L. Tautkuvienė, J. Karsokas. Nesisekime neužmirštuolės – ne popierinė gėlelė yra mūsų Laisvės simbolis

„Neužmirštuolė“ – tai popierinė gėlė, kurią sausio 13-ąją įsisegti kviečia akcijos globėja Prezi...


„Neužmirštuolė“ – tai popierinė gėlė, kurią sausio 13-ąją įsisegti kviečia akcijos globėja Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Vytautas Žukas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, žurnalistas Andrius Tapinas, Europos Parlamento pirmininko patarėjas, Lietuvių bendruomenės Belgijoje pirmininkas Arnoldas Pranckevičius ir kiti. Gėlės žiedo simbolis pasirinktas norint parodyti pagarbą kovotojams už laisvę, o neužmirštuolės pavadinime užkoduota mintis, jog kovotojai yra nepamiršti. Iniciatyvą lydės šūkis „Aš prisimenu, kodėl esame laisvi“. Akcijos ženkliuką, kaip ir praėjusiais metais, bus galima parsisiųsti iš tinklapio http://www.neuzmirsk.lt taip ,pat jį bus galima gauti Sausio 13-osios renginių ir minėjimų vietose.“ (Iš Lietuvos spaudos)

Artėja Sausio 13-oji – Lietuvos Laisvės gynėjų diena. Tai pagarba, atmintis žuvusiems už Lietuvos Laisvę. Prieš 25-erius metus, tą šaltą Sausio naktį prie Lietuvos televizijos bokšto žuvo mūsų tautiečiai, žuvo, kad mes gyventume laisvi ir laimingi. Jie paaukojo savo jaunus gyvenimus už mūsų gyvenimą.

Prisiminkime – tais laisvėjimo metais, kai rinkomės į Vingio parką, stovėjome Baltijos kelyje, gynėme Vilniaus Spaudos rūmus, Parlamentą (Aukščiausiąją Tarybą), Lietuvos RTV komitetą, TV bokštą ar radijo stotį Kauno Lapėse, mūsų nuostabi Trispalvė plevėsavo visur. Juk ji – Lietuvos Laisvės, laisvos Nepriklausomos šalies simbolis. Su Trispalve, Lietuvos Vyčiu, Gedimino stulpais ir tautine daina iškovojome Laisvę.

Lankome žuvusiųjų kapus, padedame gėlių, uždegame žvakeles. Tai – ne akcija, tai ilgaamžė padėkos diena tiems, kurie pasiaukojo vardan Lietuvos. Tai ir įpareigojimas mums, likusiems gyventi, saugoti jų atminimą. Pagarbiai, su trim spalvomis, nieko bendro neturinčiomis su popierine žydra neužmirštuole.

Lietuvių tautosakoje – išlikusiose liaudies dainose, padavimuose, legendose ar net pasakose nesutiksite ,,neužmirštuolės“. ,,Nezabudka“ (neužmirštuolė – rusų k.) sutinkama kaimynų dainose. Mūsų – rūta, lelijėlė, šalavijas, mėta. Sudūvių moterys nuostabias prijuostes iškaišydavo tulpėmis, aukštaitės, dzūkės įausdavo kačpėdėlius. Nėra neužmirštuolės. Nėra. Ji dirbtinė – ta popierinė, kurią siūlo išsikirpti ,,akcijai“…

Tokia ar kitokia akcija – tai panieka žuvusiesiems, jų idealams. Tai noras trinti Tautos istorinę atmintį. Dėkui Dievui, tik dvidešimt tūkstančių atsirado, kuriems tas pats, ką prisisegti. Ir kaip bebūtų skaudu, tarp jų – Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Sausio 13-osios brolija, Tautinė lietuvių studentų korporacija „Neo-Lithuania“ ir t.t. Kas jiems vadovauja?

