Akistata su pabėgėliais policininkus įtikino – nuskriaustųjų tik vienas kitas

Slovėnijoje dirbę Panevėžio policijos pareigūnai

Panevėžiečiai pareigūnai, visą mėnesį talkinę Slovėnijos kolegoms reguliuojant per jų šalį plūstančių pabėgėlių srautus, tikino pamatę tikrąjį migrantų veidą. Ir jis pasirodė nekoks.

Miestelis šaukėsi pagalbos

Panevėžio policijos komisariato patrulių kuopos mobiliojo būrio patruliai Giedrius Karpavičius, Saulius Nemeikšis, Arūnas Petrauskas, Aurimas Laužikas ir Gintaras Narkus Naujųjų metų išvakarėse grįžo iš visą gruodžio mėnesį trukusios komandiruotės.

Panevėžiečiai kartu su dar penkiais kolegomis iš Vilniaus dirbo mažame Dobovo miestelyje, esančiame pasienyje su Kroatija. Vos du milijonus gyventojų turinti Slovėnija Europos Sąjungos šalių paprašė pagalbos spalio mėnesį, kai per jų šalį ėmė plaukti nesibaigiančios arabų valstybių gyventojų minios.

Dobovo miestelyje yra geležinkelio stotis, kur sėdus į traukinį galima nuvykti į Austriją ar Vokietiją. Į šias šalis ir taikosi papulti migrantai. Vos 200 gyventojų turinčiam Dobovui rudenį plūstelėjusi nevaldoma minia virto katastrofa, todėl jie ėmė šauktis pagalbos. 

Pirmoji dvidešimties pareigūnų iš mūsų šalies pamaina Dobove dirbo lapkričio mėnesį. Juos pakeitė panevėžiečiai ir sostinės kolegos. Vykstantieji į Slovėniją perėjo didelę atranką. Be profesinių įgūdžių bei nepriekaištingo fizinio pasiruošimo, buvo tikrinamos ir užsienio kalbų žinios – pareigūnai privalėjo mokėti anglų arba vokiečių kalbą.

Teko suvaldyti tūkstantinę minią

Panevėžiečių grupei vadovavo G.Karpavičius. Pareigūnai buvo apgyvendinti viešbučių komplekse, maitinami tris kartus per dieną. Darbo grafikas: du darbadieniai, dvi laisvos dienos. Darbo dienomis teko plušti po 10–13 valandų.

Per parą Dobovą pasiekdavo trys migrantų sausakimši traukiniai, išsilaipindavo 3–4 tūkstančiai pabėgėlių. Panevėžiečių darbas ir buvęs suvaldyti šią tūkstantinę minią. Traukiniai atvykdavo įvairiu paros metu, teko dirbti ir dieną, ir naktį. Iš traukinio virstančius vyrus ir moteris pareigūnai nukreipdavo į pirmąją palapinę, kurioje vyko dokumentų ir turimų daiktų patikrinimas. Vyrai ir moterys buvo tikrinami atskirai.

Pareigūnai žiūrėjo, kad bėgliai neturėtų sužaloti galinčių daiktų, pavojingų medžiagų. Pas kai kuriuos buvo rasta peilių. Panevėžiečiai patikrinime dirbo mažai, šį darbą gruodį atliko čekų pareigūnai. Po patikrinimo migrantų srautas turėjo pasiekti kitą palapinę, laikino apgyvendinimo vietą. Joje praleisdavo parą ar ilgiau. 

Trečiasis žygis – visus susodinti į traukinius, gabenančius į Austriją ar Vokietiją, priklausomai nuo to, kur kas paskirtas. Dalis migrantų buvo sodinami į pačius komfortabiliausius, penkiomis žvaigždutėmis pažymėtus autobusus su miegamosiomis vietomis ir visais patogumais. Kiekvieną 8–9 autobusų koloną lydėjo pora policijos automobilių.

„Važiavome ne poilsio, o pasisemti patirties, kad žinotume, kas mūsų laukia ateityje“, – niūrių įžvalgų neslėpė G.Karpavičius.

Reagavo į lietuvišką žodį

„Palapinėje per tūkstantį migrantų, o 2–3 pareigūnai juos privalo sustatyti, kad eitų eile, nesistumdytų. Jų visai kitoks supratimas apie tvarką, jei sakai išeit, lekia iš karto visas tūkstantis“, – pasakojo panevėžiečiai. Į pagalbą iš ES šalių atvykę pareigūnai buvo instruktuoti, kad, kiek įmanoma, stengtųsi nenaudoti jėgos, aplinkui nuolat zujo šimtai žmogaus teisių stebėtojų iš tarptautinių organizacijų. 

Panevėžiečiai greit pamatė, kad šurmuliuojanti minia ir pavieniai asmenys visiškai nereaguoja į angliškus ir vokiškus nurodymus. „Buvo matyti, kad nenori suprasti. Netrukus susivokėm, kad geriausiai jie supranta lietuviškai. Užrėki „eikit į galą“, dar parodai kumštį ir jie klauso. Gestai ir intonacija suveikia efektyviausiai“, – juokėsi vyrai.

Pabėgėlių paskirstymo punkte dirbantiems policininkams buvo griežtai uždrausta fotografuoti žmones ir vietovę su karine technika, kuri ten buvo atvaryta saugantis netikėtų išpuolių. „Spaudos atstovams nedraudžiama fotografuoti pabėgėlių, o mes darbo vietoje neturėjome teisės padaryti nė vienos nuotraukos, esą taip buvo saugomos pabėgėlių teisės“, – sakė vyrai. Gruodį per Slovėniją plūdo bėgliai iš Irano, Sirijos ir Afganistano.

