Vitalius Zaikauskas. Laisva kaip vėjas: Sąjūdžio spaudos platinimas prieš 25 metus

Vos prasidėjus Sąjūdžiui, keletas mano senų gerų draugų nuo pat pirmųjų jo dienų su savo begalin...


Vos prasidėjus Sąjūdžiui, keletas mano senų gerų draugų nuo pat pirmųjų jo dienų su savo begaliniais užsidegimais, su savo viltimis ir lūkesčiais įsisuko į jo veiklą. Su didžiuliu pavydu žiūrėjau į juos, sukau galvą, kaip čia ir man bent kuo nors prisidėti.

Ilgai laukti (o tomis dienomis laikas ne ėjo, švilpte švilpė) neteko. Po vieno Lietuvai svarbus įvykio, sekė kitas – dar svarbesnis. Virė mano kraujas, niežėjo delnai. Bet likimas man pasiuntė seną gerą draugą Arūną Kurą, kurį pažinojau dar nuo universiteto laikų. Tai jis man ir sako: „Darbe telefoną turi?“ „Turiu.“ „Nori darbo?“ „Savaime aišku!“

Kad Arūnas Sąjūdyje jau veikė – žinojau.

Taip gavau užduotį – registruoti labai sparčiai besikuriančias Sąjūdžio rėmimo grupes. Sąjūdžio štabe, Gedimino 1, Angonita Rupšytė jau buvo pradėjusi jas registruoti, tačiau prie tūkstančio ir taip dirbamų darbų, dar ir šitas, jai, vargšei, jau buvo nebepakeliamas. Artimiausiame „Sąjūdžio žinių“ numeryje buvo paskelbtas mano telefono numeris. Na ir užgriuvo!

Tai buvo labai sunkūs mėnesiai, ir nors už lango žydėjo vasara, net minties nebuvo apie kokias, bent minimaliausias, atostogėles.

Atėjo rugsėjis. Pamenu, buvo labai šilta labai ankstyvo rudens pavakarė. Ėjau Trakų gatve. Vėl sutikau nuliūdusį Arūną Kurą. Eina susimąstęs koja už kojos… Pasirodo,  rytoj turi išeiti pirmasis „Atgimimo“ numeris. Tomis valandomis, mudviem bešnekant, jis jau buvo spausdinamas. O spaustuvė buvo senamiestyje, labai juokingu pavadinimu – Motiejaus Šumausko. Mašiną tiražui iš spaustuvės išvežti Arūnas jau užsakęs, tačiau nebuvo kur laikraštį vežti. Štai dėl ko jis zujo po Vilnių niekaip nerasdamas, kur tiražą padėti.

O aš iškart sumečiau išeitį.

Dirbau A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, pačiame Vilniaus centre, Senamiestyje, Trakų 10. Šis adresas jau buvo labai plačiai išgarsintas per visą Lietuvą. Į čia iš visos Lietuvos skambindavo mano darbo telefonu ir pranešinėdavo apie labai sparčiai besikuriančias vis naujas ir naujas Lietuvos Sąjūdžio rėmimo grupes. Gerai, kad latviai gamino labai pakančius telefono aparatus, pritaikytus prie didžiulių apkrovų – vos spėdavau kilnoti ragelį. Kai kurie, taip ir nesugebėję prisiskambinti, mesdavo savo darbus ir nepaisydami atstumų, dumdavo į Vilnių užregistruoti savo grupelę, nes ir valdžiai reikėjo parodyti, kad Sąjūdį palaiko. Tai buvo labai svarbu, nes valdininkai, tokie visokie šumauskai, vis kūrė sau patogaus gyvenimo iliuzijas tikėdamiesi, kad žmonėms greitai viskas nusibos, viskas aprims, ir jie galės vėl ramiai gyventi.

Pasitaręs su šviesios atminties bibliotekos direktore Liuda Pagiriene, gavau jos sutikimą. Ji neprieštaravo, kad viena patalpėlė, sandėliukas po laiptais, būtų paaukotas jau spaustuvėje begimstančiam „Atgimimui”.

