Romualdas Gražinis: Grigališkasis choralas atliepia tikrumo paieškas mano gyvenime

Romualdas Gražinis (g. 1962) – choro dirigentas, pedagogas, su muzika gyvenantis, kaip pats sako, jau daugiau nei keturiasdešimt metų nu...


Romualdas Gražinis (g. 1962) – choro dirigentas, pedagogas, su muzika gyvenantis, kaip pats sako, jau daugiau nei keturiasdešimt metų nuo tada, kai įžengė į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Šiandien čia dėsto choro dirigavimą, vadovauja vyresniųjų klasių moksleivių mišriajam chorui, taip pat neseniai 25-metį atšventusiam chorui „Aidija“. Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato giminėje muzikų lyg ir nėra, tačiau jo paties šeima muzikai neabejinga: žmona Sigutė – pianistė, sūnus Adomas ir dukra Onutė skina laurus jaunųjų pianistų konkursuose, o vyriausioji Mirga seka tėvo pėdomis, šiuo metu diriguoja Los Andželo filharmonijoje.

„Iš karto atsiprašau, nesu įdomus pašnekovas, neturiu nieko ypatingo pasakyti“, – vos susitikus taria jis. Susitarti dėl interviu su maestro, kurio darbotvarkė įtempta, nebuvo lengva – kreipiausi dar rudenį. Pirmą kartą pasikalbėti vienoje menų mokyklos auditorijų susėdome žiemą, o paskutinis pokalbis įvyko pavasarį. Kuklus ir neskubrus, kuo tikslesnių žodžių ieškantis pašnekovas bematant įtraukė į pasakojimą apie muzikinį kelią ir grigališkąjį choralą, apie kurį mintis užgimė dar tarnaujant sovietinėje kariuomenėje, mokytis pradėta Paryžiuje, o esmė atsiskleidė apsilankius pas vienuolius benediktinus. R. Gražinis – vienas iš pirmojo Lietuvoje grigališkojo choralo vyrų ansamblio „Cantores chorales capellaes Casimiri“ steigėjų – šiandien yra pirmasis Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ kantorius. Santūrus choralas, kaip pasakojo pašnekovas, atliepia tikrumo paieškas jo gyvenime.

Esate sakęs, jog iš pradžių muzikos pasaulyje savo vietos neradote, nežinojote, ar muzikinė, pedagoginė veikla – Jūsų gyvenimo būdas. Kaip supratote, kad priimtas teisingas sprendimas? Ar vis dar aplanko abejonės, kai jau esate šioje srityje pripažintas?

Turbūt labai aiškus žinojimas, kokia misija gyvenime tau skirta, yra reta išimtis. Motinėlė Teresė kasdien meldė sau stiprybės. Aplinkiniai įsivaizdavo, kad šventesnio žmogaus nėra, o ji visą laiką meldėsi, kad nepultų į pagundą, melsdamasi prašė užtarimo, prašė ženklų, patvirtinimo, kad galėtų žengti pasirinktu sunkiu šventėjimo keliu.

Du didžiausi mano autoritetai dirigavimo istorijoje – vokietis Carlosas Kleiberis ir rusas Jevgenijus Mravinskis – niekuomet nebuvo tikri, ar dirigento kelias yra jiems skirtas, jie nemanė, kad yra pripažinti, nebuvo tokie pasipūtę. Kartais vis pasižiūriu, kaip J. Mravinskis, aštuoniasdešimtmetis, diriguoja Dmitrijaus Šostakovičiaus arba Piotro Čaikovskio Penktąsias simfonijas – kokia išraiška, koks kompaktiškumas, kiek turinio, kokia gelmė! Pasirodo, pradėjęs dirbti tą darbą visą laiką galvojo, kad tai ne jo vieta. Man svarbios dar šiandien gyvos istorijos apie J. Mravinskį, kalbančios apie išsinėrimą iš tam tikrų primestų, nenatūralių etiketo normų, ne visai sutampančių su etinėmis.

Dažnas jaunas žmogus kelia tikslą: ieškoti savo kelio, „vietos po saule“; dar keisčiau: „susitvarkyti gyvenimą“. Jis dar nėra priėmęs sprendimo, nėra pasirinkęs. Jis ieško, kur galėtų patirti gyvenimo pilnatvę, sužadinti savo įkvėpimą, vietos, kur jis būtų vertinamas. Turiu sūnų, kuris turi muzikinių gabumų, bet gerai nežino, kur link pakryps jo gyvenimo kelias, jam norisi ir vienokių, ir kitokių išbandymų, pasitikrinimų. Tarkim, šiuo metu yra „pamišęs“ dėl krepšinio (kažkada buvau ir aš). Mano jaunesnioji dukra, dvyliktokė, būdama jautrios meninės prigimties, šiuo metu taip pat yra pasirinkimo kryžkelėje.

Tačiau kartais turi sau valingai pasakyti: renkuosi šį kelią, einu juo kantriai, ištikimai, augsiu pats, auginsiu kokį gojelį. Prabėgus laikui, kiti pasako: ilgesne gyvenimo atkarpa įrodei, kad toje srityje esi reikšmingas, pateisinęs lūkesčius. Neįsivaizduoju tokios veiklos srities, kurią pasirinkus būtų ramu iki pat gyvenimo pabaigos. Taip nebūna. Gal kartais norėtųsi iš tingumo, bet taip nebūna. Kasdien turi įrodinėti sau, kitiems, „kad esi vertas“, kad čia tavo vieta.