Niekino maistą, geidė batų

„Dalis akivaizdžiai bėga nuo nelaimės, su savimi turi tik kuprinę arba šiukšlių maišą su šlapiais drabužiais ir tik tai, ką yra apsirengę, bet tokių labai nedaug. Kiti su penkiais lagaminais, mobiliaisiais, kurių dažnas lietuvis neįpirktų“, – pastebėjimais dalijosi G.Karpavičius.

Lietuvius labiausiai glumino prasti kitataučių higienos įpročiai ir visiškas pagalbos nevertinimas. „Palapinėje tūkstantis žmonių miega, ten pat ir valgo, o kiti toje pat palapinėje ir tuštinasi, nes tingi nueiti į lauke įrengtus tualetus. Maisto pakuotes atidaro, vos paragauja ar net neragavę šveičia žemėn. Ne į šiukšliadėžę, o tiesiog sau po kojom. Kitąkart meta taip, kad apdrebia ir juos prižiūrinčius žmones. Praplėšia pakelį pieno, pauosto ir pila lauk. Visiems ten dirbusiems europiečiams buvo pikta žiūrėti, kad perniek eina geri produktai“, – sakė G.Karpavičius.

Pabėgėliams skiriami didžiuliai pinigai, Europa pernelyg širdingai stengiasi juos priimti, sočiai pamaitinti ir šiltai aprengti, bet šių pastangų atvykėliai nevertina, nepagarbiai elgiasi su jiems veltui dalijamomis gėrybėmis.

„Pagalvodavome, šitiek pinigų mėtoma vėjais, geriau galima būtų panaudoti mūsų, lietuvių, ekonomiškai silpnų šeimų gerovei. Su Slovėnijos pareigūnais bandėme kalbėti, kad neverta tiek visko duoti, bet mums paaiškino, jog tokios nustatytos taisyklės, Raudonasis kryžius dalija iš anksto paruoštus maisto, antklodžių, drabužių ir kitų daiktų paketus“, – neprotingu švaistymusi piktinosi G.Karpavičius su kolegomis.

Tik išlipę iš traukinio pabėgėliai būdavo aprūpinami įvairiomis gėrybėmis, maisto nepajėgia suvalgyti, dalį išmeta, kai ką įsideda į kuprines. Iki patikrinimo jie dar turi pakankamai maisto, bet ir vėl gauna naują paketą. Vilnones antklodes, kuriomis buvo apdalyti lipdami iš traukinio, vos priėję prie palapinės meta žemėn, eidami į kitą palapinę gauna naujus apklotus.

„Sunku žiūrėti, kaip žmonės išsidirbinėja. Duoda šiltus žieminius batus, o jie rėkia, kad negražūs, netinka prie veido ar drabužių spalvos, reikalauja pasirinkimo“, – vyrai sakė, kad virė kraujas matant tokias scenas.

Ragino greičiau suktis

„Mūsų supratimu, šeima yra 5–6 žmonės, o pas juos šeimą sudaro 30 ir daugiau asmenų, kitaip sakant, visas kaimas, pabandyk tokią giminę išskirstyti, rėkia nesustojamai, nors aiškini, kad kitoje palapinėje visi susitiksit“, – įspūdžius pasakojo S.Nemeikšis.

A.Laužikas juokėsi, kad jau po dienos kitos visi pareigūnai išmoko pagrindinį, pabėgėlių dažniausiai vartojamą žodį „jalia“, reiškiantį „greičiau“. Migrantai ištisai pareigūnams rėkė „jalia“, ragino šiuos skubėti tikrinti dokumentus, greičiau duoti valgio, drabužių, spėriau suktis sodinant į traukinius.

Europiečiams už pagalbą nė vienas migrantas neištarė „ačiū“. Lietuvius stebino migrančių moterų dalia: dokumentai rodo, kad mergaitei tik 12 metų, o ji nėščia ir už rankos tempia vos vaikštantį mažylį. „Pasikeitė suvokimas apie pabėgėlius, gal tik 20-čiai procentų reikia pagalbos, kiti – ekonominiai pabėgėliai“, – susidūręs akis į akį su realybe sakė G.Norkus.

Meldžiasi, kad nepasiektų mūsų šalies

Slovėnijoje dirbę mūsų šalies pareigūnai užsitarnavo puikią reputaciją, užsirekomendavo kaip geriausiai palaikantys tvarką. Į tas atkarpas, kur dirbo lietuviai, slovėnai nebesiųsdavo papildomų pajėgų, žinojo, kad mūsiškiai puikiai susitvarkys.

„Patrulių kuopos mobiliojo būrio pareigūnai yra stipriausieji, jie važiuoja tik į ypatingus iškvietimus, yra paruošti slopinti riaušes, užtikrinti saugumą masinių neramumų vietose“, – iš komandiruotės grįžusių pavaldinių profesionalumą gyrė patrulių kuopos vadas Egidijus Raila.

Vyrai prisipažino, kad išvykstant namo slovėnai kvietė juos grįžti, kai Lietuvoje atidirbs 25 metus ir išeis į pensiją. Slovėnijoje pareigūnai į pensiją išleidžiami po 40 tarnybos metų.

„Meldžiamės, kad mūsų šalyje to nebūtų, bet jei taip nutiks, žinosime, kaip situaciją valdyti. Važiavome, kad palaikytume diplomatinius santykius, gal kada mums prireiks slovėnų pagalbos“, – įgyta patirtimi džiaugėsi panevėžiečiai.

Parengė Gailutė Kudirkienė