Dalius Stancikas. Siena

Bernardinai.lt, E.Levin nuotrauka

Sausio 21-ąją sukako 25 metai, kai 1991-aisiais nepriklausoma Lietuva uždarė savo rytinę sieną – fiziškai atsiribojo nuo Sovietų sąjungai priklausančios Baltarusijos. Aišku, visišku sienos uždarymu to nepavadinsi – tądien buvo pastatytas tik pirmasis kontrolės (muitinės) postas Lavoriškėse.

Dabar net keista, kad Lavoriškių postas buvo pastatytas taip avantiūristiškai – be jokių parlamento, Vyriausybės, ministrų ar muitinės vadovų nurodymų – pačių pirmųjų muitininkų (prieš tai buvusių Aukščiausios tarybos gynėjų) inciatyva. Pamąstė toks suvalkietis Vytas Petruškevičius, kad nuo nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai jau greitai bus metai, o ji savo sienų vis dar nekontroliuoja, ir suorganizavo pirmąjį muitinės postą tuometinėje priešų teritorijoje – Vilniaus rajone, „Jedinstvos“ irštvoje (tarp pirmųjų trijų rytų sienos „uždarytojų“ teko būti ir šių eilučių autoriui).

Po keturių dienų atsidarė Medininkų muitinės postas, o dar po dienos, sausio 26-ąją, ginkluoti Kremliaus teroristai jau daužė beginklius Lavoriškių muitininkus, sustatę prie sienos šaudė iš automatų virš galvų.

Tačiau vyrai stovėjo, sienos kontrolė plėtėsi – atsidarė Šumsko, Šalčininkų postai, o lygiagrečiai vis labiau niršo Kremlius ir siautėjo jo teroristai: degino postus (vagonėlius), daužė, žalojo muitininkus (vienam iš Lavoriškių posto muitininkų, olimpiniam čempionui Vladui Česiūnui buvo sulaužyti ir šonkauliai), kol galiausiai viskas baigėsi dviem tragedijom: gegužės 21-ąją buvo sušaudytas pasienietis Gintaras Žagunis, o liepos 31-ąją išžudytas visas Medininkų postas. Kremliaus ideologai, kaip ir pirmieji Lietuvos muitininkai, gerai suvokė esmę – kas kontroliuoja sienas, tas kontroliuoja ir valstybę.

Sienos visai laikais buvo geriausias barometras artėjančioms valdžių audroms nustatyti. Medininkų žudynės buvo aiškus ženklas, kad vyksta rimti dalykai ir Kremliuje. Taip ir nutiko – po kelių savaičių, rugpjūčio 19-ąją, Maskvoje prasidėjo valdžios pučas.

Taip nutiko ir su Europos sąjungos sienom. Jei Europos sąjunga nepradės rimtai kontroliuoti savo sienų, po poros mėnesių Šengeno zona subyrės – vakar pranešė Europos Tarybos vadovas Donaldas Tuskas. D. Tuskas turėtų kalbėti atviriau: jei Europos Sąjunga ir toliau nekontroliuos savo sienų, labai greitai sugrius ir visa ES. Byra sienos, byra ir valstybės ar jų sąjungos.

Dabar jau žinome, kad kartu su emigrantų antplūdžiu baigėsi ir Europos Sąjungos centralizacija: per pastarąjį pusmetį įvykę rinkimai ES valstybėse labai aiškiai parodė tolesnę kryptį: tiek Kroatijoje, tiek Lenkijoje, tiek Prancūzijoje laimėjo prieš emigraciją ir prieš Europos centralizaciją pasisakančios jėgos. Po rinkimų Prancūzijoje sudėjus konservatorių ir M. Le Pen fronto gautus balsus, akivaizdu, kad prancūzai – vienas pagrindinių ES ramsčių – vienareikšmiai pasisako prieš dabartinę ES centralizaciją. Kitas itin svarbus ES ramstis – Didžioji Britanija – gal jau šiemet surengs referendumą dėl savo išstojimo.Tad kol kas belieka tik viena Vokietija, kuri, nepaisant greitai krentančių A. Merkel reitingų ir vokietaičių išprievartavimų Naujųjų metų naktį, vis dar stengiasi išlaikyti senąją, jai palankią ES centralizavimo kryptį.