Augome kitokiais laikais, buvome pripumpuoti – ir dabar daugelis yra – įsivaizdavimo, kad jei ką nors darai, turi būti pirmas visame pasaulyje, dar geriau – visoje visatoje. Tokių žmonių aplink labai daug sukasi. Nežinau, ar tai gerai. Gal jie turi platesnį idėjinį skrydį ir daugiau pasiekia su tokiais pasiryžimais? Bet kad nesimato… Sunku suvaldyti situaciją ir nepasiduoti lenktyniavimo pagundai. Lyg ir panašu į puikybę. O gal tavo misija kitokia – tobulėti, kad susivoktum, o pakankamai ūgtelėjęs padėtum kitiems susivokti, pamatyti kitokią gyvenimo prasmę? Gal tokia gyvenimiška užduotis žymiai vertingesnė nei tušti įsivaizdavimai?

Kas muzikams leidžia atsikratyti nenatūralių etikečių, kurias minite?

Nuostabu, kai dirigentas turi vertybinį pagrindą, leidžiantį elgtis „nerutiniškai“. Mus supa labai įvairi muzika, tos muzikos atsiradimo paskatų būna įvairių , bet aš manau, kad visa vakarietiškoji muzika, o gal ir ne tik, pirmiausiai gimsta iš idėjos. Visi pripažįsta, kad vienas iš vakarietiškos muzikos grūdų – grigališkasis choralas. Vėlesnis Didysis Novatorius – Johanas Sebastianas Bachas. Jo vaisiais dažnai vis dar mintame. Po to gal Arnoldas Schoenbergas, Johnas Cage‘as. Jie buvo dvasios gigantai, atradę savo kalbėjimą per Muziką. Besimokantieji jų ir kitų kompozitorių muzikos, kurioje daug užuominų, vertybių, erdvių, horizontų, supranta, koks turtingas gali būti pasaulis, įgauna vertybinį pojūtį, ne visada lengvai žodžiais išreiškiamą. Tai ir yra pagrindas suprasti, kas svarbiausia, ir išsinerti iš to, kas ne taip svarbu.

Tęsiant kalbą apie pasirinkimus: kaip apsisprendžiate dėl kūrinių? Juk Jums tenka dirbti su moksleiviais, profesionalais, mėgėjais, esate dėstęs ir Kauno bei Vilniaus kunigų seminarijose klierikams.

Aš ilgai svarstau, kaip turi nuskambėti kūrinys ar susidėlioti programa, nes žinau, kad pasaulis begalinis ir nuostabus. Jame milijonai galimybių, bet ateina momentas, kai turi pasirinkti. Sprendimą priimu pagal tai, ar užteko laiko pasiruošti, kokia yra dalyvių sudėtis. Anksčiau eksperimentai man buvo įdomesni, o šiandien renkuosi pagal savo susidomėjimą ir supratimą apie muzikos vertingumą. Jei man muzika įdomi ir vertinga, galiu lengviau ir kitiems perteikti tai, kas joje slypi. Pasitaiko lengvesnio suvokimo kūrinių su gražiomis, įprastomis melodijomis, bet dažniau chorui tenka kentėti mano jungą.

Pastaruosius dvejus metus tie, su kuriais kartu muzikuoju, vis dažniau ateina ir sako: „Branginu tai, kad mes dainuojame vertingą muziką.“ Tai yra gerai. Jei žmogus priima muziką kaip vertingą, gyvybingą, vadinasi, su ja susitapatina. Visomis galūnėmis pasirašau po šia Stasio Šimkaus fraze: tol, kol nepamilsi dainos, ji neatskleis tau savo grožio. Jei pats neatsiversi – ir ji tau vartų neatidarys. Juk visi didieji muzikantai, paklausti apie mėgstamiausią kompozitorių, atsako, kad tas, kurį tuo metu ruošia. Natūralu. Kiekvienas kompozitorius turi savo stilių, naudojamų priemonių arsenalą, savitą kalbą. Vieni labiau akcentuoja apoloniškąją harmoniją, kiti – likiminį svorį, treti – galbūt emocinį išraiškingumą, reikia į tai įsijausti, perprasti.

Kaip atsimenate pirmuosius susidūrimus su muzika vaikystėje?

