Arkiv. Sigitas Tamkevičius. Štai ateinu vykdyti tavo, o Dieve, valios

Marija keliauja į Zacharijo namus aplankyti kūdikio besilaukiančios giminaitės Elzbietos. Savo įs...

Marija keliauja į Zacharijo namus aplankyti kūdikio besilaukiančios giminaitės Elzbietos. Savo įsčiose, kaip monstrancijoje, Marija neša amžinąjį Žodį, per kurį buvo skurtas pasaulis. Dabar gi, Dievo Sūnus nusižeminęs iki žmogaus kūdikio, auga nekaltos mergaitės įsčiose. Taip, šis kūdikis augo nuo embriono iki Kūdikio, gimusio Betliejaus oloje. Ir kaip šioje vietoje neprisiminus apgailėtino fakto, kai valdžią turintieji žmonės leidžia įstatymus, leidžiančius su  embrionais daryti eksperimentus arba juos net sunaikinti.  

Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir gimimas - tai žmogaus protu sunkiai suvokiama Dievo meilės paslaptis. Kaip toli siekia Dievo gailestingumas! Jis aprėpia visus žmones, tame tarpe ir pačius didžiausius nusidėjėlius ir nusikaltėlius. Šioje vietoje reikia tik nutilti ir panirti į šį Dievo meilės slėpinį. Mes visi esame be galo Dievo mylimi. Pats didžiausias nusidėjėlis gali drąsiai mąstyti: „Esu Dievo mylimas! Galiu pasitikėti jo gailestingumu, nors esu padaręs daug sunkių nuodėmių“. 

Marijos apsilankymas Elzbietos namuose buvo paties Dievo apsilankymas, o ten kur apsilanko Dievas, žmogus visuomet pasijunta be galo laimingas. Šitos laimės kupina Elzbieta sveikino Mariją, šlovino Dievą ir sakė, kad iš džiaugsmo net kūdikis šoktelėjo jos įsčiose. Tas kūdikis – tai būsimasis Jonas Krikštytojas, kuris, atėjus laikui, prie Jordano parodys žmonėms Jėzų ir pasakys: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. 

Mes galime ir turime būti nemažiau laimingi už Elzbietą, Jėzaus patyrusią Dievo Sūnaus apsilankymą ir malonę, nes Jo apsilankymą esame patyrę daugybę kartų. Pamėginkite suskaičiuoti, kiek kartų sutikome Jėzų per Susitaikinimo sakramentą, kai mums buvo atleistos visos nuodėmės. Arba, kiek kartų susitikome su Jėzumi, kai priėmėme jį, kaip Gyvenimo Duoną, Eucharistijoje. Kiek kartų per savo gyvenimą dalyvavome Mišiose ir stovėjome po Jėzaus kryžiumi. Mes lengvai apsiprantame su šia nuostabia antgamtine tikrove, kurioje dauguma mūsų nuo vaikystės esame panardinti. Iš tikrųjų, mes esame patys laimingiausi žmonės. Dievo žodis kviečia įsimąstyti ir pajusti, kokia yra laimė būti Dievo artumoje.

Todėl žmogus, tikintis į Dievą, tikintis į jį aplankantį Jėzų Kristų, turi tiesiog spinduliuoti džiaugsmu. Ir kaip labai su šiuo tikėjimu nesiderina dažnai matomi liūdni tikinčiųjų veidai. Kai mes susirenkame sekmadienį ar kita proga į bažnyčią dalyvauti šventoje liturgijoje- Mišiose, mes tiesiog turime švytėti iš džiaugsmo.  Tegu liūdi tie, kurie neturi Dievo ir garbina pinigus, alkoholį, palaidumą ir jiems panašius stabus. Tegu liūdi tie, kurie nenori ir nepasinaudoja Dievo gailestingumu.

Net ir tuomet, kai dėl senatvės, ligų, nesėkmių ar kitokio vargo kenčiame, negalime prarasti vilties, kadangi žinome, kad Dievas su mumis. Viliamės, kad Jis perves mus per visas negandas, kalvarijas ir, kaip Geras Ganytojas, nusives į savo namus. Iš tikrųjų, liūdnas gali būti tik demonas, per puikybę amžinai atsiskyręs nuo Dievo. Liūdnas gali būti tik tas žmogus, kuris savo viltis sudeda ne į Dievo gailestingumą, bet užsisklendžia savo tariamoje didybėje.

Ketvirtąjį Advento sekmadienį mes esame jau beveik atkeliavę prie Betliejaus Kūdikio gimimo. Apaštalas Paulius laiške žydams kalba: „Ateidamas į pasaulį, Kristus byloja: „Štai ateinu <...> vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (Žyd 10,7). Vykdydamas Tėvo valią, Jėzus gimsta žmogaus kūne, ir nusižemina iki mirties ant kryžiaus, kad tik mes, žmonės, turėtume gyvenimą. Dėkokime Dievui už išgelbėjimą bei viltį, ir džiaugsmingai švęskime Kristaus Gimimą. 


Susiję straipsniai

Sigitas Tamkevičius 3035467200971059149

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item