Dar tą patį vakarą (o buvo besibaigianti darbo savaitė, penktadienio pavakarė), kai saulė jau buvo prie laidos, privažiavo „gruzovikas“ ir sustojo prie Trakų gatvės 10-to namo. Jo kėbule prikrauti iki pat bortų, net niekuo nepridengti, matėsi šimtų šimtai „Atgimimo“ ryšulių. Štai taip, visai atvirai ir važiavo per Vilnių komunistų siaubų siaubas, pirmasis po beveik penkiasdešimties metų „antisovietinis spaudinys“ – Sąjūdžio laikraštis. Gatvelė buvo siaurutė, todėl sunkvežimis ją beveik užtvėrė. Pravažiuojantys automobiliai nervingai pypsėjo. Būtų žinoję, kokią „šventenybę“ mes čia iškrauname, tikriausiai būtų elgęsi kitaip.

O mudu su Arūnu, nepaisydami suirzusių vairuotojų šūksnių, nešėme ir nešėme laikraščio ryšulius į bibliotekos sandėliuką.

Vieną numerį parsinešiau namo – skaičiau iki paryčių.

Išaušo saulėtas šeštadienis. Prie sandėliuko privažiavo pilkšvas žiguliukas. Prikrovėm kiek tilpo „Atgimimo“ ir vingiuotais Aukštaitijos keliais nurūkom į Ignalinos AE, taip vadintą A. Sniečkaus atominės elektrinės „apkabinimą“ – tai buvo viena pirmųjų protesto akcijų, reikalaujant jos uždarymo.

Ten apsistojom palei kažkokį karklynėlį lankoje ir atidarėm savo „kioskelį“ – taip visai Lietuvai pirmąkart buvo pristatytas Lietuvos Sąjūdžio savaitraštis „Atgimimas“, pirmasis nepriklausomas laikraštis, leidžiamas ne valdžios, be jos cenzūros ar bet kokio įsikišimo. Pirmasis tikrai laisvas leidinys po daugiau nei keturiasdešimt okupacijos metų.

Norinčių įsigyti leidinį susidarė milžiniška eilė – vos spėjom suktis. Į protesto akciją buvo suvažiavę iš visos Lietuvos, visi norėjo ne vien patys kuo greičiau paskaityti, bet ir parvežti saviškiams, į savo miestus, miestelius, kaimus.

Nėra net ko pasakoti, kaip tuomet nusiplūkėm, tačiau buvome be galo laimingi, tapom „dienos didvyriais“.

O jau sugrįžus į Vilnių, nuo pirmadienio ryto laikraštis buvo platinamas iš to mano sandėliuko. Apie tai taip pat buvo paskelbta „Sąjūdžio žiniose“, nors žmonės ir patys tai greitai vienas per kitą sužinodavo. Eilės galas nutįso iki pat gatvės. Bibliotekos darbas buvo tiesiog paralyžiuotas. Žmonės stumdėsi, kad tik gautų „Atgimimą“.  Mano punkto adresas (Trakų 10) kaip mat pasklido po visą Lietuvą.

Bibliotekos apgultis, spūstis prie mano sandėliuko durų sparčiai didėjo. Darėsi pekla. Reikėjo kažką daryti.

Mikliai paskelbėme, kad laikraštį gali gauti ne kiekvienas, remiantis Sąjūdį, bet paskirtas arba išrinktas atstovas.

Tada įtampos kiek sumažėjo. Galėjau lengviau atsidusti.

Tai štai šitaip pradėjom „Atgimimo“ platinimą.

Praėjo savaitė, kita. Kas savaitę – vis naujas numeris. Laikraščių kaupėsi. Jau nebuvo kur ir apsisukti tame mažučiame sandėliuke. Jeigu kas dar nebuvo skaitęs pirmųjų numerių, o norėjo juos įsigyti, prašydavo. Tačiau norint pasiekti ankstesnius numerius, reikėdavo nusiauti batus ir ropoti basam per rietuves ir iš ten ištraukti, tiksliau – atkasti reikalingą.

Netrukus savo sąjūdietiškus laikraščius ėmė leisti kiti miestai, miesteliai, įstaigos. Vos ne kasdien atsirasdavo po naują pavadinimą, po naują leidinį.

