Arnas Simutis. Po tragedijos – vieno tėvo laiškas viešiesiems demagogams

Visą Lietuvą ir kiekvieną žmogų asmeniškai sukrėtė siaubinga tragedija Saviečių kaime. Natūralus ...

Visą Lietuvą ir kiekvieną žmogų asmeniškai sukrėtė siaubinga tragedija Saviečių kaime. Natūralus ir suprantamas žmonių pyktis, nerimas ir užduodami klausimai: kodėl, kaip tai galėjo įvykti? Diskusijos turbūt dar netils ilgai. 

Kalbėti reikia, tačiau kol kas matome, kad savo darbą dirba demogogai ir ideologai, sumaniai naudodamiesi situacija ir siūlantys visuomenei savo iš anksto paruoštus „receptus“ problemai spręsti. Tenka pripažinti pono Valatkos ir pono Sadausko plunksnų virtuoziškumą. Aukšto literatūrinio lygio rašiniai, kurių turinys, deja, neprilygsta formai. Žinant liberalias minėtų apžvalgininkų nuostatas, kurių visa ko centras yra laisvai besirenkantis ir už savo veiksmus atsakingas individas, jų pasiūlytas kolektyvinės kaltės metimas visai tautai, atrodo mažų mažiausiai keistai. Savaime aišku, kad visi piliečiai turi jausti atsakomybę už situaciją visuomenėje ir valstybėje. Šiuo požiūriu minėti apžvalgininkai yra teisūs. 

Tačiau ponas Valatka bando mus įtikinti, kad visuomenės moralinės degradacijos problemą išspręs jau senokai per prievartą visuomenei grūdami, tačiau su problema jokio tiesioginio ryšio neturintys „sprendimai“: gėjų „santuokų“ įteisinimas ir teisės suteikimas gėjams įsivaikinti iš biologinių šeimų paimtus vaikus, masinis imigrantų priėmimas. O gal tik man vienam skaitant p. Valatkos neva retorinius klausimus „ar x būtų blogiau nei yra dabar?“, matyti teiginiai, jog reikia taip ir padaryti? Taip pat labiau su problema susijęs, todėl atskiro įvertinimo reikalaujantis valatkiškas sprendimas - tiesioginis norvegiškos vaikų atėmimo iš šeimų sistemos (kitaip nepavadinsi) implantavimas Lietuvoje. Įniršusiai visuomenei reikia greitų sprendimų, ir p. Valatka tikisi, kad daliai skaitytojų tinka tiesiog bet kas, kas bent sudaro sprendimo iliuziją. 

Siūlant sprendimus, reikia suvokti, kad jie sukels skirtingas, galimai tokias pat skaudžias pasekmes. Galbūt ponas Valatka ar kiti, skubantys siūlyti probleminių šeimų vaikus atiduoti gėjų poroms, prisiims ir atsakomybę už šimtus vaikystės tokiose šeimose suluošintų gyvenimų? Gyvenimų, kurie, kaip rodo tyrimai, daug dažniau nei augus heteroseksualiose šeimose pasibaigia narkotikų ar alkoholio liūne, o kartais ir savižudybėmis. Užsienyje vykdomų mosklinių tyrimų statistika šiuo klausimu negailestinga. Gal ponas Valatka prisiims atsakomybę už šimtus imigrantų iš Afrikos ir Azijos išprievartautų (o kartais ir nužudytų) mergaičių ir merginų, kurių skaičius kasdien auga jo siūlomus „sprendimus“ pasirinkusiose Europos šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje?  Tą pačią naktį, kai būsimas vaikžudys Saviečių kaime „šventė“ Naujuosius metus, Kelno ir Hamburgo miestuose, R.Valatkos siūlomi, „problemos sprendėjai“, nevaržomai siautėjo plėšdami, mušdami ir net prievartaudami vietos moteris. 