Gimiau Leningrade, ten studijavo mano tėvai, statybų specialistai. Turbūt nė viena karta mano giminėje nebuvo susijusi su muzika. Senelis sakydavo, kad močiutė yra dainavusi Antano Budriūno, dirbusio Šiaurės Lietuvoje, chore labai aukštu balsu. Nuo kūdikystės augau Vilniuje, ant Tauro kalno. Kai buvau aštuonerių, tėvai gavo pasiūlymą dvejiems metams išvykti dirbti į Afriką. Maniau, kad ir mane paims, buvau tuo tikras, kaip gi aš, aštuonmetis, be tėvų? Bet staiga pranešė, kad nevažiuosiu, dar į ligoninę paguldė, kažkokių širdies ūžesių rado, nors man atrodo, kad buvau sveikas kaip ridikas. Pasilikau gyventi su seneliais, jie man padėjo suvokti, kas yra gimtinė, pasiėmę dvi vasaras į Šiaurės Lietuvą, kur gyveno plati senelio giminė (senelis buvo tryliktas šeimoje). Keliavome pėsčiomis per vienkiemius, kaimus, pagyvendavome tai vienuose giminės namuose, tai kituose. Ir šios kelionės su įvairiabriaunėmis žmogiškomis, dieviškomis patirtimis, išgyvenimais, pastebėjimais, nustebimais susikurpė į Gimtinės patirtį.

Nuo trejų metukų Vilniuje lankiau darželį šalia Vingio parko. Kai darželyje paprašydavo: „Romuk, padainuok“ – tiesiog imdavau ir padainuodavau. Mintis, kad galėčiau ir nedainuoti ar nenorėčiau dainuoti, net nekildavo. Kartą atėjo profesorius Antanas Jozėnas iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos vaikų muzikinių gabumų tikrinti, tris darželinukus pakvietė dalyvauti stojamuosiuose egzaminuose. Teko toks pakvietimas ir man. Laikiau pirmuosius savo stojamuosius egzaminus meno mokyklą ir buvau priimtas į choro dirigavimo skyrių.

Pradėjus čia mokytis, lengva nebuvo. Muzika nebuvo mano įprastos aplinkos dalis. Mokykla vertė mane šiek tiek pasikeisti: atlikti privalomas užduotis, laikytis tvarkos, disciplinos, gerbti mergaites… Pažymių knygelė būdavo primarginta pastabų. Matematika man buvo įdomi disciplina. Ir mokytoja nuostabi, aristokratiškos išvaizdos ir kultūros, neapsakomo gerumo. Nors manydavau, kad viską suprantu, pirmose klasėse, spręsdamas uždavinius, iš kontrolinių gaudavau dvejetą po dvejeto. Vėliau lūžis įvyko, matematika ilgainiui tapo vienu mėgstamiausiu dalykų ir sekėsi gal net geriausiai klasėje. Pradėjau svarstyti, kad ji muzikantui – būtina dėl proporcijų, harmonijos. Ji skatina matyti tikslą, o muzikoje irgi yra tolesnės perspektyvos, kurios negali ištįsti, turi būti kompaktiškai organizuotos, kad nenutrūktų pagrindinė mintis.

Iki šeštos klasės visgi nebuvau pats geriausias mokinys. Pamenu, kaip septintos pradžioje grįžau namo ir pasakiau tėvams: „Užtenka man tos muzikos.“ Tėvai pritarė, tik paprašė, kad pabaigčiau tuos mokslo metus. Dabar suprantu, jog norui išeiti iš mokyklos didelės įtakos turėjo kiemo draugai. Buvau labai judrus. Turėjau kažkokį motoriuką. Jei nepažaidžiu futbolo, krepšinio, tinklinio ar ledo ritulio žiemą – kaip nesavame kailyje. O dalis kiemo draugų lankė 7-ąją vidurinę, jie akivaizdžiai turėjo daugiau laisvo laiko ir dar baseiną mokykloje. Aš irgi ten užsimaniau. Tačiau, praėjus gal dviem savaitėms nuo pokalbio su tėvais, entuziastingi kūno kultūros mokytojai „čiurlionkėje“ pradėjo rinkti krepšinio komandėlę. Ir aš į ją pakliuvau. Man tai buvo kaip svajonės išsipildymas. Grįžau namo ir pasakiau, kad mokyklos nekeisiu. Esu beveik tikras, kad, norint šioje mokykloje išlikti pilnakrauju, visaverčiu žmogumi, privalu rasti tinkamą fizinio aktyvumo formą. Muzikanto profesijai labai reikalinga ištvermė, savo kūno valdymas.

Krepšinis ir muzika. Kas nulėmė, kad baigęs mokyklą visgi pasirinkote choro dirigavimo studijas?

Muzikiniai dalykai „užsikabino“ po truputėlį. Mirkau mirkau šioje terpėje, kur draugai, nors ir retokai, bet kalbėjo apie muziką, valdė kitokius instrumentus, turėjo kūrybinių, muzikinės karjeros tikslų. Negalėjai nepastebėti jų siunčiamų signalų, pavyzdžiui, džiazroko pasaulį pamėgau per Geniušų šeimą. Vyresnėse klasėse pradėjo reikštis muzikinės iniciatyvos: tarkim, padainuodavome su bendraklasiais plačiai atlapoję langą – tai buvo savotiškas pirmas savanoriškas subūrimas į chorą.
Kartu su muzikine patirtimi kaupėsi ir patyrimas krepšinyje. Žaidžiau skirstytoju, o skirstytojas – tai tarsi dirigentas aikštelėje. Būdamas paskutinėje mokyklos klasėje pradėjau trenerio „karjerą“, ėmiau krepšinio treniruoti mokyklos šeštokus. Berniukus ir mergaites. Nežinojau, kaip tai turėtų vykti, intuityviai veikiau. Dėl gerų rezultatų man siūlė stoti į Kūno kultūros institutą, rimtai tą svarsčiau. Bet per baigiamąjį muzikinį dirigavimo egzaminą patyriau apvaizdos dalykų. Turbūt šneku nesąmones, bet tokių mistinių, nesuprantamų ženklų yra buvę ir anksčiau, ir vėliau gyvenime. Tąkart reikėjo padiriguoti mokyklos chorui – iškėliau rankas ir tarsi viskas kažkur pasitraukė, nuskriejo, apėmė palaima, ėmė skambėti nuostabi muzika (dar dabar ją pamenu). Jokios „egzaminų“ įtampos, tik dangiškame muzikos pasaulyje praleistų akimirkų šviesa. Buvo ir keista, nes dirigavau G. B. Pergolesio „Stabat Mater“. Muziką apie Motiną, žvelgiančią į Sūnaus Kančią ant Kryžiaus.

