Kun. Robertas Urbonavičius. Bažnyčios Motina

Pradėjome eilinį liturginį laikotarpį, kuris tarsi užpildo „skyles“ nuo Šv. Kalėdų iki Gavėnios bei nuo Sekminių iki Advento. Verčiant pažodžiui iš lotynų kalbos, šis liturginis laikas yra ordinarinis – įprastas, neskirtas kuriam nors vienam Išganymo slėpiniui apmąstyti ar tam pasiruošti. Reformuotoji liturgija šio, eilinio laiko, sekmadieniais pateikia kurios nors vienos Evangelijos ištraukas (A metais – Mato, B metais – Morkaus, C metais – Luko): „Eiliniais sekmadieniais, kurie savito pobūdžio neturi, laiškų ir Evangelijos skaitiniai išdėstyti remiantis pusiau tęstinio skaitymo principu, o skaitinys iš Senojo Testamento derinamas su Evangelija“ (Ordo lectionum Missae, n. 67). II eilinis sekmadienis visuomet yra skiriamas Kristaus Misijos pradžiai. Tad ir šiam, C metų sekmadieniui, imama ne Luko Evangelija, bet Jono – apie Jėzaus stebuklų pradžią Galilėjos Kanoje.

Pasakojimas apie vestuves Kanoje tikriausiai sukelia daugiausiai ginčų ir pasipiktinimo. Pirmasis Jėzaus stebuklas – vyno padauginimasǃ Ir dar Marijai prašantǃ Negana to – tiems, kurie liepsnoja meile Dievo Motinai, ir ne tik jiems, užkliūva nepagarbus, kone stačiokiškas Sūnaus atsakymas prašančiai Motina: „O kas man ir tau, moterie?“ Išvertus į šiuolaikinę kalbą, tai skambėtų maždaug taip: „Nekišk nosies ne į savo reikalusǃ“ Taip pat ir egzegetai turi ką apie tai pasakyti: čia viskas tik simbolika, nes Jonui istorinė tiesa mažai terūpėjo. Taigi, kol blaivininkai matuoja paversto vyno stiprumą, kol mariologai stengiasi išnarplioti Jėzaus kreipinio į Motiną prasmę, o egzegetai ieško, nuo kuo Jonas nusirašė šią istoriją, mes pažvelkime į svarbiausius dalykus. 

Evangelija pagal Joną – tai tarsi daugiaaukštis statinys, kurio pirmasis aukštas simbolizuoja istorinį įvykį, antrasis – teologinę žinią, trečiasis – liturgiją ir taip toliau. Jono Evangelijoje svarbu viskas – žodis, gestas, skaičius, tyla. Šioje Evangelijoje Marija, Jėzaus Motina, pasirodo du kartus: Galilėjos Kanos vestuvėse ir Kalvarijoje. Jonui tai nėra atsitiktinumas. Tai, kas įvyko Kalvarijoje, jau švenčiama Kanoje. Kalvarijoje įvyko Atpirkimas, iš perverto šono ištekėjo kraujas ir vanduo (Jn 19, 34). Šį ženklą, Bažnyčios Tėvai aiškino kaip Bažnyčios gimimą, mistines Kristaus vestuves. Galilėjos Kanoje neminimi jaunųjų vardai – nes tikrasis Jaunikis yra Kristus, o Jaunoji – Bažnyčia. Vestuvių puota – tai Avinėlio vestuvių pokylis, tai šventų Mišių Auka, kurioje mes dalyvaujame. Tai mes neturime vyno – malonės, tikėjimo, gailestingumo, meilės, vilties... Tai mus Marija užtaria prieš savo Sūnų, sakydama: „jie neturi vyno ǃ Pažvelk į savo atpirktuosius, jiems trūksta Tavo malonės, jie neturi ir stokoja, būk jiems maloningas“. Marija yra Bažnyčioje kaip Jos Motina ir Užtarėja. Kanoje buvo subtiliai išbandytas Jos pasitikėjimas Sūnumi: neskubink manęs, Motina – Mano valanda, kuri bus ant kryžiaus, dar neatėjo. Tačiau Marijos pasitikėjimas Sūnumi ir jos rūpestis vestuvių dalyviais neleido atsitraukti ir jis triumfavo. Viešpats žvelgdamas į savo Motiną, tikriausiai galėjo ištarti tuos pagyrimus, kuriuos pasakė Romėnų šimtininkui bei Kanaanietei moteriai: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!“ (Mt 8, 10), „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. (Mt 15, 28)   Ir galiausiai, Kalvarijoje, kuomet atėjo Jėzaus valanda, Marija gauna naują pasiuntinybę – Ji tampa Bažnyčios Motina. Tavo ir mano Motina.

Prašykime Visų Malonių Tarpininkės, kad Ji išmokytų mus tikėti ir pasitikėti bei visuomet daryti tai, ką liepia Jos Sūnus.

„Palaiminta esi Mergele Marija, nes per tave, tavo Sūnus padarė pirmą stebuklą; Jaunikis paruošė naujo vyno savo Nuotakai; Per tave mokiniai išmoko tikėti savo Mokytoju“. (Votyvinių Kanos Švč. Mergelės Marijos Mišių Komunijos antifona)