Kun. Robertas Urbonavičius. Šiandien

Šio sekmadienio Evangelijos pagal Luką ištrauka mums pasakoja apie Jėzaus misijos pradžią: „Jėzus atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šeštadienį, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti“. 

Kad geriau suprastume šio įvykio prasmę, pasitelkime mums žinomą įvykį: naujai įšventintas kunigas grįžta į savo gimtąją parapiją aukoti pirmųjų Šv. Mišių – primicijų. Artimieji, kaimynai, parapijiečiai, visi laukia, ką pasakys tas, kuris užaugo jų akyse. 

Taip ir Jėzaus atveju – Marijos ir Juozapo sūnus, Nazareto dailidė grįžta į tėviškę kaip pagarsėjęs mokytojas. Jis perskaito pranašo Izaijo knygos ištrauką: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ Ir tuomet nuskamba ko gero pats trumpiausias pamokslas: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. 

Nazareto sinagogos lankytojai tikėjosi daug daugiau: ypatingos egzegezės ar oratorinės gražbylystės, tačiau vietoj to jie sutiko Jėzų, kuriame išsipildo visi Rašto žodžiai. Ko mes tikimės ateidami į sekmadienio Mišias? Gražios liturgijos? Uždegančio giedojimo? Kunigo, kuris nenusikalbėtų? Visa tai tik trečiaeiliai dalykai. Jei tik to tikimės, geriau eiti į teatrą ar kiną: ten ir muzika geresnė, ir turinys įdomesnis, ir aktoriai profesionalesni. Daugybė save laikančių katalikais todėl ir neina į sekmadienio Mišias, nes atranda n priežasčių kodėl neiti: šalta/karšta, blogas kunigas, blogi parapijiečiai, neįdomu ir t.t. Kiti priešingai: vyksta į išskirtinę bažnyčią (vaikams leidžiama sėdėti aplink altorių) su išskirtiniu choru (ten Gospelai, čia Grigališkasis giedojimas), išskirtiniu kunigu (tėvas Petras taip išmintingai kalba, tėvas Antanas po Mišių visus išlydi prie bažnyčios durų, o tėvas Jonas puikus psichologas). 

Taip, tai svarbu, svarbu graži, tvarkinga liturgija, svarbu geras giedojimas, svarbu įkvepiantis pamokslas, tačiau svarbiausia, dėl ko ateiname į Mišias, - kad susitiktume su Viešpačiu Jėzumi. Jis yra visa ko centras ir priežastis. Ateiname į Mišias, kad išgirstume, kaip šiandien išsipildo Jo žodžiai mūsų gyvenimuose, mūsų kasdienybėje. Ateiname į Mišias, kad vėl dalyvautume toje meilės Aukoje, kuri įvyko ant Golgotos kalno ir šiandien sudabartinama ant mūsų altorių. Ateiname į Mišias, kad susivienytume su Juo komunijoje, pačiame intymiausiame meilės veiksme. Jeigu visa tai yra, tuomet tampa nebesvarbu, kad bažnyčioje  5 laipsniai šalčio, gieda trečio amžiaus choras „Jaunystės gija“, o kunigas pamokslą „suklijavo“ iš interneto šaltinių. Priešingu atveju dera prisiminti pasakojimą apie iškilmingą devintinių procesiją, kuriai trūko tik menkos smulkmenėlės – ostijos monstrancijoje.

Prašykime Viešpaties, kad šiandien įvyktų Jo ir mūsų susitikimas, kad būtų pašalintos visos širdies užtvaros.