Kodėl paniekinama Trispalvė?! Na, nebuvote Baltijos kelyje, negynėte Parlamento, Spaudos rūmų, TV bokšto. Tie, kurie buvo penkerių ir sėdėjo prie TV ekranų su seneliais laukdami, kurion pusėn nusvirs svarstyklių lėkštė, kurie kovojo ,,savus karus“, suprantama, neturi jokių sentimentų Trispalvei, gal net ir nekenčia jos – juk nelaikė savosiose rankose kaip tas jaunimas, susirinkęs į 1988 m. trijų Baltijos šalių tradicinę studentų dainų šventę ,,Gaudeamus“ Vilniuje. Kai Vingio parke studentai, vieni kitiems per rankas perduodami, iškėlė trijų respublikų tautines vėliavas, o Žalgirio stadione suplevėsavo didžiulė trispalvė, buvo smagus žiūrėti, kaip susijaudinę lakstė komjaunimo, partijos komitetų veikėjai kartu su milicininkais, stengdamiesi išplėšti, atimti… Kokia baisi jiems tada atrodė Trispalvė. Dabar, kai pamatai tuos pačius ,,veikėjus“, per naktį išvertusius kailius ir sakančius skambias patriotines kalbas, supranti, kodėl jie segasi žydrą popieriuką, panašų į gėlę.

O ką jaučiame mes, žuvusiųjų artimieji ar Parlamento (Aukščiausiosios Tarybos), TV bokšto gynėjai? Gėdą – juk išduodamas svarbiausias Laisvės simbolis – Trispalvė ir siūlomas pakaitalas – žydras popieriukas. Trispalvę lietuviai išsaugojo Sibire, Trispalvė išliko išeivijoje – be jos ir tik su ja – visos šventės, paminėjimai, demonstracijos. Gal šiandien daliai valdančiųjų Trispalvė, kaip ir Algirdui Mykolui Brazauskui 1988 m., tėra skuduras, prie kurio jis negalėjo kalbėti, todėl mielai keičiama į žydruolę?

Bet kodėl tie, kurie vardan Trispalvės, Gedimino stulpų ar Vyčio atėjo į Sąjūdį, su juo ir – į Nepriklausomybę, iškeitė Laisvės simbolį į popieriuką?! Gėda ir skaudu už prof. Vytautą Landsbergį ir jo sekėjus – juk nedera prie tautinės juostelės kažkokia nezabudka.

Kviečiame sustoti ir pamąstyti – žuvusiems Trispalvė buvo svarbiausias Laisvės simbolis. Todėl nesisekite žydros nezabudkos. Nesisekite.

Sausio 13-oji – tai mūsų Laisvė, aplaistyta žuvusiųjų krauju. Laikas pasakyti, kad karalius nuogas – tik tiems, kurių nebuvo tomis šaltomis naktimis prie Parlamento, TV bokšto ar Kauno Lapėse, tiems nesvarbu, ką prisisegti prie krūtinės.

Nepamirškime – lietuvio širdyje brangiausios spalvos trys:

Geltona spalva – tai saulė
Žalia – tai laukų spalva,
Raudona – tai mūsų kraujas
Kartu jos tai – Lietuva.

(K. Vasiliausko žodžiai)

Ligija Tautkuvienė – Tito Masiulio, žuvusio Sausio 13-ąją prie TV bokšto, teta

Juozas Karsokas – Sausio 13-osios medalininkas, Lietuvos TV bokšto gynėjas


Susiję straipsniai

Ligija Tautkuvienė 6205175387507275316

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2016-01-09 10:36

    Tie, kurie siūlo segtis neužmirštuolės ženklą, priminus jiems apie tai, kad tai masonų simbolis, jie atšauna, esą nereikia žiūrėti į blogus dalykus, nes jie girdi propaguoja kitą tikslą.

    Tuomet jiems atsakau, kad geriau jau tuomet segtis į atlapus svastiką, nes ji dar iki Hitlerio buvo baltiškas simbolis. Remiantis tokia neužmirštuolės propaguotojų logika, mums turėtų būti nesvarbu, kad Hilteris suteršė svastikos ženklą ir jam suteikė priešingą prasmę, nei kažkada turėjo baltiškasis svastikos ženklas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item