Popiežius Pijus XII. Apie naują socialinę santvarką (I)

Kalba, pasakyti pradedant šeštuosius karo metus, 1944 m. rugsėjo 1 d. I. Krikščioniškosios ku...

Kalba, pasakyti pradedant šeštuosius karo metus, 1944 m. rugsėjo 1 d.

I. Krikščioniškosios kultūros gynimas

Šiandien baigiasi penkeri metai nuo karo pradžios. Žmonija, atsigręžusi į praeitį, peržvelgia tą kelią, kraujo ir ašarų kelią, kuriuo ji ėjo šį tamsų penkerių metų laikotarpį. Ir jinai sudreba prieš tą vargo bedugnę, į kurią ją įstūmė smurto ir laukinės jėgos viešpatavimo dvasia. Tačiau, prisimindama praeitį, žmonija nenustoja drąsos. Jinai greičiau su smalsumu tyrinėja tos nepataisomos dvasinės ir medžiaginės katastrofos priežastis, pasiryžusi būtinai panaudoti pačią sėkmingiausią priemonę, kad užbėgtų už akių tai baisiai tragedijai, galinčiai pasikartoti kitomis formomis.

Daugelis gerai nusiteikusiu sielų, sukrėstos, tokios daugybės griuvėsių ir pelenų pabunda tarytum iš sunkaus sapno ir dairosi, ar kartais ir kitur — tų stovyklose, kurie iki šiol buvo laikomi tolimais ir svetimais — neatsirastų bendraminčių ir bendrų kovotojų dideliam pasaulio atstatymo darbui, to pasaulio, kurio pamatai yra išjudinti, kurio esminė struktūra sugriuvo.

Tikrai, nieko nėra natūralesnio, nieko tinkamesnio — pavartojant būtinas atsargumo priemones — nieko labiau įpareigojančio.

Tiems, kurie didžiuojasi krikščionių vardu ir savo tikėjimą į Kristų išpažįsta neiškreiptai bei savo elgesiu, ištikimumu Kristaus įstatymams, šis noras ir nuolatinis nusiteikimas tikrai broliškos solidarios dvasios vadovaujamam bendradarbiavimui yra ne tik privalomas paprastas piliečio pareigų atlikimas; jiems įstatymas yra nepalyginti aukštesnės vertės: tai yra Dievo ir artimo meilės įstatymas, iš kurio kyla anas sąžinės reikalavimas. Tas reikalavimas sutvirtinamas dabar mūsų gyvenamo momento ženklais ir supratimu — kokio pajėgų įtempimo reikalauja tautų išgelbėjimas.

Taip istorijos laiko rodyklė šiandien visai žmonijai atskleidžia sunkaus likimo lemiamą valandą. Senas pasaulis guli griuvėsiuose. Matyti kiek galint greičiau kylant iš griuvėsių naują pasaulį, sveikesnį, teisingumo atžvilgiu geriau sutvarkytą pasaulį, geriau besiderinantį su žmogaus prigimties reikalavimais pasaulį: toks yra iškankintų tautų degantis troškimas. Kokie bus statybos vadovai, kurie paruoštų naujo statinio ir jo pagrindų planą? Kokie bus proto darbininkai, kurie duos jam galutinį pavidalą?

Ar po tokių skaudžių ir nepagydomų praeities klaidų turėtų sekti kitos ne mažiau apgailėtinos? Ar pasaulis turėtų nuolatos blaškytis iš vieno kraštutinumo į kitą? Ar pagaliau švytuoklė sustos, išmintingieji tautų vadovai sustabdys ją tvirtai tuose dėsniuose ir išvadose, kurie neprieštarauja dieviškajai teisei, žmogiškajai, o ypač krikščioniškajai sąžinei?

Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso Europos ir pasaulio krikščioniškosios kultūros likimas. Krikščioniškoji kultūra! Ji toli gražu nekliudo ir nestelbia daugelio savarankiškų ir tokių įvairių pilietinio gyvenimo formų, kuriame pasireiškia kiekvienos tautos savotiškumas. Ji siekia to gyvenimo šaknų ir jas perima aukščiausiais doroviniais dėsniais, kurie yra: į žmonių širdis įrašytas žmonių Tvėrėjo įstatymas, iš Dievo kyląs prigimties įstatymas, pagrindinės teisės ir neliečiamas žmogiškojo asmens garbingumas. Kad būtų šiems dėsniams palankesnės žmonių valios, krikščioniškoji kultūra įkvepia atskiriems asmenims, visai tautai, tautų bendruomenei energijos, kokios nė iš tolo nepajėgia suteikti jokia žmogiškoji galia, ir kartu jinai, pagal prigimties jėgas, teikia apsaugą ir apgina nuo tų nuodingų pradų, kurie gresia sugriauti dorovinę tvarką.

