Arnas Simutis. Po tragedijos – vieno tėvo laiškas viešiesiems demagogams

Visą Lietuvą ir kiekvieną žmogų asmeniškai sukrėtė siaubinga tragedija Saviečių kaime. Natūralus ir suprantamas žmonių pyktis, nerimas ir užduodami klausimai: kodėl, kaip tai galėjo įvykti? Diskusijos turbūt dar netils ilgai. 

Kalbėti reikia, tačiau kol kas matome, kad savo darbą dirba demogogai ir ideologai, sumaniai naudodamiesi situacija ir siūlantys visuomenei savo iš anksto paruoštus „receptus“ problemai spręsti. Tenka pripažinti pono Valatkos ir pono Sadausko plunksnų virtuoziškumą. Aukšto literatūrinio lygio rašiniai, kurių turinys, deja, neprilygsta formai. Žinant liberalias minėtų apžvalgininkų nuostatas, kurių visa ko centras yra laisvai besirenkantis ir už savo veiksmus atsakingas individas, jų pasiūlytas kolektyvinės kaltės metimas visai tautai, atrodo mažų mažiausiai keistai. Savaime aišku, kad visi piliečiai turi jausti atsakomybę už situaciją visuomenėje ir valstybėje. Šiuo požiūriu minėti apžvalgininkai yra teisūs. 

Tačiau ponas Valatka bando mus įtikinti, kad visuomenės moralinės degradacijos problemą išspręs jau senokai per prievartą visuomenei grūdami, tačiau su problema jokio tiesioginio ryšio neturintys „sprendimai“: gėjų „santuokų“ įteisinimas ir teisės suteikimas gėjams įsivaikinti iš biologinių šeimų paimtus vaikus, masinis imigrantų priėmimas. O gal tik man vienam skaitant p. Valatkos neva retorinius klausimus „ar x būtų blogiau nei yra dabar?“, matyti teiginiai, jog reikia taip ir padaryti? Taip pat labiau su problema susijęs, todėl atskiro įvertinimo reikalaujantis valatkiškas sprendimas - tiesioginis norvegiškos vaikų atėmimo iš šeimų sistemos (kitaip nepavadinsi) implantavimas Lietuvoje. Įniršusiai visuomenei reikia greitų sprendimų, ir p. Valatka tikisi, kad daliai skaitytojų tinka tiesiog bet kas, kas bent sudaro sprendimo iliuziją. 

Siūlant sprendimus, reikia suvokti, kad jie sukels skirtingas, galimai tokias pat skaudžias pasekmes. Galbūt ponas Valatka ar kiti, skubantys siūlyti probleminių šeimų vaikus atiduoti gėjų poroms, prisiims ir atsakomybę už šimtus vaikystės tokiose šeimose suluošintų gyvenimų? Gyvenimų, kurie, kaip rodo tyrimai, daug dažniau nei augus heteroseksualiose šeimose pasibaigia narkotikų ar alkoholio liūne, o kartais ir savižudybėmis. Užsienyje vykdomų mosklinių tyrimų statistika šiuo klausimu negailestinga. Gal ponas Valatka prisiims atsakomybę už šimtus imigrantų iš Afrikos ir Azijos išprievartautų (o kartais ir nužudytų) mergaičių ir merginų, kurių skaičius kasdien auga jo siūlomus „sprendimus“ pasirinkusiose Europos šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje?  Tą pačią naktį, kai būsimas vaikžudys Saviečių kaime „šventė“ Naujuosius metus, Kelno ir Hamburgo miestuose, R.Valatkos siūlomi, „problemos sprendėjai“, nevaržomai siautėjo plėšdami, mušdami ir net prievartaudami vietos moteris. 

