Zigmas Tamakauskas. Mykolas Krupavičius - Lietuvos valstybingumo stiprintojas

Šių metų gruodžio mėnesio pradžioje minėtos prelato Mykolo Krupavičiaus mirties 45-osios metinės...


Šių metų gruodžio mėnesio pradžioje minėtos prelato Mykolo Krupavičiaus mirties 45-osios metinės.

Visas prelato Mykolo Krupavičiaus gyvenimas buvo susietas su dvasinių vertybių plėtote, tėvynės atgimimo ir jos stiprinimo siekiu, vadovaujantis krikščioniška patriotine nuostata. Toks idealas jį nesulaikomai vedė per visus gyvenimo verpetus, pasitaikiusias negandas. Jau lankydamas mokyklą jaunasis Mykolas įsitraukė į lietuvybės palaikymo ir jos saugojimo darbą – bendravo su knygnešiais, aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Norėdamas padaryti didesnį poveikį jaunimui, pasirinko mokytojo kelią – penkerius metus mokėsi patriotinių idėjų kupinoje Veiverių mokytojų seminarijoje.

Baigęs ją, mokytojavo Lomžos gubernijoje, vėliau Papilėje. Mokytojaudamas neišvengė carinės biurokratijos išskėstų čiuptuvų – du kartus už lietuvišką veiklą buvo suimtas.

Jaunasis mokytojas pradėjo vis labiau jausti savo tikrąjį pašaukimą, kurį realizavęs labiausiai galėsiąs būti naudingas savo visuomenei, savam kraštui, dvasinių vertybių plėtotei. Šio pašaukimo subrandinimas religingo jaunuolio širdyje atvedė jį į Seinų kunigų seminariją.Jau pirmakursis seminarijos auklėtinis aktyviai įsitraukė į joje veikusį slaptą lietuvių klierikų sąjūdį, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Baigęs seminariją, dar ketverius metus savo teologines žinias gilino Petrapilio dvasinėje akademijoje, buvo vienas iš ateitininkų sąjūdžio kūrėjų Rusijoje, o vėliau ateitininkų idėjas platino ir Lietuvoje.

1914 m. birželio mėn., studijuodamas dvasinėje akademijoje, buvo įšventintas kunigu. Pirmojo pasaulinio karo metu dalyvavo Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos veikloje, buvo karo belaisvių kapelionas, žurnalo „Ateities spinduliai“ redakcijos narys. 1917 metais apsigyveno Voroneže, kuriame buvo susibūręs nemažas lietuvių pulkas. Čia paskirtas lietuviškos Martyno Yčo berniukų gimnazijos kapelionu. Kartu su kitais Rusijoje įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Metus buvo šios partijos pirmininkas, dalyvavo Petrapilio lietuvių Seimo darbe.

Džiaugėsi brėkštančiu Lietuvos valstybingumo atkūrimu, entuziastingai stengėsi ir pats prie šio proceso prisidėti: rinko aukas besikuriančiai Lietuvai, telkė savanorius jos nepriklausomybei ginti. 1918 metų pradžioje dėl lietuvių kareivių telkimo Rusijos bolševikų revoliucinis tribunolas jį už akių nuteisė mirties bausme. Mykolui Krupavičiui pasisekė pabėgti nuo tos griaunančios bolševikinės bangos antplūdžio į Lietuvą. 1918–1919 metais gyveno Vilniuje. 2012 m. rugsėjo 23 d. prie to namo – Odminių gatvėje, Lietuvos partizanų vyriausiojo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu įrengta memorialinė lenta. Toje lentoje įrašyti labai prasmingi ir raginantys M. Krupavičiaus testamentiniai žodžiai: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo Tėvynė Lietuva.“

Apsigyvenęs Kaune, kunigas Mykolas Krupavičius daug jėgų skyrė artėjantiems Steigiamojo Seimo rinkimams, kūrė įvairiose Lietuvos vietose Lietuvos krikščionių demokratų partijos skyrius. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą, aktyviai dalyvavo rengiant žemės reformos įstatymą siekdamas visų pirma aprūpinti žeme bežemius ar mažažemius savanorius, išlaikiusius Nepriklausomybės kovose Lietuvos gyvybingumą, taip pat ir kitus neturinčius žemės, bet norinčius savarankiškai pradėti ūkininkauti kaime.

