Laurynas Kasčiūnas. Lietuvos politinės minties tradicijas apmąstant

Atsiliepimas apie dr. Justino Dementavičiaus knygą „Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Li...


Atsiliepimas apie dr. Justino Dementavičiaus knygą „Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos politinės minties istoriją“ (Lietuvos istorijos institutas, 2015, 352 psl.).

Turbūt kiekvieno gyvenime yra žmogus, su kuriuo susitikęs net ir po kelerių metų sugrįžti prie fundamentalių klausimų, takoskyrų, sankirtų ar netgi įtampų. Tai lyg grįžti pas draugą po metų ar dvejų pertraukos, nupūsti dulkes nuo šachmatų lentos ir pratęsti tą pačią partiją. Regis, būtent tokį vaidmenį mano gyvenime atlieka J. Dementavičius, su kuriuo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto koridoriais, nors dažiau atskirai nei kartu, vaikštome jau 15 metų. Pradėjome nuo bakalauro studijų, o baigėme doktorantūra. Nors ir visiškai skirtingomis akademinėmis kryptimis ir vadovaudamiesi skirtingomis pasaulėžiūromis. Nėra daug žmonių, į kuriuos įsiklausau taip, kaip į Justiną, kuris nuolat primena pareigą giliau apmąstyti ir kritiškai įvertinti savo politinės tikrovės interpretacijas.   

Ši J. Dementavičiaus knyga sudaužė vis dar gajų mitą, jog tarpukariu Lietuva savo politine mintimi buvo atsilikusi valstybė. Atvėrus ją supranti, kad atsilikusios, provincialios, fašistinės tarpukario Lietuvos, iš kurios neva nieko negalima pasimokyti, niekada nebuvo. Autorius yra visiškai teisus – net šiandien apie valstybę, tautą, pilietį kalbama nepalyginamai mažiau sąmoningai nei tarpukariu. J. Demetavičius atliko milžinišką darbą perskaitydamas, susistemindamas ir į jo paties taip nemėgstamas analitines lentynėles sudėliodamas visą daugiabriaunę Lietuvos politinės minties istoriją. Be to, šis kūrinys padeda užčiuopti svarbiausias istorinės Lietuvos politinės minties gijas, kurios turėtų padėti suprasti ir šiandieninį Lietuvos politinės minties paveikslą.  

Knyga pasižymi labai aiškia struktūra. Kaip pats autorius pabrėžia, „kiekvienas skyrius yra savotiška maža istorija, kurią galima skaityti net nesusipažinus su kitomis, (...) galima praleisti mažiau patinkančias dalis ar mąstymo kryptis ir imtis skaityti rūpimus skyrius“. Būtent šiuo pasiūlymu ir pasinaudojau.

Skaitant dalį „Tautininkai. Nuasmeninta politinė tikrovė“ šiek tiek abejonių kelia autoriaus žongliravimas „kraštutinės dešinės“ sąvoka, o konkrečiai – jos taikymas bandant apibūdinti tarpukario Lietuvos tautininkišką politinę mintį ar jos ryšį su fašizmo ideologija. Regis, šis autoriaus pasirinkimas, pasitelkus jo paties žodžius, nebuvo iki galo apmąstytas. Kai kurie kraštutinę dešinę tyrinėjantis autoriai (pvz., Terri E. Givens) nelaiko kraštutinės dešinės fašistinės politinės minties tąsa. Pabrėžiamos skirtingos politinės, socialinės ir kultūrinės aplinkybės, kuriomis susiformavo abi politinės srovės. Fašizmas laikomas „maištu prieš modernybę“, kuris suklestėjo pramoninių pokyčių fone, o kraštutinė dešinė suvokiama labiau kaip atsakas jau į post-pramoninės visuomenės konfliktus: „laimėtojų vs. „pralaimėtojų“ takoskyrą ar siekį sukelti „vertybinę kontrrevoliuciją“ priešpastatant tai reliatyvizmo sklaidai. Diskusijos dėl fašizmo ir kraštutinės dešinės santykio knygoje turėjo rasti savo vietą. Tai ypač svarbu siekiant tiksliai ir sąžiningai apsibrėžti sąvokas.

Gaila, bet šiame veikale neatsirado vietos įvertinti ir tautininkų ekonominę bei socialinę politiką. Ypač esminiais klausimais, kurie pakeitė Lietuvos visuomenės raidą. Pirmiausia – žemės reformą. Juk tai ne tik padėjo pamatus lietuvių viduriniam sluoksniui, bet ir padėjo galutinį tašką Lietuvos ir Lenkijos „skyrybų“ byloje. O juk tautininkų santykis su žemės reforma buvo nevienareikšmis. Nors įprasta teigti, kad tautinės valstybės idėja (tautininkų idealas) nugalėjo unijinės valstybės su Lenkija tradicijos likučius, o šią pergalę vainikavo krikščionių demokratų atstovo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, kuri sudarė sąlygas moderniai tautai atsirasti, to meto Lietuvos tautininkai rėmė daug konservatyvesnį žemės reformos variantą. Jis būtų buvęs palankesnis bajorijos – lenkiškai kalbančiam, bet lietuviškai politiškai mąstančiam – sluoksniui. Kitaip tariant, tautininkų socialinė ir ekonominė programa konfliktavo su jų tautinės valstybės idealu. Tai intriga, prie kurios knygoje nebuvo prisiliesta. Tad knygoje norėjosi daugiau Lietuvos politinės minties tradicijų santykio su to meto Lietuvos vieta tarptautiniuose santykiuose, vienokia ar kitokia Lietuvos užsienio politikos vizija, aptarimo.