Galiausiai, gal ponas Valatka prisiims atsakomybę už suluošintus gyvenimus tėvų ir vaikų, jėga išplėštų iš šiek tiek, neaišku kokius, neaišku kieno sukurtus standartus neatitinkančių, tačiau rūpesčiu ir meile savo vaikus auginančių šeimų? Ir tai bus leista daryti privačiai (!), niekam nepavaldžiai ir niekieno nekontroliuojamai įvaikinimo tarnybai? Tokių  faktų apie šiandien Lietuvoje vis aktyviau pavyzdžių peršamą Norvegijos vaiko gerovės sistemą  pilna ne tik Lietuvos, bet jau ir visos Europos žiniasklaida. Visame pasaulyje vykstant demonstracijoms prieš Norvegijos „Barnevernet“ savivalę, o pačiai Norvegijai pagaliau dėl milžiniško tarptautinio spaudimo ir pralaimėtų tarptautinių teismų pradėjus švelninti savąją „vaikų apsaugos“ politiką, paskui svetimas madas visad vėluojanti Lietuva ūžia nuo siūlymų perimti šį iš esmės komunistinį eksperimentą kaip tariamai „gerąją praktiką“. Plačiai skambantis siūlymas Lietuvoje sukurti norvegišką „Barnevernet“ apskritai yra nesusipratimas, kurį turėtų įžvelgti visi, bent kiek besidomintys vaiko teisių apsauga. Norvegijos modelio esmė – itin plati smurto prieš vaikus samprata ir lengvas vaikų paėmimas iš šeimos, jei ši neužtikrina visapusiškai saugios aplinkos ar tiesiog stokoja tėvystės įgūdžių. Tai požiūris, kad valstybė turi dalintis ar net perimti vaikų auginimo ir auklėjimo vaidmenį iš tėvų. Lietuvos problema kita. Visuomenės pasipiktinimą keliančio fizinio smurto ir nepriežiūros draudimai taip pat egzistuoja, įstatymų bazė yra sutvarkyta. Bėda ta, jog nėra administracinių pajėgumų užtikrinti, kad tų įstatymų būtų laikomasi. Tam visai nereikia Lietuvoje kurti Norvegijos ir naujų įstatymų. Užtektų daugiau nei po porą socialinių darbuotojų etatų savivaldybėje, daugiau nei minimalios jų algos ir koordinuoto požiūrio į šių tarnybų veiklą. Neįmanoma tikėtis, kad valstybės paslauga bus teikiama gerai, jei visiškai apleista sistema, kuri teikia tą paslaugą. Būtent taip yra su vaikų apsauga. Jokia „Norvegija“ nepadės, o tik pakenks Lietuvos šeimoms, jei pirmiausiai nebus išspręstos grynai lietuviškos problemos. 

„Sprendimus“ siūlantys apžvalgininkai šių problemų narstyti nėra linkę. Į šeimas jie žiūri kaip į planą vykdyti turinčius fabrikus, kurie laikosi instrukcijų arba turi būti paleisti. Kai į visuomenę žiūrimą kaip į mokesčių mokėtojų standartizuoto auginimo mechanizmą, nenustebkime, kad laikas nuo laiko mechanizmo vienas ar kitas sraigtelis gali lūžti. Ir nenustebkime, kad to gedimo pasekmės bus itin žiaurios. Mechanizmas visada turi tikimybę strigti ar lūžti. Kai teigiama, kad „sistema nesuveikė“ ir nužudytas potencialus mokesčių mokėtojas (panašią mintį išsakė p. Sadauskas-Kvietkevičius), nejučia iškeli sau klausimą – ar į mus vis dar žiūrima kaip į žmones? 

Nei vienas iš minėtųjų apžvalgininkų net nebandė užkabinti esmės, dėl kurios įvyko ši tragedija. Seniai vyksta dalies Lietuvos visuomenės degradacija, kuri prasidėjo ne vakar ir ne prieš 10 ir netgi ne prieš 25 metus. Fundamentalius pagrindus šiai degradacijai paklojo sovietinė okupacija, sugriaudama tradicinę, krikščioniškais principais paremtą Lietuvos visuomenės  moralę ir šeimos santykių modelį, kurį labai dažnai bandoma apipinti mitais apie girtavimą ir smurtą tarpukario Lietuvoje. Pakeisdama tradicinį šeimos gyvenimo modelį alokoholizuota azijinė pseudokultūra, kuri buvo pateikta kaip progresyvi ir moderni „tarybinio žmogaus auklėjimo sistema“, sovietizacija sėkmingai nutraukė Lietuvos šeimų ryšį su autentišku šeimos santykių patirtimi. Tik mes, nesusipratėliai ir atsilikėliai, niekaip nesugebėjom iki galo tos sistemos suprasti. Tačiau nepaisant to, nereikia turėti iliuzijų, kad mes nebuvom tos sistemos išauklėti.  Be abejo,  lengviausia būtų kaltę suversti sovietams, tačiau jų kaltės tik dalis. Anie dirbo savo ideloginį darbą, ir dirbo jį profesionaliai. 

