Šv. Alfonsas Liguoris. Amžinasis Žodis tapo žmogumi (II)

Kas myli, neturi kito tikslo mylėdamas, kaip kad būti mylimas. Taigi Dievas, taip labai mus mylėdamas, netrokšta iš mūsų nieko daugiau, t...

Kas myli, neturi kito tikslo mylėdamas, kaip kad būti mylimas. Taigi Dievas, taip labai mus mylėdamas, netrokšta iš mūsų nieko daugiau, tik, kaip pažymi Šv. Bernardas, mūsų meilės. „Kai Dievas myli, jis netrokšta nieko kito, kaip tik būti mylimas.“[1] Todėl šventasis mus ragina: „Jis davė pažinti savo meilę, kad galėtų patirti tavo.“[2] O, žmogau, kad ir kas tu būtum, tu pažinai Dievo meilę, kuri privertė jį tapti žmogumi, už tave kentėti ir mirti. Kiek ilgai truks, kol Dievas iš tavo darbų pažins tavo meilę Jam? O! Iš tiesų, kiekvienas žmogus, matydamas Dievą, apsivilkusį kūnu, pasirinkusį gyventi tokį pilną kančių bei pažeminimų gyvenimą ir sutikusį mirti tokia gėdinga mirtimi, turėtų užsidegti tokio atsidavusio Dievo meile. „Kadgi tu praplėštumei dangų ir nužengtumei! Nuo tavo veido tirptų kalnai,... vanduo degtų ugnimi.“ (Iz 64, 1). O, kad tu teiktumeis, mano Dieve (taip maldavo pranašas prieš Amžinajam Žodžiui nužengiant į žemę), palikti dangų, nužengti pas mus ir tapti žmogumi! O, tada, matydami tave kaip vieną iš jų tarpo, kalnai ištirptų, žmonės pašalintų visas kliūtis, įveiktų visus sunkumus, laikydamiesi tavo įsakymų bei patarimų; vandenys degtų ugnimi! O, iš tiesų tu uždegtum tokią liepsną žmogaus širdyje, kad net labiausiai atšalusios sielos užsidegtų tavo šventa meile. Ir iš tikrųjų, po Dievo Sūnaus Įsikūnijimo kaip nuostabiai dieviška meilė nušvito daugeliui mylinčių sielų! Ir iš tiesų, be baimės suklysti galima teigti, kad Dievas buvo labiau mylimas pirmajame šimtmetyje po Jėzaus Kristaus atėjimo, nei ankstesniais keturiasdešimt amžių. Kiek daug jaunuolių, kiek daug kilmingųjų ir net valdovų paliko turtus, titulus, savo karalystes ir išėjo į dykumą ar vienuolyną, kad ten, skurde ir nuošalioje vienumoje, laisviau galėtų atsiduoti šio savo Išganytojo meilei! Kiek daug kankinių džiūgaudami bei linksmindamiesi pasitiko kentėjimus ir mirtį! Kiek daug gražių, jaunų mergelių atsisakė šio pasaulio galingųjų rankos, kad galėtų eiti ir numirti dėl Jėzaus Kristaus, taip iš dalies atsidėkodamos už meilę Dievo, kuris nusileido iš dangaus, prisiėmė žmogaus kūną ir numirė iš meilės joms!

Taip, visa tai tiesa. Tačiau štai, čia prasideda liūdna istorija. Ar visa tai galime pasakyti apie visus žmones? Ar visi siekė taip atsakyti į begalinę Jėzaus Kristaus meilę? Deja, mano Dieve, didesnė dalis vieningai atsimoka nieku kitu, kaip tik nedėkingumu. Ir tu, mano broli, pasakyk man, kaip iki šiol atsilyginai už tą meilę, kurią Dievas tau parodė? Ar visada už ją buvai dėkingas? Ar kada nors rimtai apmąstei, ką iš tiesų reiškia žodžiai: Dievas tapo žmogumi ir mirė už mus?