Taigi nunešiau pareiškimą į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tuometinę valstybinę konservatoriją. Deja – ir tai yra mano paties netobulumo įrodymas – iš tų laikų už studijas svarbesni atrodo įvykiai, buvę greta. Gali būti labai geras mokinys, studentas (toks ir buvau), bet ne mažiau svarbu atsisėsti į plaustą ir leistis upe į kelionę. Kad suprastum, ką reiškia skęsti, apsiversti, nuslysti, sušalti, šūdus valyti. Trys dovanos, kurias iš to meto išsinešiau – konservatorijos choro kelionė į Kubą, turistinės kelionės į kalnus ir „Vilniaus naujosios muzikos ansamblis“.

Jį 1982-aisiais sumanė Šarūnas Nakas, bet į ansamblio veiklą puolėm visi kaip lygiaverčiai. Man tai atrodė prasminga, nes bandėme suprasti, kokia yra šiuolaikinė muzika, ieškojome naujo skambesio, bendravome su Lietuvos kompozitoriais. Konservatorijos studijų programose muzikinis pažinimas baigdavosi su XX a. pradžia, o tai, kas šiuolaikiška, aktualu, to, regis, trūko. Ansamblis atliko nemažai gerų kūrinių, kurie, man atrodo, atspindi įdomiausią to laikmečio muzikinės kūrybos dalį. Tai yra Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Osvaldo Balakausko, Algirdo Martinaičio kūriniai. Per šitą kompaniją nemaža dalimi skleidėsi ir netgi formas įgavo tai, ką šiandien suvokiame kaip lietuviškos muzikos identitetą.

Sklando legendos apie tai, kad tarnaudamas sovietinėje armijoje suorganizavote pučiamųjų orkestrą ir senosios muzikos ansamblį.

Po konservatorijos turėjau išeiti į kariuomenę, man buvo 23-eji. Pakliuvau į Šiaulių pulką, paskyrė radistu – čia tokie kariuomenės aristokratai. Bet ten pabuvau tik dvi savaites, perkėlė į Vilnių prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kur tarnavau muzikiniame ansamblyje, koncertuodavome visoje divizijoje. Ansamblyje buvo susirinkusi labai įdomi kompanija, ne vienas, turintis muzikinį išsilavinimą. Tekdavo patirti ne pačių maloniausių tarnybų, pavyzdžiui, valgykloje, kai visą parą mirksti garuose ir riebaluose.

Laisvą laiką reikėdavo leisti bendroje patalpoje, kuri vadinosi Lenino kambariu – žaisti šaškėmis, šachmatais, skaityti sąjunginius laikraščius, Lenino raštus. Sykį iš dyko buvimo vienas iš ansamblio narių – Evaldas pradėjo rinkti parašus po atsišaukimu. 1986-aisiais laikraštyje jis rado juodai įrėmintą tekstą, kurį sovietiniai žmonės kviečiami iškirpti ir išsiųsti į Baltuosius rūmus tuo „įnešant“ ryškų indėlį už taiką visame pasaulyje (tokia sovietinė trafaretinė formuluotė). Evaldui tekstas pasirodė šiurkštokas, nekorektiškas (mat menininkas, inteligentas!), ir jis sukūrė trumpą atsišaukimą Ronaldui Reaganui, prasidedantį žodžiais „Misteri Prezidente“. Jau toks kreipinys tais laikais buvo nonsensas, žmonės vieni kitus pagal sovietinius šablonus vadino draugais, o ponai – iš „supuvusio kapitalizmo“. Atsišaukimo būta trumpo – „Mes už nusiginklavimą“, pasirašo Dzeržinskio kariai. Ironiška, nes „geležinio Felikso“ kariai buvo rūsčiausia kariuomenės dalis. Ėmė rinkti parašus, spėjo du ar tris surinkti, įsiveržė antpečiuoti žmonės ir jį „supakavo“.

