Popiežius Pijus XII. Apie naują socialinę santvarką (II)

Kalba, pasakyti pradedant šeštuosius karo metus, 1944 m. rugsėjo 1 d. II. Kai kurie ūkinio ir...

Kalba, pasakyti pradedant šeštuosius karo metus, 1944 m. rugsėjo 1 d.

II. Kai kurie ūkinio ir socialinio klausimo atžvilgiai

Po karčių nuostolių, po kietų suvaržymų ir ypatingai po baiminančio netikrumo, žmonija laukia, šiam karui pasibaigus, gilaus ir galutinio šios liūdnos būklės pagerėjimo. Valstybių vyrų pažadai, mokslininkų ir technikų įvairios mintys ir pasiūlymai, bedvasės ūkinės ir visuomeninės santvarkos nelaimingose aukose pažadino apgaulingą lūkestį — gimsiant visiškai naują pasaulį, perdėtą tūkstančio metų visuotinės laimės viešpatavimo viltį.

Tokia nuotaika teikia palankią dirvą radikaliausių programų propagandai. Ta propaganda skiepija dvasiose kad ir suprantamą, betgi neišmintingą ir nepateisinamą nekantravimą, kuris nieko nelaukia iš organinių reformų, bet visko — iš perversmų ir smurto veiksmų.

Ir krikščionis rimtai išgyvena mūsų laikų trūkumus bei skurdą. Tačiau priešingai anoms kraštutinėms srovėms, krikščionis pasirinkdami pagalbos priemones, lieka ištikimi tiems dėsniams, kuriuos patyrimas, sveikas protas ir krikščioniškoji socialinė etika deda pagrindan, kaip principus kiekvienai teisingai reformai.

Jau Mūsų pirmtakas nepamirštamos atminties p. Įgimta teisė Popiežius Leonas XIII savo garsiojoje Enciklikoje „Rerum novarum" pastatė pagrindinį dėsnį, pagal kurį visokioje teisingoje ūkinėje ir visuomeninėje santvarkoje „teisė į privatinę nuosavybę turi likti kaip nepajudinamas pagrindas". Taigi yra tikra, kad Bažnyčia visuomet pripažino „prigimties suteiktą teisę į asmeninę nuosavybę, įskaitant ir paveldėjimo teisę" (1). Ne mažiau yra tikra, kad šią asmeninę nuosavybę pirmoje eilėje sudaro natūralūs darbo vaisiai, žmogaus įtemptos kūrybos išdava. Nuosavybės įsigijimas dirbančio ryžtinga valia turi tą skatinantį pagrindą, kad įgalina rankų jėgomis užtikrinti ir pagerinti savo paties ir visos šeimos egzistenciją. Dirbantysis nori tokiu būdu sukurti sau ir saviesiems teisingos laisvės pagrindą, ir tai ne tik ūkinės, bet ir politinės, ir kultūrinės, ir religinės srities, kiek jų reikalavimai yra teisingi.

Krikščioniškoji sąžinė negali pakęsti kaip teisingos visuomenės tokios santvarkos, kuri įgimtą teisę į asmeninę nuosavybę, į kasdieninio vartojimo daiktus ar į produkcijos įrankius arba iš pagrindų paneigia ir praktiškai panaikina, arba palieka tiktai teorinę teisę be praktiškos vertės.

Ne daugiau galima pritarti ir toms sistemoms, kurios teisę į privačią nuosavybę, tiesa, pripažįsta, tačiau jai teikia visai klaidingą prasmę, tokiu būdu taip pat prieštaraudamos tikrai ir sveikai visuomenės santvarkai.
Dėl šios priežasties Bažnyčia yra pasmerkusi kaip prigimties teisei priešingą pvz. tokį kapitalizmą, kuris pagrįstas ta klaidinga pažiūra, anot kurios, savininkas į savo nuosavybę turi neribotą teisę, jokiu būdu nesubordinuotą bendrajam gėriui.

