Roger Scruton. Kaip modernus menas užstrigo, apsiribojęs tikslu šokiruoti?

Filosofas Rogeris Scrutonas mąsto apie skirtumą tarp meno, kuris kuriamas nuoširdžiai, ieškant tiesos, ir tarp meno simuliacijų šiandien,...

Filosofas Rogeris Scrutonas mąsto apie skirtumą tarp meno, kuris kuriamas nuoširdžiai, ieškant tiesos, ir tarp meno simuliacijų šiandien, deja, pelnančių daug kritikų dėmesio.

Yra dvi netiesos rūšys: melas ir klastotė

Kiekvienas gali meluoti. Pakanka vien pasakyti ką nors su ketinimu apgauti. Tačiau padirbinėjimas jau yra veiksmas. Melagis gali apsimesti, kad yra šokiruotas, kai jo melas išaiškėja, bet jo apsimetimas yra to melo dalis. Padirbinėtojas, kai jo netikrumas išaiškėja, iš tikrųjų yra sukrėstas, nes apie save buvo subūręs jo kuriamo dalyko tikrumu tikinčią bendruomenę, kurios narys buvo ir pats.

Žmonės visais laikais melavo, norėdami išvengti savo veiksmų pasekmių, o pirmasis moralinio ugdymo žingsnis yra mokyti vaikus nekalbėti prasimanymų. Tačiau simuliacijos (nenuoširdžiai atlikti, tiesos nesiekiantys darbai) vienais istoriniais periodais yra dažnesni nei kitais. Homero ar Chaucerio aprašytose visuomenėse simuliacijų pavyzdžių daug nerasime. Tačiau nuo Williamo Shakespeare‘o laikų poetai ir pjesių rašytojai jau pradeda susidomėti šiuo nauju žmonių tipu. Shakespeare‘o „Karaliuje Lyre“ piktosios seserys Gonerilė ir Regana priklauso netikrų jausmų pasauliui. Jos įtikinėja save ir savo tėvą, kad jaučia giliausią meilę, nors iš tiesų yra beširdės. Tačiau jos pačios nežino, kad yra beširdės. Jei žinotų, tiesiog negalėtų elgtis taip begėdiškai. Karaliaus Lyro tragedija prasideda, kai tikri žmonės – Kentas, Kordelija, Edgaras, Glaucesteris – yra išstumiami dėl klastotės.

Netikras yra tas žmogus, kuris tarsi perkuria save, kad užimtų kitą socialinę poziciją vietoje tos, kuri jam natūrali. Toks yra Moliere‘o Tartiufas, religingas apgavikas, kuris imasi kontroliuoti visą namų ūkį per šeimos narių pamaldumo ugdymą. Kaip ir Shakespeare‘as, Moliere‘as suprato, kad netikri veiksmai yra įėję į pačią asmenybės širdį, užvaldę jį. Tartiufas nėra paprasčiausias veidmainis, kuris apsimeta, jog turi idealų, tačiau jais netiki. Jis tiki savo paties idealais, turi iliuziją, kad jie jam tikri. Tartiufo elgesys kilo iš jo davatkiškos religijos. Su XIX a. religijos nuosmukiu atėjo naujos rūšies netikras (nenuoširdus) elgesys. Romantiniai poetai ir dailininkai atsuko nugarą religijai ir išsigelbėjimo siekė per meną. Jie tikėjo menininko genijumi, kuris gali per kūrybą pakelti žmogų į aukštesnę būseną, jog reikia laužyti taisykles, kad įgytum naujos patirties. Menas tapo tarsi vartais į transcendentinį pasaulį, aukštesnį žinojimą.

Kad tikrą meną atskirtum nuo padirbto, tapo svarbus originalumas. Sunku bendrais bruožais pasakyti, ką reiškia originalumas, bet mes turime nemažai pavyzdžių: Tiziano, Beethovenas, Goethe, Baudelaire‘as. Tačiau šie pavyzdžiai mums parodo, kad tikrąjį originalumą pasiekti yra sunku. Jis negali būti tiesiog „pagautas iš oro“, nors ir gali atrodyti, jog tokie nuostabių gabumų žmonės kaip Mozartas ar Rembo darė būtent taip. Originalumo reikia mokytis, jo siekiant daug dirbti, būti savo srities meistru, tačiau svarbiausia yra subtiliai jaučianti ir atvira gyvenimo patirčiai asmenybė. Kančia ir vienatvė yra natūrali to kaina.

Tapti pripažintam originaliu menininku nėra lengva. Tačiau visuomenėje, kur menas laikomas aukščiausiu kultūros išsiskleidimo tašku, atlygis yra didžiulis. Taigi motyvacija padirbinėti, kurti tai, kas nėra tikra, egzistuoja. Menininkai ir kritikai susirenka, kad įsitrauktų į procesą. Menininkai prisiima neįtikėtino proveržio atradėjų vaidmenį, kritikai įsijaučia į tikrojo avangardo teisėjus.

Taip garsusis Duchampo pisuaras tapo šiuolaikinių menų pamatu. Štai kaip viskas vyksta, – sako kritikai, – sugalvok idėją, eksponuok ją, pavadink tai menu ir įžūliai bruk tai visiems. Triukas buvo pakartotas su Andy Warholo dėžėmis, o vėliau su Damieno Hirsto užkonservuotais rykliais ir karvėmis. Kiekvienu atveju aplink „kūrinius“ kritikai susirinko kaip kudakuojančios vištos apie naujus, mįslingus kiaušinius. Meno simuliacija publikai yra pateikiama kaip visiškai tikras kūrinys. Toks galingas yra visuotinis postūmis simuliaciją priimti kaip tikrą dalyką, kad dabar retas siektų Turnerio apdovanojimo, nepateikęs kokio objekto ar įvykio ir įvardydamas tai kaip meną vien dėl to, kad anksčiau, ypač kol kritikai nepripažino, niekas paprasčiausiai nepagalvojo apie tai.

