William Kilpatrick. Ar Bažnyčia nukentės nuo augančio neigiamo požiūrio į islamą?

Pasaulį vis drebinant islamistų teroristinėms atakoms, visuomenėje galime pastebėti kylančią reakciją, nukreiptą prieš religiją. Po Rugsėjo 11-osios išpuolio stipriai išaugo garsių ateistų Samo Harriso ir Christopherio Hitchenso knygų pardavimų skaičius. Palaipsnis visuomenės judėjimas link sekuliarizmo po šio įvykio tik dar paspartėjo. Per paskutinius 15 metų stipriai išaugo žmonių, prisistatančių agnostikais, ateistais ar tiesiog netikinčiaisiais, skaičius. Paryžiuje ir San Bernardine vykusios skerdynės tik dar įpylė žibalo į ugnį. Po išpuolio Paryžiuje vienas straipsnis populiariame naujienų portale Huffington Post pakvietė „pašalinti visas pasaulio religijas“.

Argumentuojant atsisakyti visų religijų teigiama, kad visos religijos savo esme yra tokios pačios ir todėl jos visos veda ta pačia kryptimi - prie kraujo praliejimo. Tai yra gerokai supaprastintas žvilgsnis į religiją, bet panašu, kad būtent paprastumas mūsų dienomis valdo. Kita vertus, pastebimas ir priešingas reiškinys - didėja skaičius žmonių, teigiančių, kad visos religijos savo esme yra geros ir turi tuos pačius taikius principus.

Jei norime išsiaiškinti, kaip turėtume reaguoti į religinį terorizmą, šis antrasis požiūris mums taip pat visiškai negelbėja. Nei viena pusė nenori įžvelgti egzistuojančių skirtumų tarp pasaulio religijų. Tad cinikui jos visos yra blogos, o sentimentaliajam - visos geros.

Deja, bet viena iš nedaugelio institucijų, turinčių intelektualinių ir teologinių resursų šiems skirtumams parodyti, pasirinko prisišlieti prie „visos religijos - geros“ stovyklos. Daugybę kartų Katalikų Bažnyčia leido suprasti, kad su islamu viskas gerai - žinoma, ne su terorizmu, tačiau esame patikinami, jog terorizmas jokiu būdu neatspindi tikrojo islamo. Vėl ir vėl iš kunigų, vyskupų, kardinolų ir net paties popiežiaus girdime, kad islamas yra taikos religija, kad musulmonai yra mūsų dvasiniai broliai, garbinantys tą patį Dievą ir turintys tas pačias vertybes.

Bažnyčios vyresnybė teisingai nustatė, jog šiomis dienomis religija yra puolama, tačiau vietoje to, kad kiekvieną atvejį vertintų atskirai, ji tapo „visos religijos - geros“ teiginio skelbėja. To pasekoje Bažnyčios vadovai tapo ir islamo gynėjais bei saugotojais.

Dažniausiai pasitaikanti islamo gynimo linija teigia, jog smurtingi musulmonai nėra tikrieji musulmonai. Net ir popiežius enciklikoje Evangelii Gaudium teigė, jog „autentiškas islamas ir teisingas Korano skaitymas yra priešingas bet kokiai smurto formai“. Tai yra niekas daugiau nei tvirtinimo, jog smurtas neturi nieko bendro su islamu, perfrazavimas. Taip pat tai geras pavyzdys dažnai pasitaikančios loginės klaidos, kartais vadinamos „joks tikras škotas“ argumentu. Pavadinimą sugalvojo filosofas Anthony Flew, pateikdamas tokį šio argumentavimo pavyzdį:

„Škotas skaito straipsnį apie lytinį nusikaltimą, įvykdytą Anglijoje. Jis pareiškia, jog „joks škotas taip nepasielgtų“. Kai galiausiai jam pateikiami įrodymai, kad nusikaltimą atliko škotas, vyras atsako: „joks tikras škotas taip nepasielgtų“.

Trumpai tariant, tai, ką dar reikia įrodyti, paprasčiausiai iš anksto laikoma tiesa. Taip ir islamo gynėjai niekada nepateikia jokio įrodymo, jog islamas yra taikos religija. Kadangi islamas yra religija, tai, pagal juos, ji privalo būti ir taiki. Todėl smurtingi islamistai tiesiog negali būti „tikri“ šios religijos sekėjai. Jie visada apibūdinami kaip „ne taip supratusieji“ savo religiją ir „iškraipantys“ jos tikrąją prasmę.

Šis saugantis požiūris kitų „broliškų“ religijų atžvilgiu matomas ne vien oficialiuose pareiškimuose. Kai popiežius Pranciškus Romoje pasitiko grupę musulmonų pabėgėlių, jis jiems palinkėjo sekti savo tėvų tikėjimu - taip tarsi patvirtindamas, jog islamas taip pat yra vienas iš kelių į išganymą.