Tačiau kodėl sovietmečiu sąmoningai naikinta tradicinė, krikščioniškais pamatais paremta, visuomenės moralė ir šeimos santykiai, atkūrus savą nepriklausomą valstybę, buvo pradėta naikinti dar sparčiau? Šiandien populiaru tarpukario Lietuvos moralės ir elgesio normas pajuokti kaip kaimiškas ir atsilikusias. Tačiau reikėtų pažvelgti į to meto visuomenę ir palyginti ją su dabartine. Šis straipsnis ne vieta rimtai mokslinei analizei, apsiribosiu asmenine patirtimi, kurios gali ir savo šeimoje rasti kiekvienas, pažinojęs iki II pasaulinio karo brandos sulaukusius savo senelius. Mano senelis Bronislovas Mikuta buvo Lietuvos savanoris, kovojęs prieš bermontininkus Žemaitijoje. Žmogus, per visą savo gyvenimą tik kelis kartus vartojęs alkoholį, sakydavo: „kas gali šnapsą gerti, tas gali ir su kiaulėm miegoti“. Sovietmečiu labiausiai laukęs valandos, kai vėl galės pamatyti žygiuojančią Lietuvos kariuomenę, pats tos valandos nesulaukė, tačiau sulaukė visi aštuoni jo vaikai, užaugę dorais ir garbingais žmonėmis, nei vienas nenuėję klystkeliais. Kitas mano senelis, Feliksas Simutis, buvo taip pat kaimo žmogus, smulkus ūkininkas, alkoholį vartodavo kelis kartus per metus, simboliškai, „per didžiąsias šventes“. Karo metu ūkyje sėkmingai slėpęs žydų šeimą ir už tai po mirties apdovanotas. Gyvenime nereikėjo nei smurtauti prieš šeimos narius, nei skandintis alkoholyje.

Abu šie žmonės buvo paprasti ūkininkai paprastuose Žemaitijos kaimuose, nei labai turtingi, nei skurdžiai. Jie nebuvo auginami kažkokioje sovietinės ar „atviros“ visuomenės sistemoje ar mechanizme, priešingai, nuo mažens buvo auklėjami šeimos ir valstybės, pamatinių krikščioniškos moralės normų, kurios nebuvo kažkoks privalomas žinoti ideologinių taisyklių rinkinys, o žmogaus tapatybės neatskiriama dalis. Tokių paprastų žmonių buvo šimtai tūkstančių, jie sudarė tarpukario Lietuvos visuomenės šerdį. Toje visuomenėje niekas net pagalvoti negalėjo, kad iš principo yra įmanoma tokio masto ir tokio lygio degradacija, kokią stebime šiuo metu dalyje Lietuvos provincijos (ir be reikalo nepastebime miestuose). Iš šios tarpukario visuomenės ir po šiolei tyčiojasi visokio plauko liberalūs veikėjai. Tyčiojasi kaip iš tamsuoliškos ir atsilikusios, „basanavičinės“ ir neprogresyvios. Dar labiau minėti veikėjai įsismagina, kai kas pabando pateikti to meto visuomenę kaip pavyzdį, kurio geriausių praktikų reikėtų laikytis ir šiandien. 

Tradicinės visuomenės niekinimas nesustojo, o netgi suaktyvėjo kraštą palikus paskutiniam sovietiniam tankui. Vykdomas subtiliomis, naujomis, vakarietiškomis ar bent taip vadinamomis formomis, atomizuotų individų be tradicinių „sentimentų“ kūrimas seniai pratęsė ir net papildė sovietmečiu vykdytą šeimų griovimo darbą. Įsipareigojimas „kol mirtis išskirs“ tapęs tuščiu pažadu, sugyventinių šeimos – kone norma. Ponai Valatka ir Sadauskas kažkodėl nebado pirštu į faktus, jog būtent sugyventinių šeimose smurtas daug dažnesnis nei susituokusiose. Sovietizacija ir liberalizacija, viena po kitos, pavertė namų židinius namų ūkiais – vieta, kur atskiri gyventojai susirenka praleisti dalies laiko, neretai žalingomis formomis. 

Vietoje to, jog mėgintų sustabdyti ar apgręžti šį pražūtingą šeimų griovimo procesą, šiandien vadinamieji ekspertai siūlo žengti dar vieną žingsnį šeimų ardymo keliu. Į šeimą valstybei siūloma žiūrėti ne kaip į visumą, o kaip į grupę individų, kuriuo kiekvienu reikia rūpintis atskirai. Pagal siūlomą norvegišką modelį, valstybė nuo šeimos saugo vaiką, kuriam geriausias sprendimas – jų atskyrimas. Valstybė nuo būtinai smurtaujančio vyro (kas gi daugiau) saugo moterį, kuriai geriausias sprendimas – išeiti gyventi savarankiškai ir išsivesti vaikus. Valstybė mielai nacionalizuotų vaikų auklėjimą, jei tik galėtų tai padaryti. Nuolatinės pastangos mokyklose privalomai vertybiškai indoktrinuoti vaikus po truputį tampa Vakarų šalių realybe, o šeimos susiduria su teisėsauga už pastangas mokyti namuose pagal savo įsitikinimus. Žengę pirmuosius šeimų griovimo žingsnius ir sugriovę darnaus gyvenimo ir santarvės įgūdžius, dabar norime žengti dar vieną žingsnį ir užtikrinti, kad valstybė skatintų tokių nemokančių kartu gyventi šeimų žlugimą. Einame radikaliai klaidingu keliu. Šviesaus komunizmo rytojaus vėliavą (vėl) iškėlę ponai Valatka, Sadauskas-Kvietkevičius ir jų bendraminčiai, prisiims atsakomybę už pasekmes.