Galiausiai, gal ponas Valatka prisiims atsakomybę už suluošintus gyvenimus tėvų ir vaikų, jėga išplėštų iš šiek tiek, neaišku kokius, neaišku kieno sukurtus standartus neatitinkančių, tačiau rūpesčiu ir meile savo vaikus auginančių šeimų? Ir tai bus leista daryti privačiai (!), niekam nepavaldžiai ir niekieno nekontroliuojamai įvaikinimo tarnybai? Tokių  faktų apie šiandien Lietuvoje vis aktyviau pavyzdžių peršamą Norvegijos vaiko gerovės sistemą  pilna ne tik Lietuvos, bet jau ir visos Europos žiniasklaida. Visame pasaulyje vykstant demonstracijoms prieš Norvegijos „Barnevernet“ savivalę, o pačiai Norvegijai pagaliau dėl milžiniško tarptautinio spaudimo ir pralaimėtų tarptautinių teismų pradėjus švelninti savąją „vaikų apsaugos“ politiką, paskui svetimas madas visad vėluojanti Lietuva ūžia nuo siūlymų perimti šį iš esmės komunistinį eksperimentą kaip tariamai „gerąją praktiką“. Plačiai skambantis siūlymas Lietuvoje sukurti norvegišką „Barnevernet“ apskritai yra nesusipratimas, kurį turėtų įžvelgti visi, bent kiek besidomintys vaiko teisių apsauga. Norvegijos modelio esmė – itin plati smurto prieš vaikus samprata ir lengvas vaikų paėmimas iš šeimos, jei ši neužtikrina visapusiškai saugios aplinkos ar tiesiog stokoja tėvystės įgūdžių. Tai požiūris, kad valstybė turi dalintis ar net perimti vaikų auginimo ir auklėjimo vaidmenį iš tėvų. Lietuvos problema kita. Visuomenės pasipiktinimą keliančio fizinio smurto ir nepriežiūros draudimai taip pat egzistuoja, įstatymų bazė yra sutvarkyta. Bėda ta, jog nėra administracinių pajėgumų užtikrinti, kad tų įstatymų būtų laikomasi. Tam visai nereikia Lietuvoje kurti Norvegijos ir naujų įstatymų. Užtektų daugiau nei po porą socialinių darbuotojų etatų savivaldybėje, daugiau nei minimalios jų algos ir koordinuoto požiūrio į šių tarnybų veiklą. Neįmanoma tikėtis, kad valstybės paslauga bus teikiama gerai, jei visiškai apleista sistema, kuri teikia tą paslaugą. Būtent taip yra su vaikų apsauga. Jokia „Norvegija“ nepadės, o tik pakenks Lietuvos šeimoms, jei pirmiausiai nebus išspręstos grynai lietuviškos problemos. 

„Sprendimus“ siūlantys apžvalgininkai šių problemų narstyti nėra linkę. Į šeimas jie žiūri kaip į planą vykdyti turinčius fabrikus, kurie laikosi instrukcijų arba turi būti paleisti. Kai į visuomenę žiūrimą kaip į mokesčių mokėtojų standartizuoto auginimo mechanizmą, nenustebkime, kad laikas nuo laiko mechanizmo vienas ar kitas sraigtelis gali lūžti. Ir nenustebkime, kad to gedimo pasekmės bus itin žiaurios. Mechanizmas visada turi tikimybę strigti ar lūžti. Kai teigiama, kad „sistema nesuveikė“ ir nužudytas potencialus mokesčių mokėtojas (panašią mintį išsakė p. Sadauskas-Kvietkevičius), nejučia iškeli sau klausimą – ar į mus vis dar žiūrima kaip į žmones? 

Nei vienas iš minėtųjų apžvalgininkų net nebandė užkabinti esmės, dėl kurios įvyko ši tragedija. Seniai vyksta dalies Lietuvos visuomenės degradacija, kuri prasidėjo ne vakar ir ne prieš 10 ir netgi ne prieš 25 metus. Fundamentalius pagrindus šiai degradacijai paklojo sovietinė okupacija, sugriaudama tradicinę, krikščioniškais principais paremtą Lietuvos visuomenės  moralę ir šeimos santykių modelį, kurį labai dažnai bandoma apipinti mitais apie girtavimą ir smurtą tarpukario Lietuvoje. Pakeisdama tradicinį šeimos gyvenimo modelį alokoholizuota azijinė pseudokultūra, kuri buvo pateikta kaip progresyvi ir moderni „tarybinio žmogaus auklėjimo sistema“, sovietizacija sėkmingai nutraukė Lietuvos šeimų ryšį su autentišku šeimos santykių patirtimi. Tik mes, nesusipratėliai ir atsilikėliai, niekaip nesugebėjom iki galo tos sistemos suprasti. Tačiau nepaisant to, nereikia turėti iliuzijų, kad mes nebuvom tos sistemos išauklėti.  Be abejo,  lengviausia būtų kaltę suversti sovietams, tačiau jų kaltės tik dalis. Anie dirbo savo ideloginį darbą, ir dirbo jį profesionaliai. 

