John Vennari. Ar naujas popiežius Pranciškaus tarpreliginis vaizdo įrašas yra eretiškas?

Daugelį katalikų visame pasaulyje šokiravo paskutinis posusirinkiminio Bažnyčios paklydimo pavyzdys. Popiežius Pranciškus, pristatydamas...


Daugelį katalikų visame pasaulyje šokiravo paskutinis posusirinkiminio Bažnyčios paklydimo pavyzdys. Popiežius Pranciškus, pristatydamas maldos intencijas sausio mėnesiui, išleido vaizdo įrašą, šlovinantį visas pasaulio religijas. Šventasis Tėvas kviečia labiau puoselėti tarpreliginį dialogą ir teigia, kad visų religijų išpažinėjai yra „Dievo vaikai“[1].

Žinoma, vaizdo įraše negirdime nė žodžio apie nekatalikų atsivertimą į tikrąjį tikėjimą.

Įrašas sukėlė daug diskusijų socialinėse interneto svetainėse, ir nemažai katalikų pasmerkė prezentaciją kaip eretišką ir modernistišką. Vis dėlto vienas, tikriausiai geros valios, kunigas atrodė nustebęs dėl tokios reakcijos. „Atleiskite, ‒ rašė jis, ‒ koks konkretus popiežiaus teiginys yra eretiškas? Aš čia negirdėjau jokio pasakymo, kad visos religijos yra lygios.“

Kas suprastume tikrąją šio įrašo prasmę, turime žinoti štai ką:

Modernistai retai vartoja „tikslius ar aiškiai eretiškus teiginius“. Jų metodas yra praktinis ‒ skatinti tokį elgesį, kuris prieštarauja amžinam Bažnyčios mokymui.

Šiandienės Bažnyčios puoselėjamas tarpreliginis dialogas sudaro įspūdį, kad visos religijos veda į išganymą, o tai, galbūt, yra pagrindinė religinė šių laikų klaida. Viso pasaulio žmonės matė, kaip Jonas Paulius II ar Benediktas XVI dalyvavo visų religijų susitikimuose Asyžiuje, melsdamiesi kartu su budistais, induistais, rabinais, musulmonais, protestantais ir pagonimis. Jie lengvai galėjo padaryti išvadą, kad bet kuri religija yra daugiau ar mažiau priimtina Dievui. Tokie susitikimai yra vaizdinė religinio indiferentizmo išraiška, skatinanti sielas priimti eretišką doktriną.

Štai vienas pavyzdys: popiežiaus Jono Pauliaus II mirties dieną man paskambino viena mano pažįstama jauna moteris iš Naujosios Zelandijos. Savo darbe ji dažnai turėdavo bendrauti su musulmonais ir induistais. Kartą ji švelniai ir su meile mėgino įtikinti juos atsiversti į tikrąją Kristaus Bažnyčią ir taip išgelbėti savo sielas, tačiau šie tik pasijuokė iš jos. „Jūsų popiežius pats tuo netiki, ‒ kikeno jie, turėdami galvoje Joną Paulių II. ‒ Jis to nemoko. Jūsų popiežius meldžiasi su Dalai Lama ir induistais. Jūsų popiežius lankosi mečetėse ir bučiuoja Koraną. Tu prieštarauji savo pačios popiežiui. Kodėl turėtume tavęs klausyti?“

Čia matome, kaip netradicinės praktikos iškėlimas nustumiant į šalį katalikų mokymą verčia žmones pasiduoti erezijai.

Tokią pačią taktiką progresyvistai mėgino panaudoti neseniai vykusiame vyskupų sinode ‒ pakeisti Komunijos teikimo išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ praktiką, o paskui kartoti: „bet mes nepakeitėme doktrinos!“ ‒ žodžius, kuriais tik patys naiviausi galėtų patikėti.

Ar mes nieko neišmokome per paskutinius 50 metų?

Visa Vatikano II Susirinkimo revoliucija buvo pagrįsta minėta taktika: pastoracijos iškėlimu virš doktrinos, nepakeičiant oficialaus Bažnyčios mokymo, bet vis dėlto sukeliant revoliuciją katalikų elgsenoje ir požiūryje.

Kita modernizmo ir susirinkiminės revoliucijos taktika yra nutylėjimas tų Bažnyčios mokymo tiesų, kurios prieštarauja naujajai orientacijai. Pasak žymaus kunigo Edwardo Hanahoe, ekumenistai „apsimeta, kad Bažnyčios magisteriumas nėra nieko kalbėjęs šiais [ekumenizmo] klausimais“.

Niekada posusirinkiminiai popiežiai ‒ pradedant Jonu XXIII ir baigiant Pranciškumi ‒ nėra aiškiai pasmerkę religinio indeferentizmo, kaip tai padarė pop. Grigalius XVI enciklikoje „Mirari vos“ (15):

„Dabar mes priėjome kitą priežastį, kuri, deja, sukėlė daugybę apverktinų blogybių, šiuo metu slegiančių Bažnyčią. Turime galvoje indiferentizmą ‒ tą pražūtingą pažiūrą, visur paskleistą piktavalių apgaule. Pagal šią pažiūrą, amžinąjį sielos išganymą galima pasiekti išpažįstant bet kokį tikėjimą, jei tik laikomasi teisingų ir dorų papročių. Privalote išrauti iš jums patikėtų žmonių šią apgailėtiną klaidą, susijusią su tokiu akivaizdžiai svarbiu ir visiškai aiškiu dalyku. Kadangi Apaštalas mus įspėjo, kad „yra tik vienas Dievas, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 5), tie, kurie įsivaizduoja, jog kiekviena religija lengvu keliu veda prie amžinosios palaimos, turi bijoti ir rimtai apgalvoti paties Išganytojo žodžius: „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ (Lk 11, 23). Jie turi suprasti, kad jie apgailėtinai barsto, nes nerenka su Juo, ir kad „jie, be abejo, amžinai pražus, jeigu neišlaikys katalikų tikėjimo ir neišsaugos jo viso ir nepakeisto.“ (Atanazo tikėjimo išpažinimas, DS 46.)

„Apsimeskime, kad Bažnyčios magisteriumas nėra nieko apie tai kalbėjęs“ ir netradicinės praktikos iškėlimas virš doktrinos yra dvi pagrindinės susirinkiminės revoliucijos taktikos.



Susiję

Straipsniai 3111095260125751084
item