J. Dementavičiaus knyga nuolat skatina klausti, kaip reikėtų žvelgti į Lietuvą ir pasaulį, jeigu būtum artimas vienai ar kitai iš keturių aptariamų politinės minties tradicijų. Tad savęs ir paklausiau: kaip reikėtų interpretuoti tautininkišką politinę mintį šiandien? Ir koks jos santykis su kita man svarbia katalikiško politinio mąstymo tradicija?

Pagrindinis priekaištas tarpukario tautininkams – tai, kad jie siūlė nuasmenintos politinės tikrovės paveikslą, atmetė asmens savaiminę vertę, žmogų pajungė autoritarinės valstybės idėjai. Ir būtent tai, anot autoriaus, tautininkus atskiria nuo katalikiškos minties, kuri remiasi suvokimu, kad „kiekvienas asmuo, kaip Dievo atvaizdas pasaulyje, yra aukščiausias tikslas, kurio negali užgožti nei tautiniai, nei juo labiau valstybiniai interesai. Valstybės uždavinys yra kurti sąlygas žmogaus – asmens, t. y. dvasiniam, klestėjimui.“ Šiandien lietuviškoji tautinė mintis turėtų būti arčiau katalikiškos mąstymo tradicijos nei kada nors anksčiau. Ir tokį suartėjimą skatina šiuolaikiniame politiniame lauke dominuojanti neapmąstyto liberalizmo srovė, kuri žmogaus laisvę redukuoja iki instinktų ir gamtinių poreikių tenkinimo, o geresniu atveju – iki ekonominio, laisvos rinkos vieneto, o tautą ir bendruomenę – iki tokių vienetų sumos.

Tautiškumui šiandien kaip niekada yra svarbi autoriteto samprata, bet šį kartą ją įkūnija ne autoritarinė valstybė, bet poreikis turėti moralinius orientyrus žmogui ir bendruomenei. Šių orientyrų šaltinis – krikščioniškoji tradicija. Tik tai leistų išvengti suprimityvinto liberalizmo siūlomos individualistinės, bet kartu ir nuasmenintos tikrovės. Šiandien rūpinimasis tauta kaip bendruomene sutampa su rūpesčiu dėl asmens laisvės ir jo dvasinių poreikių.

Kitaip nei tarpukariu, šiandien tautininkiška politinė mintis stoja demokratijos sargybon. Tautininkai kritiškai vertina Europos integracijos gilinimo eksperimentus. Ir ne tik dėl to, kad viršvalstybinis principas ima dominuoti nacionalinės valstybės atžvilgiu, bet pirmiausia todėl, kad tai kelia esminių klausimų: ar įmanoma atstovaujamoji demokratija be tautos? Ar įmanoma Europos politinė bendruomenė be kultūrinės tapatybės? Ir jeigu atsakymas yra „ne“ – ar šie eksperimentai turi kokį nors legitimų pagrindą? Tautininkiška mintis šiandien, kaip ir krikščionys demokratai Europos integracijos aušroje, teigia, jog Europa turi turėti ne tik kūną (institucijas, galias ar kompetencijas), bet ir sielą (bendrą kultūrinę tapatybę ir iš to kylančius politinius orientyrus). Juk tik savo sielą turinčioje Europoje yra įmanoma pilnutinė, o ne nuasmeninta demokratija. Deja, bet tokių klausimų šiandien jau nebeužduoda „neišvengiamos kaitos“ paradigmoje gyvenantys marksistai ar netgi liberalios minties atstovai.  

Rimtą darbą atlikusiam autoriui labai norėtųsi palinkėti, kad savo apmąstymuose apie praeities, dabarties ir ateities Lietuvos politinę mintį jis kiek įmanoma vengtų akademinės arogancijos, kuri pasižymi tuo, kad Lietuvos viešojoje erdvėje vyraujančius naratyvus vertina „iš aukšto“. Būtų naudinga ir sąžininga atvėrus pažinimo duris pasidalinti tuo pažinimu su kitais, šiek tiek atsitraukti iš labai patogios stebėtojo ir vertintojo pozicijos bei stoti į atvirą diskusiją. Kitu atveju kyla rizika virsti tuo, ką politikos be politinės minties simbolis Čekijoje prezidentas Milošas Zemanas pašaipiai vadina „kavos gėrėjų klubeliu“. Linkiu, Justinai, kad niekada netaptum tokio klubelio nariu.

Ir pačiai pabaigai – itin tvirtas autoriaus siekis pateikti autentišką katalikiškos politinės minties sampratą bei apginti ją nuo nepagrįstos kritikos dėl nedemokratiškumo bei totalizuojančio mąstymo nuo šiol neleidžia man, Justinai, tavęs vadinti liberalu.


Susiję straipsniai

Politika 3296676018610307470

Rašyti komentarą

  1. Ne pirmą kartą susidomėjęs perskaitau L. Kasčiūno straipsnius, ir ne pirmą kartą kyla klausimas - tai ką jis, po perkūnais, veikia toje liberalų šutvėje, veidmainiškai pasivadinusioje "ts-lkd"???

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item