Kristina Paulikė. Ar atimdami vaikus iš tėvų išvengsime problemų?

Jau tapo tradicija, kai po įvairių tragedijų pasipila piktinimosi banga, „išmaniųjų“ politikų pas...

Jau tapo tradicija, kai po įvairių tragedijų pasipila piktinimosi banga, „išmaniųjų“ politikų pasisakymai, pramogų pasaulio atstovų, kaip kokių didžiausių ekspertų, minčių perliukų demonstravimas, ką būtinai ištransliuoja pagrindinės žiniasklaidos priemonės, idant pasikelti reitingus. Prieš kraupius reportažus ciniškai parodoma graži alkoholio reklama, ir viskas toliau teka sava vaga. Tik po tragedijų trumpam visi tampa labai protingi, žarsto patarimus, politikai, kurie sėdėdami po kelias kadencijas šiltose valdžios kėdėse ir niekada neregėję tikrosios Lietuvos, staiga kaip kokie didieji išminčiai pareiškia žinantys kaip išspręsti problemas. Įdomu tai, kad daugelis jų pirmiausia siūlo ne pradėti rūpintis šalies žmonių ekonomine gerove ir pradėti kurti efektyvią pagalbos šeimai sistemą, kurios tie patys „išmanieji“ politikai sukurti taip ir nesugebėjo, bet siūlo atsiųsti čia Norvegijos Barnevernet atstovus, kurie įvestų Lietuvoj tvarką. Tiesiog atimam vaikus ir taip išvengsim problemų. Tiesa, vienas politikas nebuvo toks pesimistas ir lyg pabudęs iš ilgo letargo miego, pirmą Naujų metų dieną pareiškė, kad į 2016-uosiuss metus Lietuva „įriedėjo“ saugi ir klestinti (?!). Matyt, žmogus ne visai orientavosi aplinkoje... Būna ir taip.

Kaip gi tai „klestinčiai“ Lietuvai išsikapstyti iš tos socialinių problemų prarajos, kurion grimztame vis gilyn ir gilyn? Yra keli prevencijos lygiai, kurie rodo, kad atsakomybę už susidariusią situaciją turėtų būti atsakinga visa visuomenė: pamatinis lygis, kai ekonominės sąlygos tiesiog nesudaro prielaidos žmogui degraduoti, antras, kai sukurta efektyvi pagalbos šeimai sistema laiku užkerta kelią nelaimėms, trečias – atsakinga pilietinė visuomenė, bendruomeniškumas, kur vienas kitą palaiko, suteikia pagalbą ir pan. Deja, bet visa ši sistema Lietuvoje dabar merdėja, o pasekmės žiaurios: bujoja smurtas, patyčios, savižudybės, nedarbas, skurdas, alkoholizmas. Reikia priminti, kad daugiau nei trečdalis Lietuvos vaikų ir tiek pat suaugusiųjų gyvena ties skurdo riba. Ar tai klestinčios ir saugios šalies bruožas, drįsčiau abejoti. Visgi ekonomikos temą norėčiau palikti šios srities ekspertams ir šiek tiek paliesti kai kurias pagalbos šeimai problemas.

Ar šiandieną Lietuva turi funkcionuojančią ir efektyvią pagalbos šeimai sistemą, kuri užkirstų kelią nelaimėms? Deja, bet kol kas pasigirti neturime kuo. Dar prieš 25 metus buvo planuojama, kad ugdymo įstaigose dirbs bent po 4 socialinius pedagogus, daugiau nei vienas psichologas, tačiau praėjus daugiau nei 2 dešimtmečiams šimtai parengtų psichologų ir socialinių pedagogų tapo bedarbiais, mokyklose jų vis dar tėra po vieną (retais atvejais po du), o ikimokyklinėse įstaigose tokių iš viso nėra. Mokyklose vienam specialistui tenka aptarnauti po 1000 ir daugiau vaikų, todėl visas dėmesys skiriamas tik labiausiai probleminiams vaikams, apie darbą su kitais vaikais ar juolab šeimomis kalbos iš viso negali būti. Paprasta šeima, kuri nėra įtraukta į rizikos grupės sąrašus, geriausiu atveju gauna 5 nemokamas psichologo konsultacijas, o jei nori gauti rimtesnę pagalbą, už ją teks susimokėti. Neturi pinigų, tenkinkis tuo, ką gavai nemokamai ir lik su savo bėdom. Vaikų su specialiaisiais poreikiais skaičiaus didėjimui, jaučiamas didžiulis poreikis spec. pedagogų. Taip pat didelė problema – vaikų psichiatrų trūkumas, kurių konsultacijų tenka laukti po mėnesį ar net du. Kartais konsultacijos net nesulaukiama… Ypač didėja psichologų poreikis darželiuose, kurie pilni vaiku su elgesio ir emocijų sutrikimais. Pedagogui tenka 20 ir daugiau ikimokyklinukų, kas gerokai apsunkina ugdymo procesą. Dėl specialistų trūkumo vyksta tik gaisrų gesinimas arba jie net negesinami ir pavirsta pelenais… Vienam socialiniam darbuotojui, dirbančiam už minimalią algą, tenka 17 ir daugiau socialinės rizikos šeimų. Darbas pavojingas, dažnai tenka susidurti su panašiais į Kėdainių „pažibą“ veikėjais, kurie grasina peiliais, pagaliais ar net ginklais. Ar įmanomas efektyvus socialinis darbas tokiomis sąlygomis? O jei dar komandoje ne visi specialistai dirba atsakingai. Dar viena skaudi ir laiko nugairinta problema - socialinių darbuotojų algos, kurios net neprilygsta probleminių šeimų pašalpų lygiui. Paradoksalu? Teikėme ne kartą siūlymus įvairioms ministerijoms dėl specialistų stygiaus įstaigose, kaip pagerinti pagalbos šeimoms organizavimą savivaldybėse. Deja, į siūlymus jau daugelį metų neatsižvelgiama. Matyt dar ne tie prioritetai… Palauksim kitų tragedijų? Pradžioje valdininkai tegul pasidalina ES pinigėlius tarp savų, už likusius pasireklamuoti apie nuveiktus “didelius” darbus ir skambias reformas bei Briuselio nurodymu pasirūpinti pabėgėliais, o kas liks, gal nubyrės ir Lietuvos socialinėms problemoms spręsti.

Deja, bet sudėtingiau kalbėti apie trečią dėmenį – bendruomeniškumą, pilietišką ir neabejingą visuomenę, kuri turi subręsti, o tam reikia laiko. Šioje vietoje siūlyčiau nei daug, nei mažai – atsisukti kiekvienam į save ir pamąstyti, ką aš padariau, kad šalia esantis pasijustų saugesnis, sotesnis, geresnis ir laimingesnis. 

Susiję straipsniai

Šeimos politika 1937745854917838509

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-01-04 18:00

    Problemų neišvengsime niekada, jos visada buvo ir bus, tik norint kad augalas būtų sveikesnis sodinti jį reikia, į neužterštą dirvą.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kokia graži autorės pavardĖ.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-01-05 21:54

      Gal ne šiaip sau prie karaliaus dera karalIENĖ, o va prie durniaus ...

      Panaikinti
    2. ..prie karaliaus -karalienė, prie kiaušinio-kiaušinienė:)))

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2016-04-02 14:25

      ..prie karaliaus -karalienė, prie kiaušinio-kiaušinienė:)))

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item