Tačiau kodėl sovietmečiu sąmoningai naikinta tradicinė, krikščioniškais pamatais paremta, visuomenės moralė ir šeimos santykiai, atkūrus savą nepriklausomą valstybę, buvo pradėta naikinti dar sparčiau? Šiandien populiaru tarpukario Lietuvos moralės ir elgesio normas pajuokti kaip kaimiškas ir atsilikusias. Tačiau reikėtų pažvelgti į to meto visuomenę ir palyginti ją su dabartine. Šis straipsnis ne vieta rimtai mokslinei analizei, apsiribosiu asmenine patirtimi, kurios gali ir savo šeimoje rasti kiekvienas, pažinojęs iki II pasaulinio karo brandos sulaukusius savo senelius. Mano senelis Bronislovas Mikuta buvo Lietuvos savanoris, kovojęs prieš bermontininkus Žemaitijoje. Žmogus, per visą savo gyvenimą tik kelis kartus vartojęs alkoholį, sakydavo: „kas gali šnapsą gerti, tas gali ir su kiaulėm miegoti“. Sovietmečiu labiausiai laukęs valandos, kai vėl galės pamatyti žygiuojančią Lietuvos kariuomenę, pats tos valandos nesulaukė, tačiau sulaukė visi aštuoni jo vaikai, užaugę dorais ir garbingais žmonėmis, nei vienas nenuėję klystkeliais. Kitas mano senelis, Feliksas Simutis, buvo taip pat kaimo žmogus, smulkus ūkininkas, alkoholį vartodavo kelis kartus per metus, simboliškai, „per didžiąsias šventes“. Karo metu ūkyje sėkmingai slėpęs žydų šeimą ir už tai po mirties apdovanotas. Gyvenime nereikėjo nei smurtauti prieš šeimos narius, nei skandintis alkoholyje.

Abu šie žmonės buvo paprasti ūkininkai paprastuose Žemaitijos kaimuose, nei labai turtingi, nei skurdžiai. Jie nebuvo auginami kažkokioje sovietinės ar „atviros“ visuomenės sistemoje ar mechanizme, priešingai, nuo mažens buvo auklėjami šeimos ir valstybės, pamatinių krikščioniškos moralės normų, kurios nebuvo kažkoks privalomas žinoti ideologinių taisyklių rinkinys, o žmogaus tapatybės neatskiriama dalis. Tokių paprastų žmonių buvo šimtai tūkstančių, jie sudarė tarpukario Lietuvos visuomenės šerdį. Toje visuomenėje niekas net pagalvoti negalėjo, kad iš principo yra įmanoma tokio masto ir tokio lygio degradacija, kokią stebime šiuo metu dalyje Lietuvos provincijos (ir be reikalo nepastebime miestuose). Iš šios tarpukario visuomenės ir po šiolei tyčiojasi visokio plauko liberalūs veikėjai. Tyčiojasi kaip iš tamsuoliškos ir atsilikusios, „basanavičinės“ ir neprogresyvios. Dar labiau minėti veikėjai įsismagina, kai kas pabando pateikti to meto visuomenę kaip pavyzdį, kurio geriausių praktikų reikėtų laikytis ir šiandien. 

Tradicinės visuomenės niekinimas nesustojo, o netgi suaktyvėjo kraštą palikus paskutiniam sovietiniam tankui. Vykdomas subtiliomis, naujomis, vakarietiškomis ar bent taip vadinamomis formomis, atomizuotų individų be tradicinių „sentimentų“ kūrimas seniai pratęsė ir net papildė sovietmečiu vykdytą šeimų griovimo darbą. Įsipareigojimas „kol mirtis išskirs“ tapęs tuščiu pažadu, sugyventinių šeimos – kone norma. Ponai Valatka ir Sadauskas kažkodėl nebado pirštu į faktus, jog būtent sugyventinių šeimose smurtas daug dažnesnis nei susituokusiose. Sovietizacija ir liberalizacija, viena po kitos, pavertė namų židinius namų ūkiais – vieta, kur atskiri gyventojai susirenka praleisti dalies laiko, neretai žalingomis formomis. 

Vietoje to, jog mėgintų sustabdyti ar apgręžti šį pražūtingą šeimų griovimo procesą, šiandien vadinamieji ekspertai siūlo žengti dar vieną žingsnį šeimų ardymo keliu. Į šeimą valstybei siūloma žiūrėti ne kaip į visumą, o kaip į grupę individų, kuriuo kiekvienu reikia rūpintis atskirai. Pagal siūlomą norvegišką modelį, valstybė nuo šeimos saugo vaiką, kuriam geriausias sprendimas – jų atskyrimas. Valstybė nuo būtinai smurtaujančio vyro (kas gi daugiau) saugo moterį, kuriai geriausias sprendimas – išeiti gyventi savarankiškai ir išsivesti vaikus. Valstybė mielai nacionalizuotų vaikų auklėjimą, jei tik galėtų tai padaryti. Nuolatinės pastangos mokyklose privalomai vertybiškai indoktrinuoti vaikus po truputį tampa Vakarų šalių realybe, o šeimos susiduria su teisėsauga už pastangas mokyti namuose pagal savo įsitikinimus. Žengę pirmuosius šeimų griovimo žingsnius ir sugriovę darnaus gyvenimo ir santarvės įgūdžius, dabar norime žengti dar vieną žingsnį ir užtikrinti, kad valstybė skatintų tokių nemokančių kartu gyventi šeimų žlugimą. Einame radikaliai klaidingu keliu. Šviesaus komunizmo rytojaus vėliavą (vėl) iškėlę ponai Valatka, Sadauskas-Kvietkevičius ir jų bendraminčiai, prisiims atsakomybę už pasekmes. 