Būdamas žemės ūkio ministru šią reformą įgyvendino.

Mykolas Krupavičius buvo išrinktas ir į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį Lietuvos Seimus. 1919 ir 1923 bei 1926 ir 1927 metais buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas.

1927 metais pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos studijavo užsienio katalikiškuose universitetuose ekonomiką, teisę, žurnalistiką ir sociologiją.

Grįžęs į Lietuvą, 1930–1931 metais vikaravo Garliavos parapijoje, paskui profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje dėstydamas joje sociologiją, etiką, prancūzų kalbą ir bažnytinės iškalbos meną. Toliau dirbo Veiverių parapijos klebonu.Prieš sovietinę okupaciją ir jos metu klebonavo eidamas dekano pareigas Kalvarijos parapijoje.

Okupavus sovietams Lietuvą ir norėdamas apginti Bažnyčią ir tikinčiuosius nuo persekiojimo, vyskupų pavestas, Mykolas Krupavičius parengė sovietinei valdžiai memorandumą. Tačiau tas nieko nepadėjo. Jis pats turėjo slapstytis nuo gresiančio suėmimo.

Kunigas Mykolas Krupavičius, rodydamas didelio pilietiškumo drąsą,kartu su buvusiu Žemės ūkio rūmų įsteigimo iniciatoriumi ir ministru bei su buvusiu Respublikos prezidentu Kaziu Griniumi vokiečių generaliniam komisarui Rentelnui 1942 metais įteikė protesto memorandumą prieš Lietuvos kolonizavimą ir žydų bei kitų šalies piliečių persekiojimą ir žudymą. Tų pačių metų gruodžio mėnesį gestapo buvo suimtas ir įkalintas.

1945-aisiais amerikiečių išlaisvintas, dar dvylika metų gyveno Vokietijoje. Čia buvo išrinktas įsikūrusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 1955 metų. 1949 metais jo vadovaujamas VLIK’o komitetas paskelbė istorinį testamentą – Lietuvių chartą, kurioje nustatytos Pasaulio lietuvių bendruomenei pagrindinės direktyvinės gairės.

Mykolas Krupavičius su jaunavedžiais
Juozu Lukša-Daumantu ir Nijole Bražėnaite
Mykolui Krupavičiui teko bendrauti su nugalėjusiu sovietinę „geležinę uždangą“ Lietuvos laisvės legendiniu kovotoju Juozu Lukša. Susipažinus Juozui Lukšai su Nijole Bražėnaite, prelatas Mykolas Krupavičius 1950 m. liepos 23 dieną palaimino ir jų santuoką vienoje mažytėje Vokietijos bažnytėlėje.

Atkūrus Vokietijoje Lietuvos krikščionių demokratų partiją, čia pasivadinusią Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga, tapo tos politinės organizacijos pirmininku. Trejus metus redagavo „Tėvynės sargą“. 1950 metais iki gyvos galvos išrinktas Pasaulio lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininku. 1957 metais apsigyveno JAV.Čia taip pat aktyviai dirbo visuomeninį darbą, rūpinosi lietuvių vienybe, iškėlė mintį įkurti Pasaulio lietuvių bendriją, dalyvavo lietuviškoje spaudoje pasirašydamas M. M., Juodišiaus, M. Kruopelės, G. Taučiaus ir kt. slapyvardžiais.

Vienas iš ryškiausių jo nuveiktų darbų Lietuvoje – parengta ir įvykdyta žemės reforma, jau atkurtos valstybės pirmojo dešimtmečio pradžioje užkirtusi kelią Rusijos kėslams įvykdyti mūsų krašte bolševikinį perversmą. Mykolo Krupavičiau parengta žemės reforma rėmėsi Bažnyčios mokytojo Tomo Akviniečio mintimis, kad nuosavybė yra socialinė funkcija, kuri pateisinama tiek, kiek to reikalauja visuomenės gerovė. Žemės reformatorius kunigas M. Krupavičius – didelis krikščioniškosios demokratijos teoretikas tuo ir rėmėsi. Ši nuostata padėjo jam ir apsiginti nuo tuometinių dvarininkų, ir kai kurių savos konfesijos asmenų puolimo ir skundų, pasiekusių net Vatikaną bei Katalikų Bažnyčios vadovaujančią hierarchiją pačioje Lietuvoje.

