D. Lukėnienė, J. Ramonienė. Ką 2015-ieji atnešė (ar neatnešė) Lietuvos šeimoms

Baigėsi 2015-ieji metai. Ką jie atnešė Lietuvos šeimoms ir kuo galbūt nuvylė, nedavė, ko buvo tikėtasi? Su kokiomis pagrindinėmis proble...


Baigėsi 2015-ieji metai. Ką jie atnešė Lietuvos šeimoms ir kuo galbūt nuvylė, nedavė, ko buvo tikėtasi? Su kokiomis pagrindinėmis problemomis, sunkumais šiandien susiduria Lietuvos šeimos? Kas labiausiai joms kelia nerimą? Kaip būtų galima realiai taisyti trūkumus ar keisti situaciją, kokių paslaugų šeimai šiandien labiausiai trūksta? Apie tai dalijasi įvairų Lietuvos organizacijų bei iniciatyvų, vienijančių tėvus ar dirbančių šeimos labui, atstovai.

Lietuvos šeimos centro vadovė Dalia Lukėnienė:


Kokios buvo šeimų problemos 2015 metais? Jos visada panašios. Šeimoms, kaip ir kasmet, tenka kurti tarpusavio bendrystę (ji savaime, deja, neatsiranda) drauge išsaugant savo asmens tapatybę, bendrystę su vaikais, išlaikant harmoniją tarp vaikų auginimo ir santuokinio poros ryšio, mokantis įveikti kasdienius sunkumus ir mūsų skirtingumus nesmurtaujant, nepykstant ir leidžiant kitam būti kitokiam. Ir tai vyksta metai iš metų, šimtmetis po šimtmečio.

Lietuvoje demografinė padėtis tikrai negerėja. Galbūt ji galėtų gerėti, jei pirmo vaiko pora sulauktų ne trisdešimties, o bent penkeriais metais anksčiau. Tačiau taip pat svarbu, kad poros, susilaukusios vaikų būtų palaikomos valstybės: jaustųsi saugios, turėtų būstą ir bent minimalų pragyvenimą. Dabar, deja, taip nėra. Motinystės pašalpą už vaikų auginimą gauna tik tos mamos, kurios turi darbo stažą. Studentės ar moksleivės į tą skaičių neįeina. Taip tarsi parodoma, jog Lietuvai vaikų nereikia, bet reikia darbo jėgos. Manau, svarbu, kad minimalias pašalpas gautų ir tos mamos, kurios darbo stažo dar nespėjo sukaupti, nes vaikų auginimas taip pat yra darbas, ir, beje, valstybei labai naudingas. Sutikau ir tokių vienišų mamų, kurios išvyko gimdyti į Jungtinę Karalystę. Ten joms kažkodėl suteikiamos visos socialinės garantijos, nes socialinė apsauga yra ne tada, kai žmogus pats užsidirbo, bet kaip tik tada, kai užsidirbti jis neturėjo galimybės arba, kai jis tas galimybes prarado. O ypač, jei tai susiję su svarbiausiu ir reikšmingiausiu darbu – vaiko auginimu.

Nors skyrybų Lietuvoje daug ir kartais žmonės skiriasi apimti emocijų ir neapgalvotai, Teisingumo ministerija supaprastino skyrybų tvarką, kad tokių skyrybų būtų kuo daugiau. Deja, kompleksiškai apie pasekmes negalvojama. Nuo skyrybų labiausiai kenčia vaikai, nes jiems jau vaikystėje siunčiama žinia, kad dėl jų aukotis neverta, jie nėra pakankamas objektas tėvų meilei, o santuoka yra tarsi loterija, kurioje arba pavyksta, arba – ne. Žmogaus pastangos čia niekuo dėtos. Pakeisti šį įsigalėjusį požiūrį vėliau tikrai nėra paprasta.

Pagrindinis darbas Seime ir ministerijose prasideda tuomet, kai žmonės pradeda skirstytis vasaros atostogoms. Birželio gale vėl vyko diskusijos apie Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą. Šios diskusijos vis dar tęsiasi. Taip pat birželio mėnesį vėl pasigirdo kalbos apie Stambulo konvencijos ratifikavimą, nors visi reikiami įstatymai dėl smurto prieš moteris ar kitus asmenis Lietuvoje jau yra priimti. Bandoma šią konvenciją iškelti aukščiau kitų įstatymų, nors „Konstitucijai visi įstatymai turi paklusti ne tik dėl to, kad ji turi aukščiausią juridinę galią, bet ir todėl kad ji įkūnija teisę – tautos valią, privalomą ne tik piliečiams, bet ir pačiam įstatymų leidėjui.“

Labai džiugu, kad Lietuvos respublikai gyvuojant jau 25 metus vėl imta kalbėti apie vaikų gyvenimą vaikų namuose ir šių institucijų panaikinimą. Mintys ir pasiūlymai tebesilieja, tačiau vaikų ir kūdikių namai tebėra.

