Romualdas Ozolas. Nuo ekonomikos smogikų iki ekonomikos iliuzionistų (I)

Ekonomikos smogikas – vienas iš šiuolaikinės ekonomikos veikiančiųjų asmenų, viešumoje veikiantis...

Ekonomikos smogikas – vienas iš šiuolaikinės ekonomikos veikiančiųjų asmenų, viešumoje veikiantis kaip konsultantas, patarėjas, ekspertas ar tiesiog kokios nors labdaros arba pagalbos organizacijos savanoris. Kaip veiklos būdas savo klasikiniu – smogiko – pavidalu jis susiformavo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje

(„septyniasdešimtaisiais“) ir per keturis dešimtmečius išplito taip, kad šiandien po pasaulį zuja legionai „greitos ir didelės“ gerovės apaštalų, kuriems, mano galva,  geriau tiktų nebe smogikų, o iliuzionistų pavadinimas.

Džonas Perkinsas (John Perkins), knygos „Ekonomikos smogiko išpažintis“ („Confessions of an Economic Hit Man“), angliškai pasirodžiusios 2004 metais, lietuvių kalba išleistos 2011 (leidykla „Kitos knygos“), kalba tik apie tikruosius smogikus, apie mūsų padangėje šmėžuojančius iliuzionistus, savaime suprantama, palikdamas kalbėti mums patiems (tai jis ragina knygos pabaigoje). O kad tai galėtume padaryti, visų pirma privalome perskaityti, ir gal ne kartą perskaityti, o svarbiausia – suprasti jo parašytą knygą.

Ką čia rašau, nėra knygos recenzija. Rašau referatą. Knyga tokia svarbi, kad turėtų susilaukti viešų aptarimų, diskusijų, net seminarų. Suprantu, kad konformistinė mūsų visuomenė tam vargu bau ryšis. Gal elektroninis knygos išdėstymas paskatins tos knygos imtis bent jau individualiai.

Štai kas apie ją rašoma knygos lietuviškosios laidos anotacijoje:

2004 m. JAV pasirodžiusi Johno Perkinso knyga „Ekonomikos smogiko išpažintis“ („Confessions of an Economic Hitman“) – pirmasis pasaulyje autobiografinis pasakojimas, kuriame autorius atskleidžia itin slaptos „ekonomikos smogikų“ grupės gyvenimą ir veiklos metodus.

Šioje knygoje J. Perkinsas išviešina slaptus JAV imperinės politikos siekius ir kitaip nei žiniasklaida nušviečia politinį ir ekonominį pasaulio žemėlapį pakeitusius įvykius: islamistinio perversmo Irane organizavimą, JAV invaziją į Panamą ir Iraką, bandymą nuversti Venesuelos prezidentą H. Chavezą, kišimąsi į Indonezijos, Ekvadoro, Kolumbijos vidaus reikalus.

Šis pagaulus ir atviras pasakojimas, iš karto tapęs bestseleriu JAV ir Europoje, parodo, kad pasaulio galingieji anaiptol nėra geraširdžiai žmonių globėjai, kokius mes juos matome per televiziją. Knyga itin aktuali šioms dienoms, kai pasaulį užklupo globali ekonominė krizė, o dauguma vargingesnių valstybių tam, kad išgyventų, yra priverstos skolintis iš Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo.

Kaip ekonomikos smogiką apibrėžia pats autorius?

„Ekonomikos smogikais (ESais) vadinami gerai apmokami profesionalai, kurie apgaule išvilioja iš pasaulio šalių milijardus dolerių. Jie nukreipia lėšas iš Pasaulio banko, JAV tarptautinės plėtros agentūros ir kitų užsienio „pagalbos“ organizacijų į didžiųjų korporacijų iždus ir keleto turtingų šeimų, kontroliuojančių planetos gamtos turtus, pinigines. Jų įrankiais tampa apgaulingos finansinės ataskaitos, rinkimų klastojimas, kyšiai, turto prievartavimas, seksas ir žmogžudystės. Jie žaidžia žaidimą, seną kaip ir pati imperija, tačiau šiais globalizacijos laikais įgavusį naują, neregėtą mastą.