Susiję straipsniai

Šeimos politika 8089939999992101864

Rašyti komentarą

  1. LABAI geras straipsnis, dar kartą patvirtinantis, kad dabartinis liberastinis neobolševizmas iš esmės nė velnio nesiskiria nuo savo pirmtako - "senojo" bolševizmo, o "naujieji" bolševikai - nuo "senųjų".

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-01-07 08:37

    bravo autoriui, puikus straipsnis.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Nežiniukas2016-01-07 10:37

    LR Konstitucijos 38 straipsnis nurodo, kad šeima yra visuomenės ir valstybės PAGRINDAS.

    Jeigu tai pagrindas, tai iš esmės valstybė negali kištis į šeimos reikalus. Nes kitu atveju tektų pripažinti šio Konstitucijos straipsnio deklaratyvumą.

    Taigi, visokie "vaikų atėmimo" vajai valstybėje negalimi, išskyrus tuos atvejus, jei tai gresia akivaizdžiam pavojui vaikų sveikatai ir gyvybei (nenupirkimas aifono tam atvejui nepriskiriamas). Net ir tuo atveju, jei kažkam atrodo, kad vaikų sveikatai gresia pavojus, jei yra šeimoje vaikų, galinčių pareikšti savo nuomonę, visada turi būti atsiklausiama vaikų, ar jie nori būti paimti iš tokios šeimos. Jei vaikas nenori būti paimtas iš šeimos, tokio vaiko nuomonė yra galutinė, nepriklausomai nuo to, ar kam tokia vaiko nuomonė atrodys klaidinga.

    Būtent esant tokiam supratimui apie šeimą, kaip apie valstybės pagrindą, visokioms valatkoms ir aušrinoms marinoms atšoktų fantazija siūlyti sprendimus, prieštaraujančius Konstitucijai.

    O štai tuomet, esant tokiam supratimui apie šeimą ir valstybės institucijos pradėtų dirbti kitaip.

    Kadangi ir man pačiam teko susidurti su vaiko teisių apsaugos tarnyba, tai reikia pasakyti, kad šios tarnybos daugiausiai yra butaforinės, vaikų apsauga besirūpinančios tų įstaigų numatytu darbo laiku. Įsivaizduokite policiją, ant kurios durų būtų užrašyta: dirbame nuo 8 iki 17 val.

    Vaiko teisių tarnybos negauna atlyginimo už tai, kiek problemų išsprendė. Jos neturi problemų mažinimo planų kiekvieniems metams. Jie gauna atlyginimą tik už atidirbtas valandas.

    O dėl veikėjų su neapsisprendusia lytimi sudarytus darinius, kuriuos jie nori, kad vadintume šeima, tik ieškoma naivuolių, esą jie įsivaikins vaikus iš problematiškų šeimų. Norvegijos patirtis rodo, kad jiems reikia vaikų iš sveikų šeimų, suradus dingstį tuos vaikus atimti. Būtent, jei būtų draudžiama kištis į šeimą (išskyrus anksčiau nurodytus atvejus), jie net kreiva akimi nežiūrėtų į tuos vaikus iš nelaimingų šeimų (panašiai, kaip dabar "karo pabėgėliai" nežiūri į Lietuvos pusę, nes jie nuo karo bėga į Vokietiją).

    O tokie valatkų palyginimai, kurie vaikams geriau gyventi: ar pas gėjus ar tokiose šeimose, kur vaikai nužudomi, tai tokia argumentacija puikiausiai tinka pasinaudoti ir verslininkams, kai žmonės pradeda kalbėti apie atlyginimo padidinimą: kas jums geriau - egzistuoti, kaip egzistuojate dabar, ar dirbti taip, kaip Šiaurės Korėjoje dirbama darbo stovyklose?

    Ar tai korektiškas palyginimas?