Tuo metu katalikų hierarchai JAV ir Europoje atrodo labiau susirūpinę islamofobijos, o ne islamo keliamomis grėsmėmis. Šių metų balandį katalikiškame Džordžtauno universitete buvo surengta konferencija apie „islamofobiją“, kurioje pranešimus skaitė islamo pamokslautojai, visi iki vieno pasakodami apie pavojus, kuriuos kelia prieš musulmonus nukreipta „isterija“. Praėjusiais metais, kylant „Islamo valstybės“ smurto bangai prieš krikščionis ir jazidus, pirmoji mintis, kurią pareiškė vyskupas Denisas Maddenas, JAV vyskupų konferencijos Ekumeninių ir tarpreliginių reikalų komiteto pirmininkas, buvo susirūpinimas „augančia islamofobija“. Tokia praktika įspėti apie kylančią prieš musulmonus nukreiptą reakciją po kokio nors teroristinio išpuolio vyskupams jau tapo įprasta. Prie to dar pridėkime kai kuriuos liūdnai pagarsėjusius tarpreliginius gestus (popiežiaus Korano pabučiavimas ir malda mečetėse) bei jau ilgai trunkančią katalikų kampaniją už musulmonų migrantų ir pabėgėlių įsivežimą į Vakarus, ir štai jau turime pamatus masiniam protrūkiui,  tik šį kartą nukreiptam prieš katalikybę.

Jei Bažnyčia ir toliau nesiliaus identifikavusi savęs kartu su islamu, žmonės pradės ją identifikuoti kartu su viskuo, kas islame blogiausia. Žinoma, toks palyginimas bus visiškai neteisingas, tačiau jei patys Bažnyčios vadovai nesugeba paryškinti katalikybės ir islamo skirtumų, to tikrai nesiims daryti Bažnyčios kritikai. Pirmoji kritikų banga bus ateistai. Bažnyčios vadovybės automatiškas islamo gynimas ateistui atrodo kaip patvirtinimas jo argumento, jog visos religijos yra vienodos. Ateistai teigs, jog Bažnyčia gina islamą todėl, jog remiasi tuo pačiu siauraprotiškumu, yra taip pat kritiškai kaip islamas nusistačiusi moterų ir kitų grupių atžvilgiu. Jau pripratę pabrėžti islamo ir katalikybės panašumus katalikai dabar neišvengiamai turės išgyventi ir nuopolį, kai kiti jų tikėjimą lygins su pačia destruktyviausia ir aršiausia religija pasaulyje.

Tačiau reakciją prieš katalikybę nekils vien ateistų sluoksniuose. Bažnyčios draugiška laikysena islamo atžvilgiu pradės nuo jos tik dar labiau tolinti ir kitus krikščionis (o taip pat ir didelį skaičių pačių katalikų). Jau ne vienas mano draugas, tarp kurių buvo protestantų, stačiatikių bei katalikų, pasidalino su manimi savo nerimu dėl Vatikano laikysenos islamo atžvilgiu. Visai neseniai Ilinojuje esantis Wheatono koledžas, vadinamas „evangelikų Harvardu“, suspendavo profesorių, kuris viešai pareiškė, jog krikščionys ir musulmonai „garbina tą patį Dievą“. Wheatono ir kitų evangelikų koledžų studentai tikrai nėra patenkinti katalikų pareiškimais, jog kartu su musulmonais garbiname tą patį Dievą.

Tačiau vieną atskyrimą, susijusį su religijomis, popiežius Pranciškus vis dėlto daro - jis atskiria autentišką tikėjimą nuo „fundamentalizmo“. Stengdamasis neįžeisti „nuosaikiųjų“ musulmonų, popiežius nerangiai įžeidė krikščionis „fundamentalistus“. Sprendžiant iš šių jo pasisakymų, teroristus ir krikščionis „fundamentalistus“ jis laiko daugiau ar mažiau tos pačios stovyklos atstovais. O sprendžiant iš kitų pasisakymų, popiežius „fundamentalistų“ grupei priskiria ir daugelį tradicinių katalikų.

Vatikano politikos islamo atžvilgiu kritikai nesako, jog Bažnyčia kolaboruoja su islamu, tik teigia, jog ji vis labiau atitrūksta nuo realybės. Dabartinė Bažnyčios laikysena neatitinka įrodymų. Paprasti krikščionys, nejaučią keistos pareigos ginti šio abejotino naratyvo apie islamą, gali pastebėti, jog yra didžiulis skirtumas tarp krikščionių tikėjimo ir islamo. Ir jie žino, jog kalbėjimas apie islamą kaip taikos religiją yra paprasčiausia nesąmonė.

To pasekmė yra ta, kad daug krikščionių, kurie šiaip jau yra artimi Katalikų Bažnyčiai, praranda ja pasitikėjimą - bent jau islamo klausimu. Metu, kai krikščioniškasis pasaulis laukia aiškaus ir tiesaus vadovavimo, Bažnyčios vadovai rizikuoja save diskredituoti ir toliau siedami savo interesus su islamo interesais.

Versta iš Crisismagazine.com