Kam, jei ne man žinoti… Juk aš buvau ESu.“

ESo kelias autoriui prasidėjo 1971 metais, kai Bostono bibliotekos katalogų skyriuje, ieškodamas informacijos apie Kuveitą, netikėtai susilaukė pagalbos iš patrauklios brunetės, kuri jau kitą dieną paaiškino, kad tai buvo susipažinimo būdas, o jos uždavinys esąs paversti autorių ekonomikos smogiku. Pavadinimas truputį juokingas, sutarė abu, bet tuo ir žavus: kas patikės tokių esant? Taip ir turį būti, nes „jie“ esą ypatinga žmonių rūšis, nes užsiimą nešvariais dalykais. Apie apsisprendimą būti ESu neturinti žinoti net žmona. Sprendimas tapti ESu bus visam gyvenimui.

Kaip atsirado poreikis tokiai „žmonių rūšiai“?

Septyniasdešimtųjų pradžia (aštuntasis dešimtmetis) buvo didelių virsmų pradžia, pasaulis ėmė sparčiai keistis: griuvo 1944 m. rudenį JAV Breton Vudse (Bretton Woods) susirinkusių antihitlerinės koalicijos (be TSRS) atstovų sudarytų susitarimų nustatyta tvarka, pagal kurią JAV doleris buvo priimtas tarptautinių atsiskaitymų valiuta, fiksuotu kursu laisvai keičiama į auksą, (t. y. padengta auksu), o kitos Breton Vudso susitarimo dalyvės tą santykį galėjo reguliuoti priklausomai nuo nacionalinės ekonomikos būklės. Savitarpio pagalbai buvo įkurtas Pasaulio bankas ir JAV tarptautinės plėtros agentūra (Tarptautinis valiutos fondas).

Paremta Džono Meinardo Keinso (John Maynard Keyns) rekomendacijomis apie rinkos valstybinį reguliavimą, kurios tikslas – kapitalizmą paversti „gerovės kapitalizmu“, Breton Vudso sistema įgalino kontroliuoti ir reguliuoti makroekonomikos procesus, tuo pat metu suteikdama dideles galimybes nacionalinėms valstybėms kurti savo „gerovės valstybių“ variantus.

1973 m., po ketvirtojo Izraelio ir arabų šalių karo, kai arabai sudarė naftos kartelį, o pasaulį ištiko „naftos šokas“, ekonomikos augimas sustojo – keinsianizmas nebeveikė.

Tai buvo Frydricho Hajeko (Friedrich Haych),  Miltono Frydmano (Milton Friedman) ir kitų „laisvosios rinkos“ klasikų įtakos aušra. Jie paskelbė, kad dėl ekonomikos stagnacijos kalta klasikinių liberaliosios ekonomikos principų išdavystė, kuri buvusi įteisinta Breton Vudse. Per dešimtmetį, ekonomikos problemoms nemenkstant, ekonominio liberalizmo principai buvo priimti valstybinės politikos pagrindu Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Margaret Tečer (Thatcher), išrinkta 1979 m., ir Ronaldas Reiganas (Reagan), prezidentu tapęs 1980 metais, įmones ir korporacijas išvadavo iš socialinės atsakomybės, tuo būdu suorientuodamas jas į nevaržomą pelno paiešką visame pasaulyje ir kapitalo generavimą stambiosiose korporacijose. Kaip sako Dž. Perkinsas, prasidėjo korporatokratijos pasaulinės imperijos kūrimas, tą procesą klaidinančiai vadinant globalizacija. Priemonių, kaip liudija autorius, nesibodėta jokių.

Autorius nesigilina į JAV imperializmo mutacijas, tik daug kartų užsimena, kad jo tėvynės kelias iš Respublikos į Imperiją susijęs su Antruoju pasauliniu karu, savin susitelkusią Ameriką po Perl Harboro išvedančiu į pasaulio kapitalistinės sistemos vėliavnešio ir idėjinio karo tarp komunizmo ir kapitalizmo lyderio pozicijas. Procesas susijęs su akivaizdžiu Respublikos idealų nykimu ir naujų vertybių įsitvirtinimu. Respublika siūlė viltį, Imperija – prekes. „/…/ globali imperija yra respublikos žudikė. Ji yra savanaudiška, gobši ir materialistinė sistema, paremta merkantilizmu. Kaip ir praeityje gyvavusios imperijos, ji atveria savo glėbį tik tam, kad kauptų išteklius, imtų viską, ką mato, ir kimštų į savo nepasotinamą ryklę. /…/ Aš buvau lojalus Amerikos respublikai, tačiau tai, ką bandėme pasiekti šia nauja, klastinga imperializmo rūšimi, buvo finansinis karo Vietname atitikmuo. Pietryčių Azija išmokė mus, kad armijos nėra visagalės, tačiau ekonomistai atsakė į tai, sukurdami geresnį planą, o jiems tarnaujančios užsienio pagalbos agentūros ir privatūs rangovai jį sumaniai įgyvendino“. (106 p.)