    Todėl visokiems valatkoms atsakymas į jų klausimą turėtų būti toks: klausimas turėtų būti keliamas toks: kas geriau vaikams - gyventi gėjų "šeimoje" ir visko pertekusiems, ar geroje savo šeimoje, tegul ir su materialiniais nepritekliais?

    Todėl jei valstybė kišis į šeimų nepriklausomybę, ji turėtų pripažinti, kad ir galingesnės valstybės turi teisę kištis į Lietuvos valstybės reikalus su ta sąlyga, jei tos galingesnės valstybės deklaruos, kad valstybės pagrindas - nepriklausomybė.

    Taigi, kas iš tokios deklaracijos, jei ji tik deklaracija.

    Kadangi šeima yra valstybės pagrindas, būtent tvirta ir nepriklausoma šeima ir yra tvirtos ir nepriklausomos valstybės pagrindas. Jei šeimoje esantys žmonės žinos, kad valstybė kišis į jų šeimą tik išskirtinais atvejais, o dėl savo auklėjimo metodų, kad ir kokie bebūtų, šeimos nariai jausis saugūs, tokie žmonės iš tokių šeimų išaugs mylintys laisvę ir nepakenčiantys kišimosi į jų reikalus. Taigi, tokie žmonės nepakęs, jei kažkokia valstybė pradės nurodinėti, kaip Lietuvos žmonės turi gyventi savo valstybėje.

    Ir kitas variantas - žmogus gyvena šeimoje kaip vergas pas savo šeimininką, kuris yra vadinamas valstybe. Jis bijos, kad gali šeiminikui neįtikti ir dėlto nukentėti. Ir staiga kita valstybė pradeda kištis į Lietuvos reikalus. Vergo dvasią turintis žmogus tam nesipriešins - jis tiesiog žinos, kad keičiasi šeimininkas ir jam tik teks išmokti naujas "žaidimo taisykles". O ar tas šeimininkas - Lietuvos valstybė ar Čingischano valstybė - jam turės mažiausią reikšmę.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-01-07 12:47

    Nežiniuk, jūs pamiršote paminėti, kad tų išskirtinių atvejų yra KELIASDEŠIMT TŪKSTANČIŲ. Ar turit pasiūlymų kaip šią privirtą košę išsrėbt?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2016-01-07 13:54

      Pačiam dėl to, kas vyksta Lietuvoje dūšią skauda, ar klausi todėl, kad smalsu?

      Antra vertus, čia šiame portale yra žmonių, kurie nori, kad juos bent per slapyvardžius indentifikuotų, kad būtų galima pravesti daugmaž normalią diskusiją.

      O anonimiškas dažniausiai reiškia, kad žmogus nepasiruošęs diskusijai, čia kaip šūktelėjimas klausimo iš minios. Taigi, kodėl reiktų dėstyti?

      Bet vieną pasiūlymą pateiksiu: pradėti reikia pirmiausiai nuo savęs. Pažiūrėti, ar galima ką nors siūlyti kitiems, ar jau pats esi pakankamai tobulas, kad tuom galėtum pasidalinti su kitais. Ar reikalaudamas kažko iš kito, to gali pareikalauti pats iš savęs?

      Antras dalykas, kokio lygio pasiūlymams yra poreikis: lokaliems, ar sisteminiams? T.y., duok man žuvies paėsti, o dėl žvejybos metodų nekvaršink man galvos. Ar - reikia keisti dabartinius žvejybos metodus, ko pasėkoje pasieksime, kad ne tik aš, bet ir kiti bus sotūs.

      Panaikinti
  5. Įsiterpsiu skliaustuose. Aš jau ne kartą pagalvojau, ar nereikėtų uždrausti bent keleto mūsų žiniasklaidos leidinių, nuodijančių žmones amoralumu, pornografija, profesionaliai ištobulinusių mulkinimo bei propagandos metodus, rašančius apie tai, kas žmogui ne tik kad absoliučiai nesvarbu, bet ir kas kelia jam neapykantą kitiems, pasibjaurėjimą (visokių iškrypimo formų populiarinimas, interesų sugyvulinimas, tylėjimas apie tauresnes idėjas ir pan.). Nevardysiu pavadinimų, bet tai, ką tie leidiniai publikuoja, kartais gėda net sakyti. Tie, kas skaito tas paplavas, yra luošinami, nužmoginami, naikinamas jų, kaip žmonių, vertės suvokimas. Tai ko jūs norit iš žmonių? Juk ne visi tvirti ir ne visi turi išminties atmesti tų išgamų, kurie juos nuodija per spaudą dėl ilgesnio pinigo, "vertybes". Reikia būtinai iškelti šitą klausimą. Į žurnalistų etikos komisiją kreiptis beviltiška. Kur kreiptis?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2016-01-07 15:22

      Leiskite paklausti, o kokiais kriterijais uždrausite tuos leidinius: ar pornografija, mulkinimas, propaganda, amoralumas pagal įstatymus yra blogis? Ypač, jei tas tarnauja nuosaviems žmonėms valdyti. Pavyzdžiui, kad neklaustų, kodėl Lietuvoje prekės kainuoja kiek EU, bet minimalus atlyginimas yra tik egzistencijai palaikyti? Kas pasiima viršpelnį Lietuvoje?