Neprisimenu, kas pamėtėjo mintį, kad atvažiuodami pas mane, tarkim, iš Klaipėdos ar Raseinių, atvežtų ir savo leidinių, paliktų juos pas mane. Juk visiems buvo labai smalsu žinoti, kas dedasi kitur. Čia galėjo apsikeisti.

Taigi mano sandėliukas vis pildėsi ir pildėsi… Laikraščių krūvos viršaus jau nebepasiekdavau. Kažkas, pamatęs mano sugebėjimus vikriai karstytis, pagailėjo ir atitįsė rankų darbo medines gal dviejų metrų aukščio kopėčias.

Spaudinių daugėjo. Ėmiau nerimauti, kuo gi čia viskas baigsis…

Ne kartą apie tai verkiau Romualdui Ozolui, Linui Medeliui, Audronei Urbonaitei – savo tiesioginiams viršininkams. Tačiau jie taip pat buvo be galo užsiėmę savo darbais, savo reikalais, savo kūrybomis, todėl mano rūpesčiai atrodė juokingi, nereikšmingi. Mat mes, kaip dabar sako Angonita Rupšytė, buvom tik Sąjūdžio juodabarbiai.

Galų gale ėmiau jausti savo bejėgiškumą – buvau paliktas vienui vienas su savo problemomis. Situacija bet kurią dieną galėjo tapti nebevaldoma.

Kartą visgi išdrįsau kartu su Audrone nukeliauti pas R. Ozolą į jo darbą – „Minties“ leidyklą, kuri tada buvo ant Tauro kalno, kitapus gatvės prieš dabartinę Vokietijos ambasadą.

R. Ozolą suradom sėdintį kažkodėl leidyklos pusrūsyje. Gal ten buvo jo darbo kabinetas? Neprisimenu.

Labai mandagiai, kaip kokia pelytė iš po šluotos, išsakiau jam savo bėdą. Tačiau man pasirodė, kad klausydamasis manęs, jis galvojo visai apie ką kitą. Todėl iš to pokalbio nieko doro neišėjo. Į savo sandėliuką sugrįžau liūdnas, nusivylęs ir vienišas.

Į mano sandėliuką ateina Arūnas Grumadas ir sako: „Su visais savo „turtais“ gali keltis į didesnes patalpas Pylimo gatvėje.“

Štai šitaip. Iš tiesų patalpos Trakų ir Pylimo gatvių sankryžoje buvo nepalyginti erdvesnės, tačiau jos buvo trečiame aukšte! Trečiame!

„Atgimimo“ tiražas nesulaikomai ir nevaržomai vis augo ir augo. O tai reiškė, kad iš ant šaligatvio sustojusio „gruzoviko“ vis daugiau ryšulių reikėjo užnešti savo kojomis. Pagaliau tiražas išaugo iki šimto tūkstančių, o iš spaustuvės atvežtame pake buvo po 50 egzempliorių. Tai reiškė, kad į trečią senovinio namo plačiais laiptais aukštą reikėjo užnešti 200 ryšulių. O suktis reikėjo greičiau nei greitai: sunkvežimis ir čia, kaip ir Trakų gatvėje, užtverdavo gatvę, susinervinę didesnių mašinų, troleibusų ir autobusų vairuotojai nuolat irzliai pypindavo.

Bet žmogus pripranta prie visko. Vėliau tiražas iš spaustuvės buvo vežamas pirmadieniais, todėl jau sekmadienį išpildavo šaltas prakaitas vien nuo minties, kas manęs laukia rytoj. Gerai, jeigu kas pasitaikydavo į talką. Įsivaizduokit, atvažiuoja koks sąjūdietis iš kokių Lazdijų ar Ignalinos paimti laikraščio, o aš prašau, kad jis per trumpą laiką nuo šaligatvio į trečią aukštą sulakstytų bent 30 kartų ir užneštų nors mažutę tiražo dalelytę.

Tačiau tikrai nebuvo ant ko pykti. Nueidavau į redakciją, kuri buvo vos už kelių namų gretimame kvartale (Pylimo 8) ir matydavau, kaip mano viršininkai taip pat dirbo beprotiškai daug ir labai sunkiai.

Ėjo savaitės. Plėtėsi redakcija, ateidavo naujų žurnalistų, įtampos vis mažėjo, o aš suradau sau nuolatinių pagalbininkų: Aldona Atkočiūnaitė, Alfonsas Vinclovas.