Vienas žmogus kartą dalyvaudamas Mišiose be jokio pamaldumo, kaip, deja, ir daugelis, girdėdamas paskutinės Evangelijos žodžius „Ir Žodis tapo kūnu“ neatliko išorinio pagarbos veiksmo – nepriklaupė. Tuo momentu velnias kirto jam skaudų smūgį, tardamas: „Nedėkingas niekše! Tu girdi, kad Dievas tapo žmogumi dėl tavęs, ir nesiteiki net sulenkti kelio. O, jei Dievas tai būtų padaręs dėl manęs, aš amžinai nieko kito nedaryčiau, tik jam dėkočiau!“

Pasakyk man, krikščioni! Ką dar daugiau galėjo Jėzus Kristus padaryti, kad laimėtų tavo meilę? Jei Dievo Sūnus būtų nutaręs išgelbėti nuo mirties savo paties Tėvą, kaip dar labiau jis būtų galėjęs nusižeminti, nei prisiimdamas žmogaus prigimtį ir atiduodamas savo gyvybę kaip auką už jo išganymą? Dar daugiau, sakyčiau, jei Jėzus Kristus būtų vien tik paprastas žmogus, o ne vienas iš dieviškų Asmenų, ir norėtų kokiu nors meilės ženklu laimėti savo Dievo meilę, ką daugiau jis galėtų padaryti, nei yra padaręs dėl tavęs? Jei tavo tarnas iš meilės tau atiduotų savo kraują ir gyvybę, ar neprikaustytų jis taip tavo širdies ir ar neįpareigotų tavęs jį mylėti vien tik iš dėkingumo? Ir kaipgi atsitiko, kad Jėzus Kristus, nors ir paaukojo savo gyvybę dėl tavęs, vis dar nelaimėjo tavo meilės?

Deja, žmonės niekina dievišką meilę, nes jie nesupranta, arba, verčiau sakykime, nenori suprasti, koks lobis yra turėti Dievo malonę, kuri, pasak Išminčiaus, yra begalinis turtas: „Nes ji – begalinis turtas žmonėms; kurie juo pasinaudojo, tapo Dievo draugais.“ (Išm 7, 14)

Žmonės vertina valdovų, prelatų, didikų, mokslininkų ir net paprastų gyvulių palankumą, tačiau visiškai nebrangina Dievo malonės, o atsižada jos dėl paprasčiausių dūmų, dėl gyvuliško pasitenkinimo, dėl saujos žemės, dėl užgaidos, dėl nieko.

Ką pasakysi, brangus broli? Ar vis dar nori būti priskirtas prie šių nedėkingųjų? Nes jei tu netrokšti Dievo, paieškok, sako Šv. Augustinas, gal sutiksi ką nors geresnį už Dievą: „Siek ko kito, jei manai galėsiąs rasti ką geresnio.“[3] Eik ir susirask paslaugesnį valdovą, malonesnį mokytoją, brolį, draugą, tokį, kuris tau yra parodęs didesnę meilę. Eik ir ieškok tokio, kuris geriau už Dievą sugebėtų tave padaryti laimingu ir šiame, ir ateinančiame gyvenime.

Kas myli Dievą, neturi nieko bijoti, ir Dievas negali nemylėti tų, kurie jį myli: „Aš myliu mane mylinčius“ (Pat 8, 17). Ir ko gali baimintis tas, kas yra mylimas Dievo? „Viešpats mano šviesa ir mano išgelbėjimas: ko aš bijosiu?“ (Ps 26, 1) Taip kalbėjo Dovydas, ir taip kalbėjo mūsų Viešpačiui Lozoriaus seserys: „Tas, kurį tu myli, serga.“ (Jn 11, 3) Joms užteko žinoti, kad Jėzus Kristus mylėjo jų brolį, tam kad jos įsitikintų, jog Išganytojas padarys viską, kad šis pasveiktų.

Tačiau, kita vertus, kaip Dievas gali mylėti tuos, kurie niekina Jo meilę? Nagi, pasiryžkime kartą visam laikui atiduoti meilės duoklę Dievui, kuris taip nuoširdžiai mus mylėjo. Ir nuolatos prašykime Jo, kad suteiktų mums tos šventos meilės dovaną. Šv. Pranciškus Salezas sako, kad Dievo meilės malonės mes turėtume prašyti labiau už kitas, nes su Dievo meile siela gauna ir visa, kas gera: „Bet drauge su ja man atėjo visokių gėrybių.“ (Išm 7, 11). Tai privertė šv. Augustiną ištarti: „Mylėk, ir daryk, ką nori“. Jei kas myli kokį nors asmenį, vengia visko, kas galėtų jį įžeisti, ir visada siekia to, kas galėtų jam suteikti malonumą. Panašiai elgiasi mylintis Dievą: jis niekada laisva valia nedarys to, kas Jį įžeistų, tačiau stengsis visomis įmanomomis priemonėmis Jam patikti.