Rugsėjo mėnesį vyko diskusijos dėl privalomo vaikų skiepijimo. Kaip visada, su šeimomis nebuvo tariamasi, apie šeimų norus ir galimybes nebuvo galvojama. Vietoje to tebegalvojama apie baudas, jei vaikas nepaskiepytas.

Į metų pabaigą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasiūlė projektą „Kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimai 2016 – 2020 m.“ ir šio projekto įgyvendinimo veiksmų planą. Šiame projekte numatoma, kad kiekvienoje savivaldybėje bus koordinuojama visa šeimų labui skirta veikla, perkamos šeimoms skirtos paslaugos. Projekte numatoma, kad 70 procentų tos veiklos bus perkama iš nevyriausybinių organizacijų. Kaip būtų nuostabu, jei šis projektas būtų prieš 20, ar nors 10 metų! Bet geriau vėliau negu niekad. Baisu tik tai, kad vėl pulsime gydyti pasekmės, o ne diegti pirmines prevencines programas (tiems, kurie niekuo nesiskundžia ir mano neturintys problemų), kad žmonės jaustųsi palaikomi ir gyventų paprastą normalų gyvenimą. Dėl mūsų patirties tų pasekmių mums dar ilgam užteks, o pirminės prevencinės programos vis dar nelaikomos svarbios. 

Seimo parlamentinė grupė „Už šeimą“ parengė Šeimos stiprinimo įstatymo projektą. Įstatyme numatyti šeimos stiprinimo įgyvendinimo principai, kryptys, organizavimas ir įgyvendinimas. Šeima – saugiausia vieta augti vaikui. Toks įstatymas tikrai būtų sveikintinas, nes, nors mūsų Konstitucija pabrėžia, kad šeima yra visuomenės pagrindas, to pagrindo stiprinimu mažai kas rūpinasi. Gal valstybiniu mastu nėra net tokio organo, kuris tą funkciją atliktų? Kitose šalyse veikia Šeimos ministerijos.

Su šeimomis kaip ir kasmet darbavosi Šeimos centrai. Jie rengė sužadėtinius santuokai, vykdė pirmines prevencines programas sutuoktiniams ir tėvams: „Santuokos kursą“, „Tėvystės įgūdžių kursą tėvams, auginantiems paauglius“, „Sutuoktinių susitikimus“, mamų klubus, besilaukiančių šeimų mokyklėles, natūralaus šeimos planavimo mokymus, išsiskyrusiųjų ir vienišų moterų savipagalbos grupes ir daug kitų.

2015 m. Trijų Karalių sekmadienį Šiauliuose prašurmuliavo iškilmingą susikaupimą bei džiaugsmingą vienybę liudijanti Šeimų šventė „Šeima! Gyvenk tikėjimo džiaugsmu!“, kuri jau aštuntą kartą vyko 5000 vietų turinčioje Šiaulių arenoje.

Dar didesnis šeimų susibūrimas buvo 2015 m. sausio 10 dieną vykęs  Vilniaus arkivyskupijos renginys – „Šeimadienis“, kurį organizavo ir jame dirbo visos arkivyskupijos organizacijos. Norėta, kad šis renginys paliestų ir būtų įdomus visokio amžiaus žmonėms, todėl jo metu veikė vaikų tarnybėlės, paaugliams ir jaunimui buvo atskira programa, suaugusiems vyko konferencijos ir paskaitos. Žmonės turėjo galimybę pasikalbėti su dvasininkais, išvysti visas arkivyskupijos bendruomenes, organizacijas, pamatyti, kad Bažnyčia yra žmonės, kad ji yra gyva ir veikianti. Manau, kad daugelis žmonių buvo nustebinti šeimų judėjimų ir bendruomenių gausa, aktyvumu, veiklumu. Tądien netrūko ir jų reklamos.

Kaip nedaug šeimai reikia: jaustis saugiai ir nepervargusiai, turėti pastogę ir duonos kąsnį, retkarčiais susėdus su kitomis šeimomis pasidalyti patirtimi ir suprasti, kad visi mes nuolat atsiduriame krizėje ir turime iššūkių. Tačiau svarbiausia yra žinoti, kad kažkas nesugalvos atimti iš tavęs vaikų net neperspėjęs ir nedavęs jokio šanso pasitaisyti. Kažkas, gal net neturėdamas šeimos, žino geriau nei tėvai, kaip auginti vaikus. Tokių įstatymų mes dar laukiame ir tikimės, kad jie mus aplenks.