Ansamblis, kuriame tarnavome, pateko į didžią nemalonę, labai greitai jį išformavo, dalį išsiuntė į Rygos pulką, o mane su dar keliais bendražygiais – į Karaliaučiaus batalioną. Ten pusę metų tarnavau kalėjime, buvau sargybinis. Rūsčiausias laikotarpis. Parą dalyvauji užsiėmimuose apie didžiąsias marksizmo tiesas, kitą parą kalėjime stovi bokštelyje – budi tris kartus po keturias valandas. Negali kalbėti, judėti, rūkyti, nusiimti automato, skaityti, nueiti į tualetą. Stovi ir žiūri, kartais paskambina, paklausia, ar viskas gerai. Iš pradžių visa atrodė beprasmiška, o po to tuštumą ėmė pildyti maži džiaugsmeliai, pavirtę šviesos blyksniais: paskaitydavau atsiųstus žurnalus „Mokslas ir gyvenimas“ arba literatūrinį „Pergalė“, Fiodoro Dostojevskio, Marcelio Prousto kūrinių. Nusineši slapčia aukštame bate žurnalą arba knygą, po to tyliai išsitrauki. Išskaitytų ar surezonuotų minčių užrašus nuolatos dariau tik kariuomenėje.

Kaliningrade buvo daug visokių patirčių. Niekada neįsivaizdavau, kodėl žmogus pakelia prieš save ranką, o tarnaudamas kalėjime supratau, kaip priartėjama prie beviltiškos situacijos. Iš beviltiškumo. Žmonės jauni, o tarnyba – tarsi katorga. Todėl menkiausias papildomas pasikėsinimas į asmens garbę iš kaimyno pusės neretai įžiebdavo pykčio, pasipriešinimo kibirkštį. Ne kartą buvo, kad iš spontaniško karščio ar vaido koks gruzinas puola prie ginklų dėžės ir čiumpa automatą, grasindamas iššaudyti jį įskaudinusius „konkurentus“.

Tačiau netrukus tarnyba Kaliningrade pakrypo muzikine linkme. Sykį bataliono vadovybei prireikė koncertinės programos komjaunimo gimimo dienos renginiui. Liepė mums ją paruošti, tiems, kurie atvyko iš išformuoto ansamblio. Šiek tiek instrumentų turėjome patys, šiek tiek pasiskolinome iš Kaliningrado konservų fabriko klubo. Programa buvo įvertinta kaip „aukšto idėjinio ir meninio lygio“. Panaudojom D. Šostakovičiaus simfoninę muziką, Vladimiro Vysockio, Laimio Vilkončiaus dainas.

Berepetuodami išsiaiškinome, kad bataliono klubas turėjo pučiamųjų komplektą. Tada man kilo mintis įkurti pučiamųjų orkestrą. Kiek savanaudiškai „įpūčiau“ tokią mintį kaip karjeros galimybę klubo vedėjui, o jis, „užuodęs grobį“, ir nuėjo pas štabo viršininką su pasiūlymu įkurti orkestrą. Štabo viršininkas davė penkias dienas repeticijoms ir patalpą-rūsį. Vienintelis buvau pūtęs instrumentą, bendražygiai tokios praktikos neturėjo. Pirmus kartus pučiant, po dešimties minučių ima svaigti galva, pamėlynuoja lūpos. Mus atleido nuo visų tarnybų, tai penkias dienas instrumentais teužsiėmėme: dešimt minučių papūti, nukrenti, paguli svaigstančia galva ir vėl iš naujo. Keturioms dienoms prabėgus išsirikiavom aikštėje, pagrojom maršiuką, ir viršininkas įsteigė orkestrą. Nuo tada tarnavome jau ne kaip sargybiniai, o kaip orkestras.

Vėliau Karaliaučiaus muzikos instrumentų parduotuvėje įsigijome vokiškas medines blok fleitas iš raudonmedžio, kainavo po 25 rublius. Dideli pinigai, bet fleita buvo nemaža vertybė. Turėjome trijų rūšių: sopranines, altines ir tenorines. Dar turėjome gitarą, smuiką – pasidarė ansambliukas (konsortas!), su kuriuo pradėjome groti senąją muziką, taip pat ir bažnytinę. Koncertavome Gintaro muziejuje. Buvome paruošę literatūrinę-koncertinę programą: aktoriai rusiškai skaitė J. W. Goethe‘ės, Paulo Verlaine‘o eiles, o mes grojome J. S. Bachą, Franzą Schubertą, W. A. Mozartą. Lotyniški arba vokiški tekstai kalbėjo ne apie Sovietų Sąjungos pasiekimus. Per vieną sekmadienį – trys koncertai ir visus kartus pilna žmonių. Tik po to supratau, kad keleriais metais anksčiau už tai būtume atsidūrę Sibire. O tuo metu gyrė, kad ne tik tarnaujame, bet ir džiuginame Kaliningrado visuomenę, apie mus atsirado straipsnis su nuotrauka vietiniame laikraštyje. Neįtikėtina. Tai buvo pirmosios muzikinės praktikos realiame gyvenime.

Kada susidomėjote grigališkuoju choralu?

Tame orkestro rūsyje, kurį karališkai susiremontavome patys, užsimegzdavo netarnybiniai pokalbiai. Su Rolandu Muleika (šiuo metu gyvena, muzikuoja, dėsto Tulūzoje) įsišnekėjome, jog choralas – menkai mums pažįstama, paslaptinga sritis, kad reikėtų juo pasidomėti. Konservatorijoje apie šį dvasinį-kultūrinį reiškinį girdėjome tik kelis formalius sakinius.