Iš to aišku, kad krikščioniškoji kultūra įvairios kilmės kultūrų sveikųjų elementų ne tik neslopina ar neatmeta, bet pagrindiniuose jų siekimuose juos suderina ir tokiu būdu sukuria visas apimančių jausmų ir dorovinio pajautimo vienybę. Tokia vienybė yra tvirčiausias pagrindas tikrai taikai, socialiniam teisingumui ir broliškai meilei tarp visų žmonijos didelės šeimos narių.

Pastarieji šimtmečiai buvo liudininkai tos pilnos prieštaravimų raidos, kaip tai parodo to laiko istorija. Iš vienos pusės, sistemingai kastasi po krikščioniškosios kultūros pagrindais, tuo tarpu iš kitos pusės, ta kultūra vis labiau plito visose tautose. Europa ir kiti žemės kraštai gyvena, tiesa, įvairaus laipsnio ir masto, dar vis tomis krikščioniškos minties lobyno jėgomis ir pagrindais, kuriuos jie paveldėjo su dvasine giminyste krikščionybei. Kai kurie šį brangų paveldėjimą pamiršo, jie jo nebe- brangina ir net atmeta. Tačiau šio paveldėjimo faktas vis tiek pasilieka. Sūnus gali išsiginti savo motinos, tačiau dėl to nesiliauja jos priklausęs savo kūno ir dvasinės gyvybės kilmės atžvilgiu. Taip atsitinka ir čia su sūnumis, kurie iš tėvo namų pabėgo ir nuo jo atšalo: jie visados girdi krikščioniškosios kultūros atgarsį, kartais nesąmoningai, tarsi kraujo balsą, ir tai dažnai juos apsaugoja ir apgina, kad savo mąstyme ir elgesyje visiškai jų nenugalėtų ir nepavergtų klaidingos idėjos, kurioms jie pritaria ar faktiškai yra net atsidavę.

Visų gerai nusiteikusių ir kilniadvasių teisingas supratimas, atsidavimas, drąsa, išradinga dvasia ir broliškos meilės jausmas nurodys saiką ir laipsnį, kuriuo krikščioniškas galvojimas skatinamai ir kūrybingai galės dalyvauti milžiniškame bendruomeninio, ūkiško ir tarptautinio gyvenimo atstatymo darbe, pagal planą, kuris neprieštarautų krikščioniškosios kultūros religiniam ir doriniam turiniui.

Tam tikslui Mes kreipiamės su gyvu paraginimu į visus mūsų sūnus ir dukteris plačiajame pasaulyje. Kreipiamės kartu ir į tuos, kurie nors Bažnyčiai ir nepriklauso, tačiau šią valandą gal nepakeičiamu sprendimu yra surišti su mumis teisingai įvertinti nepaprastą šio momento svarbą ir suprasti, kad krikščioniškosios kultūros lobiams ištikimumas ir vyriškas jos gynimas nuo visų bedieviškų prieškrikščioniškų srovių turi stovėti daug aukščiau už bet kokį atsitiktinais motyvais atsiradusį bendradarbiavimą su skirtingos ideologinėmis srovėmis ir socialinėmis jėgomis. Ši krikščioniškajai kultūrai ištikimybė yra tas svarbiausias dalykas, kuris niekad ir jokia kaina neturi būti paaukotas už jokią laikiną naudą ir už jokias kintančias kombinacijas.

Tikėdami viliamės, kad šis Mūsų paraginimas suras pasaulyje vertą atgarsį milijonuose sielų. Tuo Mes labiau už viską siekiame to tikro ir vaisingo bendradarbiavimo visose srityse, kuriose geresnės teisinės būklės kūrimo, atrodo, ypatingai reikalauja ir krikščioniškasis požiūris.

Tai pirmoje eilėje galioja visam kompleksui didžiųjų problemų, kurios turi ryšio su ūkinės ir visuomeninės santvarkos sukūrimu, kuri daugiau atitiktų amžinąjį Dievo įstatymą ir geriau derintųsi su žmogaus verte. Pagal krikščioniškąją pažiūrą vienas iš esminių tos problemos elementų yra proletariato pakėlimas. Tai darbas, kurio drąsus ir didžiadvasiškas įgyvendinimas kiekvienam tikram Kristaus sekėjui turi stovėti prieš akis ne tik kaip žemiškos pažangos žingsnis, bet kaip dorovinės pareigos atlikimas.


(Bus daugiau)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Susiję straipsniai

Socialinis mokymas 3233136289093294287

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item