaudžiame kumščius prie burnų ir liekame neišgirsti. /…/

Kaip pasipriešinti sistemai, kuri aprūpina tave namais, automobiliu, maistu ir drabužiais, elektra ir sveikatos apsauga, net jei žinai, kad ši sistema sukūrė pasaulį, kuriame iš bado kasdien miršta dvidešimt keturi tūkstančiai žmonių, o milijonai nekenčia tavęs ar tavo išrinktų atstovų primestos politikos?“ (254 p.)

Autorius sakosi savo knyga rašantis ne receptą, o atliekantis išpažintį.

Tačiau patarimų duoda. Užuot traukus ko nors nusipirkti ką gal geriau paimkite knygą. Protestuokite prieš gamtos ir žmonių žalojimą visur ir visada, kalbėkite kiekviename susirinkime, rašykite elektroninius laiškus, uždavinėkite klausimus valdžiai, dalyvaukite susirinkimuose, reikalaukite atsiskaitymo už pasitikėjimą, balsuokite. Visi esame kalti, visi turime pakeisti savo mąstymą ir elgesį.

Aš savo ruožtu sakau: visų pirma perskaitykite šitą knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį.

Man su ja pasidarė aiškiau, ką Lietuvai reiškė šoko terapija, ką – „didžioji privatizacija“, kas „Mažeikių naftos“ aferoje buvo H. Galilas, o Ignalinos AE uždarymo pinigaplovėj – R. Vali, kodėl „Mažeikių naftą“ perėmė lenkai, o ne kazachai, kodėl danai kiaules augina Lietuvoj, o lietuviai nešioja senų britų antis, ir daugybė kitų dalykų. Buvo daugiau ar mažiau aišku ir iki tol. Dabar – visiškai: pabėgę iš vienos imperijos pakliuvom į kitą, kol pagaliau baigia perimti trečia.

Taigi šalių perėmimo schema tokia: pažadai sukurti klestėjimą, grandioziniai plėtros projektai, paskolos jų įgyvendinimui, susitarimai dėl amerikietiškų technologijų, įklampinimas į neišmokamas skolas.

Esminė plano dalis – kaip patiems vyksmams pajungti „paėmimui“ numatytų šalių žmones. Svarbiausias projektų akcentas – gerovė – skirtas masėms. Kokia valdžia galėtų nenorėti šalies gerovės – juk tai ir jų klestėjimo prielaida. Abejojantis elitas gali būti arba papirktas, arba izoliuotas įvairiausiais būdais jį marginalizuojant ir net sunaikinant. Tai iš esmės galioja ir aukščiausiems valdžios asmenims: jei sutinki su šalies „modernizacijos“ sąlygomis – daliniesi pelnu, jei ne – tampi huseinu. Kadangi užaukštintas projektų rentabilumas ir korupcija niekada neleis išsikapstyti iš Pasaulio banko arba Tarptautinio valiutos fondo paskolų, šalies vadovai bus priversti imti naujas paskolas, o politikai – skatinti naujais gerovės pažadais. Jų valioje, kad už tų pažadų įgyvendinimą mokėtų ne jie, o rinkėjai, ką jie dabar ir daro, apdedami vis naujais mokesčiais ir „taupymais“.

Dar kartą: perskaitykite „Ekonomikos smogiko išpažintį“!

Susiję straipsniai

Romualdas Ozolas 7897529792026366573

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item