Šiandien taip pat dažnai mes matome, kaip vis pastoviai daugėjanti darbininkų masė atsiduria prieš nežmonišką ūkio gėrybių sutelkimą, kurios — dažnai visokių anoniminių firmų skraiste — sugeba išsisukti nuo visuomeninių pareigų ir darbininkiją padaro nepajėgią įsigyti kokią nors asmeninę nuosavybę.

Mes matome, kaip nyksta ir praranda savo vietą visuomeniniame gyvenime smulkioji ir vidutinė nuosavybė, kadangi ji yra sunkiai slegiama ir verčiama vis sunkiau ir beviltiškiau gintis.

Vienoje pusėje mes matome neapskaičiuojamus turtus, kurie užvaldo privatų ir viešąjį ūkinį, o kartais net ir pilietinį gyvenimą, iš kitos pusės — nesuskaitomą daugybę tų, kurie, neturėdami nei tiesioginio, nei netiesioginio savo egzistencijos užtikrinimo, neteikia daugiau jokios vertės tikrosioms ir aukštosioms dvasinėms vertybėms, neturi jokio supratimo ir jokio pasiilgimo tikrosios laisvės; nieko negalvodami, jie visiškai pasiduoda bet kokiai partijai, pasidaro vergiški sekėjai kiekvieno iš tų, kurie jiems pažada nesvarbu kokiu keliu suteikti duonos ir ramybės. Ir patyrimas parodė, kokią tironiją žmonija gali sukurti tokiomis sąlygomis net mūsų laikais

Bažnyčia, gindama privačios nuosavybės teisę, tuo siekia aukšto etinio — socialinio tikslo, ji toli gražu nemano, be jokių pataisų ir atodairos pritarti dabartinei tvarkai, tarsi joje matytų dieviškosios valios išraišką. Ji nemano tik ginti turtuolius ir plutokratus prieš vargšus ir nieko neturinčius. Visai priešingai! Nuo pat savo pradžios jinai buvo gynėja prispaustųjų ir silpnųjų nuo galingųjų tironijos ir visados stojo už teisingus dirbančiųjų luomo reikalavimus, kovodama prieš bet kokią neteisybę. Tais visais būdais Bažnyčia siekia privačios nuosavybės instituciją padaryti tuo, kuo ji turi būti pagal dieviškosios išminties ir prigimties tvarkos planus: visuomeninė santvarkos pagrindiniu akmeniu, būtinu dalyku, kad žmogaus darbas teiktų jam malonumo, būtų paskatinimu veikliai siekti laikinių ir amžinųjų tikslų ir tuo pačiu būtų akstinu žmogaus laisvei ir jos vertei. Žmogus gi sutvertas panašus į Dievą, į tą patį, kuris nuo pat pradžios žmogų skyrė viešpatauti medžiaginiams daiktams žmogaus naudai ir labui.

Atimki iš dirbančio žmogaus viltį įsigyti asmeniškon nuosavybėn bet kokių gėrybių — kokį kitą paskatą galėtum jam pasiūlyti, kad jį paragintum imtis intensyvaus darbo, ypač šiais laikais, kada nemaža žmonių ir tautų yra viską praradę ir nieko kito negali vadinti savu, išskyrus pajėgumą dirbti? Arba gal nori visiems laikams palikti karo laiko ūkį, tą prievartos ūkį, per kurį kai kuriuose kraštuose vyriausybės turi jėga suėmusios į savo rankas visas gamybos priemones ir suprantama, kietos drausmės botagu, pačios visais ir viskuo rūpinasi? Arba galvojama visa pavergti vienos politinės grupės diktatūrai, kuri pati save iškelia į valdančiųjų klasę ir kaip tokia pasisavina visas gamybos priemones, — tačiau tuo pačiu ir tą dieną bei to išvadoje pavienių asmenų darbo laisvę?