      Kaip jau minėjau, reikėtų pradėti nuo savęs. Aš bent asmeniškai tik girdėjęs esu apie tokius leidinius. Nežinau, ką jie rašo, ką propaguoja. Taigi, aš jų neremiu nei skaitydamas, nei tuo labiau - pirkdamas.

      Dažniausiai leidiniams nėra iš anksto užsibrėžto tikslo dvasiškai nuskurdinti žmones. Tokių leidinių savininkams reikalingi žmonių pinigai. O kaip lengviausiai išvilioti pinigus iš žmonių? Ogi - tenkinti žmonių žemiausius instinktus.

      Pavyzdžiui aš niekuomet neperku Selitos gėrimų. Nors anksčiau pirkdavau. Nebeperku nuo to laiko, kai jie išleido energetinius gėrimus su pavadinimu "seks energija". Nes supratau, kad jiems nesvarbu kaip uždirbti pinigus, jiems svarbu tuos pinigus uždirbti. Nors tas buvo prieš daugelį metų, aš tai prisimenu ir neperku. Net ir tuo atveju, jei per karščius nebūna jokių kitų gėrimų.

      Todėl pats efektyviausias būdas ne uždrausti per valstybę, bet sistemiškai - neduoti jiems to, ko jiems labiausiai reikia - mūsų pinigų. Jei pradėsi drausti, tie pradės klykti, esą žiniasklaidos laisvė ribojama, visokie EU politikai, rankoje laikydami Chebdo, mums kumščiu pradės grūmoti. Dabar gi - žmonės nemoka pinigų už tokį šlamštą ir nėra kaip EU pasiskųsti. Nes supranta, kad žmonės turi teisę pasirinkti - dvasiškai maitintis maistu, arba ekskrementais.

      Todėl patys žmonės turi tvarkytis - nepirkti, neskaityti (net bibliotekose), nereklamuotis tuose leidiniuose, cituotojus iš tokių leidinių vertinti kaip patvorės gandų rinkėjus, kas nesuteikia solidumo, panašiai, kaip nesuteikia solidumo verslo pietus organizuoti kokioje nors snarglinėje.

      Tuo pačiu reikia šviesti žmones, kad yra leidiniai, kurie nekelia žmogaus ir siūlyti daryti tą patį, ką ir jūs darote - neperkate, neskaitote, nesireklamuojate.

      Šiaip Propatria galėtų reklamą leisti savo portale. Kadangi leidėjai atsirenka kokius straipsnius publikuoti, neabejoju, kad jie bet kokios reklamos apie abejotinas prekes ir paslaugas nepriims. Nes jei mes tokio portalo neparemsime, mes nesąmoningai padarysime tą, ką sąmoningai siūlau daryti su amoraliais leidiniais.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-01-07 16:31

      Tai kad propatria.lt yra ne portalas, o weblogas, kiek suprantu.

      Panaikinti
    3. Ne aš uždrausiu, o tas, kas privalo. Auklėti? Neprieštarauju, bet šaknys slypi kur kas giliau. Vieni užsako muziką ir sumoka pinigus, kiti groja. Ir šokėjų jau priauginta milijonai.
      O pats ar jau daug apšvietei?