Tačiau čia ir slypi grėsmė visai Europai. Kuo ilgiau vokiečiai nesiims ryžtingų sprendimų, kuo ilgiau žais tai uždarydami, tai iš naujo atverdami savo sienas naujiems atbėgėlių antplūdžiams, tuo stiprės grėsmė, kad būsimuose rinkimuose vokiečiai balsuos už kraštutines partijas, galinčias jėga imtis etninio apsivalymo. Kur tuomet iš savo svajonių šalies bėgtų milijonai emigrantų? Ten, kur sienos būtų silpniausios.

Taigi, išsipildžius Europos Tarybos vadovo D. Tusko perspėjimams ir subyrėjus Šengeno zonai, Lietuvai derėtų tuoj pat labai rimtai stiprinti savo vakarinį pasienį, per kurį jau dabar keliauja ne viena dešimtis nelegalių migrantų. Tačiau didžiausia grėsmė Lietuvai, kaip ir prieš 25 metus, išlieka jos rytinė siena, kuri dabar yra ir visos Europos siena. Ir ne todėl, kad Kremlius, kaip 1918, 1940 ar 1991 m., ir vėl puls šią sieną (su Rusija turime pasienį tik vakaruose – Kuršių nerijoje). Rytines savo sienas dabar turime stiprinti laukdami masiško antplūdžio atbėgėlių iš Baltarusijos ir Rusijos.

Plika akimi matyti, kaip žaibiškai Rusija, o kartu su ja ir Baltarusija ritasi bedugnės link: dar keli mėnesiai, ir Rusijos rublis nukris iki psichologiškai žlugdančios ribos 1 EUR = 100 rublių, Rusijos vyriausybė jau kalba apie socialinio mokesčio įvedimą, Baltarusijos ekonomikos ministras viešai praneša, kad nepajėgs sustabdyti didėjančios infliacijos ir ji sieks šiemet apie 20 proc. (o tai reiškia, kad realybėje bus ne mažiau kaip 50 proc.), tad viso šito kūlverstuko nesustabdys net – tarkim – sustojęs naftos kainų kritimas (kuris, atsivėrus Irano rinkoms, ir nesiruošia sustoti). Ir štai tokiame kontekste vis labiau siautėja rusų oligarchai, paskubom savo milijardus į „priešo teritoriją“ (Šveicariją, Graikiją, Ispaniją etc.) plukdo net generalinis Rusijos prokuroras (A. Navalnio filmas „Čaika“), o vienintelis gelbėtojas V. Putinas, atvėręs net du karinius frontus (Ukraina ir Sirija) ir veik visus šaltus frontus (Turkija, Vakarai, Arabų Emyratai ir t.t.), viešai seka pasakas apie pažabotą krizę. Ar tokia situacija jums neprimena 2013-ųjų Ukrainos, kuomet gimė ukrainiečių Maidanas?

Kitąmet minėsime šimtmetį nuo kruviniausios visų laikų revoliucijos – bolševikų revoliucijos Rusijoje. Todėl norisi tik linkėti, kad artėjanti ten nauja revoliucija būtų kuo mažiau panaši į aną, istorinę. Tačiau turėdami tokią skaudžią kaimynystės su Rusija patirtį (prisiminkim vien 1918–1920 m. Lietuvos pasienio kovas) privalome kuo skubiau stiprinti savo rytines sienas ir ruoštis masiniams atbėgėlių srautams iš tos pusės.

Deja, šiandien Lietuvos pasienyje stovi ne tie 1991 metų vyrai, ją apgynę tikrąja to žodžio prasme plikomis rankomis ir be jokių įsakymų iš viršaus. Deja, šiandien tie vyrai dėl savo „sunkių, nesukalbamų charakterių“ ne tik išvaryti iš visų atsakingų valstybės tarnybų, jų niekas nei kviečia, nei prisimena valstybės pasienio ar muitinės įkūrimo 25-ečio furšetuose ar apdovanojimų dalybose. „Kartais net suabejoji, ar taip buvo iš tiesų, ar ten buvome tikrai mes“, – sako pirmieji muitininkai ir tuomet apima liūdesys. Ne dėl apdovanojimų, ne dėl garbės – tiesiog, jei žinočiau, kad Lietuvos pasieniui vadovauja buvęs pirmasis muitinės Lavoriškių posto viršininkas Vytas Petruškevičius, o jam padeda buvę bendražygiai, miegočiau ramiai – Lietuvos siena būtų saugi, o muitinė nekorumpuota.