Tačiau grįžęs iš kariuomenės pirmiausia ėmiau galvoti apie kamerinį jaunimo chorą „Aidija“, jo kūryba prasidėjo nuo 1987 metų, nors oficiali įsikūrimo pradžia – 1989-ieji. Visgi kai 1988 metais Vilniaus arkikatedra buvo grąžinta tikintiesiems, penkių žmonių grupelė 1989 metais pradėjome giedoti Šv. Kazimiero koplyčioje. Giedojome ne tokį choralą, kokį šiandien jau pažįstame, o lotyniškas vienbalses giesmeles iš prieškarinių kantičkinių knygelių, nekintamas Missa de Angelis dalis. Visai netrukus sužinojome, kad į Vilnių atvažiuoja grigališkojo choralo asociacijos choras iš Paryžiaus. Mistinis sutapimas. Ir dabar pasaulyje nėra daug keliaujančių choralo giesmininkų. O atvykstančio asociacijos choro viena misijų – choralinio giedojimo, kultūros sklaida pasaulyje. Labai apsidžiaugėme, kai po viešnagės Lietuvoje du iš mūsų buvo pakviesti studijuoti choralą Prancūzijoje.
Pirmus choralo giedojimo žingsnius žengėme kartu su Rolandu Muleika, kuris tuo metu buvo vienas Arkikatedros jaunimo choro vadovų, su dabartiniu „Schola Gregoriana Vilnensis“ vadovu Dainiumi Juozėnu. Dainius dažniausiai parūpindavo giesmių, jis buvo mūsų veiklos architektas. Pamenu, kai išvyko Paryžiaus choralistai, Dainius atėjo naktį pas mus į namus ir pasakė, kad būtų gerai, jei aš ir Rolandas važiuotume studijuoti į Paryžiaus konservatoriją. Pasitarėme su šeima (tuo metu su Sigute jau turėjome 3-ejų metukų Mirgutę) – atrodė, kad reikia šansą išnaudoti. Supratau, jog turiu nuvažiuoti ir per vienus metus pasisemti, kiek tik galiu ir ko tik galiu tam, kad parvažiavęs galėčiau atiduoti Lietuvos kultūrai.

Su Rolandu buvome patriotiški, dažnai kalbėdavome apie grąžą Lietuvai, savo kraštui. Juk mums būnant Prancūzijoje Lietuva paskelbė Nepriklausomybę – koks įvykis! Pagaugai ėjo per kūną, kai Petras Klimas jaunesnysis, likus vienai ar dviem dienoms iki Kovo 11-osios, per lietuvių bendruomenės susitikimą mums pranešė, kad Vytautas Landsbergis, ko gero, artimiausiomis dienomis paskelbs apie Nepriklausomybės atkūrimą. Žinia buvo netikėta. Kelias savaites iš Lietuvos neturėjome jokių žinių. Tai mums it sparnus užaugino, ėmėm trimituoti savo euforiją visur, kur tik pasitaikydavo proga. Žinoma, Prancūzijoje lengva buvo tai daryti, ne taip kaip Lietuvoje, prie tankų.

Kuo grigališkasis choralas Jus taip patraukė, kad ir šiandien jį giedate, vadovaujate „Schola Cantorum Vilnensis“, vasaromis jį dėstote Kražiuose studijų savaitės „Ad Fontes“ metu?

Pagrindinė priežastis, kodėl išvykau į Paryžių, buvo ne tų dirigavimo studijų tęsinys Bulonės konservatorijoje, o būtent grigališkasis choralas. Tai muzikinis, kultūrinis, dvasinis kelias ar etapas kiekvienam iš mūsų. Kiekvienam muzikui, kiekvienam žmogui. Nelengvas, išoriškai nepatrauklus, tačiau ieškojimams, atradimams, kiekvieno augimui bekraštis. Sunku pasakyti, kaip jis atsirado mano gyvenime. Galvoju, kad visi žmonės ieško pagrindo, ant kurio atsistoję galėtų pajudinti pasaulį arba kad tiesiog suvaldytų savąjį. Vyresni sakydavo, jog pirma turi atsistoti ant kojų materialine prasme, o tik paskui kurti šeimą. Lygiai taip pat ir pasirenkant veiklą – susirandi pagrindą ir tada jautiesi gyvenąs, atliekąs savo pašaukimą. Man visą laiką atrodė, kad turiu rasti kažką tikra gyvenime – vertybes, kurios pagal širdies jausmą yra neabejotai duotos. Kuklumas, santūrumas, geranoriškumas, neišoriškumas, turiningumas – visa tai choralas turi.

Daug kam tai nepatraukli raiškos forma, nes labai vienoda, monotoniška. Pats turiu pakankamai emocinės dinamikos, kartais net ir per daug, tačiau mane visada traukė kažkas panašaus į glūdintį lobį, slėpinį. Ankstyvoje vaikystėje vis pamąstydavau apie archeologo gyvenimą, eidavau kasinėti Tauro kalną, rasdavau visokių šukių, matyt, užsilikusių nuo karo laikų, sykį radau net tikrą kovinį sviedinį, teko specialistus kviesti.