O tam, kad greičiau ir užtikrinčiau įgytume šią dieviškos meilės dovaną, kreipkimės pagalbos į didžiausią Dievo mylėtoją – turiu galvoje Mariją, Jo Motiną, kuri taip degė Jo šventa meile, kad velniai, kaip sako Šv. Bonaventūras, nedrįso jos net gundyti: „Juos taip gąsdino jos karšta meilė Dievui, kad jie net nedrįso prie jos artintis.“[4] Ir Ričardas priduria, kad net patys serafimai galėtų nužengti nuo savo didingų sostų danguje, tam kad pasimokytų Dievo meilės iš Marijos širdies. O kadangi, tęsia Bonaventūras, Marijos širdis buvo ne kas kita, kaip vienas dieviškos meilės židinys, visus, kurie myli šią Švenčiausiąją Motiną ir kreipiasi į ją, ji uždegs tokia pačia meile ir padarys juos panašius į save.

1 pavyzdys

Knygoje „Gėlėta pieva“ rašoma, kad viena pamaldi moteris troško sužinoti, kokios sielos yra brangiausios Jėzui. Viena dieną ji dalyvavo Mišiose ir Švč. Sakramento pakylėjimo metu pamatė kūdikėlį Jėzų virš altoriaus, o su juo tris jaunas mergeles. Jėzus pasirinko vieną jų ir ilgai glostė. Po to jis prisiartino prie antros ir, pakėlęs veliumą nuo jos veido, smarkiai sudavė jai per skruostą ir nuo jos nusisuko; tačiau neužilgo, matydamas, kad mergaitė labai dėlto nusiminė, maloniai ją paguodė. Galiausiai Jėzus priėjo prie trečios. Jis pagriebė ją už rankos, lyg būtų ant jos labai supykęs, sudavė jai ir pavarė šalin nuo savęs. Bet kuo labiau ji jautėsi skriaudžiama ir varoma, tuo labiau mergaitė nusižemino ir sekė Jėzų. Tuo vizija ir baigėsi. Pamaldžioji moteris dar pasiliko bažnyčioje stengdamasi suvokti, ką reiškė ši vizija. Tada jai vėl pasirodė Jėzus ir pasakė, kad žemėje sutinkami trys jį mylinčių sielų tipai. Vienos jį myli, bet jų meilė tokia silpna, kad ją reikia nuolat kurstyti dvasiniais malonumais. Jų negaudamos jos tuojau sunerimsta ir atsiduria pavojuje nusisukti nuo Išganytojo. Tokias sielas simbolizavo pirmoji mergelė. Antroji vaizdavo sielas, šiek tiek stipriau mylinčias Jėzų, tačiau joms taip pat retkarčiais reikia paguodos. Trečioji mergelė vaizdavo tas narsias sielas, kurios, nors nuolat jausdamos apleidimą ir nepatirdamos dvasinių paguodų, nenustoja daryti visa, ką gali, kad tik patiktų Viešpačiui. Ir būtent šios sielos, paaiškino Jėzus, jam suteikia daugiausia džiaugsmo.

2 pavyzdys

Cistersų kronikos pasakoja apie vieną vienuolį iš Brabanto, kuris keliavo Kalėdų naktį ir eidamas per mišką išgirdo lyg ką tik gimusio kūdikio verksmą. Jis prisiartino prie tos vietos, iš kur sklido verksmas, ir išvydo nuostabų kūdikį, gulintį sniege, verkiantį ir drebantį nuo šalčio. Pajutęs gailestį, vienuolis nedelsdamas nulipo nuo arklio ir prisiartinęs prie vaiko tarė: „Mano vaikeli, kas gi tave čia paliko verkti ir mirti vidury sniego?“ Ir jis išgirdo balsą: „O! Kaip aš galiu neverkti, kai visi mane paliko ir niekas manęs nenori priimti, nei gailisi manęs.“ Tai pasakęs jis pradingo, duodamas broliui suprasti, kad tai buvo pats Išganytojas, šia vizija norėjęs sugėdinti žmones dėl jų nedėkingumo, kurie, matydami jį gimus tvarte dėl jų išganymo, be jokio gailesčio palieka jį ten verkti. 

(Versta iš knygos: St. Alphonsus de Liguori, The Incarnation, Birth and Infancy of Jesus Christ, O.B.L. Victory Mission Inc., 1983.)

[1] In Cant. S. 83.
[2] De Aquaed.
[3] In Ps. 26 enarr. 2.
[4] Pro Fest. V. M. s. 4, a. 3.

Susiję straipsniai

Šv. Alfonsas Liguoris 2209398657011346950

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item