Laikraščių vis daugėjo ir daugėjo. Vis atveždavo naujų leidinių iš regionų. Bijojau, kad vieną dieną mūsų sandėlys, dėl pernelyg didelio svorio, iš trečio aukšto nenugarmėtų į antrą, nes namo grindys buvo gerokai papuvusios, linguodavo.

Mano darbas (fizine prasme) taip pat palengvėjo, tačiau vis prisidėdavo naujų rūpesčių. Pavyzdžiui, kas trečiadienį reikėjo nešti keliolika ryšulių į Gedimino 1, kur vakarais vykdavo Sąjūdžio Seimo tarybos posėdžiai. Buvau apklausęs visus Tarybos narius, kas ir po kiek kiekvieno tiražo egzempliorių norėjo gauti. Pamenu, kad laikraščių daugiausia gaudavo Vytautas Landsbergis ir Kazimieras Uoka – mat jie dažniausiai susitikinėdavo su įvairiais žmonėmis, važinėjo po visą Lietuvą, platino Sąjūdžio idėjas, o K. Uoka bandė prikelti Rusijos ir Baltarusijos, Ukrainos „darbininkų klases“ ir laikraščius jiems veždavo dideliais kiekiais. Mažiausiai – vos po kelis egzempliorius imdavo Justinas Marcinkevičius ir Vaclovas Aliulis.

Kai kurie Sąjūdžio Seimo tarybos nariai buvo išrinkti į TSRS liaudies deputatus – ne kartą traukiniu vežiau „Atgimimą“ jiems į Maskvą. Pradėjus eiti laikraščio rusiškam variantui („Vozroždenije“) ir „Soglasije“, jų paklausa didėjo su kiekviena diena.

Sąjūdiečiai jau seniau buvo užmezgę ryšius su Latvijos ir Estijos liaudies frontais, kiek vėliau jie patys ėmė važinėti į Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją – visur veždavosi „Atgimimo“ numerių, o iš ten visuomet parveždavo adresų, kur turėjome siųsti laikraščius paštu. Nemažai siuntėme ir lietuvių bendruomenėms kitose šalyse, išeivijai. Dideliuose rudo popieriais vokuose „Atgimimas“ paštu keliavo į JAV, Kanadą, Angliją, Australiją, beveik visas Europos šalis, kur tik gyveno lietuvių, į daugybę Rusijos miestų, Sibirą, Kazachiją, Moldovą, Ukrainą, Gruziją, Armėniją, ambasadas...

Beje, siųsdavome ne vien „Atgimimą“. Buvo ir tokių Sąjūdžio draugų užsienyje, kurie maldaute maldaudavo ir kitų miestų leidinių – klaipėdiečių „Mažosios Lietuvos“ , „Kauno aido“ ir, savaime suprantama, kol dar ėjo, kol dar nebuvo nutraukta leidyba, siųsdavome „Sąjūdžio žinias“. Dabar sakau tik iš atminties, tačiau mūsų sandėlyje sąjūdietiškos spaudos buvo ne vienas kitas, o dešimtys pavadinimų. Nuo regioninių, atskirų didžiųjų gamyklų ar universitetų, atskirų profesijų iki religinių bendruomenių... Mat elektrikai norėdavo žinoti, ką Sąjūdžio labui veikia geležinkeliečiai, pedagogus domino, kaip suėmę už pakarpos savo viršininkus į „naująjį gyvenimą“ stumia kitų profesijų darbuotojai, aukštaičius domino, kas vyksta Dzūkijoje, žemaičiai stebėjo suvalkiečius ir pan. Spauda cirkuliavo didžiuliais tempais, kiekiais, turint galvoje ne vien egzempliorių skaičius, tačiau ir leidinių, spaudinių pavadinimus.

Taigi „Atgimimas“ tapo ne tik žinomas, bet ir labai laukiamas visame pasaulyje. Neprisimenu, ar siųsdavom į Antarktidą ir Afriką, bet Čilę ir Argentiną tai tikrai pasiekdavo.