Grigališkasis choralas atliepia tikrumo paieškas mano gyvenime. Važiavau į Prancūziją parsivežti įgūdžių, kuriuos galėčiau Lietuvai atiduoti. Studijavau choralą Paryžiaus konservatorijoje, tačiau vis buvau apimtas jausmo, kad kažkas ne taip, tarsi kirvis koto neatitinka. Iki kol pakliuvau į Solesmes vienuolyną. Pabuvus pas benediktinus, choralas susijungia į nuostabų tyrą maldos ritualą, buvimo kartu su Aukščiausiuoju tėkmę. Choralas nėra vien muzika. Po studijų kilo mintis apie grigališkojo sluoksnio atgimimą Lietuvoje: kol neatsiras kontempliatyvus benediktinų vienuolynas su choraliniu giedojimu, tol neturėsim pilnavidurio choralinio žiedo. Baigiantis XX amžiui, benediktinų vienuoliai įsikūrė Palendriuose, kur gyvena ir dabar.

Gana vientisų ir kartu plačiabriaunių reiškinių pasaulis yra išgyvenęs ne vieną – turime supratimą, kas yra antikos epocha, nors buvo įvairiausių jos apraiškų, žinome, kas sudaro netrumpo krikščionybės laikotarpio konsistenciją. Gana vienalytį suvokimą susiformavome ir apie tai, kokia buvo ryškų proveržį turėjusi impresionizmo srovė. Daugelis juntame ir vienalytiškumą ir daugiabriauniškumą viename, kalbėdami apie liaudies muzikos „aukso amžių“, kai ji dar buvo kasdienio gyvenimo dalyvė, palydovė. Tokių istorinių pavyzdžių galima vardyti daugybę. Taip pat yra su grigališkuoju choralu. Tai yra vientisa ir drauge daugiabriaunė muzikinė-dvasinė dermė, kuri labai rūpestingai puoselėta keletą amžių susiformavo į nepaprastai stiprų europinį kultūrinį reiškinį.

Kaip į savą mišką įžengęs žmogus pasijungta gerai, erdviai, patogiai, užtikrintai, taip aš po muzikinių studijų įkritęs į grigališkojo choralo upę supratau, kad jame it grūde yra viskas, ko reikia. Tik paskui gražu žiūrėti į iš to grūdo užaugančius medžius – daugiabalsę ar novatorišką muziką. Tą grūdą pažinti tiek, kiek pažinau – o norėčiau ir daugiau – man buvo labai svarbu. Visas pasaulis susirikiavo. Galbūt jis kada persirikiuos kitaip, galbūt tai negalutinis susirikiavimas, bet atsirado užtikrintumo ir laisvės pojūtis. Laisvė sakyti, kurti, interpretuoti – štai ką man reiškia choralas.

Kaip paaiškintumėte šv. Augustino ištarą „Qui bene cantat bis orat“ (iš lot. kalbos, kas gieda – dvigubai meldžiasi)?

Kai žmogus eina, dirba dvidešimt procentų raumenų, kada bėga – žymiai daugiau. Giedojimas gali būti gerokai intensyvesnė malda. Kai žmogus meldžiasi labai įsijautęs – priartėja prie giedojimo. Bet giedantysis, jei tai daro nuoširdžiai, su visais savistabos niuansais, neabejotinai išgyvena žymiai intensyvesnį tų pačių dalykų vyksmą viduje. Yra stebuklingas visiems žinomas muzikos bruožas – ji gimsta laike. Muzikos materialia prasme nėra, tik kompozitoriaus sukurti natų ženklai. Muzikos atsiradimas čia ir dabar su intensyvia išraiška, intonavimu, man atrodo, yra neįkainojamas ir nepakeičiamas. Naudoti tokią priemonę maldoje – nepaprastai stipru.

Nuo tada, kai pradėjau gyventi sąmoningą muzikinį gyvenimą, kai ėmiau pats interpretuoti muziką, visą laiką galvojau, kas yra muzikavimo esmė. Garso grožis? Kompozitoriaus sumanymas? Stilius? Klausytojo įtikinimas? Reiklaus ar nereiklaus? Apie septynioliktus metus man atėjo ir šiandien prasmingu atrodantis atsakymas, arba aš į jį atėjau. Tuo metu daugelį pamatinių dalykų po truputėlį aiškinausi ir staiga pasidarė svarbus muzikinis terminas „intonacija“.

Šis žodis, atėjęs iš lotynų kalbos, turi labai daug reikšmių. Mane nukreipęs supratimas slypėjo apibrėžime, kad intonacija – labai trumpame laiko tarpe koncentruota mintis. Vaikams tai aiškinu šitaip: nesimatei su žmogumi ilgą laiką ir staiga jis atsiranda, sakai: „Vau, čia tu!“ Toje spontaniškai ištrūkusioje išraiškoje sutelpa keli aiškinamieji sakiniai: žinai, nemačiau tavęs šimtą metų, kaip man džiugu. Natūralus muzikinių garsų ir giedojimo praturtinimas intonacijomis, vidiniais pojūčiais – grožėjimusi, nustebimu, šlovinimu, nusižeminimu, prašymu, protestu – man tapo gyvąja muzika. Atsiskleidė muzikavimo prasmingumas. Ir svarbiausia – kryptis, dėl ko tai vyksta: dėl idėjos, dėl Aukščiausiojo, dėl tobulumo, tikrumo etc. Savotiška auka. Manau, daugelis kompozitorių panašiu būdu kūrė, „atrado“ muziką. Šiandien šv. Mišių metų daug kur atliekama krikščioniška popmuzika.