Pastebėtina, kad Mykolą Krupavičių rėmė didelį autoritetą turėjęs šiame socialiniame bare tuometinis Vilniaus vyskupas, dabar palaimintasis, marijonas Jurgis Matulaitis. Mykolo Krupavičiaus reformos pagrindinis tikslas buvo aprūpinti žeme mažažemius ir bežemius, stiprinant smulkiųjų bei vidutinių ūkininkų vaidmenį Lietuvos ekonominiame ir politiniame gyvenime. Po ilgai trukusių ginčų Steigiamasis Lietuvos Seimas 1922 metais vasario mėnesį priėmė Mykolo Krupavičiaus siūlytą Žemės reformos įstatymą, kuriame buvo pažymėta ne daugiau kaip 80 ha žemės norma. Nusavinti ir vandenys bei miškai, jei jų plotas buvo didesnis kaip 25 ha. Naujakuriai už gautą žemę 36 metus turėjo mokėti simbolinius išperkamuosius mokesčius, priklausomai nuo gautos žemės rūšies (0,5–7 litus už hektarą per metus). Buvo išdalinta apie 700 tūkstančių ha žemės, sukurta apie 35 tūkstančius naujakurių ūkių. Plėtojosi žemės ūkio kooperatinis judėjimas.

Mykolui Krupavičiui vadovaujant Žemės ūkio ministerijai, buvo įsteigta 14 žemės ūkio mokyklų, svarbiausia – 1924 m. buvo įkurta žemės ūkio specialistus rengianti aukštoji mokykla – Dotnuvos žemės ūkio akademija, dabar turinti Kaune garbingą Prezidento Aleksandro Stulginskio universiteto vardą.

Mykolo Krupavičiaus plunksnai priklauso parašytos jo knygos „Kova už žemę ir laisvę“, „Kova už žemę ir ūkininką“, „Jonas Basanavičius“, „Lietuviškoji išeivija“, „Krikščioniškoji demokratija“, „Kunigas Dievo ir žmogaus tarnyboje“, „Atsiminimai“ (išleisti po prelato mirties) ir kt. Daug gražių raštų parašyta ir apie patį prelatą Mykolą Krupavičių, jo kilnią veiklą Lietuvos labui.

Iškilusis Lietuvos sūnus prelatas Mykolas Krupavičius mirė 1970 metų gruodžio 4 dieną Čikagoje. Palaidotas JAV lietuvių Šventojo Kazimiero kapinėse.

1943 metais būdamas hitlerininkų nelaisvėje savo seseriai Veronikai iš Tilžės kalėjimo rašė: „Jei Dievas panorėtų čia mano gyvenimo kelionę nutraukt, tai labai norėčiau, kad mano palaikai amžiams atsigultų lietuviškoj žemėj. Lietuvai atidaviau savo sielą, širdį, sveikatą, jai norėčiau atiduoti ir bedvasį kūną.“ Šis jo prašymas buvo įvykdytas 2006 m. rugsėjo mėn. Karstas su jo palaikais buvo pervežtas į Lietuvą ir iškilmingai palaidotas Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje. O mes, veikiami dabarties kosmopolitinių skersvėjų, turėtume prisiminti ir stengtis vadovautis garbingojo prelato Mykolo Krupavičiaus gyvenimo credo: „Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą – kaip pats save, o Tėvynę – už save labiau.“ Šie žodžiai, visa Mykolo Krupavičiaus gyvenimo veiklos patriotinė kryptis turėtų būti gairės mūsų tautos gyvavimo keliui.


Susiję straipsniai

Zigmas Tamakauskas 2617401351545425427

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item