      Panaikinti
    4. Vėl grįžtu prie spaudos klausimo, Nežiniuk. Nepristojau prie tavęs, nenori, neatsakyk, bet šitą reikalą reikės vis vien plačiau nagrinėti kur nors kitur, jei ne čia. Gėda pasisakyti, bet skaitau lrytą. O ką skaityti? Beveik visa oficiozinė spauda parsidavusi ("didžiuojuosi, kad esu pydaras") - nuo mikrobinių rajono laikraštukų iki kultūros leidinių, panašiai kaip ir sovietmečiu. Tik sovietmečiu, ačiū Dievui, tebuvo kokie du valstybiniai ir jų kopijos mažesniu mastu - miestų bei rajonų leidinukai, irgi panašūs kaip du vandens lašai. Kaip ir dabar: pasakyk man, kuo skiriasi lrytas, delfis, balsas ir alfa? Niekuo. Visi į vieną gretą rikiuoja visiškai skirtingų lygių medžiagą, niekuo nesusijusią: vakar šalia prezidentės lietryty iš vienos pusės buvo įdėta nuogos A. Landau nuotrauka, iš kitos - nepaprasti lesbiečių įspūdžiai pačiupinėjus vyrišką daiktą. Ar ta informacija kaip nors susijusi? Ar yra Lietuvoje bent vienas humoro leidinys, bent vienas seksui ir intymioms paslaptims skirtas portalas, bent vienas sveikatos laikraštis? Kultūros leidinių yra, - tiek to, neberašysiu. Bet pats sakai - neskaityti. Ko neskaityti? Nė vienas leidinys neapsieina be propagandos, be pornografijos, be tradicinių vertybių ardymo. Ar visų atsisakyti? Skaityti vien propatriją? Nors gal ir pakaktų.

      Panaikinti
    5. Pasirašau už tokią idėją ir iniciatyvą...bet, deja, kol kas kreiptis nėr kur, nes tauta skaito, tautai to reikia.Nebent belieka laukti tik kol atgims Šventoji Romos Inkvizicija...P.S. Kalbu be lašelio ironijos. Nes tai, ką rašo, ką daro ir ką formuoja dabartinė žiniasklaida (mes žinome, ką turime omeny) yra kriminalinis, valstybinis, žmogiškas, religinis, moralinis ir koks dar tik nori nusikaltimas.

      Panaikinti
    6. Nežiniukas2016-01-09 00:33

      Dėl skaitymo ar neskaitymo delfio, balso, ar ko ten - klausimas rimtas. Suprantu, kad klausimas nuoširdus. Ir susimąsčiau.

      Manau, kad pačius tuos portalus reikia skaityti. Bet pasirinktinai. Galvojate, kad prieštarauju savo anksčiau pasakytom mintims? Gal ne - yra tokia sąvoka - kaprofagai. Na, išmatas mėgstantys ir valgantys. Ukrainoje, Golodomoro metu, yra buvę atvejų, kai žmonės, kad nemirtų iš bado, kakučius valgydavo. Bet badui pasibaigus, žmonės valgė normalų maistą. O kaprofagai kakučius valgo net tuo atveju, kai normalaus maisto yra pilna.

      Žinoma, pats geriausias variantas būtų, kad būtų galima politikos ir pasaulio naujienas paskaityti viename portale, kad ir Propatria. Bet kiek žinau iš bendro išsilavinimo, už žinių publikavimą reikia mokėti žinių agentūroms. Ir kuo anksčiau nori paskelbti, tuo brangiau turi mokėti. Puikiai suprantu, kad Propatria nėra pinigais aptekusi, todėl skelbia dažniausiai tik tai, ko greičiausiai kitur nerasi.

      Taigi ir tenka užsukti į visokius delfius ir ten paskaityti trukstamą informaciją. Bet bent aš skaitau asmeniškai tik rinkdamasis - asmeniškai ten skaitau politikos žinias, informacines žinias iš pasaulio, mokslo naujienas. Nors tam vis labiau pasitelkiu portalą technologijos.lt

      Vieną dalyką žinau - jei atsiras toks portalas, kuriame nebus pornografijos, propagandos, o bus politikos žinios, informacija iš viso pasaulio ir tai, ką dabar randu Propatria, žinosiu, kad baigėsi metas, kai tenka iš "bado" tarp kakučių ieškoti trūkstamo "maisto". O dabar - deja, tenka.

      O tokių, kaip propagandiniai straipsniai, apie visokius landau, tai jau neskaitau (Landau ne moteris, jis - vyras. Tik suluošintas išoriškai. Va, kai jis numirs ir jei šalia nebus išlikusio paso, tai archeologams po kelių šimtų atradus to žmogelio kapą, genetikai vienareikšmiškai pasakys, kad tai vyras, nes genetikai tiria DNR, o pas Landau DNR yra vyriška).

      Tarybiniais laikais valdžia juokdavosi iš religijos, tyčiodamiesi, kad religijai neegzistuoja mokslo pasiekimai. Dabartinė valdžia jau iš mūsų tyčiojasi, liepdami netikėti mokslu ir tikėti ką sako valdžia apie lytį, kad ją galima pasikeisti, kad lytis nėra apibrėžta prigimtimi ir t.t. Nors mokslas sako priešingai, bet va - reikia tikėti valdžia, o ne mokslu.