Šeimos instituto vadovė Jolanta Ramonienė:

Liaudies išmintis mus moko – nepjauk šakos, ant kurios sėdi. Deja, mums tai nė motais! Apie ką kalbu? Apie šeimą Lietuvoje, apie šeimos politiką ir politikus. Suvokiu, kad ne veltui esame šeimą įvardiję mūsų visuomenės ir valstybės pagrindu ir Konstitucijoje tai įtvirtinę. Tačiau pasižvalgiusi aplinkui matau, kad viskas daroma šeimai susilpninti. Sakysite, yra gerų pavyzdžių. O taip, žinoma, išimčių yra. Puiku, tačiau turėtų būti atvirkščiai – išimtimis turėtų būti ne šeimos stiprinimo, o jos silpninimo atvejai.

Greitas žvilgsnis į praėjusius metus iš atminties iškelia porą esminių dalykų. Jau minėjau Konstituciją, prisimenu tebevykstantį jos pataisos dėl šeimos sąvokos svarstymo Seime vilkinimą. Ne kartą viešai apie tai kalbėjau, kreipiausi ir į Seimo narius. Man šis procesas kalba apie teisininkų ir valdininkų nenorą, o gal net negebėjimą matyti, mąstyti plačiau. Drąsiai tai tvirtinu, nes per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį šeima buvo „pritaikoma“ prie sprendžiamų klausimų, t.y. šeima buvo pavadinama tai, kam buvo skiriamas teisės aktas. Gal taip gražiau? Gal teisės aktų rengėjai pajusdavo moralinį pasitenkinimą - juk rūpinasi šeima! Tačiau tikro rūpesčio šeimos nepajusdavo ir iki šiol mažai jaučia, nes tikroji šeima „pasimetė“. Šiuo metu turime apie 30 įvairiuose teisės aktuose įtvirtintų šeimos apibrėžimų. Taigi, formaliai galima tvirtinti, kad šeima yra labai rūpinamasi, jai skirta tokia daugybė dokumentų! Neapsigaukite, jei pabandytumėte surasti, kas skirta būtent šeimai, o ne bet kuriam, kuris skursta, serga, turi negalią, prarado darbą, kuria verslą, mokosi ir t. t., sunkiai tai pavyktų. Mūsų valstybėje priimami sprendimai vis dar nevertinami per poveikio šeimai prizmę, tad ir nesistengiama kurti priemonių, kurios iš esmės pagerintų šeimų padėtį.

Kitas svarbus dalykas - požiūris į šeimą, tėvus. Žmonės, tapę tėvais, sprendimus priimančiųjų akimis „tampa“ neatsakingais, negebančiais teisingai pasirinkti, todėl valdžia turi viską nuspręsti, sureglamentuoti ir būtent šia linkme einama, kai valstybė plečia savo kontrolę, taikydama nepamatuojamus kriterijus. Tokiu būdu nebelieka demokratijai labai svarbių dalykų: teisės rinktis, teisės gyventi pagal įsitikinimus, teisės ugdyti vaikus pagal įsitikinimus, atsakomybės už savo šeimos gerovę, už vaikų gyvenimą ir ateitį, subsidiarumo ir pan. Labai konkretūs pavyzdžiai – privalomo skiepijimo, privalomo priešmokyklinio ugdymo klausimai, kai „nepaklusnius“ tėvus norima bausti ir grasinama vaikų atėmimu. Tai ir vadinamųjų jaunimui palankių paslaugų, kurių tarpe ir aborto galimybė be tėvų žinios, stūmimas prieš tėvų valią. Tai ir vaiko teisių apsaugos klausimai, kai siekiama tėvams nurodinėti, o ne padėti. Sąrašą, tikėtina, galima būtų tęsti. Ko siekiama prievartiniais sprendimais, gąsdinimu? Kodėl institucijos neatsiliepia į šeimoms atstovaujančių organizacijų kvietimus diskutuoti, išsiaiškinti, siekti sutarimo, kompromiso, kalbėtis argumentuojant? Gyvename laisvoje Lietuvoje, bet ar esame laisvi? Ar visais lygmenimis mokame ta laisve naudotis? Pajuokausiu apie tai, kas vyksta, nors realiai man ši situacija nejuokinga - visos šeimos turi gyventi pagal vieną formatą, jokių pasirinkimų, nebent specialistai nustatė kitaip. Kažkur tai girdėta?


Susiję

Šeimos politika 3834705647178917071
item