Vis dažniau aplankydavo įvairiausių šalių žurnalistai. Lig šiol saugoju vizitinių kortelių japonų ar arabų rašmenimis. Reikėdavo rasti laiko ir jiems – bet kuriuo paros laiku palydėti iki Sąjūdžio būstinės, iki Aukščiausiosios Tarybos, iki kurio nors Sąjūdžio Seimo tarybos nario namų ar darbovietės. Jie pakeliui klausinėdavo, kas Lietuvoje darosi, todėl reikėdavo ir pačiam būti įvykių centre – landžiodavau visur: tai piketas prie Eltos, tai prokuratūros ir mūsų spaustuvės užėmimas, tai Gorbačiovas atvažiavo...

Bet buvo dar viena – ir ne tokia jau menka – bėda. Tai „Atgimimo“ vagystės iš spaustuvės. Nors buvome vienintelė vieta visoje Lietuvoje, kur buvo galima įsigyti savaitraštį, dažnai mums geri žmonės pranešdavo, kad tai vienur, tai kitur prekiaujama mūsų laikraščiu. Iš pradžių buvom naivūs: nors žinodavom, kurią valandą laikraštis būdavo baigiamas spausdinti, kaip ir kokiais keliais jis atvykdavo iki Pylimo gatvės, nekvaršinom sau galvos. Vėliau jau ėmėme budėti prie spausdinimo mašinų, patys pasikraudavom į automobilio kėbulą ir patys užsinešdavome į trečią aukštą. Kažkas tuos laiptus buvo praminęs „ašarų laiptais“.

Pasitaikydavo ir kuriozų – buvo pardavinėjamos laikraščių kserokopijos. Pajuodusios, labai prastos kokybės, išsiliejusiais vaizdais ir raidėmis, ant labai prasto popieriaus. Kažkas ir tokiu būdu „sukosi“.
Kiek vėliau, artėjant 1989 metų žiemai, viskas ėmė nusistovėti, įgavo savo ritmą,  vis dažniau atsirasdavo priežasčių nueiti į „Atgimimo“ redakciją. Taip po truputį, lengvais grakščiais žingsneliais, nepastebimai tryniausi, tryniausi, kol pagaliau įsitryniau į žurnalistus.

Esu dėkingas likimui, kad tiek daug teko pačiam patirti, džiaugiuosi bent šitaip prisidėjęs prie laisvo žodžio sklaidos.

Vitalius Zaikauskas: baigė Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakultetą, savaitraštyje „Atgimimas“ dirbo nuo pirmojo (1989 m.) iki šimtojo numerio, vėliau – įvairiuose leidiniuose, radijuje. Nuo 1998 iki 2014 metų LNK ir LRT televizijose – redaktorius, vyr. redaktorius, reporteris, laidų autorius ir vedėjas, dabar – dienraščio „Draugas“ (Čikaga) bendradarbis.

***

Kiti straipsniai Romualdo Ozolo fondo žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ (2015/3): Alvydas Butkus: Lietuvos ir Latvijos konfederacija (bandymų  istorija ir galimybės); Jūratė Markevičienė: Pažinti, išsaugoti, nenutylėti...  (V. Drėmos atviras laiškas Lietuvos KP CK sekretoriui L. Šepečiui apie katastrofišką kultūros paminklų būklę, 1988); Sąjūdžio konferencija Vilniuje 1990 m. vasario 3 d. ( III dalis, stenograma); Vytautas Sinica: Gerovės patriotizmas (patriotizmo raida, europatriotai ir pseudopatriotai);  Aldonas Pupkis: Neįveiktas - tarp valdžios ir žodyno (apie žymiausią Didžiojo lietuvių kalbos žodyno redaktorių J. Bačikonį); Laisva kaip vėjas: Sąjūdžio spaudos platinimas prieš 25 metus (A. Grumado, V. Zaikausko, I. Vasinauskaitės prisiminimai); Valentinas Sventickas pristato J. Girniaus literatūros ir kultūros kritikos rinktinę.

Žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ galima įsigyti Vilniaus Universiteto knygyne, knygynuose „Litera“, „Akademinė knyga“, Nacionaliniame muziejuje, Signatarų namuose bei Kauno centriniame ir prenumeruoti visuose pašto skyriuose.


Susiję straipsniai

Vitalius Zaikauskas 4067553145584831601

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item