      Beje, reikia pasakyti, kad tarybiniais metais propaganda buvo labiau subtilesnė. Dabartinė yra grubi, arkliška. Ją greičiausiai rašo diletantai, kurie nesimokė, kaip rašyti propagandinius straipsnius. Jei norite paskaityti tikros propagandos, tai paskaitykite oficialias Rusijos žinias - paskaitai ir nors supranti, kad meluoja, bet norisi patikėti. Taigi, jei sugebi tokio lygio atskirti propagandą, tuomet žemesnio lygio propaganda kelia susierzinimą.

      Panaikinti
  6. Autorius rašo: "visi piliečiai turi jausti atsakomybę už situaciją visuomenėje ir valstybėje."

    -- Kodėl turėčiau jausti atsakomybę už tai, ką kažkur kažkas padarė?


    "nevaržomai siautėjo plėšdami, mušdami ir net prievartaudami vietos moteris"

    Tarsi išprievartauti būtų blogiau, nei plėšti ar mušti. Be to, tos trumpasijonės per tą naktį nežinia kiek kartų šiaip ar taip būtų pasi...susios.


    "...buvo Lietuvos savanoris, kovojęs prieš bermontininkus Žemaitijoje."

    Galima pamanyti, kad apginti Lietuvos nacionalinę valstybę nuo vokiečių - didžiausias gėris.


    "Nuolatinės pastangos mokyklose privalomai vertybiškai indoktrinuoti vaikus po truputį tampa Vakarų šalių realybe, o šeimos susiduria su teisėsauga už pastangas mokyti namuose pagal savo įsitikinimus."

    Niekur ir niekada negalėjo šeimos mokyti vaikų pagal savo įsitikinimus, o auklėjo taip, kad žmogum būtų. Ne šeimų teisių ribojimas čia bėda, o žmogaus samprata. Tiesiog reikalaujama auklėti pagal totalitarinę žmogaus sampratą.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2016-01-07 18:04

    "Skauda" mano atveju netinkamas žodis, bet jei nerūpėtų vien iš smalsumo tikrai neklausčiau.

    Neturiu galimybės identifikuotis, nes neturiu jokios socialinės paskyros, o portalas kitos galimybės nesuteikia. Vien dėl propatria.lt neketinu jos kurti.
    Be to nesu tikras ar identifikuotųjų diskusija būtinai yra kokybiškesnė.
    Šiaip ideologiniais ir visokiais kitokiais panašiais dalykais netikiu, tikiu tik gyvu pavyzdžiu.

    Tad jei nenorite nedėstykite, jūsų valia. Bet jei nuspręstumėte priešingai turėjau omeny sisteminius pasiūlymus. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Va čia įsivedžiau vardą2016-01-07 18:20

      Gali tiesiog ne anoniminiu būti, o vardą pasirašyti. Yra net 8 opcijos kaip atsakyti. Antra iš apačios - vardą įsivedi kokį nors.

      Panaikinti
    2. Ir aš įsivedžiau vardą2016-01-07 18:40

      :) Dėkui, nežinojau. Gyveni ir mokaisi.

      Panaikinti
  8. Žmogų nudievinti, nutautinti, nušeiminti, nulytinti — kad nesiskirtų nuo gyvulio — kam to reikia? Vergvaldžiui.

    Kristus atėjo gelbėti žmogaus iš nuodėmių. Tad kam gi rūpi žmogų "vaduoti" iš dorybių?.. Jo priešui.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Kristus, vis dėlto, labiau atėjo dėl savo šlovės, ne dėl žmogaus. Bežmogindami nepamirškime.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Šitas vyras musulmonams lengvai nepasiduos :)

    AtsakytiPanaikinti
  11. Anonimiškas2016-01-08 10:14

    Dievas gimė tvarte dėl savo šlovės?!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip. Dar iš meilės :) Kuri irgi prisideda prie šlovės :)

      Panaikinti
  12. Jn 17, 1-11: "Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai davęs man nuveikti". Ir toliau žr. Sūnų šlovina Tėvas ir, žinoma, mes, atpirktieji. Per Mišias Sūnus pirmiausia aukojasi Tėvui, atlygindamas Jam įžeidimą ir atpirkdamas mus. Modernistai pamiršo visa tai ir sako, jog Sūnus pirmiausia aukojasi už mus.
    Ar taip?

    AtsakytiPanaikinti
  13. Anonimiškas2016-01-08 15:44

    Diskusija vyniojasi, reiškia dalykas rimtas, atsiranda ,,nežiniuku''kurie kaip ne keista daug žino, geriau jau pasivadintu žiniukas, o šiaip apokalipsė artėja, ir tik laiko klausimas kada atsitrenksim, ir jei sukrėtimas nebus mirtinas gal prisikelsim.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item