Tokie originalūs gestai kaip Duchampo negali būti pakartojami – kaip juokai jie gali būti padaryti tik vieną kartą. Originalumo kultas labai greitai veda prie kartojimosi. Simuliacijų kūrimas yra taip giliai įsišaknijęs, kad dabar sunku nuspręsti, kas yra tikra, o kas – ne. Nebent nuspręsta yra anksčiau. Tik negali žinoti, ar ir pats sprendimas nėra simuliacija. Galiausiai tegalima padaryti išvadą, kad absoliučiai viskas gali būti menas.

Verta paklausti savęs, kodėl netikro originalumo kultas taip stipriai atliepia kultūros institucijoms, kad kiekvienas muziejus, meno galerija ar valstybės finansuojama koncertų salė priima tai taip rimtai. Ankstyvieji modernistai – Stravinskis ir Schoenbergas muzikoje, Eliotas ir Poundas poezijoje, Matisse‘as dailėje ir Loosas arhitektūroje – buvo jungiami tikėjimo, kad populiarusis skonis sugadintas, jog sentimentalumas, banalybė ir kičas užvaldė įvairias meno sferas ir iškreipė jo perduodamą žinią. Toninė harmonija buvo užteršta populiariosios muzikos, figūratyvioji tapyba – įveikta fotografijos, rimu ir metru užsižaista kalėdiniuose atvirukuose, o istorijų pripasakota pernelyg daug. Visa tai buvo kičas, maitinantis naivių ir nemąstančių žmonių pasaulį.

Modernizmas siekė išgelbėti nuoširdų, tikrą ir sunkiai sukurtą meną nuo netikrų emocijų maro. Neabejotinai ankstyviesiems modernistams šis sumanymas pavyko. Jie mus apdovanojo tokiais meno kūriniais, kurie išlaiko žmogaus sielą gyvą net ir naujose modernybės aplinkybėse ir įtvirtino mūsų kultūros tradicijų tęstinumą. Tačiau modernizme taip pat įsigalėjo ir meno simuliacijų rutina: sunki tradicijos išsaugojimo užduotis pasirodė mažiau patraukli nei pigūs jos atmetimo būdai. Vietoje Picasso viso gyvenimo darbo, kad pateiktų modernų moters veido vaizdinį, užteko to, ką padarė Duchampas – užtapyti ūsus ant Mona Lizos veido.

Įdomu tai, kad toks simuliacijų įprotis atsirado iš tokių pat simuliacijų baimės. Modernistų menas buvo reakcija į netikras emocijas ir įprastas populiariosios kultūros klišes. Tikslas buvo nušluoti pseudomeną, kuris įtaiso žmogų ant sentimentalių melų pagalvėlės, ir sugrąžinti į modernaus gyvenimo realybę, kuriai gali atliepti tik tikras (nuoširdus) menas. Taigi ilgą laiką buvo manoma, kad mene gali ir nebūti autentiškos kūrybos, svarbus buvo iššūkis pasitenkinti publikai. Menas turi eiti prieš patogų buržuaziniam skoniui kičą ir klišes. Tačiau rezultatas toks, kad ilgainiui pats pasipriešinimas tampa klišėmis.

Visuomenė tapo tokia atspari šokiravimui, kad tik formaldehidu apnuodytas ryklys gali sukelti trumpą pasipiktinimą. Tuomet menininkui ir belieka rodyti formaldehidu apnuodytą ryklį. Tik tai gali būti palaikyta autentišku produktu.

Štai todėl ir atsirado grupė kritikų ir impresarijų, kurie siekia išaiškinti, kad stovėjimas prieš plytų krūvą, sėdėjimas įkyriame triukšme ar bandymas studijuoti krusifikso šlapimo talpoje prasmę – nėra laiko švaistymas. Norėdami sau įrodyti, jog yra progresyvieji, spėjantys eiti kartu su avangardu, naujieji impresarijai buriasi į grupes panašių į save, taip įvairiems komitetams įrodo, kad jų kompetencija atitinka jų statusą. Tai ir iškėlė modernizmo kūrimąsi – būrys kritikų, kurie formuoja kultūros institucijų pažiūras ir prekiauja „originalumu“, „tradicijos laužymu“ ir „karščiausiomis naujienomis“. Meno biurokratų taryba ir muziejų valdžia skiria valstybės pinigų tiems kūriniams, kurių niekada patys nenorėtų matyti savo svetainėje. Tačiau tokie vertinimai jiems yra klišės. Deja, klišės yra ir tai, ką jie aukština. Taigi šuolis nuo klišės baigiasi kita kliše, o bandymas būti originaliam pereina į netikrumą.

Jei reakcija į netikras emocijas nuveda į netikrą meną, kaip tuomet mums atrasti tikrus dalykus? Šį klausimą turėčiau išplėtoti kituose dviejuose tekstuose. „Svarbiausia, būk ištikimas sau, – sako Shakespeare‘o Polonijus. – Iš to kaip po nakties diena jau seka: būk ištikimas ir kitiems.“ „Gyvenkite tiesoje, – sako Vaclavas Havelas. „Tegul įeina melas į pasaulį, – rašė Solženicynas, – bet tik ne per mane.“ Ar rimtai turėtume priimti šiuos sakymus ir ar turėtume į juos atsižvelgti?

Iš www.catholiceducation.org vertė Vaiva Lanskoronskytė 


Susiję

Skaitiniai 6709448787074616019
item