Pirmoji Dž. Perkinso kaip smogiko komandiruotė buvo į Indoneziją. 1969 m. vasarą, matydamas karo Vietname beviltiškumą, prezidentas Niksonas pradėjo išvedinėti armiją. Indonezijos strateginė padėtis gundė čia įsitvirtinti ekonomiškai. Kaip naftos pramonę aptarnaujančio elektros tinklo kūrėjų 11 žmonių komandos dalyvis Dž. Perkinsas Indonezijoje praleido tris mėnesius, tyrinėdamas vietos gyvenimą ir suvokdamas, kad žmonės neblogai nutuokia JAV pinkles. Kodėl tarp musulmonų ir krikščionių toks priešiškumas? Todėl, atsakė viename susitikime studentė, kad Vakarai ir jų lyderis JAV ketina valdyti pasaulį. „Ir joms jau beveik jau beveik pasisekė. Šiuo metu joms skersai kelio stovi Sovietų Sąjunga, tačiau ji ilgai neišsilaikys. Toinby tai numatė. Jie neturi religijos, neturi tikėjimo, jų ideologija niekuo nesiremia. Istorija rodo, kad tikėjimas – tai siela, tikėjimas aukštesniąja jėga yra būtinas. Mes, musulmonai, jį turime.“ Palauksime savo valandos, tada kirsime kaip gyvatės, pridūrė vienas vyras. Nebūkite tokie gobšūs ir tokie savanaudžiai. Jei jūs nepasikeisit, būsite pasmerkti.

Žodžiai krito autoriui į atmintį. Tačiau „ekspertų“ komandos vadovas, sužinojęs, kad Dž. Perkinso prognozė yra 17–20 proc., atleido 8 proc. prognozavusįjį ir pareigose paaukštino autorių: Indonezija su tokiu potencialu, o augimą prognozuoti dvigubai mažesnį – ne kas kita, kaip „sąlyčio su tikrove praradimas“!

Autoriaus kelias karjeros laiptais prasidėjo.

Jis nebuvo novatorius. Naująją – ekonomikos smogikų – profesiją 1951 m. pradėjo Kermitas Ruzveltas, Teodoro Ruzvelto (Theodore Roosvelt) anūkas. Kai demokratiškai išrinktas Irano prezidentas nacionalizavo britų naftos kompaniją, Anglija į pagalbą pasikvietė Jungtines Valstijas, kurios vietoj jūros pėstininkų į Iraną pasiuntė Kermitą. Jis nusamdė žmones, sugebėjusius suorganizuoti riaušes ir smurtines demonstracijas, papirkti bei prigrasinti politikus, ir „nepopuliarus“ prezidentas buvo visam gyvenimui uždarytas namų arešte, o šalį valdyti ėmė JAV palankus šachas. Taip buvo sukurtas naujųjų imperijų kūrimo metodas.

Kermito Ruzvelto precedentas buvo kelrodė žvaigždė. ESai Kermito metodą tik tobulino. Vienas sėkmingiausių Dž. Perkinsui buvo Saudo Arabijos „civilizavimas“.

Saudo Arabija buvo senos, iš XVIII amžiaus iškilusios Mohamedo ibn Saudo giminės religingo smurto kupina viešpatija. Naftos auksą žarstė Saudų šeima, o šiukšles gatvėje ėdė ožkos.  Saudai buvo vieni iš OPEC susitarimo organizatorių ir lyderių. Dž. Perkinso užduotis buvo „pateikti išplėstinę prognozę, kas atsitiktų Saudo Arabijoje, jei į jos infrastruktūrą būtų investuoti milžiniški pinigai, bei suplanuoti jų paskirstymą“ ir „motyvuoti šimto milijonų JAV dolerių įsiliejimą į Saudo Arabijos ekonomiką tokiomis sąlygomis, į kurias būtų įtrauktos JAV inžinerijos ir statybos kompanijos“.