Ateities socialinė ir ūkinė politika, derinanti valstybės, visuomenės ir profesinių korporacijų veiklą, bus aukštasis krikščionių veiklos tikslas - tikras visuomeninio gyvenimo vieningumas ir tautinis ūkis su normalia gamyba pastoviai galimi tik tada pasiekti, kai jie gerbs ir gins gyvybiškai svarbų privatinės nuosavybės vaidmenį su jos asmenine ir visuomenine reikšme. Kur metodai ir sistema, kaip kad nuosavybė dabar yra laikinai paskirstyta, šiam tikslui sudaro kliūtį, — kas nebūtinai ir ne visada kyla iš privačios nuosavybės augimo, — visuomenės labui valstybė gali įsikišti ir nuosavybės vartojimo būdus sutvarkyti ir, jeigu kitu prieinamu keliu nerandama išeities, tai už atitinkamą atlyginimą privačią nuosavybę panaudoti. Tuo pačiu tikslu smulkieji ir vidutiniai savininkai žemės ūkyje, įvairiuose amatuose, prekyboje ir pramonėje privalo būti ginami ir apsaugojami. Reikia išlaikyti jų pirmavimą ir jungiantis į įvairias bendroves. Kur šiandien didelės įmonės pasirodo dar esančios produktingesnės, ten turi būti sudaryta galimybė darbo sutartis palengvinančiai papildyti bendruomeninėmis sutartimis (2).

Niekas tenesako, kad tokiai santvarkai prieštaraujanti techninė pažanga. Savo įsibėgėjimu technika visur vedanti į milžiniškas įmones ir milžiniškas organizacijas, prieš kurias turi neišvengiamai suklupti visuomenės santvarka, paremta pavienių asmenų privačia nuosavybe. Ne, techniškoji pažanga toli gražu nenulemia ūkinio gyvenimo, kaip koks fatališkas neišvengiamas faktas. Technika dažnai betgi dirbtinai nusilenkė visokių machinacijų egoistiniams apskaičiuotiems reikalavimams, kad patenkintų nepasotinamą kapitalo dauginimą. O kodėl šis nepasotinamas kapitalizmas neturėtų nusilenkti būtinumui visų privatinę nuosavybę, tą visuomeninį santvarkos kertinį akmenį, išsaugoti ir garantuoti? Ir technikos pažanga visuomenės gyvenime yra tik vienas iš faktorių ir kaip toks neturi būti pastatytas aukščiau už bendrąjį gerą. Ir ta pažanga verčiau turi būti pagrįsta bendruoju geru ir jam subordinuota.

Šis karas išbloškė iš senojo kelio visas žmonių veiklos sritis ir pasuko jas nauja vaga. Jam pasibaigus iškils karšta kova tarp įvairių srovių ir nuomonių dėl busimųjų socialinės santvarkos formų. Tuo atveju krikščioniškajai visuomeninei pažiūrai tenka sunkus, bet užtat garbingas uždavinys. Kitų doktrinų sekėjams ji privalo teoriškai ir praktiškai įrodyti, kaip šioje taikiam žmonijos sugyvenimo išsivystymui ir taip svarbioje srityje — tikrojo teisingumo reikalavimai gali būti puikiai suderinti su krikščioniškaisiais dėsniais, kad iš to suderinimo plaukia išganymas ir gerovė visiems, kurie, atsisakydami prietarų ir aistrų, moka savas ausis atidaryti tiesai. Mes tvirtai pasitikime, kad katalikų pasaulio Mūsų ištikimieji sūnūs ir dukros, kaip krikščioniškųjų visuomeninių idėjų didvyriai — nors tai pareikalautų žymaus savęs atsižadėjimo — prisidės prie vis platesnio įgyvendinimo to socialinio teisingumo, kurio turi trokšti ir alkti visi tikri Kristaus mokiniai.

(1) Plg. Rerum novarum.
(2) Plg. Rerum novarum.

(Bus daugiau)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Susiję straipsniai

Socialinis mokymas 874486630392440099

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item