Ar negaila, kad apleista bažnytinės muzikos tradicija, lotyniškai giedamas grigališkasis choralas? O gal tai neišvengiama?

Didžioji dalis bažnyčiose skambančios muzikos yra emocionaliai nuspalvinta, vienpusiška. Joje pirmauja jausmingumas, nors neabejotinai egzistuoja šlovinimo, atsiprašymo intonaciniai momentai. Kitaip tariant, vidiniai emociniai judesiai šioje muzikoje vyrauja, bet man ji nėra toks gilus klodas kaip grigališkasis choralas. Dabar atliekamos muzikos poveikis – daugiau išorinis. Paviršinės emocijos, švelnaus, neįpareigojančio ar viliojančio gerumo atspalviai. Choralas neturi to išoriškumo, todėl daug kam šiais laikais jis per daug monotoniškas. Bet giedantysis ten randa sudėtų tam tikrų intonacinių posūkių, kurie šalia tariamo prašymo, atsiprašymo, šlovinimo teksto atveria ir kitą dimensiją. Tarp melodinės linijos ir žodžio atsiveria vandenynas, panašiai kaip poezijoje. Sakai metaforas, vystai mintį eilėraštyje ir jauti, jog šalia atsiranda dar keli sluoksniai ar kryptys. Ta choralo gelmė man labai brangi, norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių ją patirtų. Bet dauguma tam, matyt, neranda laiko, nes reikia pastangos.

Nuo choralo aukso amžiaus praėjo nemažai laiko, tikriausiai turėtų rastis pakankamai kokybiškų kitokios bažnytinės muzikos formų. Jų ir randasi, pavyzdžiui, Taizé giesmės, matyt, atitinkančios šiuolaikinį liturginį vyksmą, kai siekiama, kad tikintieji patys giedotų ir tokiu būdu dvigubai melstųsi. Man atrodo, kad tos giesmelės perėmė didelę dalį choralinių savybių, tarkime, melodinį laipsniškumą, santūrumą. Teko prisiliesti prie jų vertimo į lietuvių kalbą Taizé judėjimo pradžioje. Aišku, ten gausu trumpų pasikartojančių motyvų, kad dabarties žmogui, neturinčiam laiko gilintis, būtų lengva juos įsidėmėti, įstrigtų. Giedoti nesudėtinga, bet jose yra derminių spalvų, kas irgi būdinga choralui. Turbūt panašus kelias ir toliau būtų įmanomas. Žinoma, dabar pereinama prie gimtosios, suprantamos kalbos. Normalu, bet svarbu, kad tie tekstai būtų puikių specialistų apdoroti. Jei tekstai turės prasmingą ir teologiškai pagrįstą turinį, svorį, atsiras žmonių, kurie juos sugebės įvilkti į tinkamas muzikines formas. Tokiu būdu turbūt kursis vertinga muzika. Kiek kita sritis yra sakralinė muzika. Plati erdvė kompozitoriams profesionalams.

Kažin, ar grigališkasis choralas šiandien gali būti visuotinis reiškinys. Būtent dėl jo neišoriškumo, nepatrauklumo bendruomenei, lotynų kalbos. Bet kodėl jis negali būti giedamas tam tikros dalies žmonių, norinčių leistis į šią kelionę, praskleisti šios paslapties šydą? Jeigu stipri komanda, turėtų tokią patirtį, tokį santykį su Bažnyčia, liturgija, Viešpačiu – nuo to visa tikinčiųjų bendruomenė tik praturtėtų. Vienuoliški ordinai ne visi vienodi – vieni kontempliatyvūs, kiti aktyvūs. Jie mums parodė, jog yra skirtingų kelių, bet visi veda ta pačia kryptimi. Dėl to ir choralas neatmestinas, nors turi kliūčių, žvelgiant iš šiuolaikinio žmogaus pozicijos. O tas, kuris bent kiek jį pažįsta, sakytų, kad turi nepaprastai daug turtų.

Kalbino Rosita Garškaitė


Susiję straipsniai

Skaitiniai 702534087147479020

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-01-07 21:03

    "Nuo choralo aukso amžiaus praėjo nemažai laiko, tikriausiai turėtų rastis pakankamai kokybiškų kitokios bažnytinės muzikos formų. Jų ir randasi, pavyzdžiui, Taizé giesmės, matyt, atitinkančios šiuolaikinį liturginį vyksmą, kai siekiama, kad tikintieji patys giedotų ir tokiu būdu dvigubai melstųsi."

    Beveik visas "naujoviškas" daineles galima lyginti su kokakola, o gaivaus vandens ("Pulkim ant kelių", "Marija, Marija", ...) iš senelio šulinio nebereikia...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item