Prognozės neturtingose šalyse paprastai būdavo daromos taip, kad projektai siūlytų civilizavimą ir gerovę taip pat ir eiliniams žmonėms, valdantiesiems žadant garantuoti ramybę. Pinigus projektams mielai teikdavo Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas. ESų pareiga būdavo prognozes užaukštinti taip, kad paskolos taptų ilgalaikėmis skolomis, kurios pririštų šalis prie JAV.

Saudo Arabijai tai netiko. Ji turėjo tokius fantastiškus naftos išteklius, kad jos civilizavimas“ negalėjo tapti niekuo kitu, kaip „stebuklu dykumoje“. Joje turėjo iškilti „didžiuliai naftos perdirbimo kompleksai, supami milžiniškų techninių parkų. Tam reikėtų tūstančius megavatų elektros gaminančių jėgainių, perdavimo ir paskirstymo linijų, greitkelių, vamzdynų, telekomunikacijų ir transporto sistemų, įskaitant naujus oro uostus, išvystytus jūriniu uostus, didžiulio aptarnavimo sferos komplekso ir infrastruktūros, priversiančios suktis visus sraigtelius“ (113 p.).

O už viso to buvo aiškus supratimas, kad Saudo Arabija palaipsniui turėjo įsitraukti vis giliau į JAV ekonomiką, tapti nuo jos priklausoma, sparčiau grąžinančia į Saudo Arabijos naftą JAV investuotus „naftos dolerius“, be to, „tapti labiau vakarietiška, pakantesnė ir integruota į mūsų sistemą“ (112 p.).

Saudai iš pradžių priešinosi. Tačiau priminus Irano prezidento likimą, karališkoji šeima nusileido. Tik vienas princas V. spyriojosi. Jį pavedė Dž. Perkinsui, kuris išsiryškino, kad musulmonas turi didelę silpnybę blondinėms. Spręsdamas suteneriui prideramus klausimus, Dž. Perkinsas princui aiškino ir Vakarų civilizacijos privalumus bei didybę, o kartu – savo sukurtos elektros energetikos tinklo plėtros Saudo Arabijoje perspektyvumą.

Kaip buvo „imami“ kiti Saudų šeimos nariai, autorius nepasakoja, tačiau įspūdingas detalių aprašymas, kaip šiukšles ėdančias ožkas pakeitė geltonos amerikoniškos šiukšliavežės, palapines ir drėbtines lūšneles – greitkeliai, kompiuteriai, prekybos centrai, palydovinės televizijos, pramogų parkai su „amerikietiškais kalneliais“ ir visa kita „civilizacijos atributika“, neleidžia suabejoti, kad vienos JAV tyrimų kompanijos išvada, jog susitarimas su Saudais turėjo toliausiai siekiančius padarinius, kokius JAV kada nors pasiekė per sutartį su „besivystančia šalimi“, yra tikra teisybė.

Ta išvada galioja ir šiandien, kai arabų pasaulį krečia „arabų pavasario“ judėjimai. Niekas čia dar nepasibaigę. Tiesą pasakius, atrodo, nė dorai neprasidėję. Arabų pasaulis toks pat paslaptingas, kaip ir jų „Tūkstantis ir viena naktis“. Bet godumas ir savanaudiškumas, pasirodė, būdingas visai žmogiškajai padermei neišskiriant musulmonų.

Saudo Arabijos „perdirbimo“ JAV ėmėsi 1974 m., tuoj po Egipto ir Sirijos karo su Izraeliu. 1975–1978 metais, vejamas JAV naftos troškulio,  Dž. Perkinsas veikia Irane, kuris taip pat „buvo turtingas nafta ir jo, kaip ir Saudo Arabijos, nereikėjo supančioti skolomis tam, kad būtų galima finansuoti ambicingus projektus. /…/ Todėl pasirinkome kitokį metodą: Vašingtonas ir verslo bendruomenė nusprendė padaryti šachą progreso simboliu“ (136 p.). Šachas sutiko ir, Amerikos remiamas, per „Žydinčios dykumos“ projekto vykdymo metą taip įsismarkavo, kad „atskleidė savo tikrąjį veidą, godumą ir aroganciją“ (147 p.). Šachą nuvertė musulmoniškoji revoliucija, į valdžią atvedusi ajatolą Khomeini ir jo pasekėjus. Vienas autoriaus pašnekovų Irane taip įvertino amerikiečių kišimosi pasekmes: „Tai tik įžanga į tai, kur eina musulmoniškasis pasaulis. Mūsų pyktis pernelyg ilgai ruseno po smėliu. Netrukus jis prasiverš“ (147 p.).

Komplikuojantis naftos reikalams Viduriniuosiuose Rytuose, JAV dėmesys krypsta į Pietų  Ameriką. Kolumbija – kertinis Lotynų Amerikos akmuo. Čia firma, kurioje dirbo Dž. Perkinsas, projektavo milžinišką hidroelektrinę. Ir anksčiau daug keliavęs po nuošaliausias įvairių indėnų genčių gyvenamas vietas, gerai pažinęs jų gyvenimą, kuris nuo gamtos priklausomas nepalyginti labiau negu Vakarų civilizacijos tautų gyvenimas, Dž. Perkinsas čia geriausiai pajuto civilizacijų antagonizmą. Prie jo gravitacijos į praregėjimą prisidėjo kolumbietė žmona, stojusi prieš amerikiečių kolonizatorius kovojančių partizanų pusėn: „Tikiu, kad jų kova teisinga. Elektros įvedimas padės tik keliems turtingiausiems kolumbiečiams, o tūkstančiai mirs, nes pastatę savo užtvanką užteršite vandenį ir numarinsite žuvis.“

Kolumbijos džiunglėse autorius galutinai suvokė, kad „kiekviena didžioji tarptautinė kompanija – nuo gaminančių batus ir sporto prekes iki ginkluotės gamintojų – turėjo savo ESų atitikmenis. Žygis prasidėjo ir jis greit apėmė visą planetą. Gaujos nariai nusimetė odinius švarkus, apsirengė verslo kostiumais ir ėmė puikuotis respektabilumu. Vyrai ir moterys leidosi iš korporacijų būstinių Niujorke, Čikagoje, San Franciske, Londone ir Tokijuje, užplūdo kiekvieną žemyną, įtikinėdami korumpuotus politikus leisti jų šalims prisirakinti prie korporatokratijos ir versdami viltį praradusius žmones parduoti savo kūnus konvejeriams ir prakaitą spaudžiantiems fabrikams“ (171 p.).

Visa tai vyko todėl, kad su korporacijomis, kurių „ekspertai“ ir „patarėjai“ zujo po pasaulį, iliuzionistiniais projektais viliodami ir klampindami tautas į neišbrendamas skolas, buvo susiję aukščiausi JAV ir kitų Vakarų šalių pareigūnai. Bet visų pirma JAV ir tikrasis globaliosios imperijos įkvėpėjas bei statytojas Ronaldas Reiganas. Jis tarnavo tiesiogiai su korporacijomis susijusiems žmonėms, tokiems kaip Dž. Bušas, G. Šulcas, K. Veinbergeris, R. Čeinis, R. Maknamara ir kiti. Tai jų naudai Amerika stengėsi kontroliuoti pasaulio naudinguosius išteklius, reikalavo paklusti Amerikos įsakymams, JAV kariuomenė vertė laikytis Amerikos nustatytų taisyklių, protegavo tarptautinę prekybos ir bankininkystės sistemą, pripažįstančią JAV globalios imperijos vadove (187 p.).

Pietų Amerika buvo tiek gyvybinga, kad su pasaulinės imperijos įkvėpėjais ir vadais rado jėgų kovoti ne tik politika, diplomatija, bet ir ginklu.

Ekvadoro prezidentas Jaime Roldosas užsimojo prieš „Texaco“: „Mes turime imtis veiksmingų priemonių tautos energetiniams ištekliams apginti. Valstybė privalo išlaikyti savo eksporto plėtrą ir neprarasti ekonominės nepriklausomybės“, savo inauguracinėje kalboje 1979 m. pareiškė prezidentas. 1981 metų gegužės 24 dieną jis žuvo, sudužus lėktuvui, kuriuo jis skrido pas nuošalią bendruomenę pietų Ekvadore.

Po dviejų mėnesių, 1981 metų liepos 31 dieną, sudužo dar vienas lėktuvas, šįkart tas, kuriuos skrido Panamos prezidentas Omaras Torrijosas Herrera, Panamos kanalo perstatymo darbuose norėjęs pasiremti ne amerikiečiais, o japonais.

Dž. Perkinso nuomone, JAV tikrai negalėjo leisti, kad šie vyrai, kuriuos autorius laikė naujųjų laikų herojais, taptų pavyzdžiu ne tik Lotynų Amerikai.

(Bus daugiau)

Susiję straipsniai

Romualdas